2013-05-15 Nr. ATPB-79 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo E. S. administracinėje byloje ir pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo E. S. administracinėje byloje.
Legislator headnote
AI generated2013-05-15 Nr. ATPB-79 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo E. S. administracinėje byloje ir pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo E. S. administracinėje byloje.
Full text
Administracinė byla Nr. N575-52/2013
Procesinio sprendimo kategorija 3.5.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Rasai Kubickienei,
dalyvaujant pareiškėjui E. S. (E. S.),
pareiškėjo atstovui advokatui Eugenijui Algirdui Burokui,
vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės atstovui Gžegož Mikulevič,
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. (E. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo E. S. administracinėje byloje ir pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo E. S. administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus (toliau – Vilniaus rinktinė) teikimą dėl pareiškėjo sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras), kuriuo, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 2 dalyje nurodytais užsieniečio sulaikymo pagrindais, buvo prašoma sulaikyti pareiškėją Užsieniečių registracijos centre dviems mėnesiams – iki 2013 m. gegužės 15 d., bet ne ilgiau iki kol bus patvirtinta jo asmens tapatybė ir išspręstas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teikime Vilniaus rinktinė nurodė, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, neturi privalomos vizos ar leidimo gyventi, dėl jo yra įvestas perspėjimas dėl atsisakymo leisti įvažiuoti į Šengeno teritoriją. Taip pat pažymėjo, kad nėra galimybės skubiai gauti užsieniečio tapatybę patvirtinantį dokumentą ir išsiųsti jį iš šalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsniu, Vilniaus rinktinės teikimą tenkino iš dalies ir nusprendė pareiškėją sulaikyti bei patalpinti jį Užsieniečių registracijos centre iki jis įstatymų nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, tačiau ne ilgiau kaip iki 2013 m. balandžio 15 d. Teismas nurodė, kad užsienietis į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai, jis neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir privalomos vizos ar leidimo gyventi, yra perspėtas dėl atsisakymo leisti įvažiuoti į Šengeno teritoriją, todėl, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu jis turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Rėmėsi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir pažymėjo, kad yra vienas iš Įstatyme numatytų pagrindų sulaikyti pareiškėją. Teismas vertino posėdžio metu pateiktą 2013 m. kovo 5 d. pareiškėjo prašymą Migracijos departamentui bei posėdžio metu pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog Lietuvoje gyvena jo senelė ir pažymėjo, kad teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, jog užsienietis yra Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narys. Įvertinęs faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagrindo pareiškėjui taikyti Įstatymo 115 straipsnyje numatytas alternatyvias sulaikymui priemones nėra, taip pat, kad pareiškėjui taikytinas trumpesnis sulaikymo terminas nei prašoma Vilniaus rinktinės teikime.
Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo pareiškėjas E. S. prašo panaikinti šį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. ir paskirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – gyvenimą pas jo senelę S. K. arba perduoti pareiškėjo skundą su bylos medžiaga nagrinėti Švenčionių rajono apylinkės teismui pagal jo sulaikymo vietą. Nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į pareiškėjo buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), pareiškėjo sulaikymo klausimą turėjo spręsti Švenčionių rajono apylinkės teismas.
Pažymi, kad dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių jis buvo prieš laiką (kovo 14 d. vietoje kovo 16 d.) paleistas iš sulaikymo, iškart po paleidimo jis nebuvo sulaikytas, jam buvo nurodyta kitą dieną, drauge su senele, atvykti į užkardą tam, kad būtų pasirašyti baudžiamosios bylos baigimo dokumentai bei kad jo senelė parašytų pasižadėjimą, jog priima jį gyventi iki kol bus sutvarkyti dokumentai dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad pareigūnai buvo nesąžiningi ir pareiškėją sulaikė bei išvežė į Vilniaus miesto, o ne Šalčininkų rajono teismą, kurio sprendimu užsienietis ir buvo sulaikytas.
Taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nesprendė pareiškėjo prašymo taikyti jam Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą alternatyvią sulaikymui priemonę. Pažymi, jog nėra turėjęs jokių reikalų su kitomis užsienio valstybėmis ir jų institucijomis, todėl teiginys dėl uždraudimo pareiškėjui įvažiuoti į Šengeno zoną bei į jo tėvynę Lietuvą, pareiškėjo manymu, buvo dirbtinai sukurtas Vilniaus rinktinės pareigūnų. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepareikalavo pateikti informacijos, kokia valstybė ir dėl kokios priežasties pateikė šį perspėjimą.
Taip pat pažymi, kad visos faktinės pareiškėjo gyvenimo aplinkybės yra išdėstytos 2013 m. kovo 5 d. prašyme Migracijos departamentui (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 10-12) bei nurodo iš tiesų neturįs asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nes jis prieš kelis metus buvo iš jo pavogtas kartu su mokslo baigimo dokumentais. Pažymi, kad naujo asmens tapatybės dokumento gauti negalėjo, nes tam reikėjo būti registruotam (duomenys neskelbtini), o baigus mokslus užsienietis iš internato bendrabučio buvo išregistruotas, kito gyvenamojo ploto (duomenys neskelbtini) neturėjo.
Nurodo, kad būtent dėl tos priežasties, jog negalėjo gauti naujo asmens tapatybės dokumento, pareiškėjas neturėjo galimybės gauti ir Lietuvos Respublikos vizos, ieškotis darbo (duomenys neskelbtini). Teigia, jog pasirinko vienintelį tokioje situacijoje galimą būdą patekti į Lietuvos Respubliką ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Migracijos departamentą – nelegaliai perėjo valstybės sieną. Užsienietis pažymi, jog (duomenys neskelbtini) pasas jam buvo išduotas be jo prašymo ir teigia neturįs nieko bendra su (duomenys neskelbtini).
Nurodo, jog jo giminės (prosenelė, senelė) gyvena Lietuvoje, jis pats vaikystėje gyveno su jomis iki kol buvo prieš savo valią išvežtas į (duomenys neskelbtini). Išreiškia norą grįžti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo Vilniaus rinktinė prašo apeliacinį skundą atmesti. Remiasi Įstatymo 113 straipsniu bei faktinėmis aplinkybėmis (jog užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, privalomos vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje) ir teigia, kad pareiškėjo sulaikymas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu sulaikymo pagrindu yra visiškai pagrįstas. Remiasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodo, jog pareiškėjo teiginys, kad perspėjimas dėl jo neįsileidimo į Šengeno teritoriją yra nepagrįstas, nes duomenys apie perspėjimą dėl atsisakymo leisti įvažiuoti pareiškėjui į Šengeno teritoriją buvo gauti iš oficialios Šengeno informacinės sistemos, todėl teigti, kad jie yra nepagrįsti nėra pagrindo. Teigia, kad po pirmo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių tam, kad teisėtu būdu atvyktų į Lietuvos Respubliką ir gautų leidimą joje gyventi, pažymėjo, kad be to, jog Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pareiškėjas, darydamas tyčinius nusikaltimus, pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus ir nurodė, kad atsižvelgiant į visa tai, alternatyvios sulaikymo priemonės užsieniečiui nebuvo taikomos pagrįstai. Taip pat pažymėjo, jog bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme nebuvo pažeistos teismingumo taisyklės, nes iki 2013 m. kovo 14 d. užsieniečio buvimo vieta buvo Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas.
II. Švenčionių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre pratęsimo, kuriuo, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 2 dalyje nurodytais užsieniečio sulaikymo pagrindais, buvo prašoma pratęsti pareiškėjo sulaikymą Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. liepos 15 d. Teikime Užsieniečių registracijos centras rėmėsi faktinėmis bylos aplinkybėmis, pažymėjo, kad nėra gautas atsakymas iš (duomenys neskelbtini) dėl pagalbos išduodant pareiškėjui grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimą.
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu bei 2 dalimi, Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino ir nusprendė pratęsti pareiškėjo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą trims mėnesiams – nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. liepos 15 d. Teismas nurodė, kad užsienietis į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai, jis neturi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir privalomos vizos ar leidimo gyventi, yra perspėtas dėl atsisakymo leisti įvažiuoti į Šengeno teritoriją, jam nebuvo suteiktas laikinasis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, todėl jis turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į savo kilmės šalį. Rėmėsi faktinėmis bylos aplinkybėmis ir nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog užsienietis, siekdamas, kad nebūtų įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, gali slėptis. Pažymėjo, kad alternatyvios sulaikymui priemonės taikyti negalima, nes pareiškėjas nuolat pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus, be to, nėra pateikti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjo ir jo senele prisistatančios S. K. giminystę.
Apeliaciniu skundu dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo pareiškėjas E. S. prašo pakeisti šį Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą ir paskirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – gyvenimą pas pareiškėjo senelius S. K. ir M. K. bei paleisti jį į laisvę teismo posėdžių salėje. Nurodo, kad yra pateikęs prašymą dėl pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka, nes tiek jo motina, tiek seneliai yra lietuviai, todėl jam priklauso Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta tokia teisė.
Teigia, jog jo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre sudaro kliūtis pareiškėjui įgyvendinti šiai teisę, nes atima galimybę pareiškėjui asmeniškai kreiptis į kompetentingas institucijas ir surinkti visus dokumentus, reikalingus Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti. Pažymi, jog 2013 m. balandžio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu Užsieniečių registracijos centro atstovė iš pradžių pripažino jo ir S. K. giminystę, tačiau pradėjus svarstyti alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo galimybę ėmė šiuos ryšius neigti.
Teigia, kad tokie prieštaravimai atsispindi ir teismo pozicijoje. Nurodo, kad Užsieniečių registracijos centre pareiškėjui įteikiami ir duodami pasirašyti dokumentai yra surašyti lietuvių kalba, kurios jis nemoka, todėl draudimą įvažiuoti į Šengeno teritoriją jis galėjo pasirašyti nesuprasdamas jo turinio, nes apie jį pirmą kartą sužinojo tik teismo posėdžio Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu. Pažymi, kad į 2013 m. balandžio 8 d. teismo posėdį pareiškėjas nebuvo pristatytas, tačiau teismo pažymoje pažymėta, jog jis neatvyko, taip pat, kad teismo sprendimo nuorašą gavo tik 2013 m. balandžio 19 d., po to, kai jo advokatas nuvyko į teismą ir paprašė lydraščio dėl nuorašo jam išsiuntimo.
Nurodo, kad baudžiamoji byla dėl neteisėto sienos perėjimo yra baigta baudžiamuoju įsakymu, jog Užsieniečių registracijos centro teiginys, neva pareiškėjas yra paieškomas (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės, nes paklausus to (duomenys neskelbtini) pareigūnų, jie pareiškėją tiesiog išvarė. Pažymi, jog nors užsienietis yra kaltinamas kontrabandos gabenimu, tačiau per kelis mėnesius jokia institucija nesiėmė sankcijų taikymo. Pabrėžia, jog į jokią kitą Europos Sąjungos valstybę, išskyrus Lietuvą, išvykęs nebuvo ir neketina to daryti, todėl teiginys, jog pareiškėjas „gali vėl neteisėtai išvykti“, kuriuo grindžiamas jo sulaikymo pratęsimas, yra nepagrįstas.
Nurodo iš tiesų neturįs asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nes jis prieš kelis metus buvo iš jo pavogtas kartu su kitais dokumentais. Pažymi, kad naujo asmens tapatybės dokumento, o taip pat ir vizos į Lietuvos Respubliką bei darbo, gauti negali, nes tam reikia būti registruotam (duomenys neskelbtini), ko, neturėdamas gyvenamojo ploto (duomenys neskelbtini), padaryti negali.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu bei 2 dalimi, prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas namyti, kad užsienietis gali slėptis, vengdamas sprendimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei pažymi, jog nėra pateikta pareiškėjo ir jo senele prisistatančios S. K. giminystę patvirtinančių dokumentų. Pabrėžia, jog pareiškėjo interesams Lietuvos Respublikoje atstovauja jo advokatas Eugenijus Algirdas Burokas, taigi, teiginys, kad pareiškėjui kliudoma įgyvendinti jo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, yra klaidingas, nes pasinaudoti savo teise teikti prašymus, kreiptis į atitinkam įstaigas ir rinkti privalomus dokumentus pilietybei įgyti, jis gali pasinaudoti per savo atstovą. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Užsieniečių registracijos centras yra susipažinęs su jo baudžiamąja byla, nes Užsieniečių registracijos centras nevykdė ikiteisminio tyrimo bei neteikė prašymo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 181 straipsnio numatyta tvarka. Pažymi, jog Užsieniečių registracijos centre visi dokumentai, susiję su užsieniečių teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, išverčiami į užsieniečiams suprantamą kalbą ir su jais užsieniečiai supažindinami pasirašytinai, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis nežinojo apie jam taikomą draudimą atvykti į Šengeno valstybių teritoriją iki 2015 m. spalio 19 d. yra klaidinantis, nes su tokiu sprendimu jis buvo pasirašytinai supažindintas 2012 m. spalio 17 d. savo ankstesnio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje metu. Pabrėžia, jog Bausmių vykdymo departamentas prie (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos patvirtino jog užsienietis yra paieškomas (duomenys neskelbtini) bei nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje 2013 m. balandžio 9 d. raštas, kuriame ambasada nurodo adresą, kuriuo pareiškėjas registruotas (duomenys neskelbtini) ir patvirtina jo buvimą (duomenys neskelbtini) piliečiu, paneigia pareiškėjo teiginį, jog jis negali gauti naujo (duomenys neskelbtini) paso, nes neturi gyvenamojo ploto, reikalingo tam, kad galėtų būti priregistruotas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šioje byloje aktualus šio Įstatymo 113 straipsnio, numatančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, taikymas yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir kituose teismo sprendimuose.
Šioje byloje, svarbu išsiaiškinti, ar E. S. Užsieniečių registracijos centre buvo sulaikytas pagrįstai bei ar jam gali būti taikoma jo prašoma alternatyvi sulaikymui priemonė. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio, numatančio užsieniečio sulaikymo pagrindus bei 115 straipsnio, kuriame reglamentuotos alternatyvios sulaikymui priemonės, nuostatos.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Kitaip tariant, tai reiškia, jog esant galimybei taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, tokių priemonių taikymas yra būtinas asmens teisėms užtikrinti.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų bei dokumentų, suteikiančių teisę teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką bei pažeidė draudimą atvykti į Šengeno valstybių teritoriją (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 1-6, 16-17, 18, 20), konstatuoja, kad minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre buvo reikalingas tam, kad būtų nustatyta jo tapatybė bei surinkti kiti duomenys, reikalingi išspręsti prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo jam Lietuvos Respublikoje klausimą, todėl šis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Įvertinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėjui paskirto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre metu pasikeitusias aplinkybes – tai, jog pasitvirtino užsieniečio pateikta informacija apie jo motinos tautybę, pareiškėjo senele prisistatančios S. K. pateiktą pasižadėjimą, kuriame prašoma leisti pareiškėjui gyventi jos namuose, tai, jog pareiškėjas pradėjo tvarkyti jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje galinčius įteisinti dokumentus (siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę), taip pat, jau pirminės užsieniečio apklausos metu išreikštą norą gyventi Lietuvos Respublikoje ir tą norą patvirtinantį pareiškėjo elgesį (ne kartą buvo grįžęs pas savo senelę, nesiekė vykti į kitas Europos Sąjungos šalis) (b. l. 5, 7, 9-10, 47, 48-51, 57; asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 4-5, 10-12, 30-31), konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, tolesnis užsieniečio sulaikymas Užsieniečių registracijos centre nėra būtinas siekiant priimti galutinį sprendimą dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, todėl vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, šiuo atveju gali būti taikomos alternatyvios sulaikymui priemonės. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas iš dalies netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra tiesiogiai pareiškėjo ir S. K. giminystę įrodančių įrodymų, konstatuoja, jog Įstatymo numatytiems tikslams pasiekti, pareiškėjui taikytinos dvi Įstatymo 115 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios sulaikymui priemonės – patikėjimas S. K. prižiūrėti pareiškėją (Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punktas) bei įpareigojimas užsieniečiui nustatytu laiku ryšio priemonėmis pranešti teritorinei policijos įstaigai apie savo buvimo vietą (Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo tenkinti iš dalies.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti ir nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. liepos 15 d. taikyti pareiškėjui alternatyvias sulaikymui priemones – patikėti prižiūrėti E. S. S. K., apgyvendinant jį jos namuose Maciučių (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti E. S. kiekvieną savaitę, darbo valandomis antradieniais ir ketvirtadieniais, ryšio priemonėmis pranešti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatui apie savo buvimo vietą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Ričardas Piličiauskas