2018-10-03 Nr. AB-17563-3-62-3-00657-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2441-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00657-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN, atsakovas) 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. jis buvo laikomas Kybartų PN kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas įstatyme numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Be to, dalį kameros ploto užėmė baldai bei kiti įrenginiai. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą. Taip pat nurodė, jog pradėjo vartoti raminamuosius ir migdomuosius vaistus. Pareigūnai elgėsi netinkamai, jį provokuodavo. Dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 2 500 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistasis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. buvo patalpintas į karantino patalpą Nr. 1, kurios plotas 18,59 kv. m, joje buvo 3 nuteistieji, vienam asmeniui teko 4,64 kv. m gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 101, kurios plotas 17,23 kv. m, joje gyveno 4 nuteistieji, vienam asmeniui teko 4,30 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. gegužės 27 d., nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. birželio 15 d., nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 10,57 kv. m, joje gyveno 3 nuteistieji, vienam asmeniui teko 3,52 kv. m ploto.

Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 7, kurios plotas 8,47 kv. m ir joje gyveno vienas nuteistasis. Nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. spalio 3 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 8, kurios plotas 8,47 kv. m ir joje gyveno vienas nuteistasis. Nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. spalio 12 d., nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2016 m. spalio 25 d., nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d., nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 4, kurios plotas 12,85 kv. m, joje įvairiais laikotarpiais gyveno nuo 1 iki 2 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko nuo 6,42 iki 12,85 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, kurios plotas 10,57 kv. m, joje gyveno 2 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko 5,28 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d., nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 2 d., nuo 2017 m. sausio 2 d. iki 2017 m. kovo 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 122, kurios plotas - 11,09 kv. m, joje gyveno nuo 2 iki 3 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,69 iki 5,54 kv. m. Laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, kurios plotas 11,01 kv. m, joje gyveno 3 nuteistieji, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m ploto.

Pareiškėjui atliekant bausmę kameroje Nr. 125, atskirais laikotarpiais trūko minimalaus gyvenamojo ploto, tačiau šis pažeidimas yra tik formalus ir negali sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių. Pareiškėjas apie atsiradusias neigiamas pasekmes pateikė tik nemotyvuotus deklaratyvius teiginius, kurių nepatvirtina jokiais kitais įrodymais.

5. Pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai, aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo, t. y. tyčia darė rėžimo pažeidimus, suvokdamas, kad bus perkeltas į drausmės grupę, kurioje sąlygos yra blogesnės nei bendrabučio tipo patalpose.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. K. skundo dalį ir pripažino, kad pareiškėjo R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. balandžio 13 d., t. y. kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto.

8. Teismas nustatė, kad Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. pažyma Nr. 1/8-1527, Kybartų PN direktoriaus 2016 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 1/16-128, 2017 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. 1/16-33 patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui 47 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, t. y. vienam asmeniui teko 3,52 kv. m kameros ploto.

9. Teismas pareiškėjo teiginius, kad karantino patalpoje buvo laikomi 5 nuteistieji, vertino kaip nepagrįstus, kadangi šiai aplinkybei pagrįsti vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl nuteistųjų skaičiaus karantino kameroje nepaneigė, todėl pareiškėjo argumentus, kad karantino kameroje buvo laikoma daugiau asmenų nei nurodo atsakovas, atmetė.

10. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto kamerose.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pareigūnai netinkamai su juo elgėsi, jį provokavo, teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių faktų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t. y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kaip netinkamai elgėsi su pareiškėju. Įrodinėdamas šias aplinkybes, pareiškėjas nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

12. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichikos būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje esantys asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina, kad būtent dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų būtų realiai pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad jam būtų reikėję vartoti medikamentus dėl nustatytų netinkamų sąlygų. Pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nagrinėjamu atveju minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 47 paras, pažeidimas buvo itin nežymus – pareiškėjui trūko tik 0,08 kv. m. kameros ploto, kitų pažeidimų byloje nenustatyta. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, konstatavo, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kybartų PN sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 13. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

14. Apeliaciniame skunde nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka. Kybartų PN pateikė neteisingus duomenis dėl laikomų asmenų skaičiaus karantino patalpose, kadangi jose buvo laikomi 5 asmenys, dėl to teismas neteisingai vertino aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui kameroje teko nuo 1 iki 2 kv. m kameros ploto. Tokiu būdu jis buvo kankinamas. Dėl Kybartų PN melagingos informacijos pateikimo, dokumentų klastojimo, prašo perduoti medžiagą prokuratūrai tyrimui atlikti.

15. Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai įvertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad karantino patalpose buvo laikomi 5 nuteistieji, tačiau tai yra tik deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti Kybartų PN veiksmų neteisėtumą. Pabrėžia, jog pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

17. Atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjui, atliekant bausmę kameroje Nr. 125 (10,57 kv. m ploto), atskirais laikotarpiais trūko minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto,(t. y. nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. gegužės 27 d., nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. birželio 15 d. ir nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. vienam nuteistajam teko 3,52 kv. m.), tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio. Ploto trūkumas atskirais laikotarpiais buvo iš dalies kompensuojamas didesniu gyvenamuoju plotu, kai kamerose vienam nuteistajam teko 8,47 kv. m.; 12,85 kv. m.; 6,4 kv. m. Be to, pareiškėjas apie atsiradusias neigiamas pasekmes pateikė tik nieko nepagrįstus teiginius, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią pareiškėjas kildina iš Kybartų pataisos namų neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų (minimalaus ploto vienam asmeniui).

19. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko padarė neteisingas išvadas dėl ploto dydžio, kuris teko pareiškėjui byloje ginčo laikotarpiu.

20. Pirmosios instancijos teismas ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 05 26 iki 2016 05 27, nuo 2016 05 31 iki 2016 06 15, nuo 2016 07 15 iki 2016 08 12, teko 3,52 kv. m. t. y., 47 paras trūko 0,08 kv. m ploto kamerų tipo patalpose.

21. Nagrinėjamu atveju atsakovo pateikti duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Atsakovo duomenys apie pareiškėjo kalinimo sąlygas yra paremti pirminiais įrodymų šaltiniais, t. y. tiesiogine informacija apie patalpų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotą ir asmenų skaičių.

22. Pareiškėjas nors ir teigia, kad šie duomenys yra klaidingi, tačiau kokių tai svarių argumentų, ar įrodymų, jų šaltinių, nenurodo. Aplinkybių, kurios galėtų duoti pagrindą abejoti atsakovo pateiktų duomenų patikimumu, nenustatyta.

23. Įrodymų vertinimo prasme tai lemia, kad atsakovas paneigė pareiškėjo teiginius dėl jo teisių pažeidimo, o pareiškėjas neįrodė savo teiginių teisingumo.

24. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

26. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

27. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys