N-261-1128-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedrašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutarties V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Legislator headnote
AI generatedN-261-1128-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Institucijos 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Full text
Apeliacinės instancijos teismo
Administracinė byla N261-1128/2012
Teisminio proceso Nr. 4-61-3-01262-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 42.9; 42.19
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugpjūčio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutarties V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu V. B. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 55 straipsnio 1 dalyje ir 76 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymą skirta subendrinta nuobauda – 300 Lt bauda dėl to, kad 2010 m. birželio 18 d. nustatyta, jog Plaštakos valstybinio hidrografinio draustinio teritorijoje, Valų k., Ukmergės raj., ji nuosavame žemės sklype savavališkai iškasė Plaštakos upelio vagą ir šlaitus, sumažinant pakrantės augaliją 50 metrų ilgio ruože, o Plaštakos upelio pakrantės apsaugos juostos plotis toje vietoje yra 20 metrų, taip pažeidžiant Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 5 punkto bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 124.1 punkto ir 126.4 punkto reikalavimus.
V. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Institucijos 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. nutartimi V. B. skundą tenkino iš dalies – panaikino Institucijos 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą ir bylą grąžino Institucijai nagrinėti iš naujo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartį ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas Institucijos nutarimą, kuriuo apeliantei buvo skirta administracinė nuobauda, panaikino ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti Institucijai nustatęs, kad byla išnagrinėta nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, jam nepranešus apie bylos nagrinėjimo laiką, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą. Teismas pažymėjo, kad, kaip konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 10 d. nutartyje byloje Nr. 29-03 (Administracinių teismų praktika Nr. 4, psl. 57-59), administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme leidžia pašalinti visas klaidas, kurios buvo padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje. Teismas padarė išvadą, jog byla pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo nepagrįstai grąžinta nutarimą priėmusiai institucijai nagrinėti iš naujo, nes dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, jam nepranešus apie bylos nagrinėjimo laiką, pažeistos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės galėjo būti užtikrintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Tokio bylos nagrinėjimo metu įvertintini ir apeliantės nurodomi kiti procesiniai bei materialiniai pažeidimai, taip pat argumentai dėl inkriminuotų pažeidimų padarymo.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą Nr. 190 AM 067083 dalyje dėl V. B. nubaudimo pagal ATPK 76 straipsnio 2 dalį panaikino ir bylą nutraukė. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą Nr. 190 AM 067083 dalyje dėl V. B. nubaudimo pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį pakeitė, už šį pažeidimą paskiriant įspėjimą.
Teismas nurodė, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų.
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draustinių apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Vyriausybės patvirtinti Draustinių nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklos saugomose teritorijose reglamentavimo dokumentai. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti.
Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Šių sąlygų 124.1 punkte nustatyta, kad pagal specialiąsias vandens telkinių naudojimo sąlygas draudžiama reguliuoti natūralias upes ir keisti jų vagą bei ežerų natūralų vandens lygį. Minėtų sąlygų 124.3 punkte nustatyta, kad pagal specialiąsias vandens telkinių naudojimo sąlygas draudžiama tvenkti upes, atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, vykdyti upių vagose valymo, krantų tvirtinimo ir kitus darbus be Aplinkos apsaugos ministerijos leidimo. Šių sąlygų 126.4 punkte nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama dirbti žemę, ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus šį darbą su aplinkos apsaugos tarnybomis), ganyti gyvulius.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ 5 priedėlio 13 eilės numeriu įsteigtas valstybinis Plaštakos hidrografinis draustinis. Draustinio įsteigimo tikslas – išsaugoti gilaus slėnio, vingiuotą Plaštakos upelį. Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, jog hidrografinio draustinio steigimo tikslas - tipiškiems bei unikaliems hidrografinio tinklo elementų (upių, ežerų, tvenkinių) pavyzdžiams išsaugoti.
Valstybės įmonės registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. gruodžio 23 d. pažymėjime nurodyta, kad V. B. ir D. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis Ukmergės rajone, Valų kaime, sklypo unikalus numeris 8180-0003-0041. Nurodytos specialiosios naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos (b. l. 93-94). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010 m. lapkričio 11 d. išraše nėra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – hidrografiniai draustiniai. Prie specialiųjų naudojimo sąlygų nurodyta vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos (b. l. 86). Iš 2012 m. vasario 21 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo registro Nr. 81/12867 matyti, kad kadastro žymose nurodyta, kad sklypui nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – XXXIX (hidrografiniai draustiniai). Įrašas galioja nuo 2011 m. gruodžio 27 d. (b. l. 126-128).
Plaštakos upelio pakrantės apsaugos juostoje ir zonoje esančio V. B. žemės sklypo (kadastrinis Nr. 8180/003:41) visame plote galioja registruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos. Pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 punktas Žemės savininkas privalo laikytis specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų.
Teismas, analizuodamas Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 7 dalies, Saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnio 12 dalies nuostatas, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl baudimo pagal ATPK 76 straipsnį nėra kreipiamas dėmesys į tai, kaip asmuo buvo informuotas apie saugomos teritorijos buvimą. Tokia teismo pozicija suprantama kaip įpareigojanti asmenį domėtis teritorijos režimu bei nustatanti viešojo intereso prioritetą. Tuo remdamasis teismas nesutiko su V. B. argumentu, kad ji negali būti baudžiama už saugomos teritorijos režimo pažeidimą, kadangi toks režimas nenurodytas Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiama į tai, kad Plaštakos hidrografinis draustinis yra įsteigtas prieš dvidešimt metų, apie tai paskelbta viešai, apie draustinių buvimą įprastai praneša informacinės lentos, draustinio režimas turi įtakos vykdant statybos, remonto darbus, tad toje teritorijoje keletą metų gyvenantis žmogus turi galimybę sužinoti, kad jo turimas žemės sklypas priklauso draustinio teritorijai. Saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnio 12 dalis, tiek, kiek joje nenumatytas rašytinis pranešimas apie steigiamą saugomą teritoriją, laikoma specialiąja norma Žemės įstatymo 22 straipsnio 7 daliai.
Teismas nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime nurodyta, kad V. B. pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 5 punktą. Šiame įstatymo straipsnyje nėra 5 punkto. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis suskirstytas į 7 dalis, o dalys - į punktus. Atsižvelgus į bylos kontekstą, V. B. galėjo būti nustatytas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimas, t. y. draudimo keisti upių vagas nesilaikymas. Nutarime yra nurodyta, kad upės vaga buvo iškasta, tačiau nėra konkrečiai nurodytas upės vagos iškasimo mastas, nepaaiškinta kaip upė pasikeitė dėl kasimo darbų vykdymo. Teismo posėdžio metu institucijos atstovas J. Č., nurodė, kad jis negali tiksliai apibūdinti darbų pobūdžio, teigė, kad arba upė buvo iškasta, arba papildomai pripilta žemės. Jokių netiesioginių įrodymų, kad upės vaga buvo iškasta byloje nėra. Nerasta iškasta žemė, nenustatyti aiškūs kasimo požymiai ar technikos vėžės. Fotografijoje (b. l. 34) nufotografuota vėžė, J. Č. teigimu, eina kita upelio pakrante. Iš fotografijos nesimato, kad važiuojant vėže būtų pasiekta V. B. sklypo pakrantė ir iškasta žemė tuo pakeičiant upės vagą. Byloje nėra pateikta nuotraukų ar asmenų liudijimų, kokio pločio upė buvo iki 2010 metų. J. Č. negalėjo tiksliai atsakyti į klausimą, kada jis paskutinį kartą matė Plaštakos upę ties V. B. sklypu. Byloje esanti ankstesnio laikotarpio nuotrauka (b. l. 41) rodo, jog anksčiau Plaštakos upelis ties malūnu buvo gerokai platesnis nei kitoje dalyje, kaip tai matyti iš kitų Plaštakos upės nuotraukų.
Netrukus po nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo buvo surašytas 2010 m. spalio 28 d. Plaštakos hidrografinio draustinio būklės vertinimo aktas Nr. VR-13.10-199, kuriame nurodoma, kad draustinyje saugomų objektų būklė gera, neigiama bebrų veiklos įtaka. Nenustatyta specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIX skyriaus reikalavimų ir Saugomų teritorijų įstatymo 9 punkto pažeidimų (b. l. 109-110).
Administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime nurodyta, kad kasybos darbai atlikti V. ir D. B. užsakymu. Toks Ukmergės rajono agentūros teiginys nepagrįstas, nes agentūra teismui nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Tokius teiginius pagrįstų rašytiniai susitarimai su tokius darbus atliekančiomis įmonėmis, liudytojai, kurie matė darbų atlikimą.
Atlikdamas gamtai padarytų nuostolių paskaičiavimą inspektorius J. Č. į jį neįtraukė žalos padarytos dėl upelio vagos praplatinimo. Nei šiame dokumente, nei 2010 m. birželio 23 d. Privalomajame nurodyme Nr. 13.2-7 nenurodyta, kokiu būdu reikalinga pertvarkyti upės vagą, kad ji būtų tokia, kaip anksčiau. Teismas padarė išvadą, kad iš bylos medžiagos neaišku, kokiu būdu buvo pakeista upės vaga. Nesant duomenų apie anksčiau buvusią upės vagą nėra su kuo sulyginti bei nustatyti upės pokytį. Teismo vertinimu, administracinio teisės pažeidimo protokole pareiškiant kaltinimą upės vagos pakeitimu turi būti konkrečiai nurodoma, kaip buvo pakeista upės vaga – kokiu būdu, kokiame ilgyje, kokiu gyliu ar pločiu metrais. Bylos atveju įvykį fiksavęs pareigūnas negali nurodyti, ar vaga buvo iškasta, ar užpilta žeme. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad upės vagos pakeitimo faktas nebuvo įrodytas. Upės vagos pakeitimas sudarė pagrindą pareiškėją pripažinti kalta pagal ATPK 76 straipsnio 2 dalį. Neįrodžius pažeidimo, teismas bylą šioje dalyje nutraukė.
Teismas nurodė, kad pareiškėja kaltinama ir tuo, kad ji upelio šlaite sunaikino pakrantės augaliją 50 metrų ilgio ruože. Teismo posėdyje inspektorius J. Č. patvirtino, kad patikrinimo atlikimo metu buvo matyti pasikeitusi pakrantės augmenija, matėsi, kad žolė yra neseniai pasėta. Žolės sėjimo faktą protokole ir teismo posėdžio metu pripažino ir V. B..
Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama dirbti žemę, ardyti velėną, išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą (...). Toks pat draudimas numatytas ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.4 punkte, kuri draudžia dirbti žemę, ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus šį darbą su aplinkos apsaugos tarnybomis) (...). Atsėjimas yra pakartotinas sėjimas, kai pirminė pieva nėra pakankamai gera. Kaip matyti iš byloje esančių Plaštakos upės nuotraukų upės pakrantėje nebuvo kultūrinės pievos, todėl kultūrinės pievos atsėjimas nebuvo galimas. Palei Plaštakos krantus auga natūrali laukinė augalija, kuri negali būti sutapatinama su kultūrine pieva. Nustačius kultūrinės pievos sėjimo darbus atsirado pagrindas bausti V. B. už šiuos veiksmus pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį už paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimą.
Tarp V. B. ir protokolą surašiusio inspektoriaus J. Č. kilo ginčas dėl užsėtos pakrantės ilgio. Procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad ilgis yra 50 metrų. V. B. teigimu šis ilgis – 20 metrų. 2010 m. rugsėjo 1 d. Patikrinimo akte Nr. VR-13.10-152 (b. l. 31) užfiksuota, kad 2010 m. rugsėjo 1 d. patikrinus teritoriją vietoje nustatyta, kad vykdant savavališkus kasimo darbus atsėta kultūrine žole 20 m. ilgio ir 10 m. (plačiausioje vietoje) bei 8 m. (siauriausioje vietoje) 180 kv. m. plote. Už sukultūrinta žole apsėto ploto auga atsikurianti natūrali žolinė augalija. Kadangi skirtinguose Ukmergės rajono agentūros dokumentuose nurodytas skirtingas pažeistas plotas, tai vadovaujamasi pareiškėjai palankesniu dokumentu teismas pripažino, kad augalija sunaikinat 20 metrų ruože, 180 kv. m. plote. Atsižvelgiama į tai, kad 2010 m. rugsėjo 1 d. patikrinimas buvo atliktas praėjus neilgam laikui nuo pirminio patikrinimo, jo metu buvo tikrinamas 2010 m. birželio 23 d. Privalomojo nurodymo Nr. 13-2-7 vykdymas, antrosios komisijos nustatytas plotas sutampa su pareiškėjos nurodytu ilgiu.
Teismas pažymėjo, kad ATPK 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai vienas asmuo padaro du arba daugiau administracinių teisės pažeidimų, administracinė nuobauda skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai. V. B. nustatyti ATPK 55 straipsnio 1 dalies ir 76 straipsnio 2 dalies pažeidimai. V. B. už kiekvieną pažeidimą turėjo būti atskiria paskirta administracinė nuobaudą ir vadovaujantis ATPK 33 straipsnio nuostatomis paskirta galutinė nuobauda. Tačiau šios nuostatos nebuvo laikomasi.
Teismas nurodė, kad parenkant nuobaudą atsižvelgiama į tai, kad V. B. pašalino padarytą žalą, laukinė augmenija toje dalyje, kurioje buvo pasėta kultūrinė pieva, atsikuria, draudimas sėti kultūrinę žolę pakrantės apsaugos juostoje nėra visuotinai žinoma taisyklė, šiuo metu sukurta tiek daug taisyklių, kad su visomis taisyklėmis tapo sudėtinga susipažinti. Pareiškėjos žemės sklypo nuosavybės dokumentuose nėra konkrečiai išskirta, kurioje vietoje yra pakrantės apsaugos juosta, o kurioje – paviršinio vandens telkinio apsaugos zona, kurioje galioja lengvesnis režimas ir nėra draudžiama sėti kultūrinę žolę. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pripažino tinkamu vietoje piniginės baudos skirti įspėjimą.
III. Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį.
Apeliaciniame skunde nurodė, kad V. B. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 76 straipsnio 2 dalį patraukta už upės vagos pakeitimo faktą. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, jog neįrodytas upės vagos pakeitimo faktas. Byloje esantis 2010 m. birželio 18 d. patikrinimo aktas, foto nuotraukos, patvirtina, jog Plaštakos upelio kairiojo kranto atkarpoje, Plaštakos valstybiniame hidrografiniame draustinyje, vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje, vykdyti neteisėti kasimo darbai, pakeičiant upės vagą.
Draudimas keisti upių vagas aiškiai įtvirtintas tiek Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte, tiek Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 124.1 punkte.
V. B. su privalomojo nurodymo reikalavimais sutiko, juolab pačiame skunde pati pripažįsta, kad jo reikalavimus įvykdė. Tai reiškia, jog V. B. įvykdydama 2010 m. birželio 23 d. privalomąjį nurodymą Nr. 13.2-7 pripažino padariusi skundžiamu nutarimu inkriminuotas veikas.
Apeliantas nesutinka, kad V. B. pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį paskirta bauda buvo pakeista į įspėjimą. Paaiškino, kad pažeidimai padaryti ypatingą statusą turinčioje teritorijoje – hidrografiniame draustinyje.
V. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareigūnas J. Č., kvalifikuodamas veiką, nematavo ir nepateikė skaičiavimų, įrodančių upės vagos įgilinimo dydį (centimetrais, metrais ar kitu matavimo vienetu, lyginant su iki veikos padarymo buvusiu vandens lygiu), nematavo ir nepateikė skaičiavimų dėl upės vagos platinimo, keitimo ir kitų kasimo darbų rodiklių. To reikalauja bendrieji atsakomybės atsiradimo pagrindai, teismų praktika analogiškose bylose, o taip pat specialioji norma, įtvirtinta Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje (žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal Aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas)). Kasimo, upės vagos keitimo, gilinimo, valymo ir kitų darbų nebuvimą įrodo ir paties inspektoriaus J. Č. prie 2010 m. birželio 23 d. privalomojo nurodymo Nr. 13.2-7 surašytas Gamtai padarytų nuostolių paskaičiavimas. Pastarajame inspektoriaus surašytame dokumente pagal Aplinkos ministro 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 198 patvirtiną Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodiką skaičiuojami tik nuostoliai pakrantės sausumoje augmenijai (metodikos 14, 15 punktai), tačiau galimi kasimo, vagos keitimo, gilinimo ar kiti darbų padariniai pagal šios metodikos 6 ar 11 punktus nėra skaičiuojami.
Pažymėjo, kad privalomasis nurodymas tėra sudedamoji, pagalbinė bei išvestinė administracinės teisenos dalis. Tai priemonė užtikrinti pažeidimo pašalinimą, taikyta kartu su sprendimu patraukti mane administracinėn atsakomybėn.
Teismas, parinkdamas nuobaudą bei paskirdamas įspėjimą už atliktus pievos atsėjimo darbus 20 metrų ilgio pakrantės ruože, atsižvelgė į byloje konstatuotas lengvinančias aplinkybes, atsižvelgė į tą būtinojo reikalingumo aplinkybę, jog pieva atsėta siekiant atkurti gamtos (potvynio, ledų sangrūdų ir bebrų) po žiemos stipriai nuniokotą aplinką.
Apeliacinis skundas paduotas netinkamo asmens. Apeliantas – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas – nėra proceso dalyvis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu V. B. už ATPK 55 straipsnio 1 dalyje ir 76 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymą skirta subendrinta nuobauda – 300 Lt bauda dėl to, kad 2010 m. birželio 18 d. nustatyta, jog Plaštakos valstybinio hidrografinio draustinio teritorijoje, Valų k., Ukmergės raj., ji nuosavame žemės sklype savavališkai iškasė Plaštakos upelio vagą ir šlaitus, sumažinant pakrantės augaliją 50 metrų ilgio ruože, o Plaštakos upelio pakrantės apsaugos juostos plotis toje vietoje yra 20 metrų, taip pažeidžiant Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 5 punkto bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 124.1 punkto ir 126.4 punkto reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylą V. B. atžvilgiu pagal ATPK 76 straipsnio 2 dalį nutraukė, konstatavęs, kad upės vagos pakeitimo faktas nebuvo įrodytas. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ATPK 291 straipsnį nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje gali apskųsti asmuo, kurio atžvilgiu jis priimtas, organas, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusysis. Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolą V. B. surašė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento struktūrinio padalinio – Ukmergės rajono agentūros įgaliotas pareigūnas, todėl nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas paduotas tinkamo subjekto.
Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino 2010 m. birželio 23 d. privalomojo nurodymo Nr. 13.2-7, kuris apelianto manymu patvirtina vagos pakeitimo faktą.
ATPK 76 straipsnio 2 dalis (2006 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. X-691 redakcija) numatė atsakomybę už rezervatų, draustinių, nacionalinių ir regioninių parkų, biosferos rezervatų, jų buferinės apsaugos zonų režimo pažeidimą, kai padaroma žala aplinkai.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo remtis 2010 m. birželio 23 d. nurodymu, kaip įrodymu, patvirtinančiu vagos pakeitimo faktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus pripažįsta kaip neobjektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apelianto nurodytas 2010 m. birželio 23d. nurodymas, kuris priimtas priėmus nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, nepatvirtina padaryto pažeidimo.
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 ir 5 punktus privalomieji nurodymai duodami kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes (4 p.) ir kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai (5 p.). Nagrinėjamu atveju yra ginčijamas padarytas pažeidimas. Privalomasis nurodymas negali būti pripažįstamas įrodymu, patvirtinančiu padaryta pažeidimą ATPK 256 straipsnio prasme.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodyta ir aplinkai padaryta žala, kurią privaloma įrodinėti pagal ATPK 76 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. X-691 redakcija).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius V. B. kaltinančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. B. veiksmuose nėra ATPK 87 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudėties.
V. B. administracinėn atsakomybėn patraukta ir pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį. Ginčo byloje dėl šio pažeidimo padarymo nėra ir teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, laiko pažeidimą įrodytą. Tačiau apeliantas nesutinka, kad V. B. už šio pažeidimo padarymą paskirtas įspėjimas.
ATPK 55 straipsnio 1 dalis numato, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo vieno šimto iki penkių šimtų litų ir baudą pareigūnams – nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio litų.
ATPK 30 straipsnio 1 dalis numato, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas Stasys Gagys Virgilijus Valančius