2019-12-17 Nr. BB-6884-1-01-1-60348-2016-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-306-697/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60348-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.10.1; 2.4.2.1; 2.4.7;

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Arvydo Daugėlos ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 26 d. nutarties.

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu V. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio liudytojui A. M.) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio liudytojai S. T.) penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. I. paskirta devynių mėnesių laivės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtoji bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir V. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams bei 44 MGL (1657,07 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuteista ir Z. I., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 26 d. nutartimi nuteistojo V. I. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. I. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su Z. I. siekė paveikti liudytoją A. M., kad jis ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-32153-16 dėl Z. I. sveikatos sutrikdymo metu bei Biržų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-32183-16 dėl M. V. sveikatos sutrikdymo ir R. V. sukelto fizinio skausmo sukėlimo duotų melagingus parodymus:

1.1. V. I. 2016 m. spalio 3 d. vakare, tiksliai nenustatytu laiku, Biržų r., (duomenys neskelbtini), J. R. gyvenamajame name, pažadėdamas sumokėti 120 Eur, siekė paveikti liudytoją A. M., kad šis policijos pareigūnams bei teismui duotų melagingus parodymus apie 2016 m. liepos 9 d. Biržų r., (duomenys neskelbtini), įvykusį konfliktą tarp Z. I., R. V. bei M. V., melagingai parodydamas, kad A. M. matė, kad Z. I. nesmaugė savo dukros M. V. ir kad R. V. trenkė Z. I. į veidą;

1.2. V. I. kartu su Z. I. kitą dieną, t. y. 2016 m. spalio 4 d., apie 9 val. Biržų r., (duomenys neskelbtini), J. R. gyvenamajame name, Z. I. už A. M. melagingų parodymų davimą sumokėjus A. M. sugyventinei S. T. 120 Eur, V. I. liepiant A. M. kalbėti taip, kaip vakar vakare tarėsi, o Z. I. klausinėjant ir filmuojant A. M. planšetiniu kompiuteriu, įkalbinėjo A. M. duoti melagingus parodymus apie minėtą 2016 m. liepos 9 d. konfliktą tarp Z. I., R. V. ir M. V..

2. Be to, V. I. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 19 d. apie 16–17 val. Biržų r., (duomenys neskelbtini), S. T. tėvų sodybos kieme, įkalbinėdamas S. T. baudžiamosios bylos Nr. 01-1-32183-16, kurioje Z. I. kaltinama nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu, nagrinėjimo Biržų rajono apylinkės teisme metu per jos kaip liudytojos apklausą duoti melagingus parodymus apie tai, kad Z. I. jai nesumokėjo 120 Eur, taip siekė paveikti liudytoją S. T..

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. I. gynėja prašo nuosprendį ir nutartį dėl V. I. panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei šį nuosprendį palikusi galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis nepagrįsti. Abiejų instancijų teismai V. I. nepagrįstai pripažino kaltu dėl neteisėto poveikio liudytojui A. M., nes neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nevertino jų visapusiškai, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus nepagrįstai ir neteisėtai atmetė arba iš viso nevertino ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1, 20 straipsnių, 241 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje neatsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus ir nepateikęs aiškių motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, be to, apeliacinės instancijos teismo išvados, išdėstytos skundžiamoje nutartyje, neatitinka įrodymų turinio, o įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat, priimant nutartį, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl netinkamo įrodymų vertinimo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, t. y. nepagrįstai, V. I. veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties, pripažino jį kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja teismą bylą išnagrinėti išsamiai, objektyviai ir nešališkai. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, neužtikrino nei bylos nagrinėjimo išsamumo, nei objektyvaus bylai reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimo.

3.2. V. I. viso proceso metu teigė, kad bendraudamas su A. M. siekė išsiaiškinti tiesą, t. y. kad A. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų teisingus parodymus, nes buvo įsitikinęs, kad šis, būdamas priklausomas nuo R. V., pastarojo prašymu apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodė ne visas aplinkybes, kurios jam, kaip įvykį mačiusiam asmeniui, buvo žinomos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šių V. I. parodymų išvis nevertino, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas V. I. apeliacinį skundą, nedetalizavo, kokie įrodymai ir kokios byloje nustatytos aplinkybės paneigia V. I. skundo motyvus, jog jis ir Z. I. A. M. prašė ne meluoti, o sakyti tiesą byloje, kurioje Z. I. buvo kaltinama nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

3.3. Teismai įvykio aplinkybes vertino formaliai, nenustatė, kokių konkrečiai parodymų V. ir Z. I. norėjo, kad A. M. duotų, nesiaiškino visų aplinkybių. Teismai visiškai nepagrįstai vertino kaip patikimus, nekeliančius abejonių prieštaringus S. T. parodymus, tokias išvadas padarė šių parodymų neanalizuodami ir nelygindami tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, taip iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nustatyta pinigų perdavimo aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina V. I. teiginius, jog buvo siekiama, kad A. M. sakytų (nenutylėtų) jam žinomas aplinkybes, kurios patvirtintų Z. I. nurodytas įvykio aplinkybes, o jos ne visai sutapo su R. V. nurodytomis aplinkybėmis ir R. V. už tai (smurtą prieš Z. I.) grėsė baudžiamoji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas V. I. teiginius, kad nei A. M., nei S. T. parodymų negalima besąlygiškai vertinti kaip teisingų ir patikimų, nes jie abu yra priklausomi nuo R. V., kuris buvo suinteresuotas bylos, kurioje buvo pripažintas nukentėjusiuoju, baigtimi, vertino ne remdamasis byloje ištirtais įrodymais, o išvedžiojimais ir pamąstymais. A. M. ir S. T., kaip tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų, parodymai buvo esminiai, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi spręsdami, ar jiems buvo neteisėtai daromas poveikis (R. V.) dėl melagingų parodymų davimo, dėl to jų parodymų patikimumo klausimas šioje byloje yra esminis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas V. I. skundo argumentų tuo klausimu išvis nevertino, dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio reikalavimus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad šis teismas bylos duomenis vertino ne sistemiškai, o epizodiškai, teismo išvados paremtos tik dalimi įrodymų, sąmoningai ignoruojant (nevertinant) V. I. teisinančius duomenis, todėl toks įrodymų vertinimas negali būti laikomas pagrįstu, išsamiu ir nešališku BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme. Panevėžio apygardos teismo nutarties motyvai, atmetant apeliacinį skundą, rodo teismo šališkumą ir išankstinę nustatą dėl V. I..

3.4. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. I. kaltu dėl neteisėto poveikio liudytojai S. T., taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatyta, kad V. I. su S. T. bendravo dar iki jos pirmojo liudijimo teisme, t. y. kai ji baudžiamojo proceso prasme dar neturėjo liudytojo procesinio statuso. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog V. I. veiksmuose yra nusikaltimo, nurodyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, neįsigilino į skundo argumentus, tik formaliai konstatavo, jog S. T. byloje buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau visiškai nevertino aplinkybių, kada ji įgijo liudytojo procesinį statusą ir kada V. I. su ja bendravo. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (materialiosios teisės normų) taikymo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas.

3.5. Be to, Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis ir Panevėžio apygardos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta ir dėl V. I. paskirtos bausmės. Teismai nepagrįstai netaikė V. I. BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų. Veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija leidžia asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atmesdamas V. I. apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismas į V. I. asmenybę apibūdinančias aplinkybes neatsižvelgė, vertino tik tai, kad V. I. anksčiau buvo teistas ir neatlikęs bausmės padarė naują nusikalstamą veiką. Teismo išvados, kad nėra pagrindo V. I. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo pagal BK 75 straipsnį, yra visiškai nepagrįstos, padarytos šališkai ir vienpusiškai vertinant V. I. asmenybę ir padarytų veikų pavojingumą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3.6. Nors praeityje V. I. buvo teistas, tačiau už visiškai kitokio pobūdžio nusikaltimų padarymą, ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas 2018 m. lapkričio 16 d. yra pasibaigęs, šioje byloje pripažintas kaltu padaręs nesunkius nusikaltimus, veikos jokių padarinių nesukėlė.

3.7. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad V. I. susietas tvirtais socialiniais ryšiais: iš UAB Biržų šeimos gydytojų centro pažymos matyti, kad jis, būdamas vienintelis motinos sūnus, globoja ir slaugo sunkiai sergančią senyvo amžiaus motiną, kuri pagal savo amžių ir sveikatos būklę yra nedarbinga, jai reikalinga slauga ir kasdieninė pagalba. Nuteistasis yra vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, rūpinasi savo nepilnamečio sūnaus, gyvenančio su buvusia sutuoktine, auklėjimu ir išlaikymu, su vaiku palaiko nuolatinį ryšį, jų santykiai artimi ir šilti.

Po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, nuo 2016 m., vykdo ilgalaikę altruistinę veiklą, neatlygintinai atlieka visuomenei naudingą veiklą, nuo 2016 m. yra aktyvus Pandėlio miesto bendruomenės narys, neatlygintinai duoda kraują, kiek galėdamas padeda socialiai remtinoms šeimoms ir be tėvų globos likusiems vaikams. VšĮ Panevėžio darbo rinkos mokymo centre V. I. įgijo vairuotojo pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius komerciniais tikslais, dvišale sutartimi Užimtumo tarnybai įsipareigojo dirbti vairuotoju ir tik dėl ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirto įpareigojimo būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu ar mokymusi, bei neišvykti be Probacijos tarnybos leidimo iš rajono, kuriame gyvena, negalėjo susirasti darbo, dėl to negalėjo užsidirbti pajamų ne tik baudai sumokėti, bet ir kad galėtų pragyventi.

V. I. per ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nė karto nebuvo baustas administracine tvarka. Iš šių duomenų matyti, kad V. I. nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jam būtų skiriama griežčiausia bausmė – realus laisvės atėmimas. Laisvės atėmimo bausmės realus vykdymas atimtų galimybę bendrauti su nepilnamečiu vaiku, prisidėti prie jo auklėjimo ir išlaikymo, atimtų galimybę pagelbėti sunkiai sergančiai motinai, t. y. neigiamai paveiktų jo tvirtus socialinius ryšius. Nuo nusikalstamų veikų, kurių padarymu pripažintas kaltu, praėjo beveik treji metai, per tą laiką jokių naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs, todėl darytina išvada, kad savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo V.

I. įrodė, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų. Be to, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija įstatymo leistinos ribos, kai bausmės vykdymas gali būti atidėtas.

3.8. Taigi, priimdamas sprendimą netaikyti V. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, ir pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalyje suformuluotus bausmės tikslus, nes suabsoliutino vieną iš tikslų – nubaudimą.

3.9. Ikiteisminis tyrimas, teismo procesas ir vykdoma probacija V. I. padarė didelę įtaką ir nulėmė jo siekį daugiau nebenusikalsti. Taip pat byloje esantys duomenys apie veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumą, V. I. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo rodo, kad jo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo, neizoliavus jo nuo visuomenės, kad pakanka paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Tokių priemonių paskyrimas bus pakankamai efektyvus tam, kad sulaikytų V. I. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ir taip bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Byloje nustatytos aplinkybės rodo mažesnį jo, kaip kaltininko, asmenybės pavojingumą, todėl pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir paskyrę laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai jos vykdymo neatidėjo.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

4.1. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiųjų parodymai baudžiamojoje byloje yra gauti teisėtu būdu, tinkamai ištirti, taigi nėra abejonių, kad atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, tikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei dar kartą išsamiai išanalizavo byloje ištirtus įrodymus, priėmė sprendimą atlikti byloje papildomą įrodymų tyrimą ir ištyręs bylos duomenų visumą nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nukentėjusiųjų parodymus patikimais įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Apygardos teismas konstatavo, kad apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Šios išvados padarytos išanalizavus tiek užfiksuotų nukentėjusiųjų parodymų turinį, tiek proceso metu ištirtų įrodymų visumą.

4.2. Kasatorės teiginys, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti visi neaiškumai ir tai nulėmė nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, yra nepagrįstas. Kasatorė nepateikia svarių argumentų, patvirtinančių, kad V. I. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai neįrodyti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išanalizavo visus surinktus byloje duomenis, taip pat tarpusavyje prieštaraujančius, todėl nesirėmė duomenimis, kurie kėlė abejonių ar prieštaravimų, bei nepripažino tokių duomenų įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje atliko pakartotinį įrodymų tyrimą ir pagrįstai konstatavo, kad aptarti įrodymai yra tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtina, todėl sudaro visetą, suteikiantį pagrindą padaryti išvadas apie faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat nuosekliai išanalizavo ir įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Kasaciniame skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, jog esą abejonės nebuvo aiškinamos nuteistojo naudai. Skundžiamų teismų sprendimų turinys tai paneigia, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino ir kaltinamuosius, ir teisinamuosius įrodymus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi, kokiu pagrindu nustatė V. I. kaltumą patvirtinančias aplinkybes. Tuo remiantis darytina išvada, kad nagrinėjant V. I. baudžiamąją bylą nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas.

4.3. Kasatorės argumentai, kuriais grindžiamas teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas V. I. apeliacinio skundo tinkamai neišnagrinėjo, t. y. pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepagrįsti. Panevėžio apygardos teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nutarė atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to buvo prašoma abiejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinių skundų argumentų bei nurodė motyvus, kodėl skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

4.4. Baudžiamasis įstatymas V. I. pritaikytas tinkamai – jo veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta.

4.5. Abiejų instancijų teismai teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su kaltininko asmenybe, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą netaikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatų. Sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, visumą, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes, kaip tai nurodoma nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde. Byloje nustatyta, kad V. I. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo yra teistas tris kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, baustas administracinėmis nuobaudomis. Ankstesniais nuosprendžiais jam jau ne kartą taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Paskutiniu teismo nuosprendžiu jam taip pat buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, o naują nusikaltimą jis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo V. I. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo teiginių teismams pažeidus bendrąsias BPK nuostatas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus bei netinkamai pritaikytos BK 233 straipsnio 1 dalies

6. Kasaciniame skunde deklaratyviai išdėstyti teiginiai dėl Baudžiamojo proceso kodekso bendrosios dalies normų pažeidimų, tinkamai neįvertintų baudžiamojo proceso paskirties tikslų, padarant bylos duomenų ištyrimo ir įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimus, bylos apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų pažeidimus, taip pat pažeidimus surašant apeliacinės instancijos teismo proceso baigiamąjį aktą.

7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka byla nagrinėjama tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Bylos kasacinio proceso metu skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

8. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes įstatymo nuostata patikrinti visus apeliacinio skundo reikalavimus nenustato bylą nagrinėjančiam teismui pareigos tikrinti visus pateikto skundo teiginius. Įstatymas nustato imperatyvą patikrinti visus teisinius argumentus dėl esminių BPK pažeidimų ir tinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, nekaltas asmuo nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis).

Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas. Kasaciniame skunde nėra pateikta jokių šių reikalavimų pažeidimą patvirtinančių teisinių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, laikėsi rungimosi principo, tenkinant nuteistųjų prašymą buvo atidėtas bylos nagrinėjimas ir iškviesti bei teismo posėdyje apklausti nukentėjusioji S. T. ir liudytojas J. R.. Atlikęs įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, atliko įrodymų vertinimą, išanalizavo byloje nustatytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas dėl visų esminių klausimų, susijusių su bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įrodymų vertinimu bei nusikaltimo požymių nustatymu, kurie buvo keliami apeliaciniame skunde, išdėstė motyvuotas išvadas bei jas pagrindžiančius įrodymus. Nesutikimas su teismo išvadomis bei argumentais, tik pateikiant pagal gynybos poziciją interpretuotą įrodymų vertinimą, nenurodant, kokie konkrečiai buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, teismams nustatant nusikaltimo aplinkybes bei vertinant įrodymus, nėra pagrindas kvestionuoti teismų sprendimus dėl nusikaltimų požymių nustatymo.

Siekdamas pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl liudytojo A. M. priklausomumo nuo R. V. bei įsitikinti jo parodymų patikimumu, apeliacinės instancijos teismas atliko pakartotinį įrodymų tyrimą ir pagrįstai konstatavo, kad aptarti įrodymai yra tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtina, todėl sudaro bendrą įrodomąjį pagrindą padaryti išvadas apie faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą. Kasaciniame skunde be pagrindo teigiama, jog abejonės dėl bylos proceso metu išnagrinėtų įrodymų patikimumo nebuvo aiškinamos nuteistojo naudai.

Skundžiamų teismų sprendimų turinys tai paneigia, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertino ir kaltinamuosius, ir teisinamuosius įrodymus, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi, kokiu pagrindu nustatė V. I. kaltumą patvirtinančias aplinkybes. Įrodymų pakankamumo klausimas pagrindžiant teisiamojo kaltę yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įrodymų vertinimo ir susiformavusio apsisprendimo, paremto vidiniu įsitikinimu, rezultatas. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas įrodymų nevertina, todėl įrodymų pakankamumo klausimas pripažįstant kaltu dėl nusikaltimo padarymo nėra šios instancijos kompetencijos sritis.

9. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo skundo argumento, nes skundą išnagrinėjo formaliai, neįsigilino į skundo argumentus, tik formaliai konstatavo, jog S. T. byloje buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau visiškai nevertino aplinkybių, kada ji įgijo liudytojo procesinį statusą ir kada V. I. su ja bendravo. Kasaciniame skunde teigiama, jog V. I. su S. T. dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių kalbėjo dar prieš jos apklausą teisme, todėl ji, kasacinio skundo autoriaus nuomone, nebuvo įgijusi liudytojo statuso. Šie teiginiai nepagrįsti. Pagal BPK 78 straipsnį liudytojas – kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas į apklausą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar į teismą. Ikiteisminis bylos tyrimas Nr. 01-1-32183-16 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl Z. I. pradėtas 2016 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu V. I. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 19 d. jis įkalbinėjo S. T. duoti melagingus parodymus apie tai, kad Z. I. jai nesumokėjo 120 Eur, ir taip siekė paveikti liudytoją. Šios bylos tyrimo metu S. T. pirmą kartą buvo apklausta kaip liudytoja 2016 m. gruodžio 29 d., vėliau ji buvo apklausiama papildomai ir 2017 m. kovo 10 d. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 29 d. ji jau buvo įgijusi liudytojo statusą, nes jai nuo to momento buvo atsiradusios iš šio procesinio statuso kylančios procesinės teisės ir pareigos. Todėl kasacinio skundo teiginiai, kad V. I. su S. T. bendravo dar iki jos pirmo liudijimo teisme, todėl ji baudžiamojo proceso prasme dar neturėjo liudytojo procesinio statuso, yra neteisingi. Teismai teisingai nustatė visus BK 233 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius ir teisingai kvalifikavo V. I. veiksmus dėl poveikio liudytojui A. M. ir dėl poveikio liudytojai S. T..

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

10. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija).

11. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).

12. Abiejų instancijų teismai teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su kaltininko asmenybe, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą netaikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatų.

13. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas V. I. skundą dėl nepagrįsto BK 75 straipsnio nuostatų netaikymo, teisingai pažymėjo, jog, priimdamas pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2014, 2K-7-168/2014). Priimdama sprendimą netenkinti skundo dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija rėmėsi tuo, kad teismo nuosprendžiu V.

I. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams, todėl yra BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs šio straipsnio taikymo pagrindai. Tačiau, kaip minėta, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą taip pat būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Apeliacinės instancijos teismas įvertino skunde išdėstytus argumentus dėl V.

I. asmenybę charakterizuojančių duomenų, kad jis yra socialiai aktyvus asmuo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, baigė profesinio mokymo kursus – įgijo vairuotojo pradinę profesinę kvalifikaciją vežti krovinius, yra vedęs, rūpinasi savo nepilnamečiu sūnumi bei ligota, senyvo amžiaus motina, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, paminėtos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik V. I. realiai atliekant jam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, realios laisvės atėmimo bausmės taikymą nulemia tai, kad V.

I. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo yra teistas tris kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, baustas administracinėmis nuobaudomis. Ankstesniais nuosprendžiais jam ne kartą jau taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Taip pat pažymėjo, kad paskutiniu teismo nuosprendžiu jam taip pat buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, o naują nusikalstamą veiką jis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Šie duomenys nesudaro prielaidos daryti išvadą, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

14. Papildant apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartyje išdėstytus motyvus ir atsakant į kasacinio skundo argumentus kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje įtvirtinta tai, kad sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidas asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019).

15. V. I. už dvi nusikalstamas veikas, nustatytas BK 231 straipsnio 1 dalyje, paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už BK 231 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytos veikos vidurkį, todėl įstatymo taikymo aspektu bausmė atitinka įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. I. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Arvydas Daugėla

Alvydas Pikelis