2013-06-17 Nr. AB-2757-3-61-3-03259-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1413/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03259-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. T. 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8512(11) ir įpareigoti atsakovą išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (po 177,62 Lt kas mėnesį) bei nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti paskirto dydžio (1 082,38 Lt) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Skunde (b. l. 1-4) pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, taikydama 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiavo ir sumažino jam paskirtą pensiją. Nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjas gauna 904,76 Lt valstybinės pensijos, t. y. kiekvieną mėnesį jam neišmokama 177,62 Lt valstybinės pensijos dalis.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 17-18) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Laikinasis įstatymas, kuriuo vadovaujantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, todėl skundžiamas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 11) nurodė, kad negali elgtis kitaip, nei nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 32-34).

Teismas, vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 11D(P)-6046 nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 spalio mėnesio buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, todėl pagal šį straipsnį pareiškėjui sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai ir nėra pagrindo išmokėti jam nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. spalio mėnesio neišmokėtą pensijos dalį. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamos bylos aplinkybėmis neturi pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui visą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kadangi, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, o nuostatos, reglamentuojančios pensijų sumažinimą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. (Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d. 2 p.). Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr.1D-8512(11) veikė pagal jai suteiktą kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas A. T. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 40-42) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Asmenys, kuriems buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, turi teisę į tokio dydžio išmokas, kokios buvo paskirtos ir mokamos.

2. Asmens teisė reikalauti mokėti pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

3. Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, bei trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimuose prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 47-49).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

Nustatyta, kad pareiškėjui A. T. nuo 1998 m. spalio 1 d. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) sudarė 1 082,38 Lt, buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo 177,62 Lt (1 082,38 Lt – 904,76 Lt; b. l.14). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas pašalinti nuo 2010 m. sausio 1 d. trunkantį jos turtinės teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (16,41 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos A. T. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti per 2010–2012 laikotarpį susidariusią nepriemoką.

Dėl kitų pareiškėjo skunde keliamų reikalavimų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, sprendime išdėstytu aplinkybių vertinimu bei materialiosios teisės normų taikymu, todėl jų nekartoja. Apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių naujų duomenų ar argumentų, į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs ir jų įvertinęs, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys