2018-01-31 Nr. AB-2190-3-61-3-05493-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-236-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05493-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. su 2013 m. spalio 21 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 9-6007(09); 2) priteisti iš atsakovo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusius priedų už pareigūnų kvalifikacines kategorijas dydžius.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1997 m. gruodžio 15 d. dirbo Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju, o nuo 2011 m. lapkričio 2 d. eina Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko pareigas. 2007 m. vasario 1 d. A. G. buvo suteikta antra kvalifikacinė kategorija.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimus, kuriais buvo sumažinti priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Šiame įstatyme nustatytų sumažintų priedų už kvalifikacines kategorijas galiojimas Seimo kiekvienais metais buvo pratęsiamas. Taikant minėtais pakeitimais nustatytus priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžius, ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuojamas A. G. mokamas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo A. G. kreipėsi į Vilniaus pataisos namus, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų tokiems reikalavimams pareikšti.

5. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senatį ir atidėti teismo sprendimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

6. Atsakovas pripažino, kad taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias įstatymų nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui A. G. buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta 9 202,5 Lt darbo užmokesčio dalis. Vilniaus pataisos namai atkreipė dėmesį, kad jie yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų, o pareiškėjui dalies darbo užmokesčio nesumokėjo vykdydama tuo metu galiojusius teisės aktus. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų patirtintame biudžete nėra numatytos lėšos sumažintiems atlyginimams kompensuoti, o reikiama papildoma asignavimų suma Vilniaus pataisos namų asignavimų valdytojui turėtų būti pateikta planuojant kitų metų įstaigos biudžetą. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 2 d. posėdyje buvo pritarta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos siūlymui įteisinti galimybę atidėti teismų sprendimų, kuriais iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, vykdymą iki kitų biudžetinių metų kovo 1 d.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Darbo kodekso 301 straipsnį, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. A. G., manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

10. Teismas pažymėjo, kad ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kiekvieną mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. spalio 21 d., prašydamas priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. G. į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino (dėl dalies laikotarpio), todėl padarė išvadą, kad teisiniai santykiai, iš kurių kilo pareiškėjo reikalavimas, nėra pasibaigę, o atsižvelgiant į tai, turi būti sprendžiamas klausimas dėl A. G. reikalavimo pagrįstumo.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, kuriame apibendrinus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, buvo pažymėta, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikomas nepagrįstu delsimu. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Taigi, Seimas įvykdė Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo bei išmokėjimo tvarką.

13. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu, kadangi sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti A. G. patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus pataisos namų 2013 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 9-6007(09) turinį, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti A. G. prašymą ir išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo. Nurodytas Vilniaus pataisos namų sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis) ir atitinka pareiškėjo prašymo turinį. Teismas taip pat nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aktų panaikinimo pagrindų, todėl sprendė, kad prašomas panaikinti atsakovo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra pagrindo jo naikinti.

III. 15. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 m. ir 4,5 procento 2010–2013 m. bei šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui bei Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai ir teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principams.

16. Apeliantas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Apeliantas pažymi, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas. Grąžinimo įstatyme yra nustatytas tolygus kompensuotino neišmokėto darbo užmokesčio mažinimas (2 ir 4,5 procento), tačiau jis taip pat taikomas ne visiems valstybės tarnautojams. Be to, Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, daliai tarnautojų nustatė nulinį ar net neigiamą darbo užmokesčio kompensavimo dydį, taip pažeisdamas vieną iš pagrindinių teisės principų, pagal kurį kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis. Įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, neanalizavo realios valstybės ekonominės ir finansinės padėties atitinkamais laikotarpiais ir nevertino konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumo.

17. Pareiškėjas akcentuoja, kad Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 m. Taigi, 2015 m. jis priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, t. y., pažeidė vieną iš pagrindinių – įstatymo negaliojimo atgal – principą. Be to, apskaičiuotos sumos kompensavimas nuo pažeidimo paėjus daug laiko buvo išdėstytas dar penkerių metų laikotarpiui. Per laiką kompensuotina suma nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra kompensuojamas.

18. A. G. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis galbūt Konstitucijai prieštaraujančiu Grąžinimo įstatymu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo išnagrinėjo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jeigu neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjas akcentuoja, kad daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 procentų negauto darbo užmokesčio.

19. Atsakovas Vilniaus pataisos namai prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Vilniaus pataisos namai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismo sprendime išdėstyta pozicija atitinka aktualią teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. A. G. mano, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

22. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad pažeidimas yra trunkamasis, o pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino dėl dalies laikotarpio, padarė išvadą, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla A. G. reikalavimas, nėra pasibaigę, ir sprendė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti svarstomas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. G. praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai. Nors argumentų dėl ieškinio senaties termino taikymo A. G. nepateikė, tačiau atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo motyvus, kolegija pirmiausia įvertina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalies dėl ieškinio senaties netaikymo pagrįstumą.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties taikymo klausimus reguliuoja Darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos. Pagal aktualios redakcijos Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalį ir Civilinio kodekso 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis). Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis).

25. Kadangi atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2014 m. sausio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013 suformuota praktika, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčas vyksta dėl trunkamojo pobūdžio pažeidimo.

26. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. A. G. dėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies į teismą kreipėsi su 2013 m. spalio 21 d. skundu. Pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo pažeistos teisės dėl su darbo apmokėjimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 21 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad A. G. savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 20 d. įskaitytinai pareiškė aiškiai praleidęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jokių svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, privalėjo taikyti ieškinio senatį ir skundo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 20 d. įskaitytinai atmesti.

27. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y., asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktiems išaiškinimams.

28. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėdamas pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), jis išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su A. G. (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

29. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

30. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y., juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

31. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad A. G. patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2501-492/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

34. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jeigu neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nepripažįsta pagrįstu, kadangi A. G. skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y., pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad A. G. apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 m. bei 4,5 procento 2010–2013 m., šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai bei teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes bei įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių bei teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Abstraktūs ir deklaratyvūs A. G. teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos, įstatymo negaliojimo atgal bei ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principų pažeidimą bei dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Jis taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina praradimų dalis pažeidžia jo teises ir proporcingumo principą.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2501-492/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas A. G. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, nors ir neteisingai įvertinęs senaties termino pobūdį, tačiau netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė