2025-04-30 Nr. AB-7523-3-61-3-02804-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-279-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02804-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.10; 14.16

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Volfas Engelman“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Volfas Engelman“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.), atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Volfas Engelman“ (toliau – ir AB „Volfas Engelman“, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 13 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir KRAAD) Mokesčių atliekų kontrolės skyriaus vedėja L. R. ir vyriausioji specialistė R. M. atliko mokesčių mokėtojo – Bendrovės patikrinimą. Atlikus patikrinimą, buvo surašytas 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. МАKР-13 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir VšĮ PTO) pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų tvarkymą už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius, pagal kuriuos buvo sutvarkyta 2013 m. – 595,093 t atliekų, 2014 m. – 427,729 t atliekų, 2015 m. – 855,527 t atliekų ir PET 2013 m. – 56,749 t. Panaikinus atliekų sutvarkymo aktus, pareiškėjui atsirado prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akte nustatytais pažeidimais bei siekdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, pateikė savo pastabas dėl Patikrinimo akto, tačiau atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, priėmė skundžiamą Sprendimą, pagal kurį pareiškėjas turi sumokėti 2 083 639 Eur mokestį už aplinkos taršą metalinėmis ir PET pakuotėmis už 2013-2015 metus.

3. Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovui nusprendus patvirtinti Patikrinimo aktą, remiantis Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu kaip teisiniu pagrindu, toks priimtas Sprendimas dėl Patikrinimo akto patvirtinimo yra neteisėtas, kadangi Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas negali būti Sprendimo dėl Patikrinimo akto tvirtinimo pagrindu. Sisteminė ginčui aktualių teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, jog valstybė per savo įgaliotas institucijas privalo imtis visų įmanomų priemonių, užtikrinančių pakuočių atliekų tvarkymo organizacijų veiklos kontrolę, kad būtų užkirstas kelias galimiems teisės aktų pažeidimams. Nagrinėjamu atveju buvo panaikinti išrašyti patvirtinimai dėl atliekų sutvarkymo, todėl Aplinkos ministerija ir jos regionų aplinkos apsaugos departamentai ketverius metus visiškai nekontroliavo kaip pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos turėtojas vykdo licencijuojamos veiklos sąlygas. Valstybė, veikdama per jai atsakingas institucijas, neįstengia savo funkcijų vykdyti rūpestingai ir atidžiai, kontroliuoti jos licencijuojamų ūkio subjektų, užkirsti kelią bei imtis prevencinių priemonių galimiems teisės aktų pažeidimams, o tik formaliai ir biurokratiškai vykdo viešojo administravimo funkcijas ir priima neteisėtus ir teisingumą pažeidžiančius sprendimus, kurių pagrindu vėliau atlieka ūkio subjektų veiklos patikrinimus ir tokių neteisėtų sprendimų pagrindu nustato pažeidimus, pažeidžia ne tik gero administravimo principą, bet ir pamatinius Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje įtvirtintus principus.

4. Pareiškėjas nurodė, jog priimant 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, nes pareiškėjas nebuvo informuotas apie ketinimą priimti sprendimą panaikinti jam išrašytus patvirtinimus. Priimant minėtą sprendimą, be kita ko, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, kadangi pareiškėjas yra įvykdęs visus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, ir jis pagrįstai tikėjosi, kad jis turi teisę pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis lengvata. Taip pat buvo pažeistas ir lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) principas, kadangi Vilniaus RAAD, panaikindamas pareiškėjui išrašytus patvirtinimus, vadovavosi jų išrašymo metu dar negaliojusia Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo redakcija.

5. Pareiškėjas teigė, jog Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, priimtas neįsiteisėjusio ir ginčijamo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo pagrindu. Pareiškėjas yra inicijavęs bylas dėl minėto sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl kol šiose bylose nėra priimti galutiniai sprendimai, šis sprendimas nėra įsiteisėjęs ir juo negalima vadovautis minėtoje byloje.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis neatitinka nei vieno kriterijaus, nurodyto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo (toliau – ir Reikalavimų aprašas) 10 punkte. KRAAD, patvirtindamas Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. ūkio subjektų tikrinimo planą, nesilaikė minimalios ir proporcingos priežiūros naštos ir nediskriminavimo principų, Reikalavimų apraše įtvirtintų tikrintinų ūkio subjektų atrankos kriterijų, todėl minėto plano pagrindu atliktas pareiškėjo patikrinimas ir jo pagrindu surašytas Patikrinimo aktas yra neteisėtas, o Sprendimas turėtų būti naikintinas.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

8. Departamentas paaiškino, kad Bendrovė, įvertinusi savo interesus, teises, pareigas, gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais su PTO. Pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, Bendrovė žinojo apie išliekančią jai pareigą Lietuvos Respublikos aplinkos teršimo įstatymo (toliau – ir ATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

9. Departamentas pažymėjo, jog pagal ATĮ 3425 straipsnio 3 dalį, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 56 punktu, Vilniaus RAAd 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.VR-17.5-82 panaikino VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą. Taip pat nurodė, kad KRAAD 2018 m. gegužės 14 d. pranešimu Bendrovė buvo informuota apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius.

10. Departamentas akcentavo, jog KRAAD, atlikdamas mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu. KRAAD patikrinimo metu analizavo duomenis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9630 pateiktą informaciją apie Sprendimą panaikinti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir (ar) importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo valstybinei mokesčių inspekcijai teiktų deklaracijų, forma FR0524 (toliau – ir Deklaracija) bei ataskaitas apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus (patvirtinimus). Pagal mokesčio mokėtojo patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, Bendrovė 2013-2015 metais į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) 5 straipsnio 6 dalyje. Bendrovė elektroniniu būdu pildydama ir teikdama Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijas, pateikė PTO išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

11. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.VR-17.5-82 panaikino PTO Bendrovei išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0001-5513-0589, metalinės pakuotės kiekis 321,351 t, 2013 m. patvirtinimo Nr. 1317VI0001 -5513-0589, PET pakuotės kiekis 382,736 t; 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-0589, metalinės pakuotės kiekis 369,200 t, 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-5513-0589, metalinės pakuotės kiekis 461,985 t. Dėl šios priežasties ir pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto reikalavimus pareiškėjas privalėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013-2015 metų laikotarpiais, tikslinant deklaracijas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/D1-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracijos FR0523 formos ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos pildymo taisyklių reikalavimus. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr.(38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius. Tačiau Bendrovė iki KRAAD vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. birželio 8 d. deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo.

12. Departamento nurodė, jog KRAAD atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr.VR-17.5-82 panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė 2013 m. ir 2015 m. neįvykdė (0 proc.), o 2014 m. dalinai įvykdė (15 proc.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduoties (54 proc.), ir 2013 m. dalinai įvykdė (30 proc.) PET pakuotės atliekų tvarkymo užduotį, kai patvirtintas užduoties įvykdymas – 32 proc. Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 2 083 639 Eur. Bendrovė nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus, todėl buvo priimtas Sprendimas.

13. Pareiškėjas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis proporcingumo principą, nes įpareigojimas suformuluotas neįvertinus aplinkybių, priežastinio ryšio tarp veiksmų ir neigiamų padarinių aplinkai. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Bendrovė savo veiksmais prisidėjo prie taršos atsiradimo grėsmės. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, atsakovui įpareigojant gamintoją arba importuotoją sumokėti nustatyto dydžio mokestį už aplinkos teršimą, būtina analizuoti visą turimą informaciją ir vertinti, ar gamintojai ir / ar importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Nagrinėjamu atveju nebuvo analizuojama tai, kad Bendrovė faktiškai yra sutvarkiusi didesnį kiekį pakuočių atliekų nei atliekų kiekis, kuris nurodytas atsakovo panaikintuose patvirtinimuose.

14. Atsakovas taip pat pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nagrinėjamu atveju metalinės pakuotės atliekos nebuvo faktiškai sutvarkytos, todėl pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti nustatyto dydžio mokestį už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis. Atsakovas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl apskaičiuoto mokesčio už 2013 metų mokestinį laikotarpį ir palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo AB „Volfas Engelman“ skundą.

16. Teismas nustatė, kad:

16.1 . Vykdydamos KRAAD direktoriaus 2018 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-28 patvirtintą Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2018 m. ūkio subjektų tikrinimo planą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos KRAAD Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vedėja L. R. ir vyriausioji specialistė R. M. atliko mokesčių mokėtojo AB „Volfas Engelman“ patikrinimą. Atlikus patikrinimą, 2018 m. birželio 8 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikinus PTO išrašytus patvirtinimus apie metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą, pareiškėjas neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį: metalinės 2013 m. – 595,093 t; 2014 m. – 427,729 t, 2015 m. – 855,527 t ir PET 2013 m. – 56,749 t. Patikrinimo akte taip pat nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė ATĮ 5 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktą, Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus.

16.2 . Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akte nurodytais pažeidimais pateikė rašytines pastabas, nurodydamas, kad AB „Volfas Engelman“ patikrinimas buvo atliktas neteisėtai, pažeidžiant esminius minimalios ir proporcingos priežiūros naštos bei nediskriminavimo principus, atitinkamai, dėl šios priežasties ir dėl to, kad Patikrinimo akte nurodytos išvados yra grindžiamos neteisėtu Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir negalėjo būti patvirtintas Sprendimu.

16.3 . Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktas pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsniu, 2018 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. 13, kuriuo patvirtino 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. MAKP-13. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į teismą.

17. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad pareiškėjas į bylą pateikė pažymą apie 2004-2021 metais Bendrovės išleistų į vidaus rinką, susigrąžintų iš vidaus rinkos, perdirbtų plastikinių, metalinių ir PET pakuočių kiekius. Iš šios pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2021 m., pareiškėjas perdirbo (panaudojo) 35 977,13 t pakuotės atliekų. Teismas akcentavo, kad Departamentas pagal LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį atliko perskaičiavimus dėl Bendrovės sutvarkytų pakuočių kiekių ir 2023 m. birželio 28 d. išvadoje Nr. BDR-2349 „Dėl AB „Volfas Engelman“ 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 13 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“ nurodė, kad pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 13 patvirtinta bendra 208 3639 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 205 7864 Eur mokesčio už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius sumą. Todėl pareiškėjo argumentai, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis proporcingumo principą, yra nepagrįsti ir atmestini.

18. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad Sprendimu buvo pažeisti minimalios ir proporcingos priežiūros naštos bei nediskriminavimo principai. Taip pat, kad Sprendimas grindžiamas neteisėtu Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82. Teismas akcentavo, jog minėtas sprendimas yra teisėtas, tik jo sprendimo dalis buvo pakeista atsakovui perskaičiavus mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą. Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus įrodymus. Teismas vertino, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų teismui, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos pareiškėjo atliekos ar daugiau nei 3,1592 proc. šių atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo, taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo metalinių pakuočių kiekį.

19. Teismas taip pat nepritarė pareiškėjo argumentui, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, keliamų administraciniam aktui, nes atsakovas perskaičiavo mokestį, nurodė su mokesčio perskaičiavimu susijusias aplinkybes ir ginčui taikytinas teisės aktų nuostatas. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, nereiškia, jog atsakovas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Be to, Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar keisti.

20. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 21. Pareiškėjas AB „Volfas Engelman“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, nurodo, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių ir kitų reikalavimų. Kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais ir motyvais. Baigiamajame akte negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės baigiamojo akto priėmimui. Sprendimas turi būti aiškus byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, o sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai sprendimas yra be motyvų. Nagrinėjamu atveju teismo sprendime nėra atsakyta į pareiškėjo skunde ir pareiškime nurodytus pagrindinius motyvus, kurie lemia Sprendimo bei iš jo sekančios mokestinės prievolės neteisėtumą. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde ir pareiškime aiškiai nurodė, kad priimant Sprendimą, buvo pažeisti atsakingo valdymo, lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principai ir pareiškėjo teisė būti išklausytam, taip pat pareiškėjas pateikė argumentus ir dėl ūkio subjektų tikrinimo plano bei 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo neteisėtumo.

23. Pareiškėjas, vadovaudamasis apeliaciniame skunde aptartais LVAT, EŽTT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas nedera su tinkamu teisingumo vykdymu. Teismo sprendimas pareiškėjui yra visiškai neaiškus, paremtas tik vienu iš daugelio pareiškėjo skundo motyvų. Teismas nepasisakė dėl kitų esminių pareiškėjo skundo ir pareiškimo motyvų, todėl teismo sprendimas faktiškai yra be motyvų ir neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų.

24. Pareiškėjas pažymi, kad jo skunde ir pareiškime yra aiškiai ir pagrįstai išdėstyti visi Sprendimo ir mokestinės prievolės neteisėtumo motyvai, kurie pagrįsti rašytiniais įrodymais, aktualia teismų praktika bei teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjo skundas turi būti išnagrinėtas iš naujo, teismui atsakant į visus pareiškėjo skunde nurodytus esminius motyvus.

25. Pareiškėjas teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, pateiktais išaiškinimais, kuri aktuali bylai teisingai išnagrinėti. Pareiškėjui nesuprantama, kaip teismas galėjo padaryti išvadą, kad pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos ar daugiau nei 3,1592 proc., šių atliekų buvo realiai sutvarkytos, nes pareiškėjas į bylą buvo pateikęs pareiškimą ir jį pagrindžiančius įrodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2015 m. yra įvykdęs užduotimi nustatytus reikalavimus bei nuo 2016 m. iki 2022 m. pareiškėjas yra sutvarkęs ženkliai didesnį atliekų kiekį, nei numatyta užduotyje. Todėl pareiškėjo skundas ir pareiškimas su prie jų pridėtais dokumentais privalo būti išnagrinėti iš naujo, visapusiškai ištiriant visus į bylą pateiktus paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus.

26. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Departamentas nurodo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pakuočių atliekos yra realiai sutvarkytos, o būtent, kad jis 2013-2015 metais įvykdė metalinės ir PET pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. PTO taip pat nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo priduotos metalinės ir PET pakuotės buvo faktiškai sutvarkytos. Pareiškėjas nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės ir PET pakuotės atliekomis, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti, kad atliekos buvo faktiškai sutvarkytos. Kadangi pareiškėjas to nepadarė, jis negalėjo pasinaudoti mokesčio lengvata, o pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose įtvirtintų pareigų.

28. Departamentas pažymi, jog pareiškėjo argumentai dėl Departamento, kaip priežiūros institucijos, vykdytos ar nevykdytos kontrolės nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl tokie argumentai yra atmestini. Pareiškėjas į bylą pateikė pažymą apie 2004-2021 metais jo išleistų į vidaus rinką, susigrąžintų iš vidaus rinkos, perdirbtų plastikinių, metalinių ir PET pakuočių kiekius, kurie neįrodo, kad ginčijamu mokestiniu laikotarpiu atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai sutvarkytas, todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo prievolės sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

29. Departamentas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į anksčiau priimtus teismų sprendimus, turinčius prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, analogiškose bylose suformuotą teismų praktiką. Aplinkybė, kad teismas nepasisakė dėl visų Bendrovės skunde nurodytų argumentų, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktu apskaičiuotą 2 083 639 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės ir PET pakuotės atliekomis 2013-2015 metais, pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad atsakovo 2018 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimas, kuriuo atsakovas patvirtino 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. MAKP-13 ir apskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniams aktams nustatytus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo panaikinti ar pakeisti nėra jokio teisinio pagrindo.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. tenkinti jo skundą. Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą ne tik nesilaikė LVAT suformuotos praktikos, kad būtent byloje reikalinga įvertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus, kad mokestinė prievolė nepagrįsta, bet iš esmės iš viso netyrė svarbiausių byloje esančių įrodymų, neatsakė į pagrindinius pareiškėjo argumentus, kas pagal apeliaciniame skunde nurodytą teismų praktiką bei teisės aktų normas, pirmosios instancijos teismo sprendimą daro nepagrįstą, neteisėtą ir naikintiną.

33. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (aktuali redakcija) patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčių už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostatos. Nagrinėjamo ginčo kontekste šių teisės aktų aktualios normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja šioje nutartyje.

35. Byloje nustatyta, jog Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO Bendrovei išrašytus patvirtinimus apie metalinės ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais 2013-2015 metų mokestiniais laikotarpiais. Taip pat atsakovo 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr.(38-19)-VR-1.7-9547 Bendrovė buvo informuota apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas iki patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. gegužės 15 d. deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Nepatikslinus deklaracijų ir nesumokėjus mokesčio, KRAAD atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo akte Nr. MAKP-13 konstatavo, kad pripažinus nesutvarkytais tam tikrus metalinės ir PET pakuočių atliekų kiekius, Bendrovei atsirado mokestinė prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už importuotą ir į vidaus rinką išleistą minėtų apmokestinamųjų pakuočių kiekį.

36. Nagrinėjamo ginčo kontekste aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ir šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (nagrinėti ginčai faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašūs į kilusį nagrinėjamoje byloje) suformuota praktika.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir pasisakyta dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde kai kurių akcentuojamų klausimų (netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo (neveikimo) vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 teisėtumo). Atsižvelgiant į tai, minėtais apeliacinio skundo aspektais šioje nutartyje nepasisakoma.

38. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog metalinių ir PET pakuočių atliekos už 2013–2015 metus yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 metais įvykdė metalinių ir PET pakuočių atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taip pat pareiškėjas nepateikė VMI patikslintų Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013–2015 metus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą pakuočių atliekomis už 2013–2015 metus apskaičiuotas pagrįstai.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas pažeidė jo teisę būti išklausytam. Nustatyta, jog Bendrovė pateikė savo pastabas dėl Patikrinimo akto ir dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje bei jo atstovui (advokatui) buvo suteikta galimybė pasisakyti, taip pat pateikė paaiškinimus, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia (be kita ko) suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent paties pareiškėjo nepakankamas aktyvumas, atidumas ir rūpestingumas sukėlė jam teisines pasekmes, todėl jo teisės, vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo, taip pat atsakingo valdymo (gero administravimo), proporcingumo ir nediskriminavimo principais, negintinos (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-518-815/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-828-815/2024 ir kt.).

41. UAB „Volfas Engelman“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra atsakyta į pareiškėjo skunde bei pareiškime nurodytus pagrindinius motyvus, kurie lemia sprendimo bei iš jo sekančios mokestinės prievolės neteisėtumą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, jog skundžiamas teismo sprendimas motyvuotumo prasme atitinka keliamus reikalavimus, nes nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo anksčiau minėtu apeliacinio skundo argumentu, susijusiu su sprendimo nemotyvuotumu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Be to, net ir tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl UAB „Volfas Engelman“ apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų (dėl pateiktų įrodymų, kad Bendrovė yra realiai (faktiškai) sutvarkiusi atitinkamą kiekį atliekų, todėl jai skirta mokestinė prievolė už aplinkos teršimą yra visiškai neteisėta, dėl minimalios ir proporcingos priežiūros naštos). Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtais aspektais teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šioje nutartyje dėl to nepasisako.

43. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (dėl tinkamo teisingumo vykdymo, dėl ūkio subjektų tikrinimo plano ir procedūrų) savaime taip pat nekeičia padarytų išvadų arba yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų ir su jais susijusių pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų plačiau nepasisakoma.

44. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokio aiškinimo, koks nurodytas šioje nagrinėjamoje byloje, laikomasi LVAT praktikoje analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024, 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024, 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024, 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-655-624/2024, 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-531-624/2024, 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024, 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-114-520/2025 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nors UAB „Volfas Engelman“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau vertinant aplinkybes (sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjo naudai), spręstina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

47. Kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ir ja nustatytas aplinkybes, t. y. jog pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai paliekami galioti už 3,1592 proc. šiuose dokumentuose nurodytų atliekų, atliko sprendimu apskaičiuoto mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 2 057 864 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad atsakovas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, perskaičiavo pareiškėjo mokėtiną mokestį, pirmosios instancijos teismas sprendime nors ir pasisakė dėl perskaičiuotos mokesčio sumos, tačiau to nenurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl sprendimo rezoliucinė dalis keistina, sumažinant sprendime nurodytą sumokėti pareiškėjui 2 083 639 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013-2015 metais išleistą apmokestinamųjų metalinės ir PET pakuočių sumą iki 2 057 864 Eur sumos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Volfas Engelman“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. 13 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nurodytą sumokėti pareiškėjui akcinei bendrovei „Volfas Engelman“ 2 083 639 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013-2015 metais išleistą apmokestinamųjų metalinės ir PET pakuočių sumą iki 2 057 864 Eur sumos.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė