6df62e3f-009c-4219-9754-af232f0b271f · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji

byla Nr. 1A-93/2010

Procesinio

sprendimo kategorijos: 1.2.3.1

LIETUVOS

Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 28  d.

Vilnius

Lietuvos

apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno

Knizlerio (pranešėjas),

teisėjų Violetos

Ražinskaitės ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčuk,

teismo posėdyje

apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio apygardos

prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m.

liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo

padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Apygardos teismo nuosprendžiu

taip pat atmestas nukentėjusiosios J.

B. civilinis ieškinys.

           Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

n u s t a t ė :

G. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. birželio 8 d.,

laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini),

Panevėžyje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio

vienÄ kartÄ peiliu dÅ«rė H. K. į

krÅ«tinę, tuo jam padarydamas durtinį – pjautinį kiauryminį krÅ«tinės lÄ stos

sužalojimÄ su kairio plaučio pažeidimu, ir taip tyčia nužudė H. K. , nes nukentėjusysis, įvykus Å«miam

nukraujavimui į krūtinės ertmę, mirė. Tačiau Panevėžio apygardos teismo

nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

(toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, G. B. išteisintas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį,

neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Apeliaciniu skundu Panevėžio

apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti 2009 m. liepos 8 d. Panevėžio apygardos

teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį, kuriuo G. B. pripažinti kaltu pagal

BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 12 metų, bausmę

atliekant pataisos namuose. Taip pat prokuroras prašo tenkinti nukentėjusiosios

civilinį ieškinį.

Prokuroras apeliaciniame skunde

teigia, kad apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl teismo

išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas mano, kad apygardos teismas

nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų

įrodymų, kad būtent G. B. padarė

jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ , o visi argumentai, kuriais grindžiamas

kaltinimas, vertintini tik kaip prielaidos ir spėjimai, kuriais negali būti

grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

Prokuroro nuomone, tokia teismo

išvada yra nepagrįsta, nes teismas vertino tik G. B. teisinančias aplinkybes ir neatsižvelgė į

visus kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus bei teisiamojo posėdžio

metu patikrintas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad nuteistasis padarė

jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Apeliantas teigia,

jog apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų,

patvirtinančių G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotÄ prisipažinimÄ bei nepagrįstai konstatavo,

kad parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytas H. K. sužalojimo būdas ir vieta, neatitinka faktinių

aplinkybių, kurios nustatytos atliekant skrodimÄ . TokiÄ teismo iÅ¡vadÄ prokuroras

vertina, kaip vienpusiÅ¡kai teisinančiÄ nuteistÄ jį ir nepagrįstÄ , nes G.

B. parodymų patikrinimo vietoje metu

darytoje nuotraukoje užfiksuota statiška situacija. Tačiau realiai vykusio

konflikto metu viskas vyko dinamiškai. Remiantis G. B. parodymais, judėjo tiek jis, tiek H. K. . Ekspertas N. R. , teisiamojo posėdžio metu vertindamas G.

B. parodymų patikrinimo vietoje metu

darytÄ nuotraukÄ , padarė iÅ¡vadÄ , kad nuteistasis G. B. tokiu bÅ«du galėjo sužaloti H. K. tik tokiu atveju, jei pats smÅ«gis peiliu (ar duriamuoju

įrankiu) buvo suduotas G. B. pasitraukiant į dešinę (atsistojant žuvusiajam iš kaires pusės) ir

persukant rankÄ taip, kad peilio geležtės judėjimo kryptis bÅ«tų nukreipta žemyn.

Prokuroro nuomone, tokia eksperto išvada negali būti vertinama kaip paneigianti

G. B. parodymų atitikimÄ

faktinėms bylos aplinkybėms ir paneigianti jo kaltę.

Be to, apeliantas

mano, kad vertindamas G. B. parodymus, kuriais jis pripažino sužalojęs H. K. , ir abejodamas jų teisingumu, teismas neatsižvelgė į

kitus objektyvius bylos duomenis. Pakeitęs parodymus ir neigdamas sužalojęs H. K. , G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek

teisiamojo posėdžio metu teigė, kad savo parodymų, kuriuose jis prisipažino

sužalojęs H. K. , nepamena,

nes tuo metu buvo alkoholinės abstinencijos būsenoje ir nesuprato su juo

atliekamų tyrimo veiksmų esmės. Tai prokuroro nuomone turėtų būti vertinama

kaip siekimas iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, nes tokiÄ nuteistojo gynybos

versijÄ paneigia kiti baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys. Liudytoja J. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad ji ikiteisminio

tyrimo metu apklausė G. B. , kai jis prisipažino sužalojęs H. K. , su juo atliko

parodymų patikrinimÄ vietoje. G.

B. buvo pakviestas gynėjas, nuteistasis apie

įvykį pasakojo normaliai, sveikatos problemų nesimatė, jis jai niekuo

nesiskundė. Be to, siekiant nustatyti G. B. sveikatos būklę,

tiek jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek su juo

atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu, buvo atlikta kompleksinė teismo

psichiatrijos – psichologijos ekspertizė. VTPT prie SAM Vilniaus 2-ojo teismo

psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto

išvadose nurodyta, kad G. B. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, bei

ikiteisminio tyrimo metu nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, nebuvo

ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Jis galėjo ir gali

suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, jam inkriminuojamos nusikalstamos

veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenose, ar

tokioje emocinėje bÅ«senoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sÄ monei ir

veiklai. Tokie liudytojos J.

G. parodymai ir ekspertų išvados,

prokuroro manymu, patvirtina G.

B. parodymų, duotų prisipažįstant

sužalojus H. K. , teisingumÄ . Tačiau Å¡ių aplinkybių iÅ¡teisinamajame

nuosprendyje teismas neįvertino ir į jas neatsižvelgė.

Prokuroro teigimu,

teismas konstatuodamas, kad liudytojos V. G. parodymų negalima vertinti kaip G. B. kaltės įrodymo ir negalima remtis liudytojo O.

J. parodymais,

nepagrįstai nurodė, jog liudytojos V.

G. parodymai nuolat

keitėsi, o liudytojo O. J. parodymai vertintini kaip galimas

siekis paneigti įtarimus, kad bÅ«tent jis sužalojo H. K. . Liudytojos V. G. parodymai apie tai, kaip G. B. ieÅ¡kojo pleistro, apie jos girdėtÄ pokalbį tarp G.

B. bei O. J. , apie G.

B. pasakytas frazes „gal viskas bus

gerai" ir „biškį persistengiau" savo esme ir prasme nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu

nesiskyrė ir yra nuoseklūs. Jie vertintini kaip pagrindžiantys G.

B. kaltę dėl jam inkriminuojamos

nusikalstamos veikos padarymo. Liudytojas O. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjo, tiek akistatos su G.

B. metu, tiek

apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek ir duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu iš esmės nuosekliai ir tiksliai nurodė

kilusių muštynių ir jų baigties aplinkybes bei

pagrindines faktines aplinkybes kaip išteisintasis G. B. pažadino jį sakydamas, kad H. K. reikia pleistro, kad atvažiuos

policija, greitoji, jog negerai, kad jis H. K. durstelėjo. Be to, liudytojas O. J. nuosekliai patvirtino, kad tiesiogiai nematė kaip buvo

sužalotas H. K. ir iš pradžių, kai G. B. klijavo

pleistru žaizdÄ , nesuprato iÅ¡ kur ta žaizda atsirado. Galvojo, kad H. K. susižalojo į sudužusius stiklus. Tačiau po to kai G. B. pasakė, kad be reikalo jam durstelėjo, suprato, jog tai jis sužalojo H. K. . Tokie liudytojo O.

J. parodymai,

prokuroro manymu, negali būti vertinami kaip prieštaringi.

Be to, priimdamas

iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, teismas neatsižvelgė ir neįvertino G.

B. elgesio po H. K. sužalojimo. Išteisintasis ieškodamas pleistro, kad

užklijuoti H. K. žaizdÄ , pažadino O.

J. ir V. G. , iškvietė medikus, padėjo jiems išnešti iš buto H.

K. . Šios aplinkybės, prokuroro nuomone,

rodo G. B. gailestį bei baimę

dėl to kas atsitiko ir netiesiogiai patvirtina jo kaltę dėl H.

K. nužudymo. Apelianto teigimu, taip pat būtina

atsižvelgti į tai, kad kitiems miegant tik G. B. iki policijos pareigūnų atvykimo galėjo paslėpti

nusikalstamos veikos pėdsakus, atsikratyti peiliu, kurį nuolat turėjo ir

nešiojosi su savimi, ar kitu įrankiu, kuriuo galimai buvo sužalotas H.

K. .

Apeliacinės

instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo Panevėžio apygardos prokuratūros

prokuroro apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistojo gynėjas praÅ¡o prokuroro

apeliacinį skundÄ atmesti.

Panevėžio apygardos

prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos

teismas dėl G. B. byloje pareikšto

kaltinimo nužudžius nukentėjusįjį H. K. , priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ , paremtÄ byloje

esančių duomenų teisingu įvertinimu. G. B. kaltinantys duomenys, nuosprendyje įvertinti

nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o pirmosios instancijos

teismo teisėjų kolegijos padaryta išvada, jog prieštaringais ir nepatikimais

bylos duomenimis negalima išskaidyti abejonių ir nustatyti, kad G.

B. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ

veikÄ , yra padaryta atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir byloje nustatytus

faktus. Kolegijos nuomone, prokuroro apeliaciniame skunde minimi įrodymai, jų

analizė bei vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų,

apeliaciniame skunde pateikiama įvykio versija buvo išsamiai ir visapusiškai

patikrinta bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pagrįstai atmesta.

IÅ¡ prokuroro

apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su apygardos teismo

nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Prokuroro manymu, pirmosios

instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų V. G. ir O. J. parodymus bei išteisintojo G. B. 2008 m. birželio 10 d. duotus parodymus, kuriuose jis

prisipažino padaręs jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , taip pat G.

B. elgesį po įvykio. Kolegija

konstatuoja, kad tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Apygardos teismas

pagrįstai konstatavo, kad G. B. pareikštas kaltinimas iš esmės grindžiamas tik jo paties prisipažinimu. Kolegijos

manymu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso

įstatymo reikalavimų, skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus,

kodėl vienais išteisintojo G. B. parodymais tiki, o kitus atmeta. Išties, iš bylos

medžiagos matyti, kad apklausiamas antrÄ kartÄ , t. y. 2008 m. birželio 10 d.

bei tÄ pačiÄ dienÄ atliekant jo parodymų patikrinimÄ Ä¯vykio vietoje,

iÅ¡teisintasis G. B. pripažino padaręs jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Tačiau, kolegija

mano, kad vien šie išteisintojo parodymai negali būti vertinami, kaip pagrindas

neabejotinai tvirtinti, jog bÅ«tent G. B. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pastebėtina,

kad tiek pačioje pirmojoje apklausoje, tiek vėlesnėse apklausose išteisintasis G.

B. neigė padaręs jam inkriminuotÄ

nusikalstamÄ veikÄ . Apklausiamas iÅ¡kart po įvykio, t. y. 2008 m. birželio 9 d.,

G. B. neigė sužalojęs H.

K. . Šioje apklausoje jis parodė, jog aplinkybę,

kad H. K. yra sužalotas jis

sužinojo tik tuomet, kai išgirdo jį dejuojant ir priėjo pasidomėti kas atsitiko

(t. 2, b. l. 58 - 59). Apklausiamas 2008 m. liepos 3 d., 2008 m. lapkričio 27

d., 2009 m. vasario 27 d., taip pat 2008 m. lapkričio 27 d. akistatos su

liudytoju O. J. metu, išteisintasis G.

B. taip pat kategoriškai neigė sužalojęs

nukentėjusįjį ir patvirtino pirminėje apklausoje duotus parodymus. Pirmosios

instancijos teisme G. B. laikėsi analogiškos pozicijos (t. 3, b. l. 93 - 94). Todėl, kolegija mano,

kad apygardos teismas įvertinęs išteisintojo tiek ikiteisminio tyrimo metu,

tiek teisme duotus parodymus, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra objektyvių

įrodymų, patvirtinančių G. B. 2008 m. birželio 10 d. duotus parodymus, kuriuose jis pripažino padaręs

inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . BÅ«tent Å¡ie iÅ¡teisintojo parodymai prieÅ¡tarauja

kitiems byloje esantiems G. B. parodymams bei kitiems surinktiems įrodymams ir kelia tam tikrų abejonių

dėl prisipažinimo patikimumo. Pastebėtina, kad iš 2008 m. birželio 10 d. įtariamojo

papildomos apklausos protokolo matyti, jog išteisintasis G.

B. visus tos dienos įvykius prisimena ir

atpasakoja gana detaliai ir smulkiai. Netgi šių parodymų dalis iki to momento, kai

jis tariamai sužalojo nukentėjusįjį, iš esmės sutampa su kitose apklausose jo

duotais parodymais. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai

kelia abejonių Å¡ių parodymų dalis, kurioje iÅ¡teisintasis pasakoja apie jo konfliktÄ

su H. K. . Apygardos teismas

pagrįstai pastebėjo, kad šioje parodymų dalyje G. B. , jau nebegali nurodyti tikslios įvykio eigos, t. y. nei

dėl ko kilo konfliktas, nei iÅ¡ kur jis pasiėmė peilį, nei kur vėliau tÄ peilį

padėjo. Be to, jei tikėti šiais G. B. parodymais, žuvusįjį jis peiliu sužalojo suduodamas nukentėjusiajam

į deÅ¡inį Å¡onÄ , kai Å¡is iÅ¡teisintÄ jį puolė (t. 2, b. l. 60 - 62). Taigi, bÅ«tų galima

daryti iÅ¡vadÄ , kad įvykio metu tiek iÅ¡teisintasis, tiek nukentėjusysis turėjo bÅ«ti

vienas prieÅ¡ kitÄ . Tokias pat aplinkybes G. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu,

parodydamas, kokiu būdu jis tariamai dūrė nukentėjusiajam peiliu (t. 2, b. l.

63 - 68). Visgi apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad tokia G.

B. išdėstyta įvykio eiga iš esmės

prieštarauja ne tik kitiems jo paties parodymams, bet ir objektyviai

nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš teismo medicinos specialisto

iÅ¡vados Nr. M 320/05 (05) matyti, kad H. K. mirė nuo durtinio – pjautinio kiauryminio krÅ«tinės lÄ stos

kairės pusės sužalojimo (t. 1, b. l. 43 - 44). Ši faktinė bylos aplinkybė

prieštarauja G. B. nurodytai aplinkybei,

kad jis nukentėjusiajam tariamai sudavė peiliu į dešinę pusę. Be to, kaip jau

minėta, tiek iš G. B. parodymų apklausiant jį įtariamuoju, tiek iš parodymų patikrinimo vietoje

darytų nuotraukų matyti, jog įvykio metu G. B. ir H. K. buvo vienas į kitÄ atsisukę veidais, o G. B. peilį laiko geležte į viršų. Tuo tarpu minėtoje

specialisto išvadoje nustatyta, jog H. K. sužalota kairė krūtinės pusė užpakalinės pažasties

linijoje ir žaizdos kanalas eina iÅ¡ virÅ¡aus į apačiÄ , iÅ¡ užpakalio į priekį ir

iš kairės į dešinę. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme teismo medicinos

ekspertas parodė, jog tokiam sužalojimui kaltininkas turėjo stovėti žuvusiajam

iš kairės pusės ir smūgiuoti peiliu, kurio geležtė nukreipta žemyn (t. 3, b. l.

95 - 96). Šios aplinkybės patvirtina, kad G. B. parodymų patikrinimo vietoje metu pademonstruotas H.

K. sužalojimo būdas ir sužalojimo vieta neatitinka

faktinių bylos aplinkybių, kurios nustatytos teismo medicinos ekspertizės metu.

Atkreiptinas dėmesys, jog G. B. 2008 m. birželio 10 d. duoti parodymai bei jo prisipažinimas šios apklausos

metu kelia abejonių ir dėl to, kad jis buvo apklaustas tik pas ikiteisminio

tyrimo tyrėjÄ , tačiau byloje nėra duomenų, kad vadovaujantis BPK 189

straipsnyje nustatyta tvarka, būtų buvusi organizuojama jo apklausa pas

ikiteisminio tyrimo teisėjÄ .

Kartu kolegija atmeta

prokuroro apeliacinio skundo argumentÄ , kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog

parodymų patikrinimo metu nurodytas H. K. sužalojimo būdas ir vieta, neatitinka faktinių

aplinkybių, kurios nustatytos atliekant skrodimÄ , nes iÅ¡teisintojo G.

B. parodymų patikrinimo vietoje metu

darytoje nuotraukoje užfiksuota statiška situacija, o realiai vykusio konflikto

metu viskas vyko dinamiškai ir remiantis G. B. parodymais, judėjo tiek jis, tiek H. K. . Kolegijos nuomone, toks prokuroro apeliacinio skundo

argumentas vertintinas kaip prielaida, nes jo iš esmės nepatvirtina kiti byloje

surinkti įrodymai. Išskyrus išteisintojo G. B. 2008 m. birželio 10 d. duotus parodymus bei tos pačios

dienos jo parodymų patikrinimÄ Ä¯vykio vietoje, kurie aukščiau įvertinti kaip

nepatikimi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kokiu būdu ar

kryptimi vienas kito atžvilgiu judėjo kaltininkas bei nukentėjusysis. Maža to,

net ir iš tokių G. B. parodymų matyti, kad H. K. tariamo konflikto metu sėdėjo ant žemės, t. y. judėti jis galėjo ribotai,

ši aplinkybė, kolegijos manymu, taip pat iš dalies paneigia prokuroro

apeliacinio skundo argumentus apie aktyvų nukentėjusiojo judėjimÄ .

Taip pat atmetamas

prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojos, pareigūnės J.

G. parodymai ir VTPT prie SAM Vilniaus 2 -

ojo teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertų

iÅ¡vados patvirtina G. B. parodymų, duotų prisipažįstant sužalojus H. K. , teisingumÄ . Liudytoja J. G. parodė, kad apklausiant G. B. , Å¡is apie įvykį pasakojo normaliai, sveikatos problemų

nesimatė, jis jai niekuo nesiskundė, o ekspertai nenustatė jokių jo psichikos

sveikatos sutrikimų nei nusikalstamos veikos padarymo metu nei ikiteisminio

tyrimo metu. Visgi kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės nepatvirtina prokuroro

argumento, jog būtent 2008 m. birželio 10 d. apklausos metu išteisintasis G.

B. davė teisingus parodymus ir nepaneigia

kitų apklausų metu jo duotų parodymų teisingumo. Prokuroro nurodomos liudytojos

J. G. apklausa bei paminėta

eksperto išvada geriausiu atveju galėtų būti vertinama, kaip paneigianti

iÅ¡teisintojo iÅ¡keltÄ versijÄ , kad parodymus, kuriuose G. B. prisipažino padaręs inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , jis

davė abstinencijos būklėje. Tačiau net ir tokiu atveju visi išteisintojo duoti

parodymai yra lygiaverčiai įrodymai, nes byloje nėra jokių objektyvių

aplinkybių paneigiančių kitų apklausų metu jo duotus parodymus. Pastebėtina ir

tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis vien tik išteisintojo parodymais. Apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai

konstatavo, kad kaltinamojo prisipažinimas negali būti vertinamas, kaip absoliutus

jo kaltės įrodymas. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, o ypač jei

kaltė įrodinėjama tik asmenų, kurie patys buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn,

t. y. nuteisti už tas pačias veikas, parodymais, taip pat kitais

netiesioginiais įrodymais, turi sudaryti vieningÄ , vienus kitų atitinkančių ir

papildančių įrodymų grandinę. Iš tokių įrodymų analizės ne tikėtinai, bet

logiškai, neabejotinai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas

svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Kolegijos manymu, nagrinėjamu

atveju įvertinus surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme

iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , kyla pagrįstų abejonių dėl G. B. parodymų, kuriais jis prisipažino sužalojęs H.

K. , teisingumo ir objektyvumo.

Iš bylos medžiagos

bei prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad aukščiau minėtus išteisintojo G.

B. parodymus, kuriais jis prisipažino

padaręs inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , prokuroras bando sutvirtinti liudytojų

V. G. ir O.

J. parodymais. Apeliacinės instancijos

teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame

nuosprendyje pateikė iÅ¡samiÄ liudytojų V. G. ir O. J. parodymų analizę, kurios pagrindu,

nepažeisdamas BK 20 straipsnio reikalavimų, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog Å¡ių

asmenų parodymų negalima vertinti kaip G. B. kaltės įrodymo. Iš liudytojos V.

G. apklausų

ikiteisminio tyrimo metu bei jos duotų parodymų pirmosios instancijos teisme

matyti, kad ši liudytoja nebuvo nuosekli, jos parodymai nuolatos keitėsi. Apklausiama

2008 m. birželio 9 d. V. G. parodė, kad jai nuėjus miegoti G. B. , O. J. ir H.

K. pykosi ir ji juos

drausmino, liepdama eiti miegoti. Kai nakties metu jÄ pakėlė G. B. ieÅ¡kodamas pleistro, girdėjo jo sakomas frazes „...gal viskas bus gerai...“

ir „...biški persistengiau...“. Bei O.

J. frazę „...gal

viskas bus gerai...“ (t. 1, b. l. 101 - 105). 2008 m. birželio 11 d. apklausoje

V. G. parodė kitokias įvykio aplinkybes. Teigė, kad konfliktas tarp G. B. ir H. K. buvo tik tuomet kai buvo nuversta ir

sulaužyta sekcija. Po to jokių konfliktų nebuvo ir iki jai užmingant niekas

nesibarė. Kai buvo prižadinta ieškant pleistro, girdėjo G.

B. frazę „...gal

nieko nebus...“ ir O. J. frazę „..o gal, kas padaryta, tas

padaryta..“ (t. 1, b.l. 106 - 110). Apklausiama 2008 m. lapkričio 6 d. ikiteisminio

tyrimo teisėjo liudytoja taip pat nieko neminėjo apie konfliktus tarp G. B. ir H. K. . Dėl nugirstos frazės ji davė šiek

tiek kitokius parodymus. V. G. parodė, jog girdėjo kaip G. B. pasakė „..gal nieko nebus blogo...“, o kažkas atsakė, „..nu tikrai nebus

nieko..“, taip pat girdėjo žodžius „...gal biški persistengiau...“, tačiau

nepamena, kas Å¡iÄ frazę pasakė (t. 1, b. l. 116 - 117). Apklausiama pirmosios

instancijos teismo posėdžio metu V.

G. parodė, kad

pokalbis buvo tarp G. B. ir O.

J. ir kad per miegus

girdėjo, jog kažkas pasakė, „...gal biški persistengiau..“ (t. 3, b. l. 90 -

91). Taigi, kolegijos nuomone, šios liudytojos parodymai dalyje dėl girdėtų

frazių bei jas sakiusių asmenų iÅ¡ esmės nėra nuoseklÅ«s, kÄ nepagrįstai

apeliaciniame skunde tvirtina prokuroras. Maža to, jei vertinti liudytojos V. G. parodymus kaip visumÄ , jie nėra nuoseklÅ«s ir kitose dalyse, ji minėtų apklausų metu skirtingai nurodė

konfliktavusius asmenis, vienoje apklausoje tvirtino, kad matė, kas nuvertė

sekcijÄ , kitoje teigė to nemačiusi, taip pat vienoje apklausoje teigė, jog buvo

stipriai apgirtusi, kitose parodė, jog nestipriai ir t.t. Pastebėtina ir tai,

kad apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog V.

G. parodė, kad visÄ

laikÄ iki atvyko policija miegojo ir net nematė kaip buvo iÅ¡vežtas H. K. atvykusių medikų. Tačiau iÅ¡ liudytojo A.

I. parodymų matyti,

kad atvykus į (duomenys neskelbtini), juos pasitiko vyras ir moteris, kurie abu

buvo labai girti (t.1, b. l. 87 - 88, t. 3, b. l. 96). Netikėti šio liudytojo

parodymais nėra pagrindo. IÅ¡ visų liudytojų parodymų matyti, jog tÄ naktį tame

bute kitų moterų, išskyrus V. G. , nebuvo. Įvertinęs šias aplinkybes

apygardos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad V.

G. dėl savo girtumo

galėjo neprisiminti, jog buvo atsikėlusi kai atvyko greitosios pagalbos

medikai. Atsižvelgus į tokiÄ jos bÅ«senÄ kyla pagrįstų abejonių ar ji tikrai

girdėjo ir įsidėmėjo G. B. ar kitų asmenų ištartas frazes. Maža

to, pati liudytoja ne vienuose parodymuose teigė, kad įvykio dienÄ buvo

vartojusi vaistus vėliau vartojo alkoholį, be to pirmosios apklausos metu

parodė, jog jai po anksčiau patirtos traumos yra pablogėjus atmintis. Kelia

abejonių ir ta aplinkybė, jog pirmosios apklausos metu liudytoja parodė, kad po

patirtos traumos neprigirdi, todėl tiksliai negalėjo pasakyti dėl ko O. J. , G. B. ir H.

K. pykosi, nors

pastarieji jos teigimu šaukė, rėkė, tačiau vėliau jau būdama tokiu pat atstumu

nuo paminėtų asmenų ji jau teigė girdėjus atskiras frazes ir pažinusi jas

sakiusius asmenis, nors tuo metu barnių ir pykčių jau nebebuvo. Kolegijos

nuomone, net ir tokiu atveju, jei daryti prielaidÄ , kad įvykio metu G. B. iÅ¡tarė vienÄ ar kelias aukščiau paminėtas frazes, Å¡i aplinkybė, nesant kitų

objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tikrai būtent šis asmuo sužalojo

nukentėjusįjį, negali būti vertinama, kaip G.

B. kaltės įrodymas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas

pagrįstai konstatavo, kad negalima remtis ir liudytojo O.

J. parodymais, nes

jie iš dalies prieštaringi. Kaip nurodo liudytojas O.

J. , jis nematė kada

ir kaip buvo sužalotas H. K. , matė tik kaip G. B. klijavo pleistru žaizdÄ , tačiau nesuprato iÅ¡ kur ta žaizda atsirado,

galvojo, jog jis susižalojo į sudužusius stiklus, tačiau taip pat teigia, kad G. B. pasakė, kad be reikalo nukentėjusiajam durstelėjo. Kolegijos nuomone,

apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad ši aplinkybė rodo, jog jis suprato

ir žinojo kaip buvo sužalotas H. K. . Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad

kiekvienoje naujesnėje liudytojo O.

J. apklausoje

atsiranda vis naujų aplinkybių. Pirminėje apklausoje jis nurodo, kad jį

pažadino visai kitas asmuo, nenurodo, kad G.

B. būtų minėjęs jog

kažkam „durstelėjo“, kitose apklausose jau ši frazė nurodoma, bei teigiama, kad

jį pažadino būtent išteisintasis. Taip pat vienoje apklausoje teigia, kad po

pleistro užklijavimo G. B. su H.

K. pykosi toliau,

vėliau teigia, jog nesipyko. Pastebėtina ir tai, kad O.

J. parodymai

prieštarauja liudytojos V. G. parodymams. Jei tikėti V. G. parodymais, ši niekada neparodė, jog buvo ištarta frazė „..be reikalo

durstelėjau..“, o nurodo kitokias tariamai girdėtas frazes. Svarbi ir ta

aplinkybė, kad tiek G. B. , tiek O.

J. dėl

nukentėjusiojo sužalojimo kaltina vienas kitÄ . IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad O. J. turėjo motyvÄ smurtauti prieÅ¡ H.

K. , kadangi prieš

tai H. K. kartu su E.

Š. buvo jį sumušę. Tuo

tarpu G. B. realaus motyvo neturėjo. Atsižvelgiant

į šias aplinkybes O. J. parodymai vertintini, kaip galimas

siekis paneigti įtarimus, kad būtent jis sužalojo H.

K. . Byloje nėra

jokių kitų objektyvių duomenų, kurie leistų neginčijamai spręsti, kurio iš

tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų duoti parodymai atitinka objektyviÄ

tiesÄ , nes tiek vienas, tiek kitas gali bÅ«ti suinteresuotas nuslėpti tikrÄ sias

įvykio aplinkybes.

Atmetamas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad G. B. kaltę padarius inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , patvirtina jo elgesys po

įvykio, t. y. nukentėjusiojo žaizdos užklijavimas, greitosios medicininės

pagalbos iškvietimas, nukentėjusiojo išnešimas. Kolegijos nuomone, tokie G. B. veiksmai vertinini, kaip socialiai bei moraliai teisingi bei teisėti, kaip

piliečio moralinė pareigos suteikti nukentėjusiam asmeniui pagalbÄ atlikimas.

Šiuo atveju, kolegija byloje nenustatė, jokių objektyvių duomenų, kurie tokius

išteisintojo G. B. veiksmus leistų vertinti, kaip

patvirtinančius jo kaltę nužudžius H.

K. .

Taip pat prokuroras teigia, kad būtina atsižvelgti į tai, kad kitiems miegant

tik G. B. iki policijos

pareigūnų atvykimo galėjo paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, atsikratyti

peiliu, kurį nuolat turėjo ir nešiojosi su savimi, ar kitu įrankiu, kuriuo

galimai buvo sužalotas H. K. . Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Priešingai,

šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad byloje būtų mėginta nustatyti, kokiu

peiliu ar įrankiu buvo sužalotas nukentėjusysis. Byloje kaip daiktiniai

įrodymai pridėti penki virtuviniai peiliai, rasti ir paimti V.

G. bute, tačiau nė vienas iš jų nėra

tirtas, nemėginta ant jų rasti kaltininko ar nukentėjusiojo biologinių,

daktiloskopinių ar kitokių pėdsakų. Taigi prokuroro argumentas, kad sužalojimo

įrankį išteisintasis galėjo paslėpti, nepagrįstas, nes šiuo atveju net

nepaneigta versija, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas vienu iš prie

bylos pridėtų peilių.

Be to, kolegijos

nuomone, apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad išanalizavus byloje

surinktų įrodymų visumÄ , galima daryti iÅ¡vada, jog minėti peiliai netiesiogiai paneigia

ikiteisminio tyrimo metu G. B. padarytÄ prisipažinimÄ Ä¯vykužius nusikaltimÄ . G. B. parodė, kad peilį, kuriuo sužalojo H.

K. tikriausiai sugriebė nuo stalo ir

vėliau iÅ¡metė pro langÄ . Tačiau, V. G. parodė, kad namuose buvo penki virtuviniai peiliai (t. 1,

b. l. 104). Iš poėmio protokolo matyti, kad iš V. G. buto buvo paimti penki virtuviniai peiliai, - t. y. visi,

kiek jų buvo iki įvykio. Todėl darytina išvada, kad H. K. galėjo būti sužalotas arba vienu iš paimtų peilių arba

kitu įrankiu, kuris galimai iš buto buvo pašalintas. Tačiau, šios aplinkybės

detaliau netirtos, apsiribota tik po G. B. parodymų patikrinimo įvykio vietoje, vietovės už lango

apieÅ¡kojimu, kur iÅ¡teisintasis teigė galėjęs iÅ¡mesti panaudotÄ Ä¯rankį, tačiau

nieko nerasta.

Teismų praktika

taikant BPK normasÂ

reglamentuojančias nuosprendžio

suraÅ¡ymÄ bei 2003 m. birželio 20 d. LietuvosÂ

Aukščiausiojo Teismo SenatoÂ

nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso

kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ, numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti

pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius

nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų

nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas aukščiau

išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyta objektyvių, patikimų

įrodymų neginčijamai patvirtinančių G. B. kaltę. Išteisintojo G. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis

prisipažino padaręs inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ ir kurie yra iÅ¡ esmės

vienintelis jį kaltinantis įrodymas, nepatvirtinti kita bylos medžiaga. Liudytojų

V. G. ir O.

J. parodymai prieštaringi, jie taip pat

prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek išteisintojo G. B. parodymams. Teismui šių prieštaravimų pašalinti nepavyko.

Kiti byloje surinkti, pirmos bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose

ištirti ir įvertinti įrodymai taip pat nepatvirtina prokuroro apeliaciniame

skunde pateiktos įvykio versijos. Todėl, kolegija mano, kad jie negali būti

vertinami, kaip patvirtinantys G. B. kaltę nužudžius nukentėjusįjį H. K. . Akivaizdu, kad teismui išnaudojus visas galimybes,

nepavyko paÅ¡alinti abejonių dėl G. B. kaltės padarius inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Taigi,

apygardos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK 20

straipsnio reikalavimų ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad G. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisintinas, nenustačius,

kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ Â (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Atmetus prokuroro

apeliacinio skundo dalį dėl G. B. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nėra

teisinio pagrindo tenkinti ir prokuroro skundo dalį, kuria jis prašo tenkinti

nukentėjusiosios J. B. civilinį ieškinį.

Apygardos teismo

nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1

dalies 1 punktu,

        Â

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos

prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                             Svajūnas Knizleris

Teisėjai                                                                                                                 Violeta Ražinskaitė

                                                                                                                  Linas Å iukÅ¡taÂ