2023-04-26 Nr. AB-8986-3-64-3-00293-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-330-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00293-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 9 500 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2021 m. birželio 16 d. iki 2021 m. liepos 15 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nėra įrengtas klozetas, o tik skylė grindyse. Pareiškėjas dalyvavo metadono programoje, tačiau atvykęs į Šiaulių TI dvi dienas jo negavo. Taip pat pareiškėjui yra paskirtas dietinis maitinimas, tačiau jo negavo iki 2021 m. birželio 26 d. Nuskausminamus vaistus bei vaistus nuo (duomenys neskelbtini) gavo tik 2021 m. birželio 25 d. Pareiškėjas nurodė, kad, atvykęs į Šiaulių TI, pasinaudojo dušu, po to kitą kartą galėjo pasinaudoti 2021 m. birželio 25 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo parašęs skundą dėl maisto 2021 m. liepos 5 d. Pareiškėjo teigimu, kameros buvo perpildytos. Norint išsikviesti pareigūną, kartais tekdavo daužyti arba spardyti kojomis duris po valandą, kol pavykdavo pasikviesti pagalbą. Pareiškėjas yra neįgalus, turėjo sveikatos sutrikimų, todėl patyrė didelių nepatogumų, išgyvenimų, emocinę depresiją, pasidarė dirglus, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 2.2 papunktyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, todėl kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas jokių neginčijamų duomenų apie savo sveikatos būklę, neįgalumą nepateikė, todėl atsakovas negalėjo įvertinti pareiškėjo galimybės naudotis tupimu sanitariniu mazgu. Atsakovas nurodė, kad jokių prašymų ar skundų, susijusių su negalėjimu naudotis tupimu tualetu, pareiškėjas Šiaulių TI administracijai neteikė.

6. Atsakovas paaiškino, kad, įgyvendinus įkalinimo įstaigų sveikatos priežiūros skyrių pertvarką, nuo 2019 m. spalio 1 d. Šiaulių TI neliko Sveikatos priežiūros tarnybos, tačiau įsteigtas naujas struktūrinis padalinys – pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) (Ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriui veiklos adresu Šiaulių tardymo izoliatorius), todėl Šiaulių TI negali būti atsakingas už kitą juridinį asmenį, t. y. už Ligoninę, kuris atsakingas už reikiamo gydymo, vaistų skyrimą ir pan. Atsakovas pažymėjo, kad dietinis maitinimas taip pat skiriamas medikų sprendimu. Atsakovo teigimu, informacija apie paskirtą dietinį maitinimą turi būti nurodoma asmens bylos pažymoje, be to, asmens sveikatos istorija perduodama sveikatos priežiūros padaliniui, kad būtų surinkti duomenys apie gydytojų skirtas rekomendacijas dėl dietinio maitinimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad asmens bylos pažymoje įrašo apie dietinį maitinimą nėra, o Ligoninė, peržiūrėjusi sveikatos istoriją, Šiaulių TI apie skirtą dietinį maitinimą iš karto neinformavo. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI neturėjo pagrindo savavališkai skirti dietinio maitinimo.

7. Atsakovas nurodė, kad iš Saugumo valdymo skyriaus 2022 m. kovo 30 d. pažymos Nr. 60-7089 matyti, jog pareiškėjui pagal grafiką buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu 2021 m. birželio 25 d., 2021 m. birželio 30 d., 2021 m. liepos 7 d. Atsakovas pažymėjo, kad į Šiaulių TI atvykusiam pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu ir 2021 m. birželio 16 d. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 punktu, pažymėjo, kad ši nuostata priimta teisingumo ministro 2021 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-176. Atsakovas nurodė, kad asmenys į dušą Šiaulių TI po du kartus per savaitę vedami nuo 2021 m. spalio 1 d. Anksčiau ši nuostata buvo įgyvendinama ne visa apimtimi, kadangi trūko žmogiškųjų resursų. Atsakovas pažymėjo, kad jokių prašymų būti vedamam į dušą antrą kartą per savaitę pareiškėjas nėra teikęs.

8. Atsakovas tvirtino, kad nepadarė ir kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. 9. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 9 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o skundo dalį dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamai teiktų ir / ar neteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo priteisimo paliko nenagrinėtą.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsniu, Departamento direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. birželio 16 d. iki 2021 m. liepos 15 d. Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų gyvenamojoje kameroje, nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Teismas konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių), taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2021 m. birželio 16 d. ir jame buvo laikomas iki 2021 m. liepos 15 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu 2021 m. birželio 16 d. Kitą kartą pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu 2021 m. birželio 25 d., t. y. po 9 dienų. Teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu ir darė išvadą, kad atsakovas daugiau nei savaitę laiko pareiškėjui neužtikrino galimybės nusiprausti duše, todėl pažeidė HN 134:2015 44 punkto reikalavimus, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose nėra įrengtas klozetas, o tik skylė grindyse, teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.6 punktu, pažymėjo, kad Asmens sveikatos istorijoje nėra medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo nustatytas neįgalumas iki patekimo į įkalinimo įstaigą. Be to, pareiškėjas su prašymais ar skundais į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl klozeto įrengimo sanitariniame mazge.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko, teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisų pažeidimas. Teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11 punktu, pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismas konstatavo, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginiai deklaratyvūs, konstatavo, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos nebuvimo.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis dalyvavo metadono programoje, tačiau atvykęs į Šiaulių TI dvi dienas jo negavo, taip pat pareiškėjui yra paskirtas dietinis maitinimas, tačiau jo negavo iki 2021 m. birželio 26 d., nuskausminamus vaistus bei vaistus nuo (duomenys neskelbtini) gavo tik 2021 m. birželio 25 d., teismas, atsižvelgdamas į tai, kad informacija apie paskirtą dietinį maitinimą turi būti nurodoma asmens bylos pažymoje, o asmens sveikatos istorija perduodama sveikatos priežiūros padaliniui, kad būtų surinkti duomenys apie gydytojų skirtas rekomendacijas dėl dietinio maitinimo, asmens bylos pažymoje įrašo apie dietinį maitinimą nėra, todėl įvertinęs šias aplinkybes, teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl dietinio maitinimo neskyrimo.

15. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Teismas pareiškėjui papildomai išaiškino, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir norintys ją gauti, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – ir Komisija) (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 2 d.). Komisijai priėmus sprendimą, pacientas ar kiti asmenys ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Komisijos sprendimu, sprendimą turi teisę skųsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreipiantis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ikiteismine tvarka į Komisiją nesikreipė, todėl teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, šių aplinkybių nevertino ir šioje dalyje pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 5 p.).

16. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo maitinimo, kadangi pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kuo pažeistos jo teisės „dėl maisto“, teismas nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI administraciją. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

17. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, ir konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad pažeidimas nebuvo intensyvus. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

18. Vertindamas higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismas pažymėjo, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, nurodė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 19. Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas turėjo užklausti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba), nuo kada jam nustatytas neįgalumas. Pareiškėjo teigimu, jam neįgalumas nustatytas 2015 m. spalio 14 d. Pareiškėjas tvirtina, kad kitą dieną po atvykimo į Šiaulių TI kreipėsi su prašymu į administraciją dėl perkėlimo į kamerą su klozetu. Pareiškėjo teigimu, savo atvykimo į Šiaulių TI dieną jis informavo administraciją apie jam paskirtą dietinį maitinimą. Pareiškėjas pažymi, kad daugiau nei savaitę laiko jam nebuvo suteikti nei metadonas, nei vaistai. Pareiškėjas nurodo, kad judėjimo laisvė kamerose buvo apribota, nebuvo kur prasilenkti. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad buvo netinkama oro temperatūra, ventiliacija.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Atsakovas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir daro išvadą, kad į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas.

23. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad teismas turėjo būti aktyvus, ir kreiptis į Valdybą, siekdamas ištirti pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo neįgalumo, kadangi ginčas kyla ne dėl pareiškėjo neįgalumo buvimo ar nebuvimo, o dėl informacijos pateikimo atsakovui apie galimai turėtą neįgalumą. Vien tai, kad pareiškėjas galimai turėjo neįgalumą, nereiškia, kad atsakovas savo pastangomis turėjo tai išsiaiškinti. Atsakovas pabrėžia, kad pareiga įrodyti tokias aplinkybes tenka pačiam pareiškėjui. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą.

24. Atsakovas pažymi, kad informacija apie paskirtą dietinį maitinimą turi būti nurodoma asmens bylos pažymoje, o asmens sveikatos istorija perduodama sveikatos priežiūros padaliniui, kad būtų surinkti duomenys apie gydytojų skirtas rekomendacijas dėl dietinio maitinimo. Pareiškėjas į Šiaulių TI buvo konvojuotas iš Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad asmens bylos pažymoje nėra įrašo apie dietinį maitinimą, todėl Šiaulių TI dietinio maitinimo skirti savavališkai neturėjo pagrindo. Atsakovas pažymi, kad nėra neginčijamų duomenų, kad pareiškėjas būtų informavęs apie jam skirtą dietinį maitinimą, pareiškėjas nenurodo, kada ir kam tokią informaciją jis suteikė. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė jokių pretenzijų dėl netinkamos oro temperatūros ar ventiliacijos netinkamumo bei sklindančių kvapų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nuo 2021 m. birželio 16 d. iki 2021 m. liepos 15 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu 2021 m. birželio 16 d., o kitą kartą pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu tik 2021 m. birželio 25 d., t. y. po 9 dienų, tuo pažeidžiant HN 134:2015 44 punktą. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus dėl jam tekusio ploto, perkėlimo į kamerą su klozetu, dietinio maitinimo, metadono, vaistų nesuteikimo. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos pinigais.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nėra jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kadangi pareiškėjas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų dėl jų netinkamumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomas. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir, ar padarė pagrįstas išvadas jais remdamasis.

30. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, turi būti atsižvelgiama į plotą skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vertinant pareiškėjų argumentus, susijusius su tupimo tualeto buvimu (įrengimu) sanitariniuose mazguose, pažymima, kad teisinis reguliavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo įrengti sėdimą unitazą, be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog sanitariniuose mazguose įrengti klozetai gali būti ir tupiami (7.6, 9.1, 10.4 p.). Todėl sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2245-502/2020). Vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-662/2020, 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-29-822/2021).

32. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija sudarytų nepatogumų juo naudotis, aptariamu aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jokių skundų ar prašymų, susijusių su tuo, kad negali naudotis tupimu tualetu, Šiaulių TI administracijai neteikė.

33. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-1062/2019, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės dėl netinkamos oro temperatūros, ventiliacijos ir kvapų, kurios nebuvo tinkamai nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos ir dėl jų nepasisakoma.

34. Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat grindžia aplinkybėmis, kad jam nebuvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos (buvo paskirtas gydymas nuo priklausomybės psichotropinėms medžiagoms, tačiau atvykus į Šiaulių TI, šis gydymas nebuvo tęsiamas, todėl jam teko kankintis dvi paras, taip pat tik nuo 2021 m. birželio 25 d. gavo jam paskirtus vaistus), tačiau pareiškėjo argumentai, kurie yra siejami su jam teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI, nėra šios bylos dalykas. Šioje byloje pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamai teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, pagrįstai nenagrinėti, nes tai nėra administracinių teismų kompetencija. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja bylas, susijusias su įkalinimo įstaigose teikiama medicinos priežiūra bei gydymu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-445-611/2018).

35. Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“ 2.1 punkte nustatyta, kad ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tinkamo maisto neužtikrinimas kalinimo įstaigose kelia grėsmę nuteistųjų sveikatai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. liepos 24 d. sprendimą byloje I. S. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 35972/05), 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą byloje Culev prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 60179/09). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog laisvės atėmimo vietose kalintys asmenys, turintys sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į medicinines indikacijas, gali būti maitinami pagal specialius valgiaraščius, tačiau šiuo klausimu būtinos kalinimo įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos išvados (žr., pvz., 2018 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-662/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-474-261/2017). Tokia išvada daroma atsižvelgiant į ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose 2.1 punkto, Departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkto nuostatas.

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko iš Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo asmens bylos medžiagoje nebuvo duomenų apie pareiškėjui paskirtą dietinį maitinimą, o jo asmens sveikatos istorija buvo perduota sveikatos priežiūros padaliniui dėl informacijos apie gydytojų skirtas rekomendacijas dėl dietinio maitinimo. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad Ligoninė, peržiūrėjusi sveikatos istoriją, iš karto neinformavo Šiaulių TI apie tai, kad pareiškėjui yra skirtas dietinis maitinimas. Pareiškėjas nurodo, kad jam dietinis maitinimas pradėtas skirti 2021 m. birželio 26 d. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo paskirtas dietinis maitinimas, tačiau atsakovas jo neužtikrino. Teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių TI pareigūnai, nesiimdami priemonių išspręsti klausimą dėl dietinio maitinimo pareiškėjui skyrimo, atliko neteisėtus veiksmus, nes pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovo argumentai dėl to, kad Ligoninė jo laiku neinformavo, ar kad įrašas dėl dietinio maitinimo turėjo būti asmens byloje, bet jo nebuvo, priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, nepanaikina atsakovo atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl dietinio maitinimo neskyrimo pareiškėjui nuo 2021 m. birželio 16 d. iki 2021 m. birželio 25 d.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimai teisės aktų nustatytiems reikalavimams: HN 134:2015 44 punkto pažeidimas (vienas atvejis, kai buvo užtikrinta galimybė nusiprausti po dušu tik po 9 dienų) ir 10 dienų nesuteiktas pareiškėjui paskirtas dietinis maitinimas. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, tai, kad per ginčo laikotarpį pareiškėjas keturis kartus pasinaudojo galimybe praustis po dušu, kad dėl maisto skundą parašė tik 2021 m. liepos 5 d., kai jam jau buvo tiekiamas dietinis maitinimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo laikotarpiu būdamas Šiaulių TI pareiškėjas dėl šių pažeidimų patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie nedideli ir nenuolatinio pobūdžio pažeidimai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padarytų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokia apimtimi, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o nustatytų pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, ir tai atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis