2021-04-28 Nr. AB-9210-3-63-3-01916-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2906-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01916-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. E. F. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Tarnybos Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl bankinio indėlio priteisimo. Skundžiamo sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu nurodomi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas bei 18 straipsnio 2 ir 4 dalys. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai asmuo per Tarnybos nustatytą terminą nepateikia visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų.

2.2. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ įpareigojo ją per 30 kalendorinių dienų pateikti dokumentus patvirtinančius, jog bankinio indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė. Taip pat iš šio rašto turinio buvo galima suprasti, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius laikosi pozicijos, jog pareiškėja pageidauja gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje reiškiant ieškinį dėl to paties dalyko ir tuo pačiu teisiniu pagrindu, tačiau šis argumentas nėra nurodytas skundžiamame sprendime. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu reikalaudamas pateikti minėtus dokumentus netinkamai aiškina ir taiko Įstatymo nuostatas, todėl kreipėsi skundu į Tarnybos direktorę, prašydama ištirti jai pavaldaus valstybės tarnautojo veiksmus ir sustabdyti 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte nurodytą terminą iki kol bus išnagrinėtas skundas. Iš Tarnybos direktorės negavo jokio atsakymo ir 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu nustatytas 30 kalendorinių dienų terminas nebuvo sustabdytas, o jam pasibaigus buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Skundžiamu sprendimu yra pažeidžiama jos konstitucinė teisė į teisminę gynybą ir valstybės pagalbą ginant savo teises ir teisėtus interesus. Įstatyme nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi piliečiai, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjos gaunamos pajamos yra žemesnės nei oficiali skurdo riba, todėl remiantis Įstatymo nuostatomis ji turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tik teismas gali spręsti, ar pilietis, kreipdamasis į teismą, nepiktnaudžiauja savo teisėmis. Tai objektyviai galima įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus visus surinktus įrodymus. Tarnyba neturi teisės spręsti materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo pagal išreikalautus dokumentus. Akivaizdu, kad atsakovas, reikalaudamas pateikti dokumentus, pagrindžiančius asmens materialinį reikalavimą, turi tikslą juos vertinti pagrįstumo prasme, t. y. bando prisiimti teismams deleguotą funkciją, taip viršydamas jam suteiktus įgaliojimus.

2.3. Tarnybos turimi Vyriausybės potvarkiai ir nutarimai neginčijamai įrodo, jog pareiškėjos bankinis indėlis buvo perimtas Lietuvos Respublikos institucijų ir tebėra jų žinioje. Vieši teisės aktai neturi būti teikiami atsakovui, kadangi juos galima rasti viešuose šaltiniuose. Aplinkybės, kuriomis pareiškėja siekia pagrįsti savo reikalavimą civilinėje byloje, yra laikytinos viešomis, todėl Tarnybos reikalavimas juos pateikti yra laikytini pertekliniais.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 5 911,57 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) dolerių indėlį, buvusį valstybinio banko statusą turėjusiame Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke, 302 909,47 Lt turtinės ir 140 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/08 atmetė pareiškėjos ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Bylą nagrinėję teismai pažymėjo, kad Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įsteigtas ir Lietuvos bankas neperėmė TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimų, o Lietuvos valstybė nenusisavino pareiškėjos indėlio.

3.2. 2020 m. rugpjūčio 20 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. (2.3)KLTP-1169. Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja nurodė, kad 1991 m. pabaigoje į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką buvo pervestas palikimas iš JAV. 1995 m. minėtas bankas buvo likviduotas, o jo indėlininkams nepateikta jokios informacijos apie galimybes naudotis savo turtu – bankiniu indėliu. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu atkurti jos pažeistas teises naudotis jai priklausančiu turtu, tačiau pareiškėjai buvo atsakoma, jog tam nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja akcentavo, jog bankinio indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė ir tam pagrįsti yra surinkusi nemažai rašytinių įrodymų, todėl pageidauja kreiptis į teismą dėl bankinio indėlio ir palūkanų priteisimo. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu informavo pareiškėją, jog klausimas dėl minimo indėlio priteisimo jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo sprendimu, Lietuvos apeliacinio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti dokumentai jau buvo žinomi nagrinėjant bylą dėl bankinio indėlio priteisimo, juose nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjos bankinį indėlį perėmė Lietuvos valstybė, todėl 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Tarnybos Klaipėdos skyrius paprašė pareiškėjos per 30 kalendorinių dienų pateikti įrodymus, jog minimo indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė. Pareiškėja per nustatytą terminą prašomų dokumentų nepateikė, todėl Tarnybos Klaipėdos skyrius vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

3.3. Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka – norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai ne tik patvirtintos formos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet ir jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Įstatymų leidėjas Tarnybai suteikė teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą. Pareiškėjai nepateikus reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, Tarnyba negalėjo tinkamai įvertinti jos reikalavimo pagrįstumo ir priimti pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar atsisakymo ją suteikti. Esant šioms aplinkybėmis Tarnybos Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Iš pareiškėjos pateikto prašymo ir dokumentų matyti, kad ji siekia pakartotinai inicijuoti bylą dėl indėlio priteisimo, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas numato, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas, nesant naujų įrodymų, būtų neperspektyvus. Atsakovo nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą yra nepagrįstas ir atmestinas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo Tarnybos Klaipėdos skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 20 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 17 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja nurodė, jog 1991 m. į jos banko sąskaitą Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke buvo pervestas palikimas iš JAV. 1995 m. minėtas bankas buvo likviduotas, o jo indėlininkams nepateikta jokios informacijos apie galimybę toliau naudotis savo turtu – bankiniu indėliu. Pareiškėjos nuomone, likviduoto banko indėlius perėmė Lietuvos valstybė, todėl yra teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl banko indėlio ir palūkanų prisiteisimo iš Lietuvos valstybės ir jai yra reikalinga antrinė teisinė pagalba. Tarnybos Klaipėdos skyrius, vertindamas pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą, 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ įpareigojo pareiškėją per 30 kalendorinių dienų pateikti įrodymus patvirtinančius jos teiginius, kad likviduoto Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko indėlius perėmė Lietuvos valstybė. Taip pat Tarnybos Klaipėdos skyrius rašte atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/80 atmetė pareiškėjos ieškinį Lietuvos valstybei dėl 5 911,57 JAV dolerių indėlio priteisimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog Lietuvos bankas neperėmė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko įsipareigojimų. Pareiškėja per 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte nustatytą terminą Tarnybos Klaipėdos skyriui nepateikė reikalaujamų dokumentų, todėl skundžiamu sprendimu nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą. Skundžiamame sprendime teisiniais sprendimo priėmimo pagrindais yra nurodomi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas bei Įstatymo 18 straipsnio 2 ir 4 dalys.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi.

8. Teismas, analizuodamas atsakovo atsiliepimo į skundą turinį bei byloje esančius rašytinius įrodymus, nurodė, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius nagrinėdamas pareiškėjos prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrįstumą sprendė, jog ji nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos reikalavimo pagrįstumą, todėl siekdamas įvertinti pareiškėjos atstovavimo perspektyvumą, Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Lietuvos valstybė perėmė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko indėlius.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas numato savarankišką atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą – kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Teismas pabrėžė, kad LVAT yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo(s) reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019 ir kt.).

LVAT, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad Tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010; 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.).

Įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą bei LVAT formuojamą teisminę praktiką, teismas nusprendė, kad teisės aktai Tarnybai suteikia teisę atlikti pirminį asmens reikalavimo materialinį pagrįstumą, todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad atsakovas, prašydamas pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, viršijo savo kompetencijos ribas, yra nepagrįsti.

9. Teismas pabrėžė, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais, tarp jų ir įstatymo viršenybės, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Analizuodamas Tarnybos 2020 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. (1.9)VS-178 „Dėl pareiškėjos A. E. F. 2020 m. rugsėjo 14 d. skundo“ turinį, teismas nustatė, kad 2020 m. balandžio 27 d. pareiškėja Tarnybos Klaipėdos skyriui jau buvo pateikusi prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl banko indėlio ir palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės. Tarnybos Klaipėdos skyrius nagrinėdamas šio prašymo pagrįstumą 2020 m. gegužės 11 d. raštu kreipėsi į advokatą dėl išvados pateikimo.

Advokatas 2020 m. gegužės 20 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė išvadą, kurioje konstatavo, jog pareiškėjai nepateikus reikalavimą patvirtinančių dokumentų, antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama. Tarnybos Klaipėdos skyrius atsižvelgdamas į minėtą advokato išvadą 2020 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-533-5708, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja nesutikdama su Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu, kreipėsi su skundu į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrių (toliau – ir Komisija).

Pareiškėja kartu su skundu Komisijai pateikė ir savo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Komisija 2020 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 21R2-136 (AG2-78/14-2020) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėja minėto Komisijos sprendimo administraciniam teismui neskundė, todėl jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Įvertinęs minėtas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl banko indėlio ir palūkanų prisiteisimo iš Lietuvos valstybės yra pakartotinis prašymas.

Ginčo Komisijoje nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė savo reikalavimo teisę pagrindžiančius dokumentus ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Tarnybai jie yra žinomi. Teismo nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, jog Tarnybos Klaipėdos skyriaus reikalavimas pareiškėjai pateikti dokumentus, įrodančius jos reikalavimo teisę, yra perteklinis ir nepagrįstas, kadangi ši informacija atsakovui jau turėjo būti žinoma. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčytinai įrodo, jog pareiškėja siekia kreiptis su ieškiniu į teismą dėl likviduoto banko indėlio ir palūkanų priteisimo iš Lietuvos valstybės. Analizuojant Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 nustatytas aplinkybes matyti, jog Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas faktiškai buvo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius, t. y. minimas bankas nebuvo įkurtas Lietuvos valstybės. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje teigiama, jog atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę buvo priimta daugybė teisės aktų dėl Lietuvoje veikiančių TSRS bankų nuosavybės. Išnykus TSRS jos teisių perėmėja buvo Rusijos Federacija ir tarp Lietuvos Respublikos bei Rusijos Federacijos buvo sudaryta tarpvyriausybinė komisija, kuri sprendžia klausimus dėl skolos fiziniams asmenims grąžinimo pagal sąskaitas ir indėlius, laikytus TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos skyriuje.

Taigi teisinis reguliavimas vertinant, ar Lietuvos valstybė perėmė indėlius, buvusius TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimus, patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį, o ne privatinės teisės sritį. Teisės aktai, reglamentuojantys dvišalius valstybių santykius, yra skelbiami viešai ir prieinami visiems asmenims, tarp jų ir atsakovui. Teismas padarė išvadą, jog Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte pareiškėjai suformuluotas reikalavimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog Lietuvos valstybė perėmė TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimus, taigi ir pareiškėjos indėlį, yra iš esmės nepagrįstas, nes pareiškėja negalėjo turėti jokių papildomų duomenų, kurie nėra žinomi Tarnybai kaip viešojo administravimo subjektui.

10. Teismas konstatavo, jog Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams, kadangi Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ pareiškėjai nustatytas įpareigojimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos banko indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė, yra perteklinis, o ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindu atsisakant teikti antrinę teisinę pagalbą nepagrįstai nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas. Todėl pareiškėjos skundas patenkintas ir skundžiamas sprendimas panaikintas.

11. Teismas pažymėjo, kad teismas nevertina, ar yra teisiniai pagrindai pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą, nes šių teisinių santykių kvalifikavimas yra atsakovo diskrecija. Teismui įvertinus ginčijamo akto teisėtumą jame nurodytais pagrindais ir jį panaikinus kaip neteisėtą, administracinio akto panaikinimas grąžina šalis į status quo ante (ankstesnė padėtis) ir sukuria atsakovui pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo atlikti teisinio santykio kvalifikavimą ir išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

III. 12. Atsakovas Tarnyba padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. LVAT ne kartą yra nurodęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka – norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai ne tik Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintos formos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet ir jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. LVAT yra ne kartą akcentavęs, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatą būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą. LVAT yra pabrėžęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio.

12.2. Tarnybos Klaipėdos skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos pateiktą prašymą, atsižvelgė ir į kitų Lietuvos Respublikoje galiojusių teisės aktų, reglamentavusių buvusios okupacinės sovietinės valdžios nusavintų indėlių atkūrimą, nuostatas, pvz., Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, reglamentavusį atkūrimą santaupų, laikytų likviduotame buvusios TSRS Ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimą Nr. 1328 „Dėl santaupų, laikytų likviduotame buvusios SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, atkūrimo ir disponavimo jomis“, taip pat atsižvelgė į pareiškėjos prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodytas aplinkybes, kad pareiškėja yra surinkusi pakankamai rašytinių įrodymų, jog indėlį perėmė Lietuvos valstybė, tarp jų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos derybų protokolus.

Dėl šios priežasties Tarnybos Klaipėdos skyrius, gavęs pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepriėmė sprendimo atsisakyti ją suteikti vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, o, siekdamas visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, objektyviai įvertinti visas su prašymu susijusias faktines aplinkybes bei nustatyti pareiškėjos teisių, jeigu tokios pareiškėjos teisės buvo pažeistos, gynimo galimybes, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad kartu su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja nepateikė jokių jos reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, o kartu su 2020 m. liepos 13 d.

Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos skyriui pateiktu pareiškėjos skundu pateiktuose dokumentuose nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos prašyme nurodomą aplinkybę, kad pareiškėjos minimą indėlį perėmė Lietuvos valstybė, 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti įrodymus, remiantis kuriais pareiškėja teigia, kad jos bankinio indėlio pinigai buvo perimti Lietuvos valstybės. Neįvertinęs visų aplinkybių, Tarnybos Klaipėdos skyrius negalėjo priimti pagrįsto sprendimo dėl atstovavimo byloje perspektyvumo.

Teismo išvada, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus reikalavimas pateikti papildomus dokumentus buvo perteklinis, yra nepagrįsta. Pareiškėjai per Tarnybos Klaipėdos skyriaus nustatytą terminą nepateikus 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS- 16559 prašytų dokumentų, Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

13. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

14. Pareiškėja nurodo, kad apeliacinio skundo analizė rodo, jog nagrinėjamame ginče Tarnyba nesilaiko nei įstatymų, nei teisės principų, nei pareigos užtikrinti piliečių teisių apsaugą. Apeliantas nurodo, kad savo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma, tačiau ši įstatymo norma nenumato pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo teisinių pagrindų. Apeliacinis skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų ir negalėjo būti priimtas arba apeliantui išaiškintina jo teisė pašalinti apeliacinio skundo trūkumus. Apeliaciniame skunde pateikti nesutikimo su sprendimu argumentai išeina už ginčo ribų ir niekaip nerodo sprendimo neteisėtumo pagal ABTĮ 146–147 straipsnius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai civilinėje byloje dėl indėlio ir palūkanų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

16. Byloje nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, kuriame pareiškėja nurodė, kad 1991 m. pabaigoje į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką buvo pervestas palikimas iš JAV. 1995 m. minėtas bankas buvo likviduotas, o jo indėlininkams nepateikta jokios informacijos apie galimybes naudotis savo turtu – bankiniu indėliu. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją su prašymu atkurti jos pažeistas teises naudotis jai priklausančiu turtu, tačiau pareiškėjai buvo atsakoma, jog tam nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja akcentavo, jog bankinio indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė ir tam yra surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, todėl pageidauja kreiptis į teismą dėl bankinio indėlio ir palūkanų priteisimo. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ įpareigojo pareiškėją per 30 kalendorinių dienų pateikti įrodymus patvirtinančius jos teiginius, kad likviduoto Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko indėlį perėmė Lietuvos valstybė, nes, Tarnybos pateiktais duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-435-55/80 atmetė pareiškėjos ieškinį Lietuvos valstybei dėl 5 911,57 JAV dolerių indėlio priteisimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-405/2008 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą. Tarnyba pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog Lietuvos bankas neperėmė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko įsipareigojimų. Pareiškėja per 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte nustatytą terminą Tarnybos Klaipėdos skyriui nepateikė reikalaujamų dokumentų, todėl skundžiamu sprendimu nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymą. Skundžiamame sprendime teisiniu sprendimo priėmimo pagrindu yra nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas.

17. Pirmosios instancijos teismas panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-1169-11396 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, konstatavęs, kad Tarnybos Klaipėdos skundžiamas sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams, kadangi Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.3)TPS-16559 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ pareiškėjai nustatytas įpareigojimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos banko indėlio pinigus perėmė Lietuvos valstybė, yra perteklinis, o ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindu atsisakant teikti antrinę teisinę pagalbą nepagrįstai nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas.

18. Atsakovas Tarnyba, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad, neįvertinęs visų aplinkybių, Tarnybos Klaipėdos skyrius negalėjo priimti pagrįsto sprendimo dėl atstovavimo byloje perspektyvumo. Teismo išvada, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus reikalavimas pateikti papildomus dokumentus buvo perteklinis, yra nepagrįsta.

19. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, o pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4992-575/2020 ir kt.).

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Nutarties 7–8 punktuose išdėstytą teisinį reguliavimą bei LVAT praktiką, pagrįstai nurodė, kad teisės aktai Tarnybai suteikia teisę atlikti pirminį asmens reikalavimo materialinį pagrįstumą.

23. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualus Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktas, nustatantis, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (t. y. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančių dokumentų).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos skunde ir Tarnybos atsiliepime nurodytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo Nutarties 9 punkte nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 17 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl banko indėlio ir palūkanų prisiteisimo iš Lietuvos valstybės yra pakartotinis prašymas, jog Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 4 d. rašte pareiškėjai suformuluotas reikalavimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog Lietuvos valstybė perėmė TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimus, taigi ir pareiškėjos indėlį, yra iš esmės nepagrįstas, nes pareiškėja negalėjo turėti jokių papildomų duomenų, kurie nėra žinomi Tarnybai kaip viešojo administravimo subjektui.

25. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo ginčo situaciją vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė