2020-12-02 Nr. AB-23213-3-61-3-04292-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2989-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04292-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė DELFI, R. V.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (SK-89)SPR-168 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nebuvo pripažinta pagrįsta atitinkama pareiškėjo D. V. 2018 m. gegužės 17 d. pateikto skundo dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Publikacija) paskelbtos informacijos dalis ir išspręsti ginčą įstatymo nustatytu būdu: 1) pripažinti, kad žurnalistas R. V. (rengėjas) bei uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) DELFI (skleidėjas) (duomenys neskelbtini) internetiniame naujienų portale https://www.delfi.lt/ patalpintame straipsnyje (duomenys neskelbtini) skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią D. V. garbę ir orumą; 2) įpareigoti informacijos rengėją R. V. ir skleidėją UAB DELFI nustatyta tvarka paneigti (duomenys neskelbtini) internetiniame naujienų portale https://www.delfi.lt/ patalpintame straipsnyje (duomenys neskelbtini) paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią D. V. garbę ir orumą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspektorius Sprendimu pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu iš dalies. Sprendimu Inspektorius įspėjo UAB DELFI dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo paskelbiant Publikaciją ir pareikalavo pašalinti pažeidimą – iš interneto portalo www.delfi.lt pašalinti netikslią informaciją.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime konstatuota, jog informacijos apie pareiškėjo galimus veiksmus apimtis Publikacijoje nėra didelė, iš esmės pateikiama kaip kritikos (duomenys neskelbtini) S. S. dalis, todėl pareiškėjo atžvilgiu nuomonių įvairovės principas nebuvo pažeistas. Pareiškėjas su šia išvada nesutiko, nes tokiu atveju skleisti dezinformaciją ir žeminti garbę ir orumą yra leidžiama bei neprivaloma laikytis nuomonių įvairovės ir kitų pagrindinių visuomenės informavimo principų. Jokios teisės normos tokios išvados daryti neleidžia. Nuomonės įvairovės principas turi būti aiškinamas sistemiškai kartu su atsakymo teise bei pagrindiniais visuomenės informavimo principais, reikalaujančiais, kad informacija būtų pateikiama teisingai, aiškiai ir tiksliai. Todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) privalo užtikrinti, kad asmenys, apie kuriuos ketinama skelbti informaciją, galėtų pateikti savo poziciją dėl tokios informacijos ir tokia pozicija būtų teisingai, tiksliai ir nešališkai atspindėta skelbiamoje informacijoje. Šiuo atveju dėl informacijos patikslinimo su pareiškėju nebuvo susisiekęs nei R. V., nei UAB DELFI, nenurodė jokių rimtų priežasčių, kodėl taip nebuvo padaryta. Publikacijoje R. V. pateikė ne nuomonę, paremtą objektyviais faktais, bet nurodė tikrovės neatitinkančių faktų bei jų pagrindu darė išvadas apie tariamai pareiškėjo per tariamai susijusias įmones atliekamus neteisėtus veiksmus. Tai yra melas, žeidžiantis pareiškėjo garbę ir orumą, o tokios Publikacijos skelbimas negali būti pateisintas žurnalisto saviraiškos laisve.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Publikacijoje jis yra nepagrįstai tiesiogiai siejamas tiek su UAB „Meirona“, tiek su BUAB „Verslo investicijų projektų centru“ (toliau – ir VIPC) dėl restorano (duomenys neskelbtini) nugriovimo. Pareiškėjas su UAB „Meirona“ nėra susijęs, todėl nepagrįstai kuriamas jo neteisėtas įvaizdis. Be to, nesusiekus su pareiškėju dėl šio fakto patvirtinimo, buvo pažeisti pagrindiniai visuomenės informavimo principai.

5. Pareiškėjas teigė, kad Publikacijoje nurodytas teiginys: „<... (duomenys neskelbtini)>“ turėjo būti pripažintas neatitinkančiu tikrovės ir pažeidžiančiu visuomenės informavimo principus. Kaip neteisėtas vertintinas ir teiginys „(duomenys neskelbtini)“, nes šis teiginys tiesiogiai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnyje įtvirtintai taisyklei, bei įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklei „įrodinėja tas, kas teigia (ne neigia)“, bei pagrindiniams visuomenės informavimo principams (VIĮ 3 str. 3 d.). Pateikta informacija neatitinka tikrovės, nes nei pareiškėjas, nei jo šeimos nariai nėra ir niekada nebuvo tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su UAB „Meirona“. Pareiškėjas nebuvo nei šios bendrovės akcininkas, dalininkas ar kt., negavo ir negaus jokios kompensacijos už restorano (duomenys neskelbtini) nugriovimą. R. V. Publikacijoje nenurodo, kokiais šaltiniais rėmėsi, teigdamas, jog pareiškėjas yra susijęs su UAB „Meirona“. UAB DELFI nurodė, kad autorius vadovavosi 15 min.lt žurnalistų atliktu tyrimu apie neegzistuojančias UAB „Meirona“, pareiškėjo ir Nyderlanduose įsteigto juridinio asmens sąsajas, tačiau ir pati redakcija yra nurodžiusi, kad nepavyko nustatyti, kas yra tikrieji Nyderlandų įmonės savininkai. Taigi R. V. rėmėsi nepatikrinta informacija, tačiau skaitytojams ji pateikiama kaip žinia. Autorius turėjo nurodyti, kad ši informacija nėra patikrinta. Šiuo atveju teiginys apie pareiškėjo sąsajas su UAB Meirona“ pateikiamas kaip teisingas ir tikslus teiginys, nedarant jokios nuorodos apie informacijos patikrinimą.

6. Pareiškėjas dėl Publikacijos teiginio: „<... (duomenys neskelbtini) ...>“ pažymėjo, kad tai tikrovės neatitinkanti informacija. Žurnalistas neteisingai nurodo valstybės mokėtinų kompensacijų sumą (ji mažesnė, nei 20 mln.), nepagrįstai kalbama apie pareiškėjo suinteresuotumą kompensacijomis. Nugriovus restoraną VIPC priteistos sumos atiteks ne pareiškėjui, o bus paskirstytos VIPC kreditoriams bankroto byloje. Pareiškėjas nėra nei VIPC kreditorius, nei akcininkas ir jokios išmokos jam nepriklauso. Tuo tarpu žurnalistas šiuo teiginiu siekia įtikinti skaitytojus, jog objektyvūs faktai patvirtina pareiškėjo nesąžiningumą. Vien tai, kad teiginys pateiktas klausiamąja forma, savaime nepaneigia aplinkybės, kad R. V. siekė perteikti ne nuomonę, bet žinią.

7. Pareiškėjas dėl Publikacijoje nurodyto teiginio: „<... (duomenys neskelbtini) ...>“ pažymėjo, kad iš teiginio suprastina, jog bendrovė priklauso pareiškėjui, tačiau toks teiginys neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nuo 2013 m. neturi bendrovės „VIPC Vilnius“ akcijų, o 2016 m. pabaigoje šiai bendrovei iškėlus bankroto bylą, neteko ir bendrovės valdybos nario (pirmininko) bei vadovo įgaliojimų. Vadovavimas įmonei ar buvimas netiesioginiu jos mažumos akcijų savininku negali būti prilyginamas pačios įmonės turėjimui.

8. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas dėl skundo argumentų apie nuomonių įvairovės pateikimą nurodė, kad Publikacijos tikslas nebuvo pateikti išsamią būtent pareiškėjo veiksmų, problemų dėl griaunamų pastatų analizę. Nebuvo nustatyta, kad skelbiama informacija neatitinka tikrovės, žemina pareiškėjo garbę ir orumą. Todėl buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu nuomonės įvairovės principas nebuvo pažeistas. Teisė atsakyti gali būti suteikiama tik po ginčijamos informacijos paskelbimo, o ne prieš skelbiant informaciją. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, būtent dėmesio objektu esančiam asmeniui yra suteikiama teisė atsakyti. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad siekė šia teise pasinaudoti. Atsakovas dėl CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prezumpcijos nurodė, kad atsakovo kompetencija yra apibrėžta viešosios teisės normose, kuriomis atsakovas ir privalo vadovautis. Pareiškėjo sąsajas su UAB „Meirona“ nagrinėjo ne viena visuomenės informavimo priemonė ir jų paskelbta informacija nebuvo paneigta. Iš kitų nagrinėtų publikacijų turinio buvo nustatyta, kad yra pakankamas faktinis pagrindas teiginiui, jog egzistuoja netiesioginė sąsaja tarp pareiškėjo ir UAB „Meirona“. Pareiškėjas nepagrįstai 20 mln. kompensaciją sieja tik su griautinais statiniais (duomenys neskelbtini). Publikacijoje buvo kalbama apie griautinus pastatus visoje (duomenys neskelbtini), o kompensacijos sumą buvo įvardinę ir kitos visuomenės informavimo priemonės. R. V. VIĮ nuostatų prasme nelaikytinas viešosios informacijos skleidėju, todėl pareiškėjo prašymas pripažinti, kad R. V. pažeidė VIĮ nuostatas bei reikalauti, kad jis paneigtų ginčijamą informaciją, vertintinas kaip nepagrįstas.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DELFI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. UAB DELFI nurodė, kad iš 2015 m. gegužės 21 d. Lietuvos ryto televizijos reportažo „Už nugriautą restoraną verslininkui sumokėsime milijoną eurų“ matyti, jog pareiškėjas savo valia dalyvavo viešojoje diskusijoje, todėl ir šiuo atveju turėtų būti tolerantiškesnis kritikai. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su Sprendimo išvadomis, kad visame Publikacijos kontekste pareiškėjas nėra pagrindinis herojus ir jo atžvilgiu nuomonių įvairovės principas negalėjo būti pažeistas. Publikacijoje nėra pateikiamos žinios, nes autorius kelia klausimus, siekia atkreipti dėmesį į aktualias problemas, todėl dėsto asmeninį ir subjektyvų aplinkybių vertinimą. Autorius rėmėsi žurnalistiniu tyrimu, kurio metu buvo nustatytos aplinkybės, rodančios su pareiškėju susijusius asmenis, pareiškėjo žinias apie kompensacijų dydžius ir kitos reikšmingos aplinkybės.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo D. V. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Inspektorius 2018 m. gegužės 17 d. gavo pareiškėjo 2018 m. gegužės 15 d. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė pripažinti, jog žurnalistas R. V. bei UAB DELFI (duomenys neskelbtini) internetiniame naujienų portale https://www.delfi.lt/ patalpintame straipsnyje (duomenys neskelbtini) skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią D. V. garbę ir orumą ir kenkiančią jo dalykinei reputacijai. Pareiškėjas taip pat prašė pareikalauti, kad žurnalistas R. V. ir / ar UAB DELFI nustatyta tvarka paneigtų Publikacijoje paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią D. V. garbę ir orumą ir kenkiančią jo dalykinei reputacijai. Inspektorius išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjo 2018 m. gegužės 17 d. skundą pripažino pagrįstu iš dalies. Inspektorius pripažino, kad Publikacijoje nurodyta teiginio dalis, kurioje skelbiama, kad „pareiškėjui atiteks kompensacija už (duomenys neskelbtini) nugriautus namus“, nėra tiksli (iš Publikacijos turinio nėra galimybės įvertinti, kokiu pagrindu tiesiogiai ar netiesiogiai pareiškėjas galėtų gauti valstybės kompensaciją už nugriautus namus (duomenys neskelbtini); skaitytojui gali būti sukeliamas klaidingas įspūdis, kad valstybės kompensacija gali atitekti pareiškėjui). Inspektorius šią teiginio dalį įvertino kaip netikslią, todėl pripažino, kad buvo pažeisti pagrindiniai visuomenės informavimo principai, kurie numato, kad viešoji informacija turi būti skelbiama teisingai, tiksliai, aiškiai (VIĮ 3 str. 3 d.). Sprendimu Inspektorius įspėjo UAB DELFI dėl VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo paskelbiant Publikaciją ir pareikalavo pašalinti pažeidimą – iš interneto portalo www.delfi.lt pašalinti netikslią informaciją. Kitą skundo dalį Inspektorius pripažino nepagrįsta. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimo dalimi, kuria jo skundas pripažintas nepagrįstu, su skundu kreipėsi į teismą.

14. Teismas aptarė aktualias VIĮ (nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. galiojanti redakcija) bei Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas, reglamentuojančias viešosios informacijos skleidimą.

15. Teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės prieštarauja visuose ginčo teiginiuose viename ar kitame kontekste nurodytam pareiškėjo sąsajumui su VIPC ir / ar UAB „Meirona“, neigia, jog yra susijęs su minėtomis bendrovėmis. Todėl privalu įvertinti, kokiais šaltiniais buvo remtasi rengiant Publikaciją ir, ar iš tiesų joje nurodyti ginčo teiginiai yra paremti pakankamą faktinį pagrindą turinčiomis aplinkybėmis, kaip Sprendime konstatavo Inspektorius.

16. Teismas pažymėjo, kad Inspektorius Sprendime nurodė, jog aptariant pareiškėjo sąsajas su UAB „Meirona“ buvo remtasi ne viena visuomenės informavimo priemone. Rengiant Publikaciją buvo remtasi UAB „15 min“ publikacija „(duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad UAB „Meirona“ buvo valdoma dviejų akcininkų – fizinio asmens ir Nyderlanduose registruotos bendrovės „Stichting Administratiekantoor ValMan“. Ši įmonė, kaip nurodyta publikacijoje, per kitą įmonę valdė UAB „VIPC Vilnius“. Taip pat rėmėsi UAB DELFI publikacijoje „(duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad 2016 m. UAB „VIPC Vilnius“ akcijos buvo perleistos UAB „Donseta“, kuri buvo valdoma UAB „Verslo startas“, o nuo 2015 m. ją perėmė „Stichting Administratiekantoor ValMan“, t. y. ta pati įmonė, kuri taip pat yra ir UAB „Meirona“ akcininkė. Byloje nėra duomenų, kad šie publikacijose nurodyti faktai buvo paneigti ar nuginčyti, ar pripažinti kaip neteisingi. Pareiškėjas skunde, be kita ko, pats nurodo, kad nuo 2009 m. iki 2013 m. valdė 8 proc. BUAB „VIPC Vilnius“ akcijų ir buvo šios bendrovės valdybos nariu bei vadovu, o nuo 2016 m. pabaigos šiai bendrovei iškėlus bankroto bylą, neteko bendrovės valdybos nario (pirmininko) bei vadovo įgaliojimų. Sprendime taip pat nurodyta, kad iš paties pareiškėjo duoto interviu (www.15 min.lt, 2017 m. gruodžio 19 d.) tapo žinoma, kad UAB „Meirona“ yra perėmusi reikalavimo teises į valstybės kompensaciją už pastatyto restorano (duomenys neskelbtini) nugriovimą, iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“, kuriai vadovavo pareiškėjas.

17. Teismas vertino, kad Inspektorius teisingai nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai sąsajumo su UAB „Meirona“, nebuvimą įrodinėja per nuosavybės turėjimą, jos valdymą, pabrėždamas, kad nei jis, nei jo šeimos nariai nėra ir niekada nebuvo susiję su UAB „Meirona“. Įvertinęs Publikacijos rengėjo naudotus šaltinius, jų turinį, teismas sutiko, kad yra pagrindas teigti, jog tarp pareiškėjo ir UAB „Meirona“ yra netiesioginė sąsaja. Tokią išvadą galima daryti atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes kaip, kad bendrovė „Stichting Administratiekantoor ValMan“, kuri per kitą įmonę valdė UAB „VIPC Vilnius“ (pareiškėjas iki 2016 m. pabaigos buvo šios bendrovės valdybos narys bei vadovas), kartu buvo ir UAB „Meirona“ akcininkė, kuri, be kita ko, yra perėmusi reikalavimo teises į valstybės kompensaciją iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“, kuriai, kaip ir UAB „VIPC Vilnius“, vadovavo pareiškėjas. Šių faktinių aplinkybių pareiškėjas skunde nors ir nepatvirtino (iš esmės jų nenurodė), tačiau ir nepaneigė. Todėl Inspektorius nepaneigtų faktinių aplinkybių kontekste pagrįstai nusprendė, kad Publikacijoje nurodyti ginčo teiginiai, kuriuose netiesiogiai minimos pareiškėjo sąsajos su bendrovėmis, turi objektyvų faktinį pagrindą.

18. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad Inspektoriaus išvados dėl pareiškėjo ir UAB „Meirona“ sąsajumo prieštarauja CK 2.24 straipsnio nuostatai (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012). Kadangi šiuo atveju CK 2.24 straipsnyje įtvirtinta taisyklė netaikytina, teismas plačiau šiuo aspektu nepasisakė.

19. Teismas sprendė, kad iš Publikacijos turinio (konteksto) matyti, jog Publikacijoje nurodyta 20 mln. Eur kompensacija nėra aptariama, kaip skirta už jau nugriautus ginčo pastatus (restoranas, butai), tačiau kalbama bendrai apie griautinus pastatus (duomenys neskelbtini). Todėl nėra pagrindo teigti, kad Publikacijoje nurodyta 20 mln. Eur kompensacija yra paminėta išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu. Dėl pareiškėjo suinteresuotumo kompensacija Inspektorius pagrįstai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo nugriautus pastatus pastačiusios bendrovės vadovu (BUAB „Verslo investicijų projektų centras“), todėl pareiškėjas buvo suinteresuotas bendrovės veikla ir sutiktina, jog buvo faktinis pagrindas tokiam teiginiui.

20. Teismas pažymėjo, kad Publikacijoje pateikta informacija yra viešo intereso objektas. Publikacijoje iš esmės pateikiama kritika (duomenys neskelbtini) ir tik negausiai pateikiama bendro pobūdžio informacija apie pareiškėją. Publikacijoje nėra detaliai aptariamas pareiškėjo veiksmų teisėtumas / neteisėtumas. Teiginiai apie pareiškėją pateikti tik tiek, kiek jie susiję su pagrindine Publikacijos tema (pagrindinė Publikacijos tema – (duomenys neskelbtini), Vyriausybės veikla). Publikacijoje pateikti ginčo teiginiai turi objektyvų faktinį pagrindą ir nėra iškraipyti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo teiginiai, tiek, kiek jie išsakyti pareiškėjo atžvilgiu, nelaikytini pažeidžiančiais pareiškėjo garbę ir orumą.

21. Teismas sprendė, kad Publikacija nėra apie pareiškėjo veiklą. Joje pateikti keli epizodai, susiję su pastatų griovimu (duomenys neskelbtini), kurie pateikti kritikos (duomenys neskelbtini), Vyriausybės veiklai kontekste. Todėl Inspektorius pagrįstai nusprendė, kad nebuvo pagrindo kreiptis į pareiškėją dėl papildomos nuomonės pateikimo, jog būtų užtikrintas nuomonių įvairovės principas (VIĮ 16 str.), įtvirtinantis pareigą viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, kad visuomenės informavimo priemonėse būtų pateikta kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.

22. Teismas darė išvadą, kad Inspektorius, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi visa skundo nagrinėjimui aktualia informacija ir gautais duomenimis, įvertino Publikacijoje pateiktą informaciją, Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados. Pareiškėjo teismui pateiktame skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų Inspektoriaus ištirtus duomenis ir informaciją vertinti iš naujo. Inspektoriaus tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus, o pareiškėjas skundu teismui ginčijamos Sprendimo dalies ydingumo neįrodė. Teismas skundžiamą Sprendimo dalį laikė teisėta ir pagrįsta, ir, netenkinęs reikalavimo panaikinti Sprendimo dalį, netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.

23. Teismas trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė, nes nepateikti konkretūs paskaičiavimai ir įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 24. Pareiškėjas D. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė taikyti CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prezumpciją sprendžiant klausimą dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios pareiškėjo garbę ir orumą, paneigimo VIĮ nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012 suformuota praktika, nes minėta byla nėra analogiška šiai administracinei bylai, bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, bylose taikomos skirtingos teisės normos. Administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012 aiškinama ir taikoma VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, o šioje byloje taikytina kita teisės norma – VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Pareiškėjas pažymi, kad šioje byloje kreipėsi su reikalavimu būtent pripažinti, kad Publikacijoje buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti jo garbę ir orumą ir įpareigoti informacijos rengėją ir skleidėją tokią informaciją paneigti. Sprendžiant dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo VIĮ nustatyta tvarka taikytinas VIĮ 44 straipsnis, kuris nukreipia į CK, todėl taikytina ir CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta informacijos neatitikimo tikrovei prezumpcija. VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkto aiškinimas taip, kad Inspektoriui įgyvendinant savo kompetenciją netaikoma CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, paneigia pagrindinę tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo instituto taisyklę, jog informacijos skleidėjas turi įrodyti, kad paskleista informacija atitinka tikrovę.

26. Pareiškėjas remiasi ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtomis bylomis, kurios nors ir nebuvo išnagrinėtos iš esmės šalims atsisakius apeliacinių skundų, tačiau iš jų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas taikė CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją nagrinėjant administracines bylas dėl Inspektoriaus sprendimų (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2315/2012; 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1468-556/2018; 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1458-442/2018).

27. Pareiškėjas laikosi skunde išdėstytos pozicijos, kad apskritai negali būti skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, nepaisant to, kad jos apimtis nėra didelė ir tokiu atveju neprivaloma laikytis nuomonių įvairovės principo ir kitų pagrindinių visuomenės informavimo principų. Situacija dėl pastatų (duomenys neskelbtini) griovimo buvo išspręsta teismo sprendimu prieš daugiau kaip 10 metų ir teismo sprendimas įsiteisėjo. Todėl Publikacijoje pateikta kritika (duomenys neskelbtini), Vyriausybei yra pareikšta siekiant, kad būtų galima paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją, žeminančią jo garbę ir orumą, prisidengiant tuo, kad yra kritikuojamas ne pats Pareiškėjas, o (duomenys neskelbtini) ar Vyriausybė.

28. Pareiškėjas pažymi, kad dėl kiekvieno ginčijamo Publikacijos teiginio buvo išsamiai pasisakyta jo skunde teismui, tačiau teismui nepagrįstai konstatavus, kad CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija netaikytina, pareiškėjo argumentai iš esmės nebuvo vertinami. Teiginys „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai pripažintas nuomone.

29. Pareiškėjas pakartoja ir nurodo argumentus dėl atskirų Publikacijos teiginių nepagrįstumo ir neteisėtumo. Nagrinėjant administracinę bylą paaiškėjo, kad 2019 m. lapkričio 13 d. Publikacija buvo patikslinta, t. y. pastraipa „(duomenys neskelbtini)“ buvo pakeista panaikinant antrąjį sakinį ir išdėstyta taip: (duomenys neskelbtini)“. Pašalinus Publikacijoje paskelbtą žinią „(duomenys neskelbtini)“, neatitinkančią tikrovės ir pažeidžiančią pareiškėjo garbę ir orumą, buvo pripažintas šios žinios prieštaravimas teisės aktų reikalavimams. Analogiška žinia kitoje Publikacijos vietoje „(duomenys neskelbtini)“ taip pat turi būti laikoma neatitinkančia teisės aktų reikalavimų. Nėra jokio pagrindo šių žinių vertinti skirtingai.

30. Pareiškėjas nurodo, kad Publikacijos teiginiai turėtų būti vertinami visos Publikacijos kontekste, o ne izoliuotai. Publikacijos tekstas leidžia susidaryti skaitytojams nuomonę apie tarimai nesąžiningą ir neteisėtą pelnymąsi Lietuvos valstybės ir piliečių sąskaita, nors tai neatitinka tikrovės. Publikacija nebuvo gyva diskusija, tiesioginio eterio laida, todėl buvo galimybė įsitikinti skelbiamos informacijos teisingumu.

31. Pareiškėjas nurodo, kad visiškai palaiko savo skundo reikalavimus, nors dalis teiginių buvo patikslinti / pašalinti pakoregavus Publikacijos archyvinį tekstą 2018 m. kovo 30 d. ir 2019 m. lapkričio 13 d. Tačiau toks tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios pareiškėjo garbę ir orumą, pašalinimo / patikslinimo būdas neatitiko teisės aktų reikalavimų – VIĮ 44 straipsnio 2–5 dalių. Archyvinio straipsnio patikslinimas / pakeitimas nėra adekvati paneigimo forma, nenurodyta, kad skelbiant Publikaciją buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti Pareiškėjo garbę ir orumą. Tenkinant skundą informacijos rengėjas R. V. ir skleidėjas UAB DELFI įpareigotini teisės aktų nustatyta tvarka paneigti Publikacijoje paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią D. V. garbę ir orumą. Publikacijos teiginiai, dėl kurių pareikštas skundas, ir kurie UAB DELFI buvo patikslinti / pašalinti, tenkinant skundo reikalavimus turėtų būti pripažinti neteisėtais, nes buvo viešai skelbiami tam tikrą laiką (nuo Publikacijos paskelbimo iki atitinkamų teiginių patikslinimo / pašalinimo) ir tai buvo pažeidimas, kurio neeliminuoja informacijos patikslinimas / pakeitimas. Pripažinimas, kad buvo padarytas pažeidimas yra savarankiškas pareiškėjo teisių gynybos būdas.

32. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas bei vadovavosi aktualia ginčui teismų praktika. Nors pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju taikytinas VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas, atsakovo kompetenciją apibrėžiančios VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas negali būti taikomas nepritaikius 1 punkto. Tik pripažinus skundą pagrįstu ir įspėjus viešosios informacijos rengėją (skleidėją) dėl garbės ir orumo pažeidimo galima reikalauti paskelbtos informacijos paneigimo, t. y. negali būti situacijų, kai reikalaujama paneigti tikrovės neatitinkančius, garbę ir orumą žeminančius teiginius neskyrus įspėjimo dėl VIĮ nuostatų pažeidimo. Paneigimas galimas tik tais atvejais, kuomet pripažintas garbės ir orumo pažeidimas, kuris nustatomas tik esant šių faktų visumai: 1) žinių paskleidimo faktui; 2) faktui, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktui, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės; 4) faktui, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą. Teiginių neatitikties tikrovei įrodinėjimo našta nėra perkeliama asmeniui, apie kurį paskelbta informacija, – pareiga atlikti išsamų ir visapusišką tyrimą bei nustatyti, ar paskelbta informacija atitinka tikrovę, tenka atsakovui. Atsakovas atliko skundo tyrimą ir pagrįstai vertino, kad ginčijami teiginiai atitiko tikrovę, o nuomonės turėjo objektyvų faktinį pagrindą.

34. Atsakovas pažymi, kad VIĮ 44 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant paneigimo paskelbimo tvarką pateikta blanketinė norma į CK nuostatas, kurios detalizuoja paneigimo paskelbimo terminus, būdą, atsisakymo skelbti paneigimą pasekmes. Vertinant šias teisės normas kartu, akivaizdu, kad jų tikslas – apibrėžti būtent paskelbtos informacijos paneigimą, jo paskelbimo tvarką, o ne nustatyti sąlygas garbės ir orumo pažeidimo konstatavimui. Negalima teigti, jog vien faktas, kad VIĮ normoje pateikta nuoroda į konkrečią CK 2.24 straipsnio nuostatų dalį, savaime lemia būtinumą vadovautis visomis tame straipsnyje nurodytomis taisyklėmis.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateiktos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra neaktualios ir jomis nesivadovautina kaip precedentais, nes bylos apeliacine tvarka neišnagrinėtos iš esmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įvertinus Publikacijos kontekstą, akivaizdu, kad skelbiama kritika iš esmės nukreipta į (duomenys neskelbtini) ir tik negausiai pateikiama bendro pobūdžio informacija apie pareiškėją, nurodomi keli epizodai, susiję su pastatų griovimu (duomenys neskelbtini), kurie pateikti kritikos (duomenys neskelbtini), Vyriausybės veiklai kontekste.

Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti užtikrintas nuomonių įvairovės principas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Publikacija yra pateikiama kaip apžvalga, joje aptariami tam tikri Vyriausybės sprendimai, (duomenys neskelbtini) S. S. veiksmai, keliami viešo intereso klausimai. Publikacijos tikslas nėra pateikti išsamią pareiškėjo veiksmų, problemų dėl (duomenys neskelbtini) griautinų pastatų analizę. Nebuvo nustatyta, jog skelbiama informacija neatitinka tikrovės, žemina pareiškėjo garbę ir orumą.

Todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nuomonių įvairovės principas pažeistas nebuvo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad siekė pasinaudoti atsakymo teise ir ši jam nebuvo suteikta. Santykį tarp pareiškėjo ir UAB „Meirona“ nagrinėjo ne viena visuomenės informavimo priemonė ir jų paskelbta informacija nebuvo ginčijama ar paneigta. Publikacijoje niekur neteigiama apie tariamus neteisėtus ar neetiškus pareiškėjo veiksmus ar elgesį, o subjektyvus pareiškėjo spėjimas ar suvokimas apie Publikacijos žeminantį pobūdį nėra pakankamas pagrindas garbės ir orumo pažeidimui nustatyti.

Atsakovas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas Publikacijoje aptariamų įvykių metu buvo aprašytos įmonės vadovu, valdybos pirmininku, jis pagrįstai yra siejamas su VIPC. Viešai skleidžiant informaciją jos pateikimas negali būti ribojamas iki absoliutaus tikslumo, nes tai apsunkintų informacijos pateikimą visuomenei ir būtų neproporcinga saviraiškos laisvės požiūriu. Publikacijos autorius nepateikia jokių kategoriškų žinių, o išsako abejones, pamąstymus. Teiginiui nėra galimybės pritaikyti tiesos kriterijaus.

Todėl tiek atsakovas, tiek teismas pagrįstai nustatė, kad teiginyje „(duomenys neskelbtini)“ skelbiama nuomonė. Nėra pagrindo teigti, kad publikacijoje nurodyta 20 mln. eurų kompensacija yra paminėta išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinus Publikacijos kontekstą aišku, kad kalbama ne tik apie (duomenys neskelbtini) griautinus pastatus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo suinteresuotumo valstybės kompensacijomis, teismas įvertino faktą, jog pareiškėjas buvo VIPC vadovu, todėl yra siejamas su šia įmone ir yra suinteresuotas jos veikla, o ginčijama nuomonė turėjo pakankamą faktinį pagrindą.

Sprendime atsižvelgta į tai, jog nuomonei netaikomas tikslumo kriterijus, todėl nuomonės raiškai keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, kurių nekėlė nei skunde atsakovui, nei skunde teismui. 2019 m. lapkričio 13 d. Publikacijos patikslinimas buvo atliktas po atsakovo priimto sprendimo. Atsakovas sprendime nustatė, kad Publikacijos teiginio dalis „(duomenys neskelbtini)“ yra netiksli, pažeidžianti VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus visuomenės informavimo principus, todėl įpareigojo šią informaciją pašalinti, bet nebuvo įžeidi ar žeminančio pobūdžio.

Nesant garbės ir orumo pažeidimui nustatyti būtinos faktų visumos, pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimas nenustatytas. Nenustačius, jog ginčo teiginiu pažeista pareiškėjo garbė ir orumas, tokio teiginio paneigimas VIĮ 44 straipsnio tvarka negalimas. Todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) tinkamai vykdė atsakovo priimtą Sprendimą ir laikėsi jame numatytų pareigų.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DELFI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. UAB DELFI pažymi, kad Publikacija buvo paskelbta specialioje rubrikoje „Nuomonių ringas“, kurioje publikuojami įvairių apžvalgininkų, politikų, politologų straipsniai, kurie ir pagal teismų praktiką vertinami kaip nuomonės. Pareiškėjas yra ir anksčiau dalyvavęs viešoje diskusijoje iš esmės tapačiais klausimais, o Publikacijoje nėra jokių įžeidžiančio pobūdžio teiginių. Straipsnio autorius kelia klausimus, siekia atkreipti dėmesį į aktualias problemas, reiškia savo susirūpinimą svarbiais klausimais, dėsto savo asmeninį ir subjektyvų tam tikrų aplinkybių vertinimą. Iš žiniasklaidos ir žurnalistų negalima reikalauti absoliutaus tikslumo. Nustačius kelis netikslius teiginius jie buvo patikslinti. Pareiškėjas palaiko ne visus reikalavimus, kuriuos buvo išdėstęs skunde Inspektoriui, tačiau reikalauja panaikinti visą Inspektoriaus sprendimo dalį, kuria atmestas jo skundas. Todėl toks pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi suformuota teismų praktika, o Inspektorius kaip viešojo administravimo subjektas negali taikyti privatinėje teisėje įtvirtintos neatitikimo tikrovei prezumpcijos. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo vertinimais apie Publikacijos teiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje kilo ginčas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (SK-89)SPR-168 „Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ dalies, kuria nebuvo pripažinta pagrįsta atitinkama pareiškėjo D. V. 2018 m. gegužės 17 d. pateikto skundo dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos dalis, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 21 d. sprendimu D. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą. teismas konstatavo, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjas skundu teismui ginčijamos Sprendimo dalies ydingumo neįrodė. Atitinkamai skundžiama Sprendimo dalis laikytina teisėta ir pagrįsta, jos (dalies) naikinti pareiškėjo nurodytais motyvais bei pripažinti, kad žurnalistas R. V. (rengėjas) bei UAB „Delfi“ (skleidėjas) (duomenys neskelbtini) internetiniame naujienų portale https://www.delfi.lt/ patalpintoje Publikacijoje skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią pareiškėjo garbę ir orumą, nėra teisinio pagrindo.

40. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo anksčiau minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai. Teigia, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl jis turi būti panaikintas.

41. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

43. Pastebėtina, jog ginčijamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atkartojami atsakovo sprendimo ir atsiliepimo į pareiškėjo skundą motyvai: du sprendimo puslapiai skirti bylos faktinėms aplinkybėms, svarbiausiems D. V. skundo argumentams atkartoti ir ginčui aktualiam teisiniam reguliavimui aptarti; likusioje sprendimo dalyje (apie pusantro puslapio) atkartojami Žurnalistų etikos inspektoriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. (SK-89) SPR-168 "Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos" ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2018 m. gruodžio 21 d. atsiliepimo į skundą motyvai. Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pabaigoje suformuluota viena apibendrinančio pobūdžio pastraipa, kurioje daroma išvada, jog atsakovas sprendime nuosekliai ir išsamiai atliko tyrimą. Šiame kontekste vertintina, kad pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko, o savo sprendimą grindžia išimtinai atsakovo dokumentuose pateiktų argumentų pagrindu.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011).

45. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2018 m. rugsėjo 20 d.) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, atkartodamas atsakovo poziciją, nurodo, jog publikacija nėra apie pareiškėjo veiklą, o joje pateikti tik keli epizodai, susiję su pastatų griovimu (duomenys neskelbtini) ir kurie pateikti kritikos (duomenys neskelbtini), Vyriausybės veiklai kontekste, todėl Inspektorius pagrįstai nusprendė, kad nebuvo pagrindo kreiptis į pareiškėją dėl papildomos nuomonės pateikimo, kad būtų užtikrintas nuomonių įvairovės principas (VIĮ 16 straipsnis), įtvirtinantis pareigą viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, kad visuomenės informavimo priemonėse būtų pateikta kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių.

46. Visų pirma pastebėtina, jog šioje nuostatoje įtvirtinta imperatyvi pareiga viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams dėl nepriklausomų nuomonių pateikimo visuomenės informavimo priemonėse, ir priešingai, nenustatyta, jokių išimčių, kokiais atvejais šios pareigos galima nevykdyti/nepaisyti. Kaip matyti iš Publikacijos turinio, ji apima keletą puslapių. Informacija apie D. V. (pareiškėjo sąsajos su įmonėmis), jo valdomų/jam priklausančių įmonių veiklą ir santykius su (duomenys neskelbtini) (S. S.) išimtinai pateikiama trečiajame ir ketvirtajame Publikacijos puslapiuose. Tai iš esmės sudaro maždaug apie vieną trečdalį Publikacijos apimties. Todėl vargu, ar galima sutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad informacijos apie pareiškėjo galimus veiksmus apimtis Publikacijoje nėra didelė, iš esmės pateikiama kaip kritikos (duomenys neskelbtini) S. S. dalis. Publikacijoje nėra pateikta jokia D. V. nuomonė joje nagrinėjamais klausimais ir nepateikti jokie įrodymai, kad tokios nuomonės pateikimo iš minėto asmens buvo prašoma. Taigi nagrinėjant bylą iš naujo turėtų būti vertinama, ar Publikacijoje buvo užtikrintas viešai skelbiamos informacijos nešališkumo bei pagarbos nuomonių įvairovei principas.

47. Pažymėtina, kad kitos šalies nuomonės išklausymas pats savaime nėra neigiamas dalykas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad bendriausia prasme kitos šalies nuomonės išklausymas prieš publikavimą yra susijęs su atsakingos žurnalistikos principų laikymusi (žr., pvz., 2009 m. vasario 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje The Wall Street Journal Europe Sprl ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 28577/05).

48. Nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Tuo tarpu žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 84 d.). Taigi, pagal minėtas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

49. Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013). Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014).

50. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (žr., pvz., 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr., pvz., 2007 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).

51. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Publikacijos teiginius (duomenys neskelbtini) atkartoja atsakovo poziciją, nors pareiškėjo skunde išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei, ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Teismas visiškai neanalizavo minėtų teiginių turinio ir esmės, šių teiginių nevertino priskyrimo konkrečiai kategorijai – faktų konstatavimui (žiniai), arba vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), kriterijų kontekste. Tai reiškia, kad išvadą, jog ginčijamo atsakovo sprendimo dalis teisėta ir pagrįsta, pirmosios instancijos teismas padarė neįvertinęs visų ginčo aplinkybių (nebuvo pasisakyta dėl visų ginčo teiginių (atskirai juos aptariant), su kuriais nesutiko pareiškėjas). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas kilusio ginčo objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

53. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į tai, jog byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šis prašymas nenagrinėtinas, pateiktas prašymas turi būti išnagrinėtas sprendžiant bylą iš esmės.

54. Atsižvelgdama į tai, kas buvo nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Milda Vainienė