2017-01-04 Nr. AB-545-3-61-3-03029-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-90-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03029-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 54.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, V. R. (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 35–38), prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-252; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr.68-160; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, 1 770,07 Eur turtinės ir 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir nustačiusi, kad pareiškėjas, įsigijęs verslo liudijimus, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2010 m. liepos 12 d. vykdė individualią veiklą, 2016 m. vasario 19 d. patikrinimo aktu Nr. (42.60) FR0680-129 pareiškėjui apskaičiavo 469,76 Eur GPM, 510,08 Eur VSDĮ ir 161,08 Eur PSDĮ.

Inspekcija, išnagrinėjusi patikrinimo aktą bei pateiktas rašytines pastabas, 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-252 patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 469,76 Eur GPM, 510,08 Eur VSDĮ ir 161,08 Eur PSDĮ, skyrė 46 Eur GPM, 255 Eur VSDĮ bei 80 Eur PSDĮ baudas bei, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atleido nuo 248,15 Eur GPM delspinigių.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, 2016 m. gegužės 17 d. skundu kreipėsi į VMI, kuri 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 68-160 netenkino skundo, patvirtino Inspekcijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-252.

Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratorių priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą.

Skunde paaiškino, kad teikė pastabas dėl Inspekcijos patikrinimo akto Nr. (42.60) FR0680-129, kuriose nurodė, kad akte nurodytos aplinkybės dėl 2009-2010 m. laikotarpiu vykdytos individualios veiklos yra neteisingos, o mokėtinos sumos turi būti apskaičiuotos ne jam, bet kitiems asmenims. Nurodė, kad 2009 m. spalio mėn. įsidarbino pas S. A., kuris užsiėmė medienos verslu, turėjo įmonę (duomenys neskelbtini). Jo darbas buvo supjauti rąstus, suskaldyti, sukrauti į dėžes. Atlyginimas buvo mokamas pagal atliktų darbų kiekį. Pinigus grynaisiais mokėdavo S. A. Kartu su juo dar dirbo ir kiti asmenys. Nuo 2010 metų pradžios su verslo liudijimu, kaip jis tada suprato, pradėjo dirbti pas L. J., kuri mokėjo nuo padaryto darbo kiekio ir liepdavo pasirašyti kažkokius dokumentus (nesakė kokius, sakė, kad reikia pasirašyti ir viskas). Nuo 2010 m. vasaros vidurio L. J. sudarė su juo darbo sutartį ir įdarbino į uždarojoje akcinėje bendrovėje „Eksmeda“. Pareiškėjo teigimu, minėti asmenys klastojo dokumentus, todėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio skyriuje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pareiškėjo teigimu, 2009 m. spalio mėn. S. A., tik pradėjus pas jį dirbti, liepė išsiimti kažkokius liudijimus (verslo liudijimus). Taip pat turėjo įsigyti ir kažkokią knygelę (čekių), kurioje jam pirmą kartą liepė įrašyti tam tikrus įrašus. Vėliau ne kartą jam buvo liepiama pasirašinėti kažkokius dokumentus, tačiau kas tai per dokumentai, jis nežino. Jokių piniginių lėšų (kaip vėliau sužinojo, jam asmeniškai labai didelių sumų) jis nėra gavęs ir pats mokėjęs. Kadangi jo išsilavinimas tik profesinis, nesuprato, kas yra verslo liudijimas ir kad nuo verslo liudijimo išdavimo tapo verslininku ir privalo mokėti mokesčius. Manė, kad juo (jo patiklumu bei nesupratimu teisinių bei verslo santykių) pasinaudojo L. J. ir S. A., kurie ir privalo atsakyti ne tik mokestine, bet ir baudžiamąja prasme. Inspekcija į jo nurodytas aplinkybes neįsigilino, nevertino pastabose pateiktų paaiškinimų, kad jis niekada nedirbo savarankiškai, niekada jo veikla nebuvo nepriklausoma, t. y. jis dirbo aukščiau nurodytiems asmenims ir gavo iš jų atlygį, 52 875,20 Lt pajamas gavo aukščiau nurodyti asmenys, o ne jis (šios aplinkybės gali būti įrodytos, nes jis pateikė skundą Panevėžio apygardos prokuratūrai). Inspekcija formaliai konstatavo, kad jis vykdė veiklą ir privalo mokėti mokesčius. Pareiškėjas manė, kad nagrinėjant ikiteisminio tyrimo bylą bus nustatyti tam tikri prejudiciniai faktai ir tai turėtų padėti išsiaiškinti visas aplinkybes. Pareiškėjas pažymėjo, jog jeigu ikiteisminio tyrimo metu bus neginčijamai nustatyta, kad jis negavo Inspekcijos nustatytų pajamų, nevykdė veiklos, kiti asmenys gavo pajamas, kurias pagal Inspekcijos sprendimus turėjo gauti jis, bus paneigti teisingumo bei teisinės valstybės principai ir iškils pareigūnų, kurie neobjektyviai nagrinėjo jo skundus, atsakomybės klausimas, todėl jis galimai turės teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. 1. 47–52) paaiškino, kad pareiškėjo vykdytos veiklos savarankiškumą patvirtina pareiškėjo 2012 m. lapkričio 29 d. paaiškinime išdėstytos aplinkybės bei patikrinimo metu Inspekcijos surinkta informacija: pareiškėjas veikė savo valia ir pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus (iš bendrovės gaudavo žaliavas, gamindavo malkas ir anglis maišeliuose už suderintą kainą, nepakluso bendrovės vidinei tvarkai), dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas (savo lėšomis pirko verslo liudijimą ir sumokėjo priklausančius mokesčius (pajamų mokestį, sveikatos ir socialinio draudimo įmokas), dirbo su asmeniniais įrankiais, pirko kurą, tepalą pjūklui, o bendrovė šių išlaidų nepadengė, patalpų nesuteikė), teikė malkų skaldymo ir medžio anglies supilstymo į maišelius gamybos paslaugas pagal su bendrove sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir už tai gavo pajamų. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2010 m. gegužės mėn. septynis kartus kreipėsi į Inspekciją dėl verslo liudijimo išdavimo/pratęsimo, 2009 m. spalio 30 d. su bendrove sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią suteikus paslaugas buvo išduoti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo bei pinigų išmokėjimo kvitai (2010 m. vasario – spalio mėn.), paslaugas teikė ne vienam juridiniam asmeniui. Išvardintos aplinkybės rodo, kad pareiškėjas planavo vykdyti veiklą, atliktos paslaugos neatsitiktinės, pasikartojančios ir vykdytos per tęstinį laikotarpį.

Siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį reiškia, kad gyventojas tam tikrą laikotarpį pasikartojančiais sandoriais savo pajamas investuoja į veiklą, iš kurios nuolat uždirba pajamas, tikėdamasis gauti pelno. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo 52 875,20 Lt pajamų suma, gauta teikiant paslaugas pagal verslo liudijimą bendrovei bei kitiems juridiniams asmenis, sudarė didžiąją dalį jo pajamų. Atsižvelgiant į išdėstytą, mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme apibrėžtą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paaiškintą individualios veiklos sampratą.

Pareiškėjas įrodymų, kurie pagrįstų skunde išdėstytus argumentus, jog mokesčių administratorius nesant pagrindo jo veikloje nustatė individualios veiklos požymius, nepateikė.

Akcentavo, kad pareiškėjo pareigos sumokėti jam pagrįstai apskaičiuotus mokesčius nepanaikina tokios aplinkybės, kaip neteisingas (klaidingas) mokesčių įstatymų supratimas ar jų nežinojimas. Nors pareiškėjas teigė, kad nėra gavęs nurodytų pinigų iš bendrovės, tačiau nagrinėjamu atveju neįvardijo, kokias sumas gavo bei to nepagrindė jokiais įrodymais.

Pažymėjo, kad baudžiamajame procese sprendžiami skunde nurodytų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o šiame mokestiniame procese sprendžiamas pareiškėjo apmokestinimo klausimas. Nagrinėjamu atveju, anot atsakovo, baudžiamosios bylos baigtis nedaro įtakos pareiškėjo apmokestinimo klausimams, nes mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia dėl to pareiškėjui apskaičiuotų mokestinių sumų pagrįstumą.

Pažymėjo, kad byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, kitų sąlygų, t. y. žalos, priežastinio ryšio, nustatymas yra teisiškai betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista prašoma žala, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo S. K. skundą paliko nenagrinėtą.

Teismas pažymėjo, kad byloje keliamas ginčas dėl Inspekcijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (36.9) FR0682-252 ir VMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 68-160, kuriais pareiškėjui buvo priskaičiuoti su individualia veikla susiję mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas rėmėsi MAĮ 2 straipsnio 21 dalimi, MAĮ 144, 145 ir 147 straipsniais, 151 straipsnio 1 punktu, 159 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (36.9) FR0682-252 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, jį skundė centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr.68-160 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratorių sprendimais, pateikė skundą teismui. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad pareiškėjas tuo pačiu metu dėl minėtų sprendimų panaikinimo kreipėsi ir į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) (b. l. 62–63), t. y. ikiteisminę mokestinius ginčus nagrinėjančią instituciją. MGK išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2016 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą Nr. S-193(7-157/2016) patvirtinti Inspekcijos 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 68-160 (MGK byla, b. l. 110–119).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. spalio 24 d. gautas pareiškėjo S. K. skundas atsakovui VMI, trečiajam suinteresuotam asmeniui Inspekcijai dėl tų pačių, kaip ir nagrinėjamoje byloje, mokesčių administratorių priimtų sprendimų (Inspekcijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. (36.9) FR0682-252 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 68-160) ir papildomai dėl MGK 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. S-193(7-157/2016) „Dėl S. K. skundo“ panaikinimo (administracinė byla Nr. I-9674-629/2016 (proceso Nr. 3-61-3-04206-2016-4)). Nagrinėjamoje byloje 2016 m. spalio 31 d. teismo posėdyje pareiškėjui buvo išaiškinta, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti reikalavimus ir prašyti panaikinti MGK 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. S-193(7-157/2016). Pareiškėjas tikslinti skundą atsisakė, prašė bylą nagrinėti skunde nurodytoje apimtyje.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėjas VMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 68-160, priimtą išnagrinėjus mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, apskundė ne tik teismui, bet tuo pačiu metu ir MGK (ikiteisminei mokestinius ginčus nagrinėjančiai institucijai), todėl, pagal MAĮ 145 straipsnio 1 dalį, šio mokestinio ginčo nagrinėjimo MGK procedūra tapo pareiškėjui privaloma. Pareiškėjas, pasirinkdamas tokią savo teisių gynimo tvarką, apribojo savo teisę kreiptis į teismą, kol MGK iš esmės neišnagrinės mokestinio ginčo, kadangi tik tuomet, kai yra priimtas MGK sprendimas dėl mokestinio ginčo išsprendimo iš esmės, galima konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo šios kategorijos byloms nustatyta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir, nesutikdamas su MGK sprendimu, pareiškėjas įgyja teisę kreiptis į teismą dėl mokestinio ginčo tolesnio nagrinėjimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas panaikinti Inspekcijos ir VMI sprendimus, siekia teisme išspręsti mokestinį ginčą iš esmės, kai jau yra pasinaudojęs privaloma šios kategorijos byloms nustatyta ir pareiškėjo pasirinkta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nes MGK 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. S-193(7-157/2016) išsprendė mokestinį ginčą iš esmės, todėl pagal MAĮ nuostatas pareiškėjas be mokesčių administratorių priimtų sprendimų turi ginčyti ir MGK sprendimą. Kaip minėta, pareiškėjas teismo posėdyje skundo reikalavimų netikslino, atsisakė ginčyti MGK sprendimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, pasinaudojęs visomis nustatytomis ikiteisminėmis tvarkomis ginčyti Inspekcijos ir VMI sprendimus, konstatavo, kad negalima nesilaikyti minėtų procesinių teisės normų nuostatų, todėl pareiškėjo skundas dėl Inspekcijos ir VMI sprendimų paliktinas nenagrinėtas, kaip neatitinkantis skundo turiniui keliamus reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad VMI 2016 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 68-160 aiškiai ir suprantamai nurodė apskundimo tvarką, t. y. šį sprendimą per 20 dienų nuo jo įteikimo dienos apskųsti MGK arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teismo nuomone, vertinant byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjas procesinius veiksmus atlieka nenuosekliai. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas procesą dėl mokestinio ginčo pradėjo ir MGK, ir teisme, kuriose pareiškė tapatų (identišką) reikalavimą, teismo neinformavo, kad kreipėsi ir į MGK, konstatuotina, jog paduodamas skundą nagrinėjamu atveju, nesulaukęs MGK pradėto proceso baigties ir kelis kartus paduodamas teismui tapatų skundą, pareiškėjas piktnaudžiavo teise.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad teismas palieka skundą nenagrinėtu, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad, be kita ko, skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų.

Nustačius, kad pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti mokesčių administratorių sprendimus neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, o reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra išvestinis, pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas (ABTĮ 105 str. 6 p.).

III. Pareiškėjas S. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti arba pakeisti ir nagrinėti bylą pagal pareiškėjo skundą.

Atskirajame skunde nurodo, kad MAĮ 144 straipsnio nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Atkreipia dėmesį, kad neskundė MGK 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo, nes nesuprato tam tikrų teisinių dalykų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (36.9) FR0682-252; 2) panaikinti VMI 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr.68-160; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VMI, 1 770,07 Eur turtinę ir 200 Eur neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo S. K. skundą paliko nenagrinėtą. Teismas rėmėsi ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 105 straipsnio 6 punktu ir pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti mokesčių administratorių sprendimus neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, o reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra išvestinis, pareiškėjo skundas paliktinas nenagrinėtas.

Pagal ABTĮ 105 straipsnio 6 punktą teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų arba kad nesumokėtas žyminis mokestis. Šiuo pagrindu skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina.

Taigi ABTĮ numatytas pagrindas, kada skundas (prašymas, pareiškimas) paliekamas nenagrinėtas, gali būti taikomas tik tada, kai teismas įvykdo aptariamoje normoje numatytus reikalavimus. Nagrinėjant bylą iš esmės ir teismui nustačius, kad pareiškėjo skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų arba kad nesumokėtas žyminis mokestis, teismas pirmiausia turi pareigą nustatyti terminą aptariamiems trūkumams pašalinti. Tik pareiškėjui per teismo nustatytą terminą skundo (prašymo, pareiškimo) trūkumų nepašalinus, teismas taiko ABTĮ 105 straipsnio 6 punkte numatytas pasekmes, t. y. skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui S. K. buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, tačiau teismo nutartyje nurodyti trūkumai buvo pašalinti ir pareiškėjo skundo dalis priimta nagrinėti teisme. Vėliau, nagrinėdamas bylą iš esmės, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas vis dėlto neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų ir, nenustatęs termino šiems trūkumams pašalinti, paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 105 straipsnio 6 punkte numatyto įpareigojimo ir, nustatęs, jog pareiškėjo skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, nesuteikė pareiškėjui galimybės nurodytus trūkumus pašalinti. Tai, kad terminas trūkumams pašalinti buvo nustatytas sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, šiuo atveju neturi reikšmės, nes ABTĮ 105 straipsnio 6 punkte numatytas atvejis, kai faktas, jog skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, paaiškėja jau nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme. Todėl susiklosčius aptariamai situacijai, teismas turi pareigą dar kartą nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti, net jeigu terminas trūkumams pašalinti jau buvo nustatytas sprendžiant skundo priėmimo klausimą. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo remtis ABTĮ 105 straipsnio 6 punktu ir palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą.

Pažymėtina ir tai, kad teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. spalio 24 d. gautas pareiškėjo S. K. skundas atsakovui VMI, trečiajam suinteresuotam asmeniui Inspekcijai dėl tų pačių, kaip ir nagrinėjamoje byloje, mokesčių administratorių priimtų sprendimų ir papildomai dėl Komisijos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. S-193(7-157/2016) „Dėl S. K. skundo“ panaikinimo (administracinė byla Nr. I-9674-629/2016 (proceso Nr. 3-61-3-04206-2016-4)). Tačiau, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, jog administracinėje byloje Nr. I-9674-629/2016 pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu. Minėta byla niekada nebuvo pradėta, taigi nėra pagrindo išvadai, jog teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo palikimo nenagrinėtu klausimą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtas, naikintina, bylą grąžinant nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinant nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius