2022-10-12 Nr. AB-24548-3-62-3-00492-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-678-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00492-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas Alytaus PN bausmę atliko 18 būryje, jam buvo paskirta gyvenamoji vieta 6-tame miegamajame pirmo aukšto lovoje, bet atsikėlęs naujokas jam liepė pergulti į lovą antrame aukšte. Nors pareiškėjas nesutiko, jo čiužinys vis tiek buvo perkeltas į lovą antrame aukšte. Pareiškėjui gydytojai buvo nustatę epilepsiją, dėl ko miegoti antrame lovos aukšte jam pavojinga.

2.2. Alytaus PN nuteistųjų skirstymo komisija neatsižvelgė į pareiškėjo ligos istoriją ir specialiai paguldė jį į lovą antrame aukšte. Jis nuėjo pas būrio viršininką su medicininėmis išvadomis ir paaiškino, kad negali miegoti antrame aukšte, tačiau būrio viršininkas nekreipė į tai dėmesio ir rodydamas savo nepasitenkinimą, išvarė jį iš savo kabineto. Išeidamas iš būrio viršininko kabineto, pareiškėjas gražiai ir mandagiai pasakė, kad dėl tokio jo elgesio ir nekompetentingumo kreipsis į aukštesnę instanciją, kad jis neatlieka savo einamų pareigų. Tačiau būrio viršininkas neišsprendė problemos, o surašė melagingą tarnybinį pranešimą, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. apie 14.30 val. atėjęs pas būrio viršininką reikšti nepasitenkinimo dėl paskirtos gyvenamosios vietos, pradėjo šaukti, kalbėti pakeltu tonu „aš jei reiks subadysiu tą kurį reikės, bet miegosiu savo vietoje, vis tiek man nėra ko prarasti“, tuo pareiškėjui pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdomo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Dėl to pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, kurią pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriui, bet Kalėjimų departamentas nuobaudos nepanaikino. Nuobauda paskirta nepateikus nuobaudos paskyrimą pagrindžiančios išvados. Pareiškėjas skundą teikia ne tam, kad nuobauda būtų panaikina, o dėl to, kad jis patyrė neturtinę žalą, nes Alytaus PN pagal gydytojų rekomendacijas, jo turimas ligas, neskyrė jam lovos pirmame aukšte.

2.3. Alytaus PN neteisingai surašė tarnybinio patikrinimo išvadą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, prievarta hospitalizavo jį į ligoninę, Alytaus PN pareigūnai viršijo įgaliojimus naudodami specialiąsias priemones, taip sulaužydami jam šonkaulį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas neserga epilepsija, todėl jo motyvai, jog jam turi būti skiriama lova pirmame aukšte, yra nepagrįsti. Pareiškėjui už 2020 m. spalio 27 d. padarytą pažeidimą pagrįstai buvo paskirta nuobauda.

3.2. Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš pareiškėją Alytaus PN buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir surašyta tarnybinio tyrimo išvada, kurioje nustatyta, jog specialiosios priemonės prieš pareiškėją buvo panaudotos teisėtai. Pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN su skundais dėl prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių, Alytaus PN išnagrinėjo pareiškėjo skundus ir nenustatė, kad prieš jį būtų buvę peržengtos specialiųjų priemonių naudojimo ribos. Pareiškėjui atsakyme buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau jis šia tvarka nepasinaudojo ir taip išreiškė sutikimą su pateiktu atsakymu. Taigi Alytaus PN jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją neatliko.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo A. O. skundą atmetė.

5. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis (medicininiu pažymėjimu), nustatė, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jam buvo rekomenduojama paskirti miegamą vietą pirmame aukšte. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas yra neįgalus, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturi jokių judėjimo problemų, o jo neįgalumas yra nustatytas dėl jo psichikos problemų. Be to, kaip nurodė atsakovas, atsilaisvinus lovai pirmame aukšte, pareiškėjas buvo į ją perkeltas. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas darė išvada, kad Alytaus PN jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją neatliko, priešingai, stengėsi pareiškėjui suteikti kuo palankesnės kalinimo sąlygas, todėl pareiškėjo skundo teiginį, kad Alytaus PN neatsižvelgdami į jo sveikatos būklę (epilepsiją) neskyrė jam lovos pirmajame aukšte, atmetė kaip nepagrįstą.

6. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginį, kad jam nepagrįstai buvo paskirta nuobauda, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pats skunde nurodė, jog skundą teikė ne tam, kad ji būtų panaikinta, todėl teismas dėl šio pareiškėjo skundo teiginio plačiau nepasisakė.

7. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Alytaus PN neteisingai surašė tarnybinio patikrinimo išvadą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, prievarta hospitalizavo jį į ligoninę, kad Alytaus PN pareigūnai viršijo įgaliojimus naudodami specialiąsias priemones, taip sulaužydami jam šonkaulį, teismas nurodė, kad šie klausimai yra išspręsti Alytaus PN surašius 2019 m. rugsėjo 30 d. Nr. 16-190 tarnybinio patikrinimo išvadą (toliau – ir Išvada), taip pat Alytaus PN 2019 m. spalio 30 d. Nr. 363-1724 surašius atsakymą į pareiškėjo skundus. Alytaus PN 2019 m. spalio 30 d. Nr. 363-1724 atsakyme pareiškėjui buvo išaiškinta atsakymo apskundimo tvarka, kaip tą numato BVK 183 straipsnis, tačiau pareiškėjas atsakymo apskundimo tvarka nepasinaudojo, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas su pateiktu atsakymu sutiko. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė kaip minėtos aplinkybės sukėlė jam neturtinę žalą, šių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė jokių neteisėtų Alytaus PN veiksmų, todėl šiuos pareiškėjo skundo teiginius atmetė.

8. Nenustatęs atsakovo atstovo Alytaus PN neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

10. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismo išvada, kad pareiškėjui pareigūnai turėjo teisę nurodyti miegoti antrame lovos aukšte yra nepagrįsta. Šio nurodymo vykdymas pareiškėjui sukėlė realią grėsmę, jog nakties metu jis gali iškristi ir susižaloti. Nors gydytojai formaliai nedavė rekomendacijos jam miegoti tik pirmame lovos aukšte, tai nereiškia, kad miegoti antrame lovos aukšte jam buvo saugu. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 28 d. prašyme nurodė, jog jam dažnai svaigsta galva, jis vartoja stiprius psichotropinius vaistus ir būna, kad miegodamas iškrenta iš lovos. Dėl pareiškėjo vartojamų vaistų šalutinio poveikio, tikėtina, jog nakties metu jam pradės nevalingai susitraukinėti raumenys, atsiras iškreipti bei pasikartojantys judesiai ir pan., dėl ko jis iškris iš lovos. Esant epilepsijai ar kitai ligai, kuri kelia pavojų iškristi iš lovos, pacientas neturėtų miegoti antrame lovos aukšte.

10.2. Teismas neanalizavo pareiškėjo teiginių, kad Alytaus PN pareigūnai: 1) neteisingai surašė tarnybinio patikrinimo išvadą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo; 2) piktnaudžiaudami specialiomis priemonėmis sulaužė šonkaulį; 3) neteisėtai prievarta hospitalizavo ligoninėje; ir 4) nubaudė drausmine tvarka. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti pareiškėjo nurodomus Alytaus PN pareigūnų veiksmus ir motyvuotai juos įvertinti, kaip ir jam paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumą.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jam buvo nesaugu miegoti antrame lovos aukšte, be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo jo teiginių, susijusių su Alytaus PN pareigūnų netinkamai panaudotomis specialiosiomis priemonėmis.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. LVAT praktikoje pripažįstama, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje gali būti atlyginama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį (žr., pvz., 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1332-552/2017). CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str., 6.250 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

17. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 250 str. 1 d.).

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, jog jis sirgo epilepsija, todėl jam miegoti antrame lovos aukšte pavojingas. Teisėjų kolegija, įvertinus šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad LVAT praktikoje, analizuojant pareiškėjų nusiskundimus dėl to, kad lovos buvo dviaukštės, konstatuota, jog teisės aktai nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1193-552/2018; 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-662/2019; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-201-502/2021). Įvertinus byloje esančius duomenis apie pareiškėjo sveikatą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas sirgo epilepsija ir gydytojai jam rekomendavo skirti miegamą vietą pirmame lovos aukšte. Duomenys apie pareiškėjo neįgalumą taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad miegojimas antrajame lovos aukšte jam buvo pavojingas, kadangi jo neįgalumas yra nustatytas dėl jo psichologinių sutrikimų. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Alytaus PN pareigūnai neturėjo pagrindo pareiškėjui miegamąją vietą skirti būtent pirmajame lovos aukšte. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog atsilaisvinus lovai pirmame aukšte, pareiškėjas buvo į ją perkeltas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo LVAT praktika ir neanalizavo jo teiginių, susijusių su Alytaus PN pareigūnų netinkamai panaudotomis specialiosiomis priemonėmis.

20. Byloje nustatyta, kad, gavus Alytaus PN pareigūnų 2019 m. rugsėjo 20 d. tarnybinį pranešimą apie uždaroje zonoje prieš konvojuojant nuteistąjį A. O. atliktą kratą bei turimų daiktų apžiūrą, 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo surašyta Alytaus PN darbo grupės tarnybinio tyrimo išvada dėl fizinės prievartos ir specialiųjų priemonių – antrankių panaudojimo prieš nuteistąjį A. O. Nr. 16-190, kurioje nustatyta, jog specialiosios priemonės buvo panaudotos teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjas 2019 m. spalio 7 d. teikė skundus Alytaus PN direktoriui dėl fizinės prievartos ir specialiųjų priemonių prieš jį panaudojimo. Alytaus PN direktorius išnagrinėjo šiuos pareiškėjo skundus ir 2019 m. spalio 30 d. pateikė atsakymą, kuriame informavo pareiškėją apie atliktą tyrimą ir priimtą Išvadą. Pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus atsakymo neskundė.

21. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pareiškėjas, pagal LVAT išaiškinimą tam tikro laisvės atėmimo įstaigos pareigūno sprendimo (plačiąja prasme) nenuginčijimas ABTĮ nustatyta tvarka reiškia, jog šio įstatymo taikymo požiūriu jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad tai yra pakankamas pagrindas pripažinti su šiuo sprendimu sietinus pataisos įstaigos pareigūnų veiksmus teisėtais CK 6.271 straipsnio taikymo prasme (2012 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-239/2012). Vien tik ta aplinkybė, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundžia administracinio akto, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo nurodomi ir, jo nuomone, neteisėti viešojo administravimo subjektų veiksmai yra teisėti, t. y. atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes bei analizuoti atsakovo veiksmus teisėtumo prasme (2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2686/2011).

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog ne visais atvejais formuluojant skundo reikalavimą ir prašant įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus yra būtina siekti konkrečių individualių administracinių aktų panaikinimo. Pavyzdžiui, reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo, t. y. prašant atlyginti žalą, nėra būtina reikšti reikalavimą panaikinti konkretų individualų administracinį aktą (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011, 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-416/2014; 2017 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-592-756/2017, 2018 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-566-520/2018 ir kt.). Administracinio akto nenuginčijamas neužkerta kelio asmeniui reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-1062/2019).

23. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar yra visos trys civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas įvertino tai, jog pareiškėjas skunde abstrakčiai teigė, kad naudojant specialiąsias priemones pareigūnai viršijo savo įgaliojimus sulaužydami jam šonkaulį, tačiau šių teiginių nedetalizavo. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kaip šios aplinkybės jam sukėlė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, su paminėtomis aplinkybėmis siejamą pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, o skundo argumentus grindė iš esmės abstraktaus pobūdžio teiginiais. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 str. 1 d.), padarytų pareiškėjui, taip pat ir neturtinės žalos padarymo fakto (CK 6.250 str.), darytina išvada, kad nėra būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.). Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė