2013-07-24 Nr. AB-3756-3-61-3-01061-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P444-169/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01061-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11, 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A525-730/2013 pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. R., Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo, pažymos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. G. su skundu (I t., b. l. 1−6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir Kontrolieriaus tarnyba) 2011 m. balandžio 5 d. pažymą Nr. (11)-SN-13 „Dėl A. R. skundo tyrimo“.

Nurodė, kad pažyma surašyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio imperatyvias nuostatas, kadangi pažymos konstatuojamos dalies 2 punkte pateikta išvada argumentuojama A. R. skundo papildyme nurodytais faktais ir argumentais, dėl kurių Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) direktorius nebuvo prašomas pateikti paaiškinimų. Pažymėjo, jog V. L. ir A. R. darbo funkcijos skirtingos. V. L. didesnis kabinetas suteiktas dėl to, kad 2010 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. T1-179 jai buvo pavesta vykdyti penkių skyrių veiklos kontrolę, organizuoti skyrių darbą rengiant pasitarimus, o A. R. pavaldžių darbuotojų neturėjo. 2009 m. gegužės mėnesį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) valstybės tarnautojų vertinimo komisija pritarė Akreditavimo tarnybos direktoriaus J. G. siūlymui skirti A. R. antrą kvalifikacinę klasę, tačiau Ministerija 2009 metais Akreditavimo tarnybos biudžetą sumažinus du kartus, Akreditavimo tarnybos direktorius buvo privestas atleisti penkis darbuotojus.

Dėl šios priežasties, A. R. nebuvo suteikta antra kvalifikacinė klasė. Paaiškino, kad aukštesnės klasės nesuteikimas A. R. nėra susijęs su 2010 metais įvykusiu V. L. priėmimu į direktoriaus pavaduotojo pareigas ir vėlesniu jos perkėlimu į aukštesnės kategorijos pareigas, nes tuo metu jau buvo žinomos Akreditavimo tarnybos finansinės galimybės ir nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei Ministerija nenumatė mažinti ir nemažino biudžetinių įstaigų finansavimo, kaip tai buvo daroma 2009 metų pirmame ir antrame pusmetyje.

Skundžiamoje pažymoje nepagrįstai nurodyta, kad Akreditavimo tarnybos vidaus tvarkos taisyklių nuostatos, numatančios, kad šių taisyklių 5.3−5.9 punktai taikomi tik vienam iš pavaduotojų, yra diskriminacinės. Paaiškino, kad Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. T l-207 nauja redakcija išdėstytų Akreditavimo tarnybos vidaus tvarkos taisyklių 32 punkte numatyta išimtis, kad taisyklių 5.3−5.9 punktų reikalavimai netaikomi direktoriaus pavaduotojui, buvo nustatyti atsižvelgiant į direktoriaus pavaduotojo (šiuo atveju V.

L.) pareigybės paskirtį ir funkcijas. V. L. privalėjo dažnai išvykti iš Akreditavimo tarnybos, nes atstovavo Akreditavimo tarnybos poziciją darbo grupėje, rengiant Lietuvos Respublikos poziciją dėl pacientų saugos direktyvos, ji buvo atsakinga už strateginį planavimą Akreditavimo tarnyboje, vykdė kitas funkcijas. Be to, pilna prieiga prie kompiuterinės dokumentų apskaitos sistemos „Kontora“ (toliau – ir „Kontora“) V. L. buvo priskirta, nes jos funkcijos apėmė daugelį Akreditavimo tarnybos veiklos sričių, ji yra darbuotoja pavaduojanti direktorių.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiamoje pažymoje nepagrįstai konstatuota, jog A. R. buvo sudarytos kliūtys efektyviai atlikti savo darbines funkcijas. Kontrolieriaus tarnyba, viršydama savo kompetenciją ir kvestionuodama A. R. metinį tarnybinės veiklos vertinimą, nepagrįstai teigė, kad, nors A. R. nepadarė jokių pažeidimų, neturėjo konfliktų su Akreditavimo tarnybos darbuotojais, buvo įvertintas tik patenkinamai. Neatitinka tikrovės ir Kontrolieriaus tarnybos teiginys, jog A. R. veikla nebuvo papildomai įvertinta vertinimo komisijoje.

Tai buvo padaryta 2011 m. sausio 28 d. Tai įrodo komisijos vertinimo išvada Nr. PI 1-4-(2.7.), protokolas Nr. P9-2-(2.8) ir garso įrašas. A. R. nepagrįstai teigė, kad 2010 metų antrojoje pusėje jam nebuvo apmokamos tarnybinės komandiruotės. Paaiškino, kad A. R. komandiruočių išlaidų apmokėti neprašė, tuo tarpu V. L. 2010 metais į tarnybines komandiruotes Lietuvoje nevyko, o jos užsienio komandiruočių išlaidos buvo apmokėtos iš tarptautinio projekto EUNetPaS lėšų. Vadovaujantis Akreditavimo tarnybos darbo reglamento, patvirtinto 2010 m. kovo 2 d.

įsakymu Nr. T l-177, 21.2 punktu, į Akreditavimo tarnybos 2010 m. veiklos priemonių plano ataskaitą neįtraukti nei A. R., nei V. L. 2010 metų darbai, todėl tai nėra susiję nei su A. R. žeminimu, nei diskriminacija. Nurodė, kad panaikinti vieną Akreditavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę buvo būtina įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. pasitarimo protokolo Nr. 66 nutarimą „Dėl įstaigų prie ministerijų“ (Nr. 10-1316-02-N), vykdant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. lapkričio 11 d. pavedimą Nr. 17-1074.

Sveikatos apsaugos ministras 2011 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-36 pritarė Akreditavimo tarnybos direktorius 2010 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. D12-697-(3.29.) pasiūlytam naujos Akreditavimo tarnybos struktūros projektui ir patvirtino naują struktūrą. Tuo pagrindu panaikinta A. R. pareigybė ir įsteigta vyriausiojo specialisto, vykdančio sveikatos priežiūros technologijų vertinimą, pareigybė. Tačiau A. R. neatitiko šiai Medicinos technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų.

Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 133−135), kuriuo prašė palikti skundą nenagrinėtu arba atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Akreditavimo tarnybos direktorius J. G. savo veiksmais padarė Įstatymo 6 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose numatytus pažeidimus, todėl vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 6 punktu, buvo priimtas sprendimas jį įspėti. Teigė, jog A. R. persekiojimo dėl skundo padavimo aplinkybes pagrindžia rašytiniai dokumentai. Pažymėjo, jog tuo metu, kai iki A. R. atleidimo iš užimamų pareigų buvo likusios dvi savaitės, J. G. įsakymu jam vienam paskyrė didelės apimties ir svarbos teisinį – analitinį darbą, be to, darbas nebuvo priskirtas tiesioginėms pastarojo tarnybinėms funkcijoms, jam įvykdyti nustatytas nepagrįstai trumpas terminas. Be to, per likusias 2 savaites iki atleidimo, A. R. nei karto nebuvo leista išvykti iš darbo anksčiau laiko ar gauti laisvadienį naujo darbo paieškoms. Taip pat nurodė, kad Akreditavimo tarnybos direktorius nepagrįstai vilkino A. R. prašomų dokumentų, susijusių su jo tarnybinės veiklos vertinimu, išdavimą. Pabrėžė, kad 2010 metais V. L. į direktoriaus pavaduotojo pareigas buvo priimta, suteikiant jai iš pradžių 17, o vėliau, tais pačiais metais, 18 pareigybės kategoriją. Šios aplinkybės prieštarauja pareiškėjo teiginiui, jog 2009 metais A. R. antra kvalifikacinė klasė nebuvo suteikta dėl sumažinto finansavimo ir lėšų trūkumo. Taip pat nurodė, jog Akreditavimo tarnybos direktorius neturėjo teisės priekaištauti A. R. dėl jo „dažnų“ ligų, jei bendras ligos laikotarpis neviršijo Lietuvos Respublikos darbo kodekse numatyto maksimalaus laikotarpio. Teigė, jog Akreditavimo tarnybos direktorius tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nepagrįstai siūlė atsisakyti A. R. pareigybės. Dėl tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo nurodė, jog A. R. turėjo rašyti prašymą, kuriame atsisako išlaidų apmokėjimo, kitaip jis į jas nebūtų siunčiamas. Atkreipė dėmesį į tai, kad A. R. Akreditavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigose dirbo anksčiau nei V. L., o Sveikatos apsaugos ministras netvirtino, kuri iš dviejų Akreditavimo tarnybos direktoriaus pavaduotojų pareigybių bus panaikinta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 136−143), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Kontrolieriaus tarnyba nepagrįstai nesiaiškino papildomai pateiktos informacijos yra nepagrįstas, nes papildomai pateikta informacija buvo susijusi su besitęsiančiais persekiojimo veiksmais (iki paskutinės darbo dienos 2011 m. kovo 30 d.), o skundo išnagrinėjimo Kontrolieriaus tarnyboje terminas baigėsi 2011 m. balandžio 5 d. Paaiškino, kad į jo kabinetą buvo perkelta ne V. L., o vieno iš skyrių vedėja L. N.. Dėl skundo 2.2.2.1. punkto nurodė, jog tai nebuvo naujas veiklos baras, kadangi pagrindines funkcijas, numatytas Medicinos prietaisų direktyvoje, įstaiga vykdė ir anksčiau.

Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo paminėti Sveikatos priežiūros technologijų vertinimo strategijų kūrimas ir Sveikatos priežiūros įstaigų akreditavimo projekto rengimas nebuvo naujos veiklos Akreditavimo tarnybai. Nurodė, jog tai, kad A. R. ankstesnė pareigybė (direktoriaus pavaduotojas licencijavimui) buvo panaikinta, siekiant sudaryti sąlygas V. L. tapti direktoriaus pavaduotoja, patvirtina direktoriaus pavaduotojo etatas, kuris buvo atkurtas po vieno mėnesio nuo panaikinimo. Be to, 2010 metais, nepaisant finansavimo sumažinimo, lėšų buvo skiriama pakankamai.

Teigė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog kvalifikacinės klasės nesuteikimas A. R. dėl lėšų trūkumo 2009 metais ir V. L. perkėlimas į direktoriaus pavaduotojos pareigas 2010 metais nėra susiję, kadangi V. L. 2009 m. kovo mėnesį buvo įsteigta skyriaus vedėjo pareigybė su 15 pareigybės kategorija, 2010 m. vasario mėnesį jai buvo įsteigta direktoriaus pavaduotojo pareigybė su 17 pareigybės kategorija, o V. L. tapus direktoriaus pavaduotoja, direktorius patvirtino dar aukštesnę pareigybės kategoriją – 18, kaip ir įstaigos vadovo, nors jos vykdytos funkcijos, lyginant su 2010 m. vasario mėnesiu, nepasikeitė.

Atkreipė dėmesį, kad direktoriaus taikyti diskriminaciniai reikalavimai pasireiškė ir darbo laiko pradžios privalomu fiksavimu įjungiant kompiuterį, nors, 2009 metais Personalo ir planavimo skyriaus vedėjos pareigas vykdžiusiai V. L. tokie reikalavimai taikomi nebuvo. Pažymėjo, jog direktorius V. L. sudarė prieigą prie „Kontoros“ ne tik jai tapus direktoriaus pavaduotoja, bet ir dar esant Personalo ir planavimo skyriaus vedėja. A. R. prieiga buvo apribota, nors, pagal pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jam buvo privalu vertinti įstaigos veiklos kokybę.

Dėl komandiruočių pažymėjo, kad direktorius sutiko leisti į komandiruotes, jeigu tai (netgi transportas) įstaigai nieko nekainuos. Dėl šios priežasties, A. R. į komandiruotes vyko savo lėšomis ir savo automobiliu, negaunant jokios kompensacijos už benziną. Dėl skundo 2.7 punkto nurodė, kad 2011 m. sausio 13 d. pateikė ataskaitą raštu Nr. D4-71 pagal 2010 metų veiklos priemonių planą, patvirtintą 2010 m. birželio 1 d. direktoriaus įsakymu Nr. T1-464, tačiau ataskaita nepagrįstai nebuvo įtraukta į veiklos priemonių ataskaitą.

Pabrėžė, kad direktorius, siūlydamas Sveikatos apsaugos ministrui naujos Akreditavimo tarnybos struktūros projektą, diskriminuodamas dėl lyties, pasiūlė panaikinti būtent Vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybę, nors A. R. turi pirmenybę prieš V. L.: jis dirba direktoriaus pavaduotojo pareigose nuo 2007 m. kovo mėnesio, o V. L. − nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, be to, jis turi didesnę darbo patirtį, gerai išmano įstaigos valdymo principus, turėdamas tinkamą išsilavinimą ir savarankiškai tobulindamasis nesudarė galimybės Akreditavimo tarnybos direktoriui turėti priekaištų jo veiklai.

Be to, vertinant naujai įsteigtos Medicinos technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės specialiuosius požymius, matyti, jog pareigybės aprašymas parengtas taip, kad būtų pretekstas šių pareigų nesiūlyti A. R..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. (IV t., b. l. 76−86) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2011 m. balandžio 5 d. pažymą Nr. (11)-SN-13 „Dėl A. R. skundo tyrimo“.

Teismas rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad skundą dėl pažeistų lygių teisių turi teisę paduoti asmuo, kai jis mano, jog jo lygios teisės buvo pažeistos. Ši nuostata garantuoja asmeniui teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo lygios teisės buvo pažeistos, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo lygių teisių pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad būtina nustatyti, kuo pasireiškia asmens nurodytas lygių teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos jo lygios teisės gynimo, turi jo nurodytas lygias teises, ar šios jo lygios teisės objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Taip pat pažymėjo, kad lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją apibrėžiančio Įstatymo nuostatos patvirtina, jog atsakovas kompetentingas nagrinėti tik tuos skundus, kuriuose keliamas klausimas dėl atitinkamų veiksmų ar (ir) sprendimų atitikties Įstatymo reikalavimams. Savo ruožtu, atlikus skundo tyrimą, turi būti pateikiamas tik skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų teisinis įvertinimas Įstatyme įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu.

Teismas taip pat atsižvelgė į Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad sprendžiant ginčą dėl Įstatymo pažeidimo, esminę reikšmę turi konkretaus pažeidimo sudėties nustatymas. Todėl tiriant skundą, turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, atskleidžiančios pažeidimo objektyviąją pusę, nurodyti teisės aktų pažeidimą pagrindžiantys įrodymai, įvertinti asmenų teikiami paaiškinimai. Pažymėjo, kad darbdavio veiksmai turi būti vertinami tik diskriminacijos dėl lyties aspektu. Ginčo atveju, įvertinus pažymoje atsakovo išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovas nagrinėjamoje situacijoje neatskleidė pažeidimų objektyviosios pusės Įstatymo nustatytų reikalavimų atžvilgiu. Atsakovo išvados konstatuojamoji dalis iš esmės yra pagrįsta tik trečiojo suinteresuoto asmens A. R. skunde nurodytomis aplinkybėmis, nepateikiant savo ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo Įstatymo pažeidimo kontekste, nėra nurodyti pareiškėjui inkriminuojamų teisės aktų pažeidimus patvirtinantys įrodymai.

Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kad dėl dalies skunde nurodytų pažeidimų yra praėję Įstatymo 20 straipsnyje nustatyti terminai. Pastebėjo, kad atsakovas, konstatuodamas pažeidimus, nenurodo pažeidimo padarymo datos.

Įvertinęs bylos medžiagą ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismas pripažino, kad dėl pažymos 1.1−1.3 punktuose konstatuotų pažeidimų yra praleistas Įstatymo 20 straipsnyje nustatytas terminas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo atsisakyti nagrinėti skundą Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Skundo tyrimo metu išaiškėjus šioms aplinkybės, skundas turėjo būti paliktas nenagrinėtu (Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Kartu pažymėta, kad nors atsakovas privalo nustatyti ir įrodymais pagrįsti visus įstatymo pažeidimo sudėties elementus, šiuo atveju atsakovas nenurodė kokie įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą, t. y. A. R. diskriminaciją dėl lyties.

Dėl pažymos 1.4 punkto, teismas pažymėjo, kad pats pažeidimas pateikiamas abstrakčiai, nenurodant pažeidimo laikotarpio bei veiksmų kvalifikavimo diskriminaciniu dėl lyties aspektu. Bylos duomenimis nustatyta, kad Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. Tl-665 patvirtinta dokumentų valdymo sistemos „Kontora“ naudojimo tvarkos aprašas, 2010 m. lapkričio 12d. įsakymu Nr. Tl-936 ir 2011 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. Tl-18 įsakymu pakeistas tvarkos aprašas. Pareiškėjas teikė paaiškinimus, nurodydamas, kad nuo 2008 metų Akreditavimo tarnyboje visi dokumentai yra registruojami ir išsiunčiam laikantis „vieno langelio“ principo. Akreditavimo tarnyboje 2007 m. gegužės mėnesį įdiegta kompiuterinė dokumentų apskaitos sistema „Kontora“, sudaranti sąlygas visus dokumentus klasifikuoti ir nukreipti darbuotojams pagal jų pareigybės aprašymuose nustatytas funkcijas. Visiems Akreditavimo tarnybos darbuotojams dokumentų prieinamumas keitėsi, atsižvelgiant į atliekamus darbus ir pareigybės aprašymus, kuriems keičiantis, buvo keičiamas ir dokumentų prieinamumas. Tačiau atsakovas šių paaiškinimų bei pateiktų duomenų nevertino. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad išvados yra pagrįstos bei motyvuotos.

Vertindamas dėl pažymos 1.5 punktą, teismas priminė, kad darbdavio veiksmai yra pripažįstami pažeidžiančiais moterų ir vyrų lygias teises, jeigu jis dėl asmens lyties organizuodamas darbą, sukuria darbuotojui blogesnes (geresnes) darbo sąlygas, skiria darbuotojui drausminę nuobaudą, keičia darbo sąlygas, perkelia į kitą darbą arba nutraukia darbo sutartį. Ginčo atveju atsakovas tik nurodė pareiškėjo veiksmus, tačiau jų nevertino Įstatymo 6 straipsnio kontekste. Kartu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo nurodęs atsakovui, jog priekaištų A. R. 2010 metų raštu nėra pareiškęs, tačiau žodžiu ne kartą reikalavo tinkamai vykdyti KVS procedūrų keitimą, atsižvelgiant į besikeičiančius teisės aktus. Taip pat nurodė, kad dėl A. R. aplaidumo, 2010 metų pabaigoje jo darbą teko pavesti skyrių vedėjams. Tačiau atsakovas nurodytų aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Dėl pažymos 1.6 punkto, teismas pastebėjo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kad A. R. komandiruočių išlaidų apmokėti neprašė, o V. L. 2010 m. birželio 1 d. įsakymo pagrindu buvo komandiruota 2010 m.birželio 2−5 dienomis į Madridą dalyvauti V-oje Tarptautinėje pacientų saugos konferencijoje, komandiruotės išlaidas apmokant iš tarptautinio projekto EUNetPaS lėšų.

Vertindamas pažymos 1.7 punktą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Akreditavimo tarnybos direktoriaus 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. Tl-177 patvirtino darbo reglamento 21.2 punkte nustatyta, kad Tarnybos metų veiklos priemonių plano ataskaitos susideda iš skyrių ataskaitų, kur pateikiama informacija apie Tarnybos veiklos priemonių plano ir papildomų darbų vykdymą atitinkamu laikotarpiu. Pažymėjo, kad A. R. pareigos yra direktoriaus pavaduotojo. Todėl neaišku, kokių duomenų pagrindu ir kaip pasireiškė A. R. diskriminacija lyties atžvilgiu priimant Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriui 2010 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. Tl-177.

Vertindamas atsakovo išvadas pažymos 1.8 punkte, teismas pastebėjo, kad lygių galimybių kontrolieriaus atliekamu tyrimu ir pateikiamu atitinkamų skundžiamų veiksmų ar (ir) sprendimų teisiniu įvertinimu nėra siekiama išspręsti tarp darbdavio ir darbuotojo kilusių tarnybinių ginčų. Atsakovas yra kompetentingas nagrinėti tik tuos skundus, kuriuose yra keliamas klausimas dėl atitinkamų veiksmų ar (ir) sprendimų atitikties Įstatymo reikalavimams. Atlikus skundo tyrimą turi būti pateikiamas tik skundžiamų veiksmų ir (ar) sprendimų teisinis įvertinimas Įstatyme įtvirtintų reikalavimų atžvilgiu. Tačiau atsakovas ir šiuo atveju pareiškėjo veiksmų diskriminaciniu aspektu nevertino. Šie duomenys patvirtino, kad pažymoje konstatuojamos išvados nėra motyvuotos bei pagrįstos, todėl šių išvadų pagrindu priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat pripažino, kad pareiškėjas buvo persekiojamas dėl skundo pateikimo dėl galimos diskriminacijos Kontrolieriaus tarnybai. Atsakovas pripažino, kad pažymos 2.1−2.4 punktuose nurodytais veiksmais J. G. padarė pažeidimą, numatytą Įstatymo 6 straipsnio 4 punkte. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. R. 2001 m. kovo 21 d. raštu papildžius skundą dėl persekiojimo teikiant skundą, pareiškėjas nebuvo informuotas apie papildomai pateiktą skundą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija ir ji gali būti paneigta tik suteikiant galimybę skundžiamai institucijai teikti paaiškinimus bei įrodymus.

Teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, kuriame išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.

Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad ginčo atveju nėra duomenų, paneigiančių skundo teiginius, jog administracinės procedūros metu atsakovas neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, t. y. susipažinti su papildomu skundu, duoti paaiškinimus dėl ginčytinų aplinkybių bei teikti įrodymus, siekiant paneigti Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją.

Taip pat pažymėta, kad Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta taisyklė neatleidžia atsakovo nuo pareigos asmens skundo tyrimo metu išsiaiškinti visas būtinas aplinkybes ir visas savo išvadas pagrįsti surinktais įrodymais. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis vienareikšmiškai ir akivaizdžiai nurodo, kad skundo tyrimo eigoje būtent lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti asmens skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą, kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti, ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams, kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus, kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą, t. y. lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti ir įrodymais pagrįsti visus įstatymo pažeidimo sudėties elementus.

Baigęs tyrimą visas tyrimo eigoje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus lygių galimybių kontrolierius turi pateikti tyrimo baigiamajame dokumente – pažymoje. Būtent šiame dokumente turi būti užfiksuota visa įstatymo pažeidimo sudėtis. Todėl nagrinėjamu atveju nenustačius visų Įstatymo pažeidimo sudėties elementų, atsakovo skundžiamoje pažymoje nurodyti Akreditavimo tarnybos direktoriaus J. G. veiksmai negali būti pripažinti pažeidžiančiais Įstatymo 6 straipsnio 2, 3, 4 punkto reikalavimus, o lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas pareiškėją įspėti dėl padaryto pažeidimo – pagrįstu.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

III. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 88−92), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2867-562/2012.

Apeliaciniame skunde pateikė šiuos argumentus:

1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje byloje panaikino dėl procedūrinių teisės normų pažeidimo (netinkamos pareiškėjo pakeitimo tvarkos). Tačiau skundžiamame sprendime teismas kvestionavo jau įvertintas faktines aplinkybes ir taip priėmė sprendimą, prieštaraujantį aukštesnės instancijos teismo nutarčiai.

2) Teismo išvada, kad pažymoje konstatuoti pažeidimai nepatvirtinti įrodymais, nepagrįsta. Kontrolieriaus tarnyba, priimdama sprendimą, rėmėsi išimtinai faktinėmis aplinkybėmis, kurių autentiškumo nėra apskundusi nei viena proceso šalis.

3) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dėl pažymos 1.1−1.3 punktuose nurodytų pažeidimų yra suėję Įstatymo 20 straipsnyje nustatyti terminai. Tame pačiame straipsnyje įtvirtinta lygių galimybių kontrolieriaus teisė atlikti tyrimą ir suėjus šiems terminams.

4) Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog V. L. didesnis kabinetas buvo suteiktas dėl to, jog ji, turėjo pavaldžių darbuotojų, todėl jos kabinete turėjo būti organizuojami susirinkimai. Teismas nesirėmė įrodymais, kad V. L. perkelta ne į A. R., o visai kitą kabinetą. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl to turėjo būti pablogintos A. R. darbo sąlygos. Be to, perkėlimo į kitą kabinetą metu, V. L. dar neužėmė direktoriaus pavaduotojo pareigų.

5) Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, kad 2009 metais buvo nurodyta, kad 2010 metais Akreditavimo tarnybos finansavimas bus toks kaip 2009 metais arba 10 procentų mažesnis, ir neva dėl šios priežasties buvo atleisti keli darbuotojai, o A. R. nesuteikta antra kvalifikacinė klasė. Tokia išvada neatitinka byloje esančių įrodymų. Be to, atsakovas vertino ne kiekvieną konkretų pareiškėjo veiksmą, o konkretų laikotarpį, ir darė išvadą, jog J. G. sudarydamas sąlygas vienam asmeniu dėl jo lyties kilti karjeros laiptais, nepagrįstai blogino kito asmens darbo sąlygas.

6) Teismas neįvertino, kad prieiga prie vidaus dokumentų A. R. pagal jo funkcijas buvo reikalinga visuomet, tuo tarpu V. L., dar dirbant Personalo ir planavimo skyriaus vedėjos pareigose, tokia prieiga, neapsiribojant tik prieiga prie personalo dokumentų, buvo perteklinė.

7) Teismo išvada, kad atsakovas pažeidė skundo tyrimo procedūrą, nesuteikdamas galimybės J. G. pateikti paaiškinimų, nepagrįsta, nes atsakovas turi tik teisę, o ne pareigą kreiptis į asmenį, kurio veiksmai nagrinėjami ir reikalauti paaiškinimo. Sprendimas priimtas ir pažyma surašyta laikantis visų Įstatymo reikalavimų. Pažymi, kad tai, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas turi įrodyti skundžiamas asmuo.

8) Sprendime klaidingai nurodyta, kad tyrimą atliko, pažymą surašė ir J. G. įspėti nutarė Akreditavimo tarnyba.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-403/2013 konstatavęs esant procesinį pažeidimą – skundą padavus ne tam asmeniui, kuriam priklauso reikalavimo teisė, bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir ginčo esmės, t. y. pažymos pagrįstumo ir teisėtumo klausimo, nevertino. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas, pirmiausia pašalinęs apeliacinės instancijos teismo nurodytą procesinį pažeidimą – 2012 m. birželio 19 d. teismo posėdyje išklausęs J. G. nuomonės dėl netinkamo pareiškėjo Akreditavimo tarnybos pakeitimo tinkamu pareiškėju J. G., protokoline nutartimi pakeitė netinkamą pareiškėją tinkamu (IV t., b. l. 61) ir 2012 m. birželio 20 d. nutartimi Akreditavimo tarnybą į bylą įtraukęs trečiuoju suinteresuotu asmeniu (IV t., b. l. 63), priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vertino pažymos teisėtumą ir pagrįstumą, bei visapusiškai ir nuosekliai ištyręs visą bylos medžiagą, konstatavo, kad pažyma naikintina, nes priimta pažeidžiant pagrindines procedūras.

Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, todėl atitinkamus apelianto argumentus atvedė.

Vadovaudamasis Įstatymo 20 straipsniu pabrėžė, kad pagal bendrą taisyklę, skundai paduoti praėjus 3 mėnesiams po skundžiamų veiksmų padarymo nenagrinėjami, tačiau tam tikrais atvejais, atsakovui pripažinus esant svarbių aplinkybių gali būti nagrinėjamas ir skundas, paduotas praleidus minėtą terminą, tačiau dėl to turi būti priimamas motyvuotas procesinis sprendimas, tai nurodoma ir galutiniame sprendime – pažymoje. Kitoks šios nuostatos aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui galint visais atvejais nagrinėti skundus, paduotus praleidus minėtą terminą, šį įstatymo leidėjo numatytą terminą padarytų netikslingu. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas apskritai nevertino ir nenurodė 1.1−1.3 pažymos punktuose konstatuotų pažeidimų – skundžiamų veiksmų padarymo datos, nors jos objektyviai galėjo būti nustatytos ir įvertintos.

Nurodė, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis vienareikšmiškai ir akivaizdžiai nurodo, kad skundo tyrimo eigoje būtent lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti asmens skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą, kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti, ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams, kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus, kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą, t. y. lygių galimybių kontrolierius privalo nustatyti ir įrodymais pagrįsti visus įstatymo pažeidimo sudėties elementus. Baigęs tyrimą visas tyrimo eigoje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus lygių galimybių kontrolierius turi pateikti tyrimo baigiamajame dokumente – pažymoje (Įstatymo 23 str. 4 d.). Būtent šiame dokumente turi būti užfiksuota visa įstatymo pažeidimo sudėtis. Ir tik tuomet, kai ginčas persikelia į teismą ar kitą kompetentingą instituciją, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta taisykle, lygių galimybių kontrolieriaus sprendimu įstatymo pažeidimu apkaltintas asmuo turi įrodyti, kad jis įstatymo pažeidimo nepadarė (žr. pvz. 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525–825/2008). Taigi, atsakovas pažymos 2.1−2.4 punktuose konstatuodamas Įstatymo 6 straipsnio 4 punkto pažeidimus, nors nesuteikė galimybės dėl jų pasisakyti pareiškėjui, pažeidė skundo tyrimo procedūrą, dėl ko ši pažymos dalis taip pat neteisėta ir naikintina.

V. Atsakovas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (IV t., b. l. 122–124) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindu.

Mano, kad teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimą aiškindamas Įstatymo 20 straipsnį, kadangi jame nėra įtvirtintas motyvuoto sprendimo priėmimo būtinumas, dėl skundų paduotų vėliau nei per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo. Atsakovo vertinimu skundui paduoti praėjus šiam terminui nenagrinėjami, jeigu kontrolierius nenusprendžia kitaip. Motyvuotas sprendimas būtinas tik atsisakant tirti skundą (Įstatymo 21 str. 2 d.), kadangi apie šį sprendimą būtina informuoti pareiškėją. Pabrėžia, kad A. R. skundas paduotas 2011 m. vasario 4 d. t. y. nepraleidus 3 mėnesių termino nuo dalies skundžiamų veiksmų padarymo. Pabrėžia, kad tyrimą atliko lygių galimybių kontrolierius, o ne Tarnyba, todėl kyla klausimas ar jam kyla pareiga motyvuoti sprendimą atlikti jam įstatymu pavestas pareigas. Pabrėžia, kad veiksmai prieš A. R. buvo tęstinio pobūdžio, todėl netirti dalies veiksmų, kurie įvyko anksčiau nei prieš 3 mėnesius nebuvo teisinio pagrindo.

Nurodo, jog nepaisant to, kad teismas rėmėsi Įstatymo 2 (1) straipsnio nuostata dėl įrodinėjimo pareigos, nei pirmosios instancijos teismas nei apeliacinio proceso metu J. G. nebuvo įpareigotas pagrįsti savo veiksmus, kuriuos Tarnyba kvalifikavo kaip diskriminuojančius ir įrodyti, kad diskriminacijos fakto nebuvo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendime yra pasisakoma tik dėl 7 epizodų iš 12, kurie buvo pripažinti pažeidžiantys Įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovo vertinimu, teismas palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o ne grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo padarė materialinės teisės normų (Įstatymo 2(1) straipsnio) pažeidimą.

Teigia, kad teismas neteisingai konstatavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-403/2013, kuria byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustačius, kad skundą padavė ne tas asmuo, kuriam priklauso reikalavimo teisė, nepasisakė dėl ginčo esmės. Atsakovo vertinimu minėta nutartis buvo priimta įvertinus ginčo esmę, išsakius argumentus ir priėmus įsiteisėjusią, neskundžiamą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – atitinkama administracinio proceso stadija, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz. 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr. pvz. 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Atsakovas procesą atnaujinti prašo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindais. Šiuo atveju ABTĮ nustatyti terminai skaičiuotini nuo galutinės teismo nutarties paskelbimo dienos. Procesas administracinėje byloje užbaigtas 2013 m. balandžio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, atsakovas prašymą padavė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų.

Atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. pvz. 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr. pvz. 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu iš esmės yra grindžiamas tuo, jog teismas netinkamai aiškino MVLGĮ 20 straipsnį tuo aspektu, jog Lygių galimybių kontrolierius spręsdamas klausimą dėl skundo, paduoto praleidus 3 mėnesių terminą, turi priimti motyvuotą sprendimą. Teigia, kad motyvuotas sprendimas turi būti priimtas tik atsisakant tirti skunda (MVLGĮ 21 str. 2 d.) Minėtosios aplinkybės, atsakovo vertinimu, suponuoja esminę materialinės teisės normos klaidą byloje. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį, tokių abstrakčių motyvų nevertina, kaip įrodančių byloje padarytą esminį materialinės teisės normos pažeidimą, kuris, kaip minėta turi būti akivaizdus. Priešingai – iš atsakovo įvardijamo nesutikimo su apeliacinės instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, kurio išdava jam buvo nepalanki, argumentai nelaikytini svariai paneigiančiais pirmosios instancijos pateiktą byloje taikytinų materialinės teisės normų aiškinimą.

Atsakovo argumentai susiję su įrodymų vertinimu ir įrodinėjimo pareigos paskirstymu yra susiję su procesinių, o ne materialinių teisės normų taikymu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad procesinių teisės normų pažeidimo, kaip galimo proceso atnaujinimo pagrindo ABTĮ nenumato, atitinkami argumentai nenagrinėjami.

Atsakovo pateikiami argumentai dėl padarytų pažeidimų tęstinio pobūdžio yra susiję su įrodymų tyrimu ir bylos faktinių aplinkybių aiškinimu, todėl taip pat negali būti pagrindas atnaujinti procesą ir yra nevertinami.

Atsižvelgus į aukščiau pateiktą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimą, konstatuotina, kad atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog byloje, kurioje procesą siekiama atnaujinti, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Akcentuotina, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

Pažymėtina, kad atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo tik nurodo šį ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtiną pagrindą, tačiau konkrečių įrodymų, jog administracinių bylų praktika yra nevienoda nepateikia, nenurodo nė vienos bylos, nuo kurioje suformuotos praktikos, teismas nukrypo nagrinėjamoje byloje.

Atsakovo teiginiai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-403/2012 ginčo esmės nesprendė ir kad teismas minėta nutartimi jau buvo išnagrinėjęs ginčo esmę, išsakęs savo argumentus ir priėmęs įsiteisėjusią ir neskundžiamą nutartį, nevertintini kaip pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija.

n u t a r i a:

Atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A525-730/2012 pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. R., Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo, pažymos panaikinimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė