2025-10-22 Nr. AB-17285-3-61-3-00386-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2456-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00386-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – atsakovas, Vilniaus AVPK) 2025 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. 10-TE-1 „Dėl A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) pripažinti pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos neteisėtu ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo; 3) grąžinti pareiškėją į tarnybą į iki atleidimo eitas Vilniaus AVPK Kelių policijos skyriaus (toliau – ir KPS) 1-jo poskyrio specialisto pareigas (pareigybės grupė – 12). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis (pareiškėjas) iki atleidimo iš vidaus tarnybos ėjo Vilniaus AVPK KPS 1-jo poskyrio specialisto pareigas. Ginčijamu Įsakymu pareiškėjas nuo 2025 m. sausio 1 d. atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 74 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 78 straipsnio 1 dalimi, 80 straipsnio 1 dalimi, 2024 m. gruodžio 31 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-176 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada).

2.2. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 24 punktą tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Tvarkos aprašo 9.1 papunktyje nustatytu atveju – ir ankstesnės išvados įvertinimas bei tarnybinį patikrinimą atlikusių pareigūnų veiksmai). Iš Išvados matyti, kad atsakovas vertino ne pareiškėjo konkrečius veiksmus 2024 m. spalio 1 d. nuo 23.00 iki 23.38 val., bet visų įvykyje dalyvavusių pareigūnų bendrus veiksmus, juos nedetalizuojant (individualizuojant). Tuo buvo pažeistas Tvarkos aprašo 24 punktas, t. y. padarytas procedūrinis pažeidimas, kuris apsunkinta pareiškėjo teisę gintis nuo jam pateikiamų įtarimų.

2.3. Priešingai nei nurodyta Įsakyme, pareiškėjas nepažemino pareigūno vardo. Praėjus beveik mėnesiui nuo tiriamo įvykio, pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo (pareigūno vardo pažeminimo) su prašymu pateikti paaiškinimą. Pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2024 m. spalio 1 d. apie 23.00 val. kartu su kolegomis buvo aikštelėje, o atvažiuojant į ją, jis draudžiamo kelio ženklo nepastebėjo, kadangi toje vietoje buvo pirmą kartą, jo sveikatos būklė dėl sutrikusio kraujospūdžio tą vakarą buvo labai bloga. Aikštelėje jokių pašalinių žmonių nebuvo, ten pareiškėjas šnekučiavosi su kolegomis, juokavo, užkandžiavo, jokių alkoholinių gėrimų nevartojo ir nematė, kad kas nors būtų vartoję. Kadangi buvo tamsus paros metas, aikštelė buvo apaugusi krūmais, pareiškėjas nematė, kad kas nors iš kolegų šlapintųsi. Kai pareiškėjas bendravo su A. K. (A. K.), pastarojo būklė jam nekėlė jokių įtarimų, kad jis yra neblaivus. Po kurio laiko kažkas pasakė, kad skubiai reikia važiuoti namo, pareiškėjas atsisėdo į automobilį ant galinės sėdynės ir užsnūdo. Kolegos pažadino tik prie jo namų, kur jis išlipo kartu su kolega N. B. ir nuėjo namo ilsėtis. Pareiškėjas, kai jį vežė namo, nei pajuto, nei pastebėjo jokio eismo įvykio ar pasišalinimo iš jo, neužfiksavo, kiek asmenų važiavo automobilyje. Tik kitą dieną sužinojo apie įvykį su A. K. 2024 m. spalio 1 d. prieš įvykį pareiškėjas lankėsi pas gydytojus dėl blogos sveikatos būklės, o 2024 m. spalio 2 d. buvo paguldytas į ligoninę.

2.4. Iš aikštelės vaizdo įrašo matyti, jog A. K. automobilis, išvažiuodamas į pagrindinį kelią, šiek tiek pakyla, pristabdo, trumpam pajuda atgal, tačiau joks susidūrimas su kelio ženklu neužfiksuotas. Todėl yra akivaizdu, kad pareiškėjas, sėdėdamas automobilyje ir būdamas užsnūdęs, negalėjo pastebėti jokio eismo įvykio. Priešingai nei nurodyta Išvadoje, pareiškėjo veiksmuose nebuvo kaltės (tyčios pažeminti pareigūno vardą). A. K. jam (pareiškėjui) nesukėlė jokio įtarimo, kad yra girtas ir negali vairuoti, nuo 23.00 val., būdamas aikštelėje, pareiškėjas alkoholinių gėrimų negėrė, ir tokie pareiškėjo veiksmai nepažeidė jokių teisės aktų. Atsakovas pareiškėjo ir kitų pareigūnų kaltės įrodymu laikė kavinės darbuotojos duotą paaiškinimą tarnybinio patikrinimo metu, kad neva ji matė, jog visi 12–14 pareigūnų kavinėje 2024 m. spalio 1 d. nuo 17.30 iki 22.00 val. vartojo alkoholinius gėrimus. Tačiau pareiškėjas abejoja, ar kavinės darbuotoja nuolat stebėjo pobūvį ir galėjo tiksliai matyti, ar visi jo dalyviai vartojo alkoholį bei kiek jo buvo suvartota. Kavinės darbuotoja negalėjo visų stebėti, buvo asmenų, kurie alkoholio nevartojo. Išvažiuojant iš aikštelės pareiškėjas nepastebėjo jokio eismo įvykio, todėl negalėjo ir neturėjo suvokti, kad A. K. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl pareiškėjas šių A. K. veiksmų negalėjo ir „toleruoti“. Pareiškėjas nebuvo išlipęs iš automobilio, todėl ši aplinkybė patvirtina jo paaiškinimus, kad jokio eismo įvykio jis nepastebėjo. Jei būtų pastebėjęs, būtų išlipęs ir apsižiūrėjęs automobilį. Pareiškėjas tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 2005 m., buvo skatintas 17 kartų, buvusio vadovo charakterizuojamas vien tik teigiamai, todėl atsakovas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo kaltės ir atsakomybės taikymo, turėjo vertinti ir šias pareigūno savybes.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog ne tarnybos metu, neuniformuoti Vilniaus AVPK KPS 1-ojo poskyrio vyriausioji patrulė G. S., specialistai E. U. (E. U.), A. K. ir N. B., kartu su A. K. bei kitais Vilniaus AVPK KPS darbuotojais 2024 m. spalio 1 d. nuo 17.30 iki 22.00 val. kavinėje „Buga“ šventė profesinę šventę. Minėtoje kavinėje dirbusi darbuotoja patvirtino, kad pareigūnai vartojo alkoholinius gėrimus, šį faktą kavinėje „Buga“ patvirtino ir J. A. 2024 m. spalio 1 d. nuo 23.00 val. G. S., E. U., A. K., N. B. ir A.

K. buvo stovėjimo aikštelėje, į kurią įvažiavimas draudžiamas. Remiantis vaizdo įrašais, nėra galimybės patvirtinti ar paneigti, jog pareigūnai ten vartojo alkoholinius gėrimus, o pastarieji neigia alkoholinių gėrimų vartojimą, tačiau iš pastarųjų elgesio (vaizdo įrašų duomenų) matyti, jog asmenys buvo neblaivūs ar apsvaigę. Išvadą, kad asmenys, esantys prie automobilio „BMW X6“, yra galbūt neblaivūs ar apsvaigę, padarė ir pranešėjas, kuris 2024 m. spalio 1 d. net kelis kartus skambindamas bendruoju pagalbos telefonu pranešė, kad aikštelėje į automobilį susėdo grupė, galbūt nuo kažko apsvaigusių, jaunuolių ir jis baiminasi, kad apsvaigę asmenys gali vairuoti automobilį.

Vaizdo įrašai patvirtina, kad minėti pareigūnai toleravo A. K. daromus Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimus. Pareigūnai privalėjo žinoti ir matyti, kad A. K. vairavo neblaivus, o tai įrodo kavinės darbuotojos paaiškinimas, vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip A. K. eina svyruodamas, laikydamasis už automobilio kėbulo, jo judesiai yra akivaizdžiai nekoordinuoti, taip pat ir vėlesnė įvykių eiga – 2024 m. spalio 2 d. 00.40 val. neblaivumo nustatymo akte užfiksuoti girtumo požymiai, dėl kurių jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Toks minėtų pareigūnų elgesys atspindi itin aplaidų požiūrį į tarnybą policijoje – dėl jų neveikimo ir administracinių nusižengimų toleravimo kilo akivaizdžiai neigiamos pasekmės. Tokiu elgesiu pareigūnai akivaizdžiai pažeidė jiems nustatytas pareigas, numatytas Statuto 3 straipsnio 8 dalyje ir Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje. Pareigūnų teiginius, kad jie buvo įsitikinę, jog A. K. yra blaivus, jie nematė kelio ženklo, dėl erdvaus automobilio salono nefiksavo jame buvusių keleivių skaičiaus, nematė, negirdėjo ar nesuprato, kad A.

K. padarė eismo įvykį, iš kurio vietos pasišalino, atsakovas vertino kaip jų pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti galimos tarnybinės atsakomybės pasekmių.

4.2. Atsakovas abejoja A. K. teiginiais, jog jis tą vakarą blogai jautėsi, kadangi pastarasis visai neskubėjo namo ir kartu su kolegomis šventė. Pareiškėjo sveikatos patikrinimo išvada atlikta 2024 m. spalio 18 d. – tinkamas tarnybai. Eismo įvykio metu, kuomet A. K. automobilis kaire puse kliudė kelio ženklą ir automobilis buvo gerokai apgadintas, turėjo būti stiprus garsas, jis turėjo būti girdimas ir automobilio salone, tačiau nė vienas automobilyje buvęs asmuo nesuprato, kad įvyko eismo įvykis. Minėtos aplinkybės tik pavirtina pareigūnų siekį vengti galimos tarnybinės atsakomybės ir apsvaigimą įvykio metu. G. S., E. U., A. K. ir N. B., būdami kelių policijos pareigūnais, kurių profesinė pareiga yra užkirsti kelią teisės pažeidimams, vykdydami minėtas veiklas ir nesiimdami jokių veiksmų, kad sustabdytų pažeidimus bei apie juos praneštų nustatyta tvarka, pažemino pareigūno vardą.

4.3. Vaizdo įrašuose yra fiksuoti aiškūs faktiniai duomenys apie apsvaigusių asmenų vaikščiojimą prie automobilio, šlapinimąsi netoliese ir galimą alkoholio vartojimą prie automobilio bei jo viduje. Iš vaizdo įrašų yra akivaizdu, jog pareigūnai toleravo A. K. daromus KET pažeidimus. Iš pareiškėjo paaiškinimo yra akivaizdu, jog pareiškėjas aiškiai suvokė, kokiais veiksmais padarė pareigūno vardo pažeminimą ir dėl jų pasisakė.

4.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis nežinojo, jog A. K. buvo vartojęs alkoholį, nes kartu su pastaruoju buvo kavinėje „Buga“ ir vartojo alkoholį, be to, neabejotinai matė, kaip pastarasis atrodo, elgėsi ir judėjo, todėl teiginiai, jog „A. K. nekėlė jokių įtarimų dėl neblaivumo“ neatitinka visų surinktų faktinių duomenų ir laikytina gynybine versija. Vertinant susidariusią situaciją, ypač svarbu užtikrinti skaidrią ir disciplinuotą vidaus tarnybos veiklą. Tačiau pareiškėjo veiksmai, toleruojant neblaivaus asmens vairavimą, kolegų šlapinimąsi viešoje vietoje ir kitus pažeidimus, visiškai neatitinka šių tikslų. Be to, kadangi pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, jam keliami aukštesni reikalavimai ir nustatyti nepriekaištingo elgesio standartai, kurių jis prisiekė laikytis. Todėl, vertinant jo elgesį konkrečioje situacijoje, jo suvokimą apie tinkamą elgesį ir galimybes veikti, būtina atsižvelgti į pareigūno statuso keliamas aplinkybes. Pareiškėjas, būdamas kelių policijos pareigūnu ir turėdamas Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą nuolatinę pareigą vykdyti bendrąsias pareigūno funkcijas, akivaizdžiai ignoravo jam pavestas pareigas.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. K. skundą.

6. Teismas nustatė, kad Įsakymas priimtas, remiantis 2024 m. gruodžio 31 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-176 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus pareigūnų veiksmų“. Išvadoje konstatuota, kad Vilniaus AVPK KPS 1-ojo poskyrio specialistas A. K., būdamas galbūt neblaivus, stovėjimo aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini) (į kurią įvažiavimas draudžiamas kelio ženklu Nr. 303 „Motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas“), kartu su kolegomis iš Vilniaus AVPK Kelių policijos skyriaus – G. S., E. U., A. K., N. B. ir J. A. – galbūt vartojo alkoholinius gėrimus. Taip pat buvo toleruojamas kolegų A. K. ir E. U. 23.15 val. padarytas viešosios tvarkos administracinis nusižengimas – šlapinimasis viešoje vietoje. 23.36 val., kartu su dar penkiais kolegomis, A. K. įsėdo į A. K. vairuojamą automobilį „BMW X6“, kuriuo galbūt buvo vairuojama būnant neblaiviam. Automobilyje tuo metu buvo šeši asmenys. 23.37 val. A. K. sukėlė eismo įvykį – atsitrenkė į kelio ženklą ir pasišalino iš įvykio vietos, tačiau A. K., būdamas Vilniaus AVPK KPS specialistas, kurio pareiga yra užtikrinti eismo priežiūrą ir viešąjį saugumą, visiškai nereagavo į šiuos grubius KET pažeidimus: neblaivaus vairavimo, kelio ženklų nesilaikymo, keleivių vežimo taisyklių pažeidimo ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Nepaisant to, A. K. nesikreipė į policijos įstaigą ar kitą atsakingą instituciją, nesiėmė jokių veiksmų užkirsti kelią daromiems teisės pažeidimams, o tokiais veiksmais tikėtina padarė tarnybinį nusižengimą ir pažemino pareigūno vardą.

7. Teismas vertino, kad Išvadoje pagrįstai ir teisingai buvo konstatuota, jog nurodomi KET pažeidimai ir viešosios tvarkos pažeidimai buvo padaryti, jie buvo užfiksuoti vaizdo stebėjimo kamerų ir juos matė bei apie juo pranešė pašalinis asmuo – apsaugos darbuotojas. Todėl atsakovas turėjo tiek pagrindą, tiek pareigą įvertinti pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimą, kadangi pareiškėjas yra policijos pareigūnas, kaip pats nurodė teismo posėdžio metu tarnyboje dirbantis apie 14 metų, turintis pareigą užkardyti, užfiksuoti, atskleisti ir išaiškinti pažeidimus, o šiuo atveju visi pažeidimai buvo padaryti pareiškėjo akivaizdoje, bet jis to nepadarė ir savo pareigos neatliko.

8. Pareiškėjo argumentus, kad jis nesuvokė, jog A. K. padarė eismo įvykį, nes neva nieko nematė ir nepajautė (buvo atsipalaidavęs ir užsnūdęs), teismas vertino kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykio metu A. K. automobilis buvo gerokai apgadintas, todėl yra akivaizdu, kad smūgis į kelio ženklą buvo toks stiprus ir sukeliantis tokį garsą, kad automobilyje sėdėjęs pareiškėjas negalėjo neprabusti ir jo nepajusti, tačiau nei vienas automobilyje buvęs asmuo nesuprato, kad įvyko eismo įvykis. Po kelių sekundžių vairuotojas sustojęs išlipo ir apžiūrėjo būtent tą automobilio vietą, kuria buvo kliudytas kelio ženklas, todėl pareiškėjas turėjo suprasti, jog kolega ne tik padarė eismo įvykį, bet ir įsitikinęs tuo pasišalino iš eismo įvykio.

9. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės, įvertinus faktą, jog tą dieną pareiškėjas šventė profesinę šventę kartu su kitais įvykyje buvusiais kolegomis, kurioje buvo vartojamas alkoholis, ir matė kolegą A. K. bei su juo praleido visą vakarą, leidžia pagrįstai spręsti, jog pareiškėjas aiškiai suvokė, kad išvažiuodamas iš aikštelės vairuotojas A. K. galėjo būti neblaivus. Teismas pažymėjo, kad vaizdo įrašas patvirtina, jog A. K. vaikščiodamas prie automobilio, šlitinėjo į šalis, eidamas klupo, rankomis prisilaikė į automobilį, nesugebėjo eiti tiesiai, t. y. jo judesiai akivaizdžiai buvo nekoordinuoti ir būdingi neblaivaus asmens elgsenai. Pareiškėjas, pats būdamas kelių policijos pareigūnu apie 14 metų ir tarnyboje susidurdamas su neblaiviais vairuotojais iš tokio kolegos elgesio ir tokios būsenos turėjo suvokti ir aiškiai suvokė, kad pastarasis gali būti apsvaigęs nuo alkoholio ir negali vairuoti. Be to, faktą, kad visi policijos pareigūnai tą dieną kavinėje „Buga“ gėrė alkoholį, patvirtino tiek kavinės darbuotoja, tiek kartu šiuose įvykiuose dalyvavusi J. A., tiek pats A. K. baudžiamojoje byloje pripažino, kad jis vairavo išgėręs alkoholio. Net ir pranešėjas, kuris tik per vaizdo kamerą matė pareiškėjo ir jo kolegų elgesį prie automobilio, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – ir BPC) pranešė, kad vairuoti automobilį sėdo galbūt apsvaigęs vairuotojas.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra kelių policijos pareigūnas ir net ne tarnybos metu privalo būti budrus ir veikti kaip pareigūnas nuolatinio vykdymo principe (Statuto 3 str. 1 d. 8 p.), todėl jo paaiškinimas, kad jis nematė kelio ženklo, draudžiančio įvažiuoti į aikštelę, nepaneigia šių aplinkybių ir vertinamas tik kaip bandymas išvengti atsakomybės.

11. Teismas atmetė kaip visiškai neįtikinančius ir nelogiškus pareiškėjo paaiškinimus neva automobilis buvo gana didelis ir erdvus, o atsisėdęs į automobilį, jis (pareiškėjas) neužfiksavo, kiek jame yra keleiviams skirtų vietų, todėl nesuprato, kad juo važiuoja daugiau nei leistina žmonių.

12. Teismas taip pat abejojo pareiškėjo teiginiais, kad jis tą vakarą jautėsi blogai dėl pakilusio kraujo spaudimo, galvos svaigimo, kadangi pareiškėjas pas gydytojus nevyko, namo neskubėjo, o po profesinei šventei atšvęsti organizuotų dienos pietų su kolegomis dar vyko į kavinę „Buga“, vėliau – į stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini).

13. Pareiškėjo paaiškinimus, kad savo kolegų šlapinimosi viešoje vietoje jis nematė dėl tamsaus paros meto, teismas vertino kaip pareiškėjo gynybinę poziciją. Teismas pažymėjo, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog A. K. ir E. U. šlapinosi vos keleto metrų atstumu nuo automobilio, netoli kurio buvo pareiškėjas. Nors pačioje aikštelėje nėra tiesioginio apšvietimo, tačiau gatvė, iš kurios yra įvažiavimas į aikštelę, yra gerai apšvieta. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad automobilio žibintai beveik visą laiką buvo įjungti ir pareigūnų šlapinimosi metu nuo galinių žibintų sklido raudona šviesa į tą pusę kur buvo A. K. ir E. U.

14. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, dėl pavartoto alkoholio nesugebėjo reaguoti į jo akivaizdoje daromus pažeidimus, yra ne objektyvi, nuo jo nepriklausanti priežastis, o priešingai – būtent nuo paties pareiškėjo pasirinkimo ir valios priklausanti priežastis. Pareiškėjas savo noru vartojo alkoholį, todėl neblaivumas nėra neteisėtą neveikimą pateisinanti priežastis ir pagrindas netaikyti tarnybinės atsakomybės.

15. Teismas pažymėjo, kad Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 2 dalies 7 punkto, Vilniaus AVPK viršininko 2022 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 10-V-170 patvirtinto Vilniaus AVPK KPS 1-ojo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Specialisto pareigybės aprašymas), su kuriuo pareiškėjas 2022 m. birželio 1 d. pasirašytinai supažindintas, 3, 4, 6.1, 6.2, 6.9, 6.16 punktų, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos įpareigoja pareiškėją, kaip policijos pareigūną, savo pareigas atlikti ir ne tarnybos metu. Todėl jo (pareiškėjo) neveikimas, neužkertant kelio ir toleruojant matomus savo kolegų daromus teisės pažeidimus, yra nurodytų teisės normų pažeidimas, nevykdant savo pareigos, yra neteisėtas ir užtraukia tarnybinę atsakomybę, priklausomai nuo jo elgesio pasekmių.

16. Teismas pripažino, kad atsakovas pareiškėjo neveikimą pagrįstai vertino kaip policijos pareigūno vardo pažeminimą bei policijos pareigūno priesaikos sulaužymą, nes pareiškėjo elgesys yra akivaizdžiai nesuderinamas su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos pareigūnų. Pareiškėjo neveikimas toleruojant jo akivaizdoje daromus teisės pažeidimus yra akivaizdžiai nesuderinamas su jo užimamomis pareigomis, policijos pareigūno statusu bei duota priesaika.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad informacija apie netinkamus policijos pareigūno veiksmus, kuriuos pareiškėjas toleravo, 2024 m. spalio 7 d. paskelbta interneto žiniasklaidos priemonėse ir tapo žinoma visuomenei (www.delfi.lt straipsnis „Kelių policijos dieną pareigūnas atšventė kaip reikiant: girtas sukėlė avariją ir spruko iš įvykio vietos“; www.lnk.lt straipsnis „Kelių policijos dieną pareigūnas atšventė kaip reikiant: girtas sukėlė avariją“). Be to, visus pareigūnų neteistus veiksmus matė ir pranešėjas, kuris ir informavo apie juos BPC. Šis atvejis, kuris turėjo atgarsį visuomenėje, neabejotinai formuoja neigiamą visuomenės nuomonę apie visą policiją, todėl pareiškėjo neveikimo pasekmės neabejotinai menkina policijos autoritetą ne mažiau nei paties pažeidimus padariusio pareigūno neteisėtas elgesys.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistas Tvarkos aprašo 24 punktas ir buvo apsunkinta pareiškėjo teisė gintis nuo jam pateikiamų įtarimų. Teismas pažymėjo, kad iš Išvados ir ją pagrindžiančios medžiagos matyti, jog kiekvienam pareigūnui buvo įteiktas pranešimas dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo ir visiems buvo aiškiai nurodyti veiksmai (neveikimas), kurie tiriami ir dėl kurių paprašyta pateikti paaiškinimus. Pareiškėjui toks pranešimas buvo įteiktas 2024 m. spalio 31 d. ir jis dėl jo pateikė savo 2024 m. lapkričio 6 d. paaiškinimą. Taigi, pareiškėjui aiškiai buvo nurodyti jo veiksmai, kurie buvo tiriami kaip galimas tarnybinis nusižengimas ar pareigūno vardo pažeminimas, o iš jo paaiškinimo matyti, kad jis suprato, dėl kokių veiksmų turi gintis ir savo teisę realizavo. Teismo vertinimu, vien tai, kad Išvadoje kiekvieno pareigūno veiksmai nebuvo atskirai aprašomi ir vertinami, o pateiktas apibendrinto pobūdžio visų pareigūnų veiksmų vertinimas, nereiškia, kad buvo pažeistas Tvarkos aprašo 24 punktas.

19. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai ir teisingai nustatė, jog ne tarnybos metu pareiškėjas savo neveikimu pažemino pareigūno vardą. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta visuma aplinkybių, reikalingų pritaikytai pareigūno atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai buvo atleistas iš vidaus tarnybos ir naikinti Įsakymą nėra teisinio pagrindo.

20. Teismas pažymėjo, kad nenustačius, jog Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nėra pagrindo grąžinti pareiškėją į iki atleidimo eitas pareigas bei priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 21. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti visus pareiškėjo skundo argumentus, patikrinti kiekvieną pareiškėjui pareikštą kaltinimą, bet to nepadarė, dalies pareiškėjo argumentų nevertino, laikė, kad jie nesusiję su byla ir taip susiaurino bylos nagrinėjimo ribas.

22.2. Pareiškėjo veiksmuose (neveikime) nėra pareigūno vardo pažeminimo sudėties. Byloje jokiais įrodymais nebuvo paneigti pareiškėjo argumentai, kad jis ne tarnybos metu 2024 m. spalio 1 d. kartu su kolektyvu, būdamas neuniformuotas, kavinėje „Buga“, nematė ir neprivalėjo stebėti, jog A. K. vartotų alkoholį, A. K. jam nesukėlė jokio įtarimo, kad yra neblaivus ir negali vairuoti. Nors pareiškėjas 2024 m. spalio 1 d. apie 23 val. kartu su kolegomis buvo adresu (duomenys neskelbtini), bet atvažiuojant į minėtą aikštelę jis draudžiamo kelio ženklo nepastebėjo, kadangi važiuodamas automobilyje keleivio vietoje ženklų nestebėjo, toje vietoje buvo pirmą kartą. Byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėjo sveikatos būklė tą vakarą buvo labai bloga, buvo pakilęs kraujospūdis, padidėjęs širdies ritmas, svaigo galva (pareiškėjas nuolat vartoja vaistus, yra stebimas gydytojų).

22.3. Aikštelėje jokių pašalinių žmonių nebuvo, ten jis (pareiškėjas) šnekučiavosi su kolegomis, juokavo, užkandžiavo. Jokių alkoholinių gėrimų nevartojo, nematė, kad būtų vartoję jo ten buvę kolegos, nes alkoholinių gėrimų su savimi neturėjo. Kadangi buvo tamsus paros metas, aikštelė buvo apaugusi krūmais, jis nematė, kad kas nors iš kolegų šlapintųsi. Kai jis bendravo su A. K., pastarojo būklė jam nekėlė jokių įtarimų, kad jis yra neblaivus, vakare A. K. minėjo, kad turi asmeninių problemų, atrodė sunerimęs, pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jis (A. K.) buvo blaivus. Po kurio laiko kažkas pasakė, kad skubiai reikia važiuoti namo, pareiškėjas atsisėdo į automobilį ant galinės sėdinės ir užsnūdo. Jį (pareiškėją) kolegos pažadino tik prie jo namų (duomenys neskelbtini), ten jis išlipo kartu su kolega N. B. ir nuėjo namo ilsėtis. Todėl, priešingai negu pirmosios instancijos teismas nurodė, pareiškėjas negalėjo matyti eismo įvykio ir pasišalinimo iš jo.

22.4. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas nurodė, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tai, kad A. K. neblaivus vairavo automobilį, kad neva iš vaizdo įrašo matyti, jog A. K. yra gerokai apgirtęs ir neva pareiškėjas tokį šio buvusio pareigūno elgesį toleravo. Byloje yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-423-1201/2025, kuriame konstatuota, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, šios veikos objektyvioji pusė yra ne automobilio vairavimas esant neblaiviam, o neblaivumo patikrinimo vengimas. Todėl teismo argumentai, kad pareiškėjas neužkirto kelio ir toleravo A. K. vairavimą esant neblaiviam, yra nepagrįsti.

22.5. Pareiškėjas buvo ne tarnybos metu, t. y. turėjo laisvalaikį, todėl negalima suabsoliutinti Statuto 3 straipsnyje numatyto bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principo, kad pareigūnas visur ir visada privalo vykdyti bendrąsias pareigas, nes tokiu būdu bus pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti šią aplinkybę, nustatyti, ar pareiškėjas, būdams ne tarnybos metu, po alkoholio pavartojimo kavinėje galėjo ir privalėjo stebėti kitų asmenų elgesį, ar galėjo suprasti, kad kiti asmenys daro kokius nors teisės pažeidimus.

22.6. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, padarė procedūrinius pažeidimus, nulėmusius neteisėtą administracinio akto priėmimą. Pranešimo apie padarytą tarnybinį nusižengimą įteikimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvertinti pareiškėjo, o ne bendrai įvykyje dalyvavusių visų pareigūnų, veiksmus. Atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje vertino ne pareiškėjo konkrečius veiksmus 2024 m. spalio 1 d. nuo 23 val. iki 23.38 val., bet visų įvykyje dalyvavusių pareigūnų G. S., E. U., N. B., A. K. veiksmus, juos nedetalizuojant (individualizuojant), tuo pažeisdamas Tvarkos aprašo 24 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-1 „Dėl A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo bei susijusių reikalavimų grąžinti pareiškėją į tarnybą, priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo.

24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai ir teisingai nustatė, jog ne tarnybos metu pareiškėjas savo neveikimu pažemino pareigūno vardą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Įsakymą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą patenkinti.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, papildomos sprendime padarytos išvados.

27. Statuto 74 straipsnio 1 dalies 7 punkte reglamentuota, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Statuto 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai vidaus tarnybos sistemos pareigūno veika, padaryta dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti. Statuto 74 straipsnio 1 dalies 2–10, 13 ir 15 punktuose nurodytais pagrindais pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio (-ios) pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiais pagrindais atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos galima ir jo laikinojo nedarbingumo, atostogų ar nušalinimo nuo pareigų metu (Statuto 78 str. 1 d.).

28. Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad vienas iš vidaus tarnybos principų yra bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principas; pareigūnas privalo atlikti Statute nustatytas bendrąsias pareigūno pareigas ir statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas pareigūno pareigas.

29. Policijos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 23 d.) 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Šiame punkte nustatyti reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijai) netaikomi pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos atlikimas iš esmės pakenktų policijos uždavinių įgyvendinimui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pareigūnas privalo atlikti ir kitas įstatymuose jam nustatytas pareigas.

30. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2023 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 5-V-411 „Dėl Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekso patvirtinimo“ patvirtintame Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekse (toliau – ir Elgesio kodeksas) nustatyta, kad policijos darbuotojų tarnybinė etika grindžiama šiais veiklos ir elgesio principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, lojalumo, nesavanaudiškumo, sąžiningumo, nešališkumo, padorumo, politinio neutralumo, pavyzdingumo, viešumo ir skaidrumo (Elgesio kodekso 5 p.). Policijos darbuotojas, laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto (Elgesio kodekso 7.1 p.); visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus (Elgesio kodekso 7.2 p.). Kiekvienas policijos darbuotojo elgesio nukrypimas nuo etikos, moralės normų ar teisės aktų reikalavimų kelia grėsmę visų jo atliekamų funkcijų skaidrumui ir visuomenės pasitikėjimui policija, todėl kiekvienas policijos darbuotojas privalo vadovautis pateiktais pavyzdžiais kaip esminiais orientyrais (Elgesio kodekso 9 p.).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016 ir kt.).

32. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Įsakymas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Statuto 74 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 78 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į Išvadą. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, todėl atleistinas iš vidaus tarnybos už tai, kad ne tarnybos metu neuniformuotas 2024 m. spalio 1 d. nuo 23:00 val. kartu su kitais pareigūnais galbūt buvo neblaivus ar apsvaigęs, toleravo A. K. daromus KET pažeidimus (keleivių vežimo taisyklių pažeidimus (pagal valstybės įmonės „Regitra“ duomenis, A. K. automobilyje „BMW X6“, (duomenys neskelbtini), yra keturios sėdimos vietos, nors jame važiavo šeši asmenys); kelio ženklo reikalavimų nesilaikymą (buvo stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), į kurią įvažiavimas draudžiamas (pažymėtas kelio ženklu Nr. 303 „Motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas“); A. K. vairavimą esant neblaiviam, esant akivaizdiems neblaivumo (girtumo) požymiams; A. K. pasišalinimą iš eismo įvykio vietos; saugos įmonės darbuotojo daromą KET pažeidimą; taip pat toleravo kolegų daromus viešosios tvarkos pažeidimus (šlapinimąsi viešoje vietoje). Išvadoje pareiškėjo veiksmai vertinami kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas ir policijos pareigūno priesaikos sulaužymas, pasireiškęs sąmoningais, kaltais, tyčiniais priešingais teisės ir tarnybinės etikos reikalavimams veiksmais (tyčia), pažeminusiais vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiais pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromituojantys. Pareiškėjo veiksmų pobūdis Išvadoje įvertintas kaip akivaizdžiai besikertantis su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, akivaizdžiai nesuderinamas su užimamomis pareigomis bei policijos pareigūno statusu.

33. Įvertinus tarnybinio patikrinimo medžiagą ir Išvadą, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jo elgesys nebuvo individualizuotas (anot, pareiškėjo, Išvadoje pasisakoma dėl visų įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų bendrai). Pažymėtina, kad nors Išvada priimta dėl visų aptartame įvykyje dalyvavusių asmenų, tačiau joje detaliai pasisakoma dėl pareiškėjo individualios situacijos: išvardijamos nustatytos faktinės aplinkybės, surinkti įrodymai, pareiškėjui įteiktas tarnybinis pranešimas, kuriame prašoma pasiaiškinti, pareiškėjo paaiškinimas, pareiškėjo pareigybės aprašymas, priesaika, konkrečios teisės aktų nuostatos, vertinimas, kaltė, informacija apie pareiškėjo tarnybą ir t. t.

34. Pareiškėjo argumentus, kad jis jokių pažeidimų nematė ir neturėjo pareigos į juos reaguoti, teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę poziciją, kurią paneigia byloje esančių įrodymų visuma (vaizdo įrašai, ginčo įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimai, pranešėjo, kuris informavo BPC apie neteisėtus pareigūnų veiksmus, pateikta informacija ir kt.). Minėti įrodymai yra detaliai aptarti Išvadoje ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja.

35. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo nustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai, kaltė ir pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareigūno elgesys ne tarnybos metu nėra ir negali būti prilyginamas / vertinamas identiškai elgesiui vykdant tarnybą. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, kai kartu su kitais asmenimis, galbūt būdamas neblaivus ar apsvaigęs, toleravo A. K. daromus pažeidimus, daugiau nei leistina keleivių vežimą (pareiškėjas buvo vienas iš keturių automobilio gale važiavusių keleivių), įvažiavimą į aikštelę, kur motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas, A. K. vairavimą neblaiviam, esant akivaizdiems neblaivumo (girtumo) požymiams (pareiškėjas su A. K. ilgą laiką buvo kartu kavinėje, kurioje buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, važiavo automobiliu, leido laiką aikštelėje), A. K. pasišalinimą iš eismo įvykio vietos (pareiškėjas buvo automobilyje, kuris atsitrenkė į kelio ženklo stulpą, jį apgadino (sulenkė), nesustojęs nuvažiavo, ant kelio važiuojamosios dalies liko juodos spalvos nuolaužų, prie šviesoforo A. K. išlipo iš savo vietos, nuėjo prie priekinės kairės automobilio pusės, trumpai apžiūrėjo ir grįžo į vairuotojo vietą), kolegų šlapinimąsi viešoje vietoje (pareiškėjas stovėjo aikštelėje prie automobilio, kai du įvykyje dalyvavę asmenys nuėję apie 5–7 m nuo automobilio link krūmų šlapinosi). Pažymėtina, kad informacija apie netinkamus policijos pareigūno veiksmus, kuriuos pareiškėjas toleravo, 2024 m. spalio 7 d. buvo paskelbta internete ir tapo žinoma visuomenei (www.delfi.lt straipsnis „Kelių policijos dieną pareigūnas atšventė kaip reikiant: girtas sukėlė avariją ir spruko iš įvykio vietos“; www.lnk.lt straipsnis „Kelių policijos dieną pareigūnas atšventė kaip reikiant: girtas sukėlė avariją“). Be to, visus pareigūnų neteistus veiksmus matė pranešėjas, kuris informavo apie juos Bendrąjį pagalbos centrą. Taigi, pareiškėjo elgesys ginčo situacijoje akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, todėl toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga, ją kompromituoja.

36. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad tą vakarą jis jautėsi blogai dėl pakilusio kraujospūdžio, padidėjusio širdies ritmo, galvos svaigimo, todėl negalėjo matyti eismo įvykio ir pasišalinimo iš jo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad po profesinei šventei atšvęsti organizuotų dienos pietų su kolegomis pareiškėjas vyko į kavinę „Buga“, vėliau – į stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Taigi, net ir esant blogai savijautai (kaip pareiškėjas teigia), jis nedelsiant nesikreipė į gydymo įstaigą, neskubėjo namo. Tai leidžia manyti, kad pareiškėjo sveikatos būklė tą vakarą (2024 m. spalio 1 d. nuo 23:00 val.) netrukdė suvokti kolegų (kitų pareigūnų) daromus pažeidimus ir atitinkamai reaguoti, kaip to galima tikėtis iš pareigūno, atsižvelgiant į statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytas pareigūno pareigas.

37. Taip pat iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje (dėl kito pareigūno, dalyvavusio minėtame įvykyje – N. B., atleidimo iš vidaus tarnybos), išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, priėjo prie išvados, jog pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2380-1047/2025). Toje administracinėje byloje buvo vertinamos tapačios ginčo aplinkybės kaip nagrinėjamoje byloje, apeliaciniai skundai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui nesuteikia diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimą, išskyrus tą, kuris yra nustatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte (dabar – Statuto 74 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Taigi, asmens atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011; 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3746-968/2022; 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-916-1047/2024).

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė