2019-05-29 Nr. AB-12186-3-61-3-02487-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1394-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02487-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.7; 12.14.3; 12.15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eugenija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (41.2)FR0682-711, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 69-26 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. S-144(7-92/2017).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais jam nurodyta sumokėti papildomai apskaičiuotus: 57 734,31 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM); 4 406,28 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM); 3 142,26 Eur PVM delspinigių; 28 489,04 Eur PM delspinigių; 440,00 Eur PVM baudą; 773,00 Eur PM baudą.

3. Pareiškėjas nurodė faktiškai vykdantis veiklą: vielos gaminių, grandinių ir spyruoklių gamybą (kodas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (toliau – ir EVRK) – 259300), kitų plastikinių gaminių gamybą (EVRK kodas – 222900). Tikrintas laikotarpis: PM – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir PVM – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį patikrinimą, nors ir perskaičiavo mokėtiną PM, tačiau tik formaliai išnagrinėjo pateiktą skundą (buvo pateikti papildomi paaiškinimai) ir nevertino materialinių vertybių įsigijimo išlaidų, t. y. 2016 m. spalio 24 d. patikrinimo akte Nr. (41.2)FR0680-660 nėra pasisakyta dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, taip pat mokesčių administratorius nevertino visos mokestinio patikrinimo metu surinktos informacijos, o tik tendencingai atkartojo anksčiau priimto sprendimo ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) specialisto išvados argumentus. Pareiškėjo vertinimu, FNTT tyrimai ir 2014 m. gegužės 2 d. surašyta išvada Nr. 5/4-35 bei 2014 m. gegužės 15 d. surašyta išvada Nr. 5/4-39 dėl pareiškėjo veiklos (toliu – ir Išvados) nėra objektyvūs. Mokesčių administratorius turėjo pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis, ir tokius vertinimo šaltinius, kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Tačiau Išvadose tuo aspektu apskritai nepasisakyta.

4. Pareiškėjas akcentavo, jog FNTT ir mokesčių administratorius sprendimuose pažymėjo, jog pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009–2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami. Mokesčių administratorius žinojo faktines aplinkybes, kad pareiškėjo apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai (dėl buhalterės nusikalstamos veiklos vykdomas tyrimas). Pareiškėjo direktorius J. J. mokesčių administratoriui yra pateikęs išsamų paaiškinimą (2015 m. birželio 20 d.) dėl įsigytos buitinės technikos panaudojimo bendrovės veikloje. Pareiškėjo nuomone, jeigu buhalterė padarė klaidą, t. y. buitinę techniką nurašė į sąnaudas ir neapskaitė jos kaip ilgalaikio turto, tokiu atveju turi būti atitinkamai perskaičiuotos sąnaudos, įvertinus šio turto nusidėvėjimą atskirais laikotarpiais. Pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti papildomų įrodymų, nes buvusios vyriausiosios finansininkės atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas, FNNT Šiaulių valdyba atlieka 2008–2012 metų dokumentų reviziją ir pareiškėjas jokių dokumentų neturi.

5. Be to, pareiškėjas prašė atleisti nuo papildomai apskaičiuotų PVM ir PM delspinigių mokėjimo, kadangi šie delspinigiai susidarė dėl buhalterės apgaulingo apskaitos vedimo, t. y. dėl neišsaugotų pirminių buhalterinių dokumentų. Pabrėžė, kad bendrovės direktorius buvo išteisintas teismo, t. y. jo kaltė nebuvo įrodyta.

6. Atsakovas VMI atsiliepime nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio PM ir 2009 m. sausio 1 d. – 2013 m. liepos 1 d. laikotarpio PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį patikrinimą ir 2016 m. spalio 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (41.2) FR0680-660 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu, remiantis Išvadomis, buvo nustatyta, jog pareiškėjas, apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009–2012 m., pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose padidino leidžiamus atskaitymus (sąnaudas) ir deklaravo mažiau gautų pajamų, negu įforminta pagal FNTT tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Dėl padidintų leidžiamų atskaitymų (sąnaudų) ir dėl deklaruotų mažesnių pardavimo pajamų buvo sumažintas pareiškėjo apmokestinamasis pelnas. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas dėl PVM deklaracijose deklaruotų PVM netikslumų atskirais mėnesiais už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. nedeklaravo viso mokėtino į biudžetą PVM, į pardavimų registrą neįrašė prekių pardavimo ūkinių operacijų ir nedeklaravo pardavimo PVM, prekių įsigijimo PVM sąskaitą faktūrą į pirkimų apskaitos registrą įrašė du kartus, dėl ko nepagrįstai padidino pirkimo PVM, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM už įsigytą ilgalaikį turtą, kurio nenaudos PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 58 straipsnio 1 dalį, 84 straipsnio 1 dalį, ir 89 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sumažino į biudžetą mokėtiną PVM sumą, dėl ko papildomai apskaičiuota mokėtina 4 406,28 Eur PVM suma.

8. Nors mokesčių administratorius nustatė pareiškėjo netinkamą pareigų atlikimą – Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PM įstatymas) ir PVM įstatymo pažeidimus bei registruose neužfiksuotus dokumentus ir neatitikimus, tačiau PM ir PVM turėjo galimybę apskaičiuoti tiesioginiu būdu pagal pareiškėjo pirminius bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktas PVM ir PM deklaracijas. Patikrinimo akto 1.1‒1.7 punktuose nurodyti konkretūs pareiškėjo PVM apskaičiavimo pažeidimai, o šio Patikrinimo akto 2 punkte (9‒10 psl.) nurodyti konkretūs PM įstatymo pažeidimai, tačiau pareiškėjas dėl nustatytų konkrečių pažeidimų nesutikimo motyvų nenurodė. Patikrinimo metu tiek PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius, apskaičiuotas iš registrų ir pirminių dokumentų, tiek PVM apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų. Buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu nustatyta tvarka galima apskaičiuoti į biudžetą mokėtinus mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokie dokumentai yra pateikiami, išlieka objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas. Nagrinėjamu atveju mokestinių prievolių dydžio nustatymui įtakos turinčių apskaitos dokumentų netinkamas tvarkymas mokesčių administratoriui nesudarė prielaidų mokesčių bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatų. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius patikrinimo metu papildomai apskaičiavo PM ir PVM turimų duomenų pagrindu.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Eugenija“ skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, jog Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo PM ir PVM mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. patikrinimą, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (44.2)FR0682-711 (b. l. 30–44) iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą: 4 406,28 Eur PVM, 3 142,26 Eur PVM delspinigių ir 440 Eur PVM baudą bei 57 734,31 Eur PM, 28 489,04 Eur PM delspinigių ir 5 773 Eur PM baudą. VMI 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 69-26 (b. l. 46–53) patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą. Komisija 2017 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. S-144(7-92/2017) (b. l. 13–26) patvirtino VMI 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 69-26 ir neatleido pareiškėjo nuo 3 142,26 Eur PVM delspinigių bei 28 489,04 Eur PM delspinigių mokėjimo.

11. Teismas pažymėjo, kad ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai iš esmės pagrįsti Išvadose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: pagal UAB „Baltik vairas“ pateiktus duomenis ir PVM sąskaitų faktūrų duomenis pareiškėjas į pardavimų apskaitos registrą neįrašė UAB „Baltik vairas“ 2011 m. balandžio 13 d. PVM sąskaitos faktūros, serija EUG Nr. 10399, pagal kurią įformintas prekių pardavimas UAB „Baltik vairas“ už 4 760,00 Lt, bendra suma su PVM – 5 759,60 Lt; pareiškėjo pirkimų apskaitos registre neužfiksuota UAB „Senukų prekybos centras“ 2012 m. lapkričio 9 d. išrašyta kreditinė sąskaita, serija SS Nr. 33144410784, pagal kurią įformintas prekių už 950,41 Lt (su PVM – 1 150,00 Lt) grąžinimas. Kreditinėje sąskaitoje nurodyta 2012 m. spalio 5 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 19208120817, pagal kurią pareiškėjas buvo įsigijęs grąžinamą prekę, elektrinės medž. pjaustyklės LS0714 įsigijimo išlaidos nurašytos į sąnaudas. Pareiškėjas į apskaitą neįrašęs kreditinės PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią buvo įformintas prekės grąžinimas, 950,41 Lt padidino 2012 m. sąnaudas; į pirkimų apskaitos registrą neįrašyta 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, nurodytas PVM – 3 214,97 Lt, bendra suma (su PVM) – 18 524,40 Lt. Mokesčių administratorius konstatavo, kad minėtų PVM sąskaitų faktūrų neįrašius į pareiškėjo pirkimų apskaitos registrą, jose užfiksuotos atsargų bei paslaugų įsigijimo išlaidos 15 309,43 Lt sumai nebuvo įtrauktos į pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnalą kaip sąnaudos ir įmonės skola tiekėjams, taip pat 3 214,97 Lt pirkimo PVM neįtrauktas į PVM atskaitą pateiktose PVM deklaracijose.

12. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose deklaravo mažiau pajamų, negu įforminta pagal FNTT tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras, t. y. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2009 m. deklaravo 9 924 Lt mažiau gautų pajamų, už 2011 m. deklaravo 13 416 Lt mažiau gautų pajamų, už 2012 m. – 13 615 Lt mažiau gautų pajamų.

13. Pagal FNTT tyrimui pateiktas ilgalaikio turto apskaitos korteles laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nustatyti duomenys apie pareiškėjo ilgalaikį turtą ir jo nusidėvėjimą (pagal šiuos duomenis nustatytos ilgalaikio turto nusidėvėjimo išlaidos). Pareiškėjo ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009 m. – 2012 m. ataskaitinius laikotarpius nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami.

14. FNTT tyrimo metu pareiškėjo sąnaudos nustatytos įvertinus šias aplinkybes: į pareiškėjo pirkimų apskaitos registrą neįrašyta 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias 2011 m. kovo – balandžio mėn. įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, šia suma didinant bendrovės 2011 m. materialines išlaidas; į pirkimų apskaitos registrą neįrašyta UAB „Senukų prekybos centras“ 2012 m. lapkričio 9 d. kreditinė sąskaita, serija SS Nr. 33144410784, pagal kurią įformintas prekių už 950,41 Lt grąžinimas. Pareiškėjas į apskaitą neįrašęs kreditinės PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią buvo įformintas prekės grąžinimas, 950,41 Lt padidino 2012 m. sąnaudas, dėl to 950,41 Lt suma sumažintos UAB „Eugenija“ 2012 m. materialinės išlaidos; pagal 2012 m birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą įformintas 6 000 kg vinių įsigijimas iš UAB „Senukų prekybos centras“ už 14 628,00 Lt. Šią PVM sąskaitą faktūrą įrašius į pirkimų apskaitos registrą du kartus, t. y. PVM sąskaitos faktūros elektroninį egzempliorių įrašius 2012 m. gegužės mėn., o PVM sąskaitą faktūrą su atsakingų asmenų parašais įrašius 2012 m. birželio mėn., 14 628,00 Lt buvo padidintos 2012 m. sąnaudos, dėl to FNTT tyrimo metu ir mokestinio patikrinimo metu 14 628,00 Lt suma sumažintos pareiškėjo materialinės išlaidos. FNTT tyrimo metu nustatytos UAB „Eugenija“ 2009 – 2012 m. sąnaudos pagal pareiškėjo pateiktus apskaitos dokumentus: 2009 m. – 429 940,20 Lt, 2010 m. – 607 649,10 Lt, 2011 m. – 599 176,93 Lt, 2012 m. – 704 264,50 Lt.

15. Remdamasis, be kita ko, ir anksčiau šiame sprendime aprašytų FNTT specialistų išvadomis, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009–2012 m., pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose už minėtus laikotarpius padidino leidžiamus atskaitymus (sąnaudas) ir deklaravo mažiau gautų pajamų, negu įforminta pagal tyrimui pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Dėl nepagrįstai padidintų leidžiamų atskaitymų (sąnaudų) ir dėl deklaruotų mažesnių pardavimo pajamų buvo sumažintas pareiškėjo apmokestinamasis pelnas: 2009 m. leidžiami atskaitymai padidinti 336 286 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 346 210,00 Lt; 2010 m. leidžiami atskaitymai padidinti 262 104 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 262 104 Lt; 2011 m. leidžiami atskaitymai padidinti 425 080 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 438 496 Lt; 2012 m. leidžiami atskaitymai padidinti 349 192 Lt, apmokestinamasis pelnas sumažintas 362 807 Lt.

16. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais taip pat nustatė, kad pareiškėjas pagal PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. įsigijo turto už 45 656,69 Lt, kuris ūkinių operacijų registracijos žurnale užregistruotas kaip ilgalaikis turtas, tačiau šiam turtui nesurašytos ilgalaikio turto apskaitos kortelės, nenustatytas nusidėvėjimo laikotarpis, likvidacinė vertė ir neapskaičiuotas šio turto nusidėvėjimas. Pareiškėjo inventorizacijos apraše minėtas turtas neužfiksuotas kaip faktiškai rastas turtas ilgalaikio turto inventorizacijos metu.

17. Teismas pažymėjo, kad pakartotinio patikrinimo metu, po kurio ir buvo priimti ginčijami mokesčių administratorius sprendimai, buvo atlikti koregavimai pagal pirminius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, pritaikytas nuolaidas) ir registrus. Pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. iš tiekėjų įsigijo buitinę techniką bei kitą ilgalaikį turtą už 1 043,74 Lt, kuris pareiškėjo apskaitoje kaip ilgalaikis turtas neapskaitytas, jo įsigijimo išlaidos nurašytos į sąnaudas. Patikrinimo metu, palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo ir pirkimo registruose bei ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais PVM duomenimis, atsižvelgiant į papildomus 2013 m. sausio – liepos mėn. dokumentus ir registrus, nustatyta, kad pareiškėjas dėl PVM deklaracijose deklaruotų PVM netikslumų atskirais mėnesiais už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. nedeklaravo 7 133 Lt mokėtino į biudžetą PVM. Pagal UAB „Eugenija“ pirminius apskaitos dokumentus ir pardavimo registrus nustatyta, kad pareiškėjas PVM deklaracijoje už 2011 m. balandžio mėn. nedeklaravo apmokestinamosios vertės 10 107 Lt už parduotą metalo laužą UAB „Tolmetas“ pagal 2011 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą EUG Nr. 10398 ir PVM deklaracijoje už 2012 m. sausio mėn. nedeklaravo apmokestinamosios vertės 11 565 Lt už parduotą metalo laužą pagal 2012 m. sausio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą EUG Nr. 10781, kurių pardavimo PVM pagal PVM įstatymo 96 straipsnio nuostatas išskaičiuoja ir sumoka pirkėjas.

18. Be to, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas į pirkimų apskaitos registrą neįtraukė 18 vnt. PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias įformintas įvairių atsargų bei paslaugų įsigijimas iš tiekėjų už 15 309,43 Lt, nurodytas PVM – 3 214,97 Lt, bendra suma – 18 524,40 Lt. Pareiškėjas į apskaitos registrus už 2011 m. kovo – balandžio mėn. į pirkimo PVM neįtraukė 3 214,97 Lt ir PVM deklaracijose nedeklaravo 3 214,97 Lt pirkimo PVM. Nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., atsižvelgiant į 2015 m. liepos 22 d. pateiktą 2015 m. liepos 20 d. UAB „Eugenija“ direktoriaus paaiškinimą ir 2015 m. birželio 30 d. turto perdavimo–priėmimo aktą, pagal kurį turtas ir prekės už 53 731,27 Lt perduotos akcininkui J. J., kaip dividendų išmoka natūra, įtraukė 7 025,44 Lt pirkimo PVM už įsigytą ilgalaikį turtą (buitinę įrangą bei kitą turtą) ir prekes, kurios nėra skirtos naudoti PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir paslaugų teikimui.

19. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Išvados yra neobjektyvios ir jomis negalėjo būti grindžiami mokesčių administratoriaus sprendimai, tačiau nenurodė jokių pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų FNTT ir / ar mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, todėl nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, ar tinkamai buvo aiškinamos ir taikomos aktualios teisės aktų nuostatos.

20. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais nustatė, kad pareiškėjas pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, 84 straipsnio 1 dalį, 89 straipsnio 1 dalį, nes už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. nepagrįstai sumažino į biudžetą mokėtiną PVM sumą 15 214 Lt, dėl ko papildomai apskaičiuota mokėtina 4 406,28 Eur PVM suma.

21. Teismas akcentavo, kad PM pareiškėjui apskaičiuotas pagal paties pareiškėjo pateiktas metines pelno mokesčio deklaracijas, FNTT tyrimui teiktas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui nustačius, kad apskaičiuodamas ir deklaruodamas PM už 2009–2012 veiklos metus pareiškėjas pažeidė PM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatas, t. y. pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose padidindamas leidžiamus atskaitymus (sąnaudas), deklaravo mažiau gautų pajamų, nei įforminta FNTT tyrimui pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, tokiu būdu sumažindamas apmokestinamąjį pelną. Be to, nustatyta, kad patikrinimo metu apskaičiuojant PM, buvo atsižvelgta ir į PM įstatymo 58 straipsnio 16 dalies 3 punkte įtvirtintą PM lengvatą, numatančią palankesnes apmokestinimo sąlygas mokesčių mokėtojams, kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys. Ginčo dėl to tarp proceso šalių nėra.

22. Teismas pažymėjo, kad dėl aritmetinio mokesčių apskaičiavimo pareiškėjas ginčo nekelia. Iš esmės pagrindinis pareiškėjo skundo teismui argumentas yra tas, kad, jo vertinimu, mokestinę prievolę mokesčių administratorius turėjo nustatyti taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kadangi jo (pareiškėjo) ūkinių operacijų registracijos žurnaluose pajamų, sąnaudų duomenys už 2009–2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami.

23. Teismas vadovavosi MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pritarė tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos ginčijamuose sprendimuose išdėstytai pozicijai, kad specialūs mokesčių apskaičiavimo būdai, be kita ko, ir MAĮ 70 straipsnyje įtvirtintas, taikomi tik tokiais atvejais, kai mokesčių neapskaičiuoja (neteisingai apskaičiuoja) pats mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius neturi galimybės jų (mokesčių) apskaičiuoti įprastai, t. y. remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais.

24. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, nors ir buvo nustatytas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, netinkamas pareigų atlikimas – PM įstatymo bei PVM įstatymo pažeidimas bei registruose neužfiksuoti duomenys ir / arba jų neatitikimas, tačiau PM ir PVM egzistavo reali galimybė apskaičiuoti tiesioginiu būdu pagal pareiškėjo pirminius bei kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, pateiktas PVM ir PM deklaracijas.

25. Nagrinėdamas šį mokestinį ginčą, teismas akcentavo ir MAĮ 66 straipsnio ir 67 straipsnio nuostatas ir akcentavo, kad patikrinimo metu tiek PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius, apskaičiuota iš pareiškėjo registrų ir pirminių dokumentų, tiek PVM apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų. Pareiškėjo 2009, 2010, 2011, 2012 metų pateiktų metinių PM deklaracijų duomenų teisingumas mokestinio patikrinimo metu patikrintas palyginus juos su pirminiais dokumentais ir registrais bei įvertinus FNTT pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir aritmetines balansavimo klaidas. PVM papildomai apskaičiuotas palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo, pirkimo registruose ir ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais duomenimis bei pirkimo ir pardavimų registrų duomenis su pirminiais apskaitos dokumentais, taip pat įvertinus neįtrauktas PVM sąskaitas faktūras. Įvertinęs ginčijamus sprendimus ir Komisijos byloje surinktus duomenis (rašytinius įrodymus), teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą įvykdė tinkamai, tuo tarpu pareiškėjas savo nesutikimo su paskaičiuotomis sumomis nepagrindė. Pareiškėjo argumentą, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepagrįstai rėmėsi Išvadomis, teismo vertinimu, paneigia MAĮ 72 straipsnio nuostatos.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių mokesčių administratoriaus nustatytas mokesčių apskaičiavimui reikšmingas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų pateikti negalėjo ir pats tai patvirtino skunde teismui. Pareiškėjas tiek skunde teismui (b. l. 1–11), tiek skunde centriniam mokesčių administratoriui (Komisijos byla, I t., b. l. 17–24), tiek skunde Komisijai (Komisijos byla, I t., b. l. 2–7), tiek rašytiniuose paaiškinimuose (Komisijos byla, I t., b. l. 54–60) dėstė tą pačią poziciją (iš esmės pažodžiui), tačiau nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu nesutinka su mokesčių administratoriaus ir / ar Komisijos atliktu teisiniu faktinės situacijos vertinimu ir padarytomis išvadomis. Remdamasis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą išnagrinėjusi Komisija savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti ginčijamus sprendimus atmestas kaip nepagrįstas.

27. Dėl atleidimo nuo delspinigių teismas vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jis atleistinas nuo delspinigių, nes dėl padaryto pažeidimo yra kaltas ne jis, o buvusi buhalterė, vedusi apgaulingą apskaitą, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas vertino, kad nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo jam priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

III. 28. Pareiškėjas UAB „Eugenija“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Apskaičiuojant pareiškėjo leidžiamus atskaitymus, nevertintos materialinių vertybių įsigijimo išlaidos, todėl mokesčių administratoriui buvo pavesta dėl šios dalies atlikti pakartotinį patikrinimą. Tačiau pareiškėjo skundas ir atliekant pakartotinį patikrinimą buvo išnagrinėtas tik formaliai, materialinių vertybių įsigijimo išlaidos nevertintos visoje ginčo apimtyje. Mokesčių administratorius nevertino visos mokestinio patikrinimo metu surinktos informacijos, o tik tendencingai atkartojo ankstesnį priimtą sprendimą ir Išvadas, kurios, pareiškėjo vertinimu, nėra objektyvios.

28.2. FNTT ir mokesčių administratorius, apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, faktiškai mokestinę prievolę turėjo nustatyti taikydami MAĮ 70 straipsnio nuostatas (ir jas detalizuojančias Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 6.3 punktą mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Nagrinėjamu atveju FNTT ir mokesčių administratorius savo sprendimuose patys pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti duomenys už 2009–2012 ataskaitinius metus nesubalansuoti, pajamų ir sąnaudų duomenys nuo metų pradžios nekaupiami. Žinant faktines aplinkybes, kad pareiškėjo apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai (dėl nusikalstamos veikos vykdomas tyrimas), vadovautis tik ūkinių operacijų registracijos žurnale užregistruoto ilgalaikio turto dydžiu nebuvo jokio pagrindo. Bet to, pareiškėjo direktorius pateikė išsamų paaiškinimą dėl įsigytos buitinės technikos panaudojimo bendrovės veikloje. Šiuo atveju buvo paaiškinta, kad buhalterė padarė klaidą, t. y. buitinę techniką nurašė į sąnaudas ir neapskaitė jos kaip ilgalaikio turto. Galiausiai, pareiškėjas akcentuoja, jog jis neturėjo galimybės pateikti papildomų įrodymų, nes 2008–2012 metų laikotarpio dokumentų neturi dėl to, kad dėl buvusios vyriausiosios finansininkės yra vykdomas ikiteisminis tyrimas ir atliekama dokumentų revizija. Pareiškėjo vertinimu, nustačius, kad bent dalis mokesčių mokėtojo atliktų ūkinių operacijų neatspindi tikrojo jų turinio, įrodymų pakankamumo prasme tai gali sudaryti prielaidas bei pagrindą mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai ir kitų analogiškų ūkinių operacijų atžvilgiu.

28.3. Mokesčių administratoriaus priimami sprendimai mokesčių mokėjimo klausimais turi būti objektyvūs, t. y. sprendimų išvados turi būti pagrįstos nešališkai surinktais objektyviais įrodymais. Sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. Nagrinėjamu atveju VMI ir Komisija savo sprendimų dėl mokestinės nepriemokos nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

29. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatų, nes patikrinimo metu buvo naudotasi pareiškėjo apskaitos dokumentais ir suvestiniais registrais. Mokesčių administratorius PM ir PVM apskaičiavo tiesioginiu būdu, nustatęs PM įstatymo ir PVM įstatymo pažeidimus bei registruose neužfiksuotus dokumentus ir neatitikimus. Patikrinimo metu PM bazė, t. y. apmokestinamasis pelnas už atskirus mokestinius laikotarpius, apskaičiuotas iš pareiškėjo registrų ir pirminių dokumentų, PVM taip pat apskaičiuotas iš pateiktų dokumentų ir registrų, todėl mokesčių administratorius neturėjo pagrindo mokesčio bazę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Apeliantas nepateikė jokių konkrečių duomenų ir įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytus faktus, padarytas išvadas.

31. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo pateiktų metinių pelno mokesčio deklaracijų duomenų teisingumas tikrintas palyginus su pirminiais dokumentais ir registrais bei įvertinus FNTT pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir aritmetines balansavimo klaidas. Patikrinimo akte PVM papildomai apskaičiuotas palyginus pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenis su pardavimo, pirkimo registruose ir ūkinių operacijų registracijos žurnaluose atvaizduotais duomenimis bei pirkimo ir pardavimo registrų duomenis su pirminiais apskaitos dokumentais, taip pat įvertinus neįtrauktas PVM sąskaitas faktūras. Šiaulių AVMI, įvertinusi surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog patikrinimo metu surinkti duomenys pagrindžia pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius, t. y. įvykdyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Apeliantas iš esmės nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti mokesčių administratoriaus išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Šioje byloje ginčas kilo dėl Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą sąlygas, taikymo bei dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti pelno mokestį, pridėtinės vertės mokestį ir susijusias sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Apeliantas teigia, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestinę prievolę, turėjo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis nustato mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą sąlygas. Įstatymu nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

35. Šiuo atveju mokesčių administratorius teigia, kad minėtas straipsnis netaikytinas, kadangi buvo galima nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra daug buhalterinės apskaitos duomenų, susijusių su ginčo laikotarpiais (2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. dėl PM, ir 2009 m. sausio 1 d. – 2013 m. liepos 1 d. dėl PVM). Be to, buvo surinkti kryžminio patikrinimo duomenys ir buhalteriniai dokumentai iš tokių bendrovių kaip UAB „Baltijos vairas“, UAB „Senukų prekybos centras“ ir kitų ūkio subjektų. Buvo rasti ir išanalizuoti: pareiškėjo banko sąskaitos, mokesčių deklaracijos, ūkinių operacijų žurnalai, kasos operacijų įforminimo dokumentai, kiti dokumentai ir apklausti liudytojai (Komisijos bylos I t., b. l. 25–46, 57–76). Tokia gausa buhalterinių dokumentų patvirtina mokesčių administratoriaus teiginius, kad jis galėjo nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Taigi, atsakovas, netaikęs Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio, įstatymų nepažeidė.

36. Papildomai teismas pažymi, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).

37. Iš šios nutarties 33 punkte nurodytų aplinkybių seka, kad mokesčių administratorius pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas įvykdė. Taigi, mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotus konkrečius mokesčius, privalėjo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, dėl nustatyto mokesčio dydžio neteisingumo. Šios nuostatos reiškia ir tai, kad tai, jog mokesčių administratorius netaikė MAĮ 70 straipsnio, neatima iš mokesčių mokėtojo teisės pačiam apskaičiuoti mokėtinus mokesčius taikant MAĮ 70 straipsnį, atitinkamus specialistų (ekspertų) patvirtintus skaičiavimus teikti teismui ir įrodinėti, kad mokesčių administratoriaus nustatyti mokesčio dydžiai neteisingi. Bet šia savo teise pareiškėjas nesinaudojo ir teismui specialistų (ekspertų) skaičiavimų nepateikė. Papildomai teismas pažymi, kad taikant MAĮ 70 straipsnį galutinis rezultatas gali būti ir nepalankesnis pareiškėjui nei esamas, šios aplinkybės apeliantas akivaizdžiai neįvertino.

38. Apeliantas nurodo, kad nebuvo pilnai ištirtos aplinkybės. Iš jo argumentų nėra aišku, ką konkrečiai turėjo padaryti mokesčių administratorius, byloje nėra duomenų, kad papildomos aplinkybės galėtų pakeisti galutines išvadas, apeliantas nepateikė apskaičiavimų, kaip jo nurodytos aplinkybės lemia galutinius mokesčių apskaičiavimus.

39. Apeliantas teigia, kad jeigu buhalterė padarė klaidą, t. y. buitinę techniką nurašė į sąnaudas ir neapskaitė jos kaip ilgalaikio turto, tokiu atveju turi būti atitinkamai perskaičiuotos sąnaudos, įvertinus šio turto nusidėvėjimą atskirais laikotarpiais. Atsižvelgiant į teisę, nurodytą šios nutarties 34 punkte, apeliantas turėjo pateikti teisinus argumentus, o ne bendro pobūdžio samprotavimus, kad dėl to mokesčių administratorius pažeidė įstatymus. Tai nėra padaryta, taip pat nėra specialistų paskaičiavimų, kaip turėtų būti koreguojamos atitinkamos buhalterinės pozicijos bei galutinės sumos dėl šios aplinkybės. Taigi, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka mokesčių administratoriaus išvadų nepaneigė.

40. Teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą išnagrinėjusi Komisija savo sprendimus tinkamai pagrindė tiek nustatytais faktiniais duomenimis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, ir naikinti juos nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjas į nagrinėjamą administracinę bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų ir / arba pagrįstų argumentų, paneigiančių mokestinio patikrinimo metu ir nagrinėjant mokestinį ginčą nustatytas faktines aplinkybes, taip pat nepagrindė ir pozicijos, jog nagrinėjamu atveju netinkamai buvo taikomi teisės aktai.

41. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eugenija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius