2021-04-28 Nr. AB-9243-3-62-3-02178-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-381-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02178-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. birželio 25 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas) laikinojo sulaikymo kameroje Nr. 8 nepriimtinomis, žeminančiomis sąlygomis. Dieninis apšvietimas buvo per silpnas, kameros išvėdinti buvo neįmanoma, nes už lango stovėjo mūrinė kito pastato siena. Kameroje trūko vietos, stalo, kėdžių, todėl maistą teko valgyti sėdint ant surūdijusios lovos. Tualetas nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjo privatumas buvo pažeistas. Nuo 2019 m. birželio 25 d. pareiškėjas buvo perkeltas tęsti bausmės atlikimą į kamerą Nr. 16, kurioje kalinimo sąlygos taip pat buvo netinkamos: lovos surūdijusios, dviaukštės, bet be kopėtėlių, tualetas surūdijęs, plytelės išdužę, veisėsi pelėsis, sienų dažai apsilupę, kameroje šalta, drėgna, nebuvo sudaryta galimybė skalbti asmeninius drabužius. Pasivaikščiojimo kiemeliai netvarkingi, šiukšlini, per maži. Pareiškėjas nurodė, jog 2019 m. rugsėjo 24 d. valgykloje paprašė pasverti maisto davinį, tačiau darbuotojai tą padaryti atsisakė, o vėliau į pareiškėjo kamerą atėję pareigūnai jį sumušė, tyčiojosi bei grasino. Pareiškėjas teigė, jog nebuvo vedamas maudytis į dušą kartą per savaitę, kaip numato teisės aktai. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus. Dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, kančiomis, sveikatos pablogėjimu.

3. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimalaus ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą kalinimo laikotarpį. Sėdimo tualeto įrengimas nėra privalomas pagal teisės aktų reikalavimus. Už patalpų tvarkymą yra atsakingi patys nuteistieji. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) jokių higienos normos pažeidimų pataisos namuose nenustatė. Patalpos vėdinamos per langus bei mechaninę vėdinimo sistemą. Gyvenamųjų patalpų trūkumai yra nedelsiant šalinami. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Pareiškėjas turėjo galimybę kartą per savaitę išsimaudyti duše. Nuteistiesiems sudaryta galimybė naudotis pataisos namuose įrengta skalbykla. Drabužiai jiems grąžinami išdžiovinti. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus ar fizinius negalavimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Atsakovo atstovas vertino, jog skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo D. Z. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės PN buvo pažeista nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 m. spalio 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jam neužtikrintu teisės aktuose nustatytu minimaliu gyvenamuoju plotu, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas gyveno vienvietėje kameroje Nr. 8, kurios plotas 4,35 kv. m, bei kameroje Nr. 16, kurios plotas – 20,20 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos ir gyveno iki 5 asmenų, sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimalaus gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta (teko nuo 4,04 kv. m iki 4,35 kv. m).

7. Teismas vertino pareiškėjo skundo argumentus, jog patalpų sienos buvo apipelijusios, dažai nusilupę, plytelės ištrupėję, sanitarinis mazgas ir lovos surūdiję, ventiliacija prasta, apšvietimas per silpnas, kameroje Nr. 16 šalta ir drėgna, aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), 12, 14, 16–17, 39 punktus, analizavo pareiškėjo pateiktą NVSC Marijampolės departamento 2019 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (4-22 4.80)2-4078, kuriame užfiksuoti patikrinimo, atlikto 2019 m. rugpjūčio 7 d. kamerose Nr. 8 ir Nr. 16 pagal pareiškėjo skundą, rezultatai, atsakovo atstovo pateiktą NVSC 2019 m. liepos 11 d. patikrinimo aktą Nr. (4-21 4.80)PA-5265, kuriame, be kita ko, užfiksuoti 2019 m. liepos 9 d. pataisos namų kameroje Nr. 16 atlikto patikrinimo rezultatai ir nustatė, jog pareiškėjo argumentai dėl kameroje Nr. 8 netinkamo apšvietimo ir vėdinimo trūkumo, o kameroje Nr. 16 – atsilupusių sienų dažų, yra pagrįsti, kadangi tokie pažeidimai ginčo laikotarpiu buvo nustatyti NVSC. Teismas, įvertinęs abiejų kamerų bei dušo patalpų fotonuotraukas, konstatavo, kad šios patalpos iš esmės yra techniškai tvarkingos, tinkamos gyventi.

8. Teismas pripažino, kad per silpnas kameros Nr. 8 apšvietimas galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų, tačiau nėra pagrindo teigti, jog atsilupę sienų dažai, nors sienų būklė ir buvo techniškai netvarkinga, galėjo sukelti pareiškėjui realias neigiamas pasekmes ar nelaimingo atsitikimo grėsmę (HN 134:2015 12 p.). Oro judėjimo greitis galėjo būti užtikrintas nuteistiesiems dažniau vėdinant patalpą, o kameros langai vėdinimui buvo pritaikyti, todėl teismas sprendė, jog ši aplinkybė iš dalies priklausė ir nuo paties pareiškėjo veiksmų – patalpos savalaikio vėdinimo. Nors byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes dėl šių aplinkybių, nenustatyta, kad dėl to būtų nukentėjusi jo psichinė ar fizinė sveikata, tačiau teismas sutiko, jog tam tikrų nedidelių nepatogumų jam galėjo kilti.

9. Dėl galimybės išsimaudyti duše, teismas aptarė HN 134:2015 44 punktą, analizavo fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad Marijampolės PN dušinė yra įrengta, Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą dušinės darbo grafiką, pagal kurį uždarojoje zonoje kalintys nuteistieji gali maudytis kiekvieną sekmadienį ir priėjo prie išvados, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui nuolat buvo neleidžiama nusiprausti duše po šiltu vandeniu. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pareiškėjo prašymas pataisos namams išduoti dušo žėlę ir šampūną, kadangi, kaip jis teigė, šių priemonių jam reikės maudantis duše. Tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog 2019 m. rugsėjo mėnesį kelioms dienoms buvo sutrikęs karšto vandens tiekimas, yra pagrįstas Marijampolės PN pareiškėjui teiktu atsakymu, kuriame nurodyta, kad dėl įvykusios vandentiekio avarijos, karšto vandens tiekimas buvo laikinai sutrikdytas. Kadangi gedimas buvo pašalintas po kelių dienų, teismas vertino, jog Marijampolės PN administracija nustatytus gyvenamųjų patalpų įrengimo trūkumus operatyviai šalino, taigi tai negalėjo pareiškėjui sukelti esminių didelio masto nepatogumų, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Vadovaudamasis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais teismas pažymėjo, jog buitinės technikos ir vandens tiekimo sistemos eksploataciniai gedimai yra natūralus reiškinys, su kuriuo susiduria tiek asmenys, gyvenantys laisvėje, tiek kalinimo įstaigose gyvenantys nuteistieji. Atsižvelgęs į tai, teismas nepripažino, kad pareiškėjui dėl šios aplinkybės buvo sudarytos išimtinai blogesnės, nežmoniškos, garbę ir orumą pažeidžiančios gyvenimo sąlygos, tačiau sutiko, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų laikinų mažareikšmių nepatogumų.

10. Teismas aptarė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.2–10.3 punktus, nustatė, kad kameroje Nr. 8 stalo ir kėdžių nėra, todėl pažeidimą pripažino nustatytu.

11. Teismas nustatė, kad kameroje Nr. 8 tualetas įrengtas prie pat durų ir nėra atskirtas nuo likusios patalpos. Teismas aptarė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktą ir konstatavo, kad kameros Nr. 8 sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka Eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimų bei neužtikrina pareiškėjo teisės į privatumą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje kameroje pareiškėjas kalėjo vienas, sprendė apie jo teisės į privatumą pažeidimo mažesnį intensyvumą, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Teismas nenustatė, kad pareigūnai pareiškėją būtų diskriminavę ar specialiai riboję jo privatumą, stebėdami jį besinaudojantį sanitariniu mazgu, ir pažymėjo, kad šioje kameroje pareiškėjas buvo kalinamas labai trumpą laiką – tik 4 paras.

12. Teismas aptarė HN 134:2015 40 punktą, kuriame įtvirtinta nuostata, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Teismas analizavo bylos duomenis, Marijampolės PN vidinius teisės aktus ir nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar būrio viršininką, prašydamas sudaryti galimybę skalbti viršutinius drabužius, nors atsakovo atstovui yra pateikęs daug skundų ir prašymų dėl įvairių kalinimo sąlygų. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Marijampolės PN neleido pareiškėjui naudotis skalbyklos paslaugomis.

13. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir suoliukų įrengimo pripažino nepagrįstais, nes to nereglamentuoja teisės aktai. Teismas pažymėjo, kad nešvara ir netvarka tiek gyvenamosiose patalpose, tiek kiemuose dažniausiai atsiranda dėl juose esančių asmenų atsainaus požiūrio į bendrąsias higienos normas ir tvarkos palaikymą. Marijampolės PN negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas ar patys teršia bei neprižiūri savo gyvenamosios aplinkos.

14. Teismas nustatė, jog byloje nėra jokių pareiškėjo teiginius, kad 2019 m. rugsėjo 24 d. valgykloje paprašius pasverti maisto davinį, o darbuotojai atsisakius tą padaryti, vėliau į pareiškėjo kamerą atėję pareigūnai jį dėl to sumušė, tyčiojosi bei grasino, pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas niekada nesikreipė į Sveikatos priežiūros skyrių dėl, jo teigimu, patirtų sužalojimų, tokių duomenų nėra pareiškėjo sveikatos istorijoje. Kriminalinės žvalgybos skyrius nėra gavęs iš pareiškėjo jokios informacijos, jog gresia realus pavojus jo saugumui, prieš pareiškėją nebuvo naudotos prievartos priemonės. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl skunde nurodomo incidento, todėl šiuos pareiškėjo skundo teiginius atmetė.

15. Teismas darė išvadą, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos bei buities sąlygų (per mažas oro judėjimo greitis, karšto vandens tiekimo sutrikimas, per silpnas apšvietimas kameroje Nr. 8, taip pat netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas šioje kameroje, stalo ir kėdės trūkumas, apsilupę sienų dažai) ir nusprendė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti ir patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

16. Teismas, atsižvelgęs į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad dauguma pažeidimų, kurie užfiksuoti kameroje Nr. 8, buvo trumpalaikiai (truko 4 paras) ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, nusprendė, kad teismo sprendimu pripažintas Marijampolės PN pareigūnų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

III. 17. Pareiškėjas D. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą, administracinę bylą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo pakartotinai išreikalauti dokumentus dėl kreipimosi į Marijampolės PN administraciją bei Sveikatos priežiūros tarnybą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 16, kurios plotas – 20,20 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, joje be pareiškėjo buvo dar 4 asmenys, kurie skunde buvo nurodyti kaip liudytojai, ir kuriuos buvo prašoma apklausti šioje administracinėje byloje dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 16. Teismas neįvertino skundo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

19. Atsakovo atstovas Marijampolės PN prašo nepriimti pareiškėjo apeliacinio skundo ir jį grąžinti pareiškėjui.

20. Atsakovo atstovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą parašė 2020 m. sausio 30 d. (gauta Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose 2020 m. vasario 5 d. Nr. DOK-3740), taigi pareiškėjas yra praleidęs terminą apeliaciniam skundui pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2019 m. birželio 21 d. iki 2019 d. spalio 2 d.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam (pareiškėjui) neužtikrintomis tinkamomis kalinimo sąlygomis, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotų higienos bei buities sąlygų (per mažas oro judėjimo greitis, karšto vandens tiekimo sutrikimas, per silpnas apšvietimas kameroje Nr. 8, taip pat netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas šioje kameroje, stalo ir kėdės trūkumas, apsilupę sienų dažai), todėl sprendė, kad yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus bei netenkino jo skundo reikalavimų atlyginti neturtinę žalą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o jo skundą dėl bausmės atlikimo sąlygų Marijampolės PN išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo procesiniame dokumente išreikštą poziciją, jog pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas praleidus ABTĮ nustatytą terminą apeliaciniam skundui pateikti, nustatė, kad paskutinė diena apeliaciniam skundui dėl 2019 m. gruodžio 23 d. paskelbto pirmosios instancijos teismo sprendimo buvo 2020 m. sausio 22 d., o pareiškėjo apeliacinis skundas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose gautas 2020 m. sausio 20 d., t. y. pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas nepraleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųsti. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą iki 2020 m. vasario 4 d. pašalinti nutartyje nurodytus apeliacinio skundo trūkumus. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš Marijampolės PN išsiuntė 2020 m. sausio 31 d. (spaudas ant voko, b. l. 170), ir jis pagrįstai pirmosios instancijos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi buvo priimtas, kaip paduotas nepažeidžiant terminų.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakartotinai išreikalauti dokumentus dėl kreipimosi į Marijampolės PN administraciją bei į Sveikatos priežiūros tarnybą.

26. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovo atstovas pateikė. Byloje yra pareiškėjo skundai ir prašymai Marijampolės PN dėl įvairių kalinimo sąlygų, jo sveikatos būklės bei Marijampolės PN atsakymai į juos (b. l. 73–117, 120–128), taigi byloje yra pakankamai duomenų bylos aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo prašymo pakartotinai išreikalauti dokumentus dėl kreipimosi į Marijampolės PN administraciją bei Sveikatos priežiūros tarnybą netenkina.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

30. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad netinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės PN kameroje Nr. 16 galėjo patvirtinti jo skunde nurodyti, kartu su pareiškėju kameroje Nr. 16 kalėję asmenys, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neapklausė bei neįvertino skundo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN.

31. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

32. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, detaliai įvertino pareiškėjo skundą, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, todėl teisėjų kolegija, papildomai išnagrinėjusi bylą teisės taikymo ir bylai reikšmingų duomenų nustatymo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams (šios nutarties 6–14 p.) ir jų nebekartoja, juolab, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.

33. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su liudytojų apklausa, pažymėtina, kad ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas šaukti liudytojus turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

34. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme 2019 m. spalio 4 d. gautame pareiškėjo skunde nebuvo suformuluotas prašymas apklausti Marijampolės PN kameroje Nr. 16 kartu su juo kalėjusius asmenis. Byloje yra pareiškėjo 2019 m. lapkričio 6 d. prašymas (b. l. 143), kuriame prašoma prailginti ginčo laikotarpį iki 2019 m. spalio 18 d. bei nurodyta, kad jeigu teismui trūksta kokių įrodymų, galima išsikviesti liudytojus, kurie buvo kartu su pareiškėju beveik visą laiką kameroje Nr. 16. Pastebėtina, kad 2019 m. gruodžio 9 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas 2019 m. lapkričio 6 d. prašymo nei dėl ginčo laikotarpio pratęsimo, nei dėl liudytojų apklausos nepalaikė (garso įrašo 1.27–6.14), tačiau pasisakydamas dėl netinkamo Marijampolės PN Prevencinės grupės pareigūnų neadekvataus, nepagarbaus elgesio (suguldė kameroje ant žemės, sumušė), nurodė, kad šias aplinkybes gali patvirtinti kartu su juo kalėję asmenys (garso įrašo 13.44–15.15 min.).

35. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kokias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2742/2011; kt.).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, išsakytus 2019 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje (pareiškėjas nurodė liudytojus, kurie galėtų teismui patvirtinti aplinkybes dėl Marijampolės PN Prevencinės grupės pareigūnų nepagarbaus elgesio), skundo ir apeliacinio skundo argumentus, prieina prie išvados, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis pirmosios instancijos teismo prašė apklausti konkrečius liudytojus. Byloje nėra ABTĮ 59 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančio prašymo, jau minėta, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti apklausti liudytojus dėl aplinkybių, kurioms patvirtinti ar paneigti byloje esančių įrodymų pakako, paaiškinimo.

37. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad jam padaryta neturtinė žala buvo tokio pobūdžio ir masto, kad pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų, galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, tačiau pareiškėjas, grįsdamas neturtinę žalą nepateikė jokių ją patvirtinančių įrodymų, rėmėsi tik bendro pobūdžio teiginiais, nedetalizavo jam kilusio neturtinės žalos pobūdžio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė