2019-12-04 Nr. AB-22828-3-61-3-01175-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2345-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01175-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, t. y. jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Tualetai kamerose yra atitverti tik neaukšta sienele, neužtikrinant asmens privatumo. Kamerose neįrengta vėdinimo sistema, todėl jose tvyro blogas kvapas, drėgna, veisiasi parazitai, rūdija lovos, pūva čiūžiniai. Kamerose yra tarakonų, neatliekama dezinfekcija. Dėl ant langų įrengtų grotų nėra galimybės juos išvalyti. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Kamerose įrengtas apšvietimas neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose vasarą būna karšta, žiemą – šalta. Maistas neskanus, nepakankamos energetinės vertės. Nurodytos kalinimo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nurodytus draudimus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumų, pažeminimą, depresiją ir pan.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad dėl didelio suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus bei izoliavimo taisyklių ne visada pavyksta užtikrinti asmenims minimalų kameros plotą. Kamerose esančių sanitarinių mazgų zonų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, asmenų privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo zonose įrengiamos užuolaidos, arba jos įrengiamos kaip atskiros kabinos su durimis. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys išvedami pasivaikščioti 1 val. per parą, kas atitinka nustatytą reglamentavimą. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines mitybos normas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 441 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2018 m. balandžio 13 d., iš viso 149 paras, iš kurių 3 paras jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismui nekilo abejonių, kad šis pažeidimas sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių.

7. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 96 paras kalėjo vienas, 4 paras – kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu – 49 paras. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl pareigūnų netinkamo elgesio, higienos normų reikalavimų pažeidimo (vėdinimas, apšvietimas, drėgmė, parazitai), maitinimo ir pasivaikščiojimo trukmės.

9. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (3 paros), į tai, kad 49 paras nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI‑K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį įvertino 441 Eur suma. Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. 10. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

11. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas už konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus neturėjo priteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o turėjo svarstyti, gal pareiškėjui užtektų pripažinimo, kad jo teisės buvo pažeistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš atsakovo 441 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui nustatęs, jog ginčo laikotarpiu 3 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui, ir 49 dienas buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu.

14. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nes jam būtų užtekę pripažinimo, jog jo teisės buvo pažeistos.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Kaip jau buvo minėta prieš tai, atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdu. Atsakovo atstovas neginčija aplinkybės, jog ši žala kilo dėl neteisėtų Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ir privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista, tačiau pažymi, jog pirmosios instancijos teismas suklydo skaičiuodamas, kiek laiko minėti pažeidimai truko. Iš tiesų pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą (3,6 kv. m) buvo pažeista 9 dienas, o teisė į privatumą naudojantis tualetu – 48 dienas (I t., b. l. 26–29; II t., b. l. 107–108). Pažymėtina ir tai, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėn. pranešime „Dėl E. M. skundo“ (II t., b. l. 107–109) nurodyta, jog kamerose asmens privatumui užtikrinti yra įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nors gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.), tačiau manytina, jog sumažina padaryto pažeidimo sunkumo laipsnį.

17. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šios nutarties 16 punkte nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.

18. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

19. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, taip pat atsižvelgusi į tai, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo nustatytas neteisingai nustačius pažeidimų trukmę bei neatsižvelgus į aplinkybę, jog pareiškėjo privatumas visgi buvo iš dalies apsaugotas sanitarinio mazgo zonoje įrengus užuolaidą, todėl, be kita ko, atsižvelgdama į aplinkybę, kad byloje nėra jokių duomenų apie žalą pareiškėjo sveikatai, bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą mažina iki 165 Eur.

21. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisiant 165 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 165 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė