2016-11-04 Nr. AB-21227-3-61-3-02008-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1582-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02008-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m.lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b.l.1-8), kurį patikslino (b. l. 19–26), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1784 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.5) I-1784); 2) įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus iš esmės. Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, jei teismas pripažintų, kad šis terminas praleistas.

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2007 m. kovo mėn. sprendimu jai neterminuotai buvo paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jai paskirta senatvės pensija 2010-2011 metais buvo mokama sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėja 2014 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. gegužės 2 d. atsakyme Nr. (10.1) SI-24702 (toliau – ir Raštas Nr. (10.1) SI-24702) nurodė, kad jai paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius ir pateikė sumažintos senatvės pensijos apskaičiavimą. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, tačiau Fondo valdyba ir 2015 m. vasario 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-842 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.5) I-842) nurodė, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti ir jos prašymo nenagrinėjo.

Pareiškėja 2015 m. vasario 24 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV ir nurodė priežastis, dėl kurių ji dėl pensijos nepriemokos nesikreipė anksčiau. Fondo valdyba VSDFV 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1784 atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nenagrinėjo prašymo. Pareiškėjos nuomone, Fondo valdyba nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos prašymus, kadangi apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjos teigimu, apie tai, kad jos senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, ji nežinojo iki VSDFV Klaipėdos skyriaus Rašto Nr. (10.1) SI-24702 gavimo, o skaičiuojant nuo šio rašto gavimo, trejų metų terminas skundui paduoti nepraleistas.

Be to, pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad negauta senatvės pensijos dalis jai bus išmokėta. Pensijų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas iki šiol, todėl pareiškėja patiria turtinius praradimus. Jeigu teismas manytų, kad skundo padavimo terminas praleistas, pareiškėja prašė pripažinti, kad terminą skundui paduoti ji praleido dėl svarbių priežasčių, ir atnaujinti šį terminą atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimus analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjos įsitikinimu, teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis jai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę.

Atsakovas Fondo valdyba prašė bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti nutraukti, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 57–63) atsakovas paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai), o 2010–2011 metais – ir Laikinuoju įstatymu. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja su 2015 m. vasario 24 d. prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama atnaujinti terminą prašymui paduoti ir išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį. VSDFV Sprendimu Nr. (6.5) I-1784, įvertinusi pareiškėjos prašyme atnaujinti terminą nurodytus argumentus, atsižvelgdama į LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, nustatė, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios, objektyviai galėjusios užkirsti kelią paduoti skundą per nustatytą terminą, todėl prašymo netenkino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus išmokėti jai 2010–2011 metais sumažintos senatvės pensijos dalį, kaip paduotą praleidus nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Taigi, išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra baigta, pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti. Įstatymai nenumato galimybės teismui atnaujinti imperatyviomis įstatymo normomis nustatytų terminų, todėl bylos dalis, kurioje prašoma atnaujinti terminą skundui VSDFV paduoti, turėtų būti nutraukta.

Be to, Fondo valdyba atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. balandžio 30 d. Seime yra įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo projektas, kuriuo numatoma kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo 8 ir 5 straipsnių taikymo negautų pensijų dalis. Priėmus šį kompensavimo įstatymą, pareiškėjos negauta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo senatvės pensijos dalis jai bus išmokėta šio įstatymo nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu, VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. PE SP15-46671 pareiškėjai yra apskaičiuota dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo negauta 893,28 Lt kompensuojamoji valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos suma, kurios dalis jau yra išmokėta pareiškėjai (2014 m. gruodžio mėn. – 178,66 Lt, 2015 m. kovo mėn. – 89,33 Lt), o likusi dalis bus išmokėta minėtame VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendime Nr. PE SP15-46671 nustatyta tvarka ir terminais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Klaipėdos skyrius prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 31–37) VSDFV Klaipėdos skyrius paaiškino, kad pareiškėjai 2007 m. paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta taikant šio įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą praleidusi nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl ja neturi būti vadovaujamasi šioje byloje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 92–98) pareiškėjos R. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjai R. B. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2007 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 13MP-1744 paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo ribojama ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatoms (b. l. 41–50). Pareiškėja 2014 m. balandžio 22 d. su prašymu išduoti pažymą apie perskaičiuotos senatvės pensijos dydį kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių (b. l. 51), kuris 2014 m. gegužės 2 d. raštu pateikė pareiškėjai informaciją apie jai paskirtą ir perskaičiuotą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d. senatvės pensiją (b. l. 53–56). Pareiškėja 2014 m. gruodžio 30 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama išmokėti jai visą neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. senatvės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo (b. l. 67–68). Fondo valdyba priėmė 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-842, kuriame nurodė, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti, pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. kovo 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad ji praleido terminą dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, bei sudarančius pagrindą jį atnaujinti, paaiškino, jog pateikus įrodymus, prašymas būtų sprendžiamas iš naujo (b. l. 71–72). Pareiškėja 2015 m. vasario 24 d. (gautas VSDFV 2015 m. kovo 2 d.) kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti ir išmokėti senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 73–76). VSDFV 2015 m. kovo 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-1784, atsakydama į pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis bei atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti ir pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymų ta apimtimi, kuria prašoma išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, nusprendė nenagrinėti (b. l. 64–65).

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1784, teisėtumo ir pagrįstumo bei Fondo valdybos įpareigojimo išnagrinėti minėtus prašymus. Be to, pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti.

Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o nuo 2010 m. sausio 1 d. ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punkte buvo nustatyta, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas.

Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai, savo ruožtu, taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d.

įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pasisakydamas dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis analogišką administracinę bylą, 2014 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-918/2014 nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (t. y. ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų (b. l. 69–70) nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją – Fondo valdybą. Pareiškėja į VSDFV su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kreipėsi 2014 m. gruodžio 30 d. (b. l. 66–68), o su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmų paduoti ir senatvės pensijos nepriemokos už 2010–2012 metus išmokėjimo kreipėsi 2015 m. vasario 24 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja 2015 m. vasario 24 d. prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, kad: jai apie senatvės pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ji nežinojo, nes VSDFV Klaipėdos skyrius jos apie tai neinformavo; apie savo teisių galimą pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai; manė, kad sumažintos pensijos bus kompensuotos nepateikiant atskiro prašymo, tačiau supratusi, kad senatvės pensijos dalis nebus grąžinta, raštu kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo (b. l. 73–76).

LVAT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimui įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi, termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad pareiškėjos argumentai esą apie senatvės pensijos sumažinimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, nėra pagrindas atnaujinti skundo Fondo valdybai padavimo terminą, kadangi pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena ir laikoma ta objektyvia aplinkybe, nuo kurios skaičiuojamas šis terminas, nes būtent tada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Minėta, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. teritoriniam skyriui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos senatvės pensijos dydį. Teikdama prašymą Fondo valdybai, pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas priėjo prie išvadų, kad VSDFV 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1784 pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir paliko nenagrinėtus pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant analogiško pobūdžio bylas dėl termino atnaujinimo galimybės buvo ne kartą pažymėta, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 punkto taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų protingumo ir (ar) teisingumo principų. Šiuo atveju teismas vertino, kad pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad pareiškėja jokių svarbių individualaus pobūdžio aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, nei Fondo valdybai, nei teismui nenurodė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir jį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-886), kuriame nustatė valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, išankstinės senatvės pensijos ar valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensijos buvo mokamos sumažintos dėl įgyvendinant Laikinąjį įstatymą taikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio. Be to, 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923), nustatantis praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Teismas pažymėjo, kad šių įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjai bus kompensuojama dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažinta senatvės pensijos dalis. Fondo valdyba atsiliepime į skundą nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 14 d. sprendimu yra apskaičiuota dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo negauta 893,28 Lt kompensuojamoji valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos suma, kurios dalis – 267,99 Lt – pareiškėjai jau yra išmokėta, o likusi dalis bus išmokėta minėtame sprendime nurodytais terminais ir dydžiais.

III. Pareiškėja R. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 102–103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme, visų pirma, grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008 ir kt.).

LVAT yra pažymėjęs, kad ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba, be kita ko, yra tiesiogiai susijusi su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu. Todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo. Apeliantė pažymi, kad šios bylos ginčo dalykas yra neišmokėtos senatvės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Gavusi 2010 m. sausio mėnesį sumažintą senatvės pensiją, ji subjektyviai suvokė, kad yra pažeidžiamos jos teisės, tačiau žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai buvo nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus dėl sunkios ekonominės būklės. Laikinojo įstatymo galiojimas buvo pratęstas dar vieneriems metams. Taigi, apeliantės subjektyvi nuomonė dėl jos teisių pažeidimo šiuo atveju buvo grindžiama teisiniu reguliavimu, todėl ji nei į Fondo valdybą, nei į teismą nesikreipė.

Tik sužinojusi, kad neišmokėtų pensijų grąžinimo klausimas realiai nėra sprendžiamas, ir supratusi, kad susidaręs senatvės pensijos skirtumas be teismo sprendimo nebus išmokėtas, ji nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad dėl sumažintos senatvės pensijos pareiškėja (apeliantė) pirmą kartą į VSDFV Klaipėdos skyrių kreipėsi 2014 m. gruodžio 30 d., o pakartotinai kreipėsi 2015 m. vasario 24 d. Apeliantė nesutinka su tuo, kad teismas nesprendė dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Nutartyje nėra motyvų, kodėl teismas negali išnagrinėti bylą pagal pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, nors kitos analogiškos administracinės bylos buvo išnagrinėtos ir pareiškėjams priteistos pensijų nepriemokos.

Atsakovas Fondo valdyba su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, nepakeistą

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 111–113) atsakovas pareiškė savo nuomonę, kad teismas teisingai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Klaipėdos skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 114–118) VSDFV Klaipėdos skyrius pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio administracinėse bylose. Nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota privaloma ginčų išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl teismas neturėjo pagrindo nagrinėti iš esmės pareiškėjos reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo (LVAT 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas, taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis (aiškiai) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą teismų praktiką šiuo klausimu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjos 2015 m. kovo 30 d. skundą (b. l. 1-8), kuriame pareiškėja prašė panaikinti Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1784 ir priteisti 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi nustatydama pareiškėjai terminą skundo trūkumams pašalinti, be kita ko, atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, kad jos siekiamam iškelti ginčui dėl senatvės pensijos neišmokėtos dalies įstatymu yra numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o Fondo valdyba 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1784 nėra išnagrinėjusi jos skundo iš esmės. Atsižvelgdamas į tai, teismas išaiškino pareiškėjai, kad ji šiuo atveju gali kelti ginčą, formuluodama atitinkamus reikalavimus Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1784 atžvilgiu (b.l.15-17). Atsižvelgdama į šią teismo nutartį, pareiškėja patikslintame skunde pareiškė reikalavimus panaikinti Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1784 ir įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti jos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus iš esmės (b.l.19-26).

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės į teisminę gynybą realizavimo klausimais, netinkamai vertino jos nurodytas termino paduoti skundą praleidimo aplinkybes ir priežastis. Be to, teismas sprendime nenurodė motyvų kodėl nesprendė dėl jai neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, nes analogiškose bylose pareiškėjų prašymai yra tenkinami.

Dėl apeliantės argumentų, susijusių su asmens teisės kreiptis į teismą realizavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas (Konstitucijos 30 straipsnis, ABTĮ 5 straipsnis) reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytų procesinių taisyklių. Viena iš tokių taisyklių – įstatymų nustatytais atvejais prieš kreipiantis į administracinį teismą turi būti pasinaudota privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25 straipsnis). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jeigu aplinkybė, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos paaiškėja teismui priėmus skundą ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas), o jeigu šia tvarka nebegalima pasinaudoti, teismas nutraukią bylą (ABTĮ 101 straipsnio 8 punktas). Taigi, pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 101 straipsnio 8 punkto, 103 straipsnio 1 punkto nuostatas tų kategorijų bylose, kuriose įstatymas nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, teismas asmens skundą (prašymą) dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali nagrinėti tik tuo atveju, jei skundą (prašymą) padavęs asmuo pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Minėta, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais įstatymais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nė teigia apeliantė, dėl įstatymų nustatytos privalomos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, atsižvelgė į šiuo aspektu aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pagal VSD įstatymo 37 straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Pasinaudojimas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šio įstatymo prasme reiškia, kad Fondo valdyba priėmė vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų. Nagrinėjamu atveju Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1784 privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros prasme reiškia, kad pareiškėja 2014 m. gruodžio 30 d. skundu inicijavo šią procedūrą, tačiau ji nėra atlikta, nes Fondo valdyba nepriėmė nė vieno iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, kurie gali būti priimti įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus skundą iš esmės, o atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. skundą, nepatenkinusi jos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymų atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Minėto turinio Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimas Nr.(6.5)I-1784 pasinaudojimo privalomąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos prasme (ABTĮ 25 str. 1 d.) teismui yra procesinė kliūtis nagrinėti iš esmės ginčą dėl Fondo valdybos administravimo įstaigos neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, nes pareiškėja nėra pasinaudojusi įstatymo nustatyta šiai bylų kategorijai privalomąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Pensijų įstatymo 45 str., VSD įstatymo 37 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi atkreipė pareiškėjos dėmesį į šią aplinkybę (ABTĮ 10 straipsnis), o pareiškėja 2015 m. balandžio 20 d. patikslintu skundu (b.l.19-26) pareiškė tokius reikalavimus, kurie nukreipti į procesinių kliūčių pašalinimą, kad privalomoji išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra būtų užbaigta ir pareiškėja galėtų paduoti skundą teismui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teismas 2015 m. balandžio 25 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 20 d. patikslintą skundą, kuriame pareiškėja Fondo valdybos atžvilgiu pareiškė reikalavimus: panaikinti Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1784 ir įpareigoti išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus iš esmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo bylą šio priimto nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo ribose. Taigi, priešingai nė teigia apeliantė, neišmokėta senatvės pensijos dalis nėra šios bylos ginčo dalykas.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo nagrinėti ir pagrįstai sprendime nepasisakė dėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, nes šios bylos ginčo dalykas - Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1784 teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiau minėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, taip pat nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktus į bylą įrodymus (ABTĮ 57 straipsnis) sprendime teisingai nustatė, kad pareiškėja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą dėl neišmokėtos už 2010 m. sausio - 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį senatvės pensijos dalies inicijavo 2014 m. gruodžio 30 d. prašymu Fondo valdybai. t.y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėja šiame prašyme pareiškė savo nuomonę dėl termino paduoti skundą, teigdama, kad termino nepraleido, o jei Fondo valdyba manytų kitaip, prašė šį terminą atnaujinti.

Šiame prašyme pareiškėja teigė 2010 m. sausio mėnesį gavusi sumažintą senatvės pensiją nemaniusi, jog pažeidžiamo jos teisės, nes žinojo, jog priimtas 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinasis įstatymas ir šio įstatymo 6 straipsniu sumažintos senatvės pensijos, apie šio įstatymo 8 straipsnio taikymą nežinojo, nes Fondo valdybos skyrius jai apie tai nepranešė. Pareiškėja šiame prašyme taip pat teigė apie savo teisių pažeidimą sužinojusi iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“), tačiau pagrįstai tikėjosi, kas neteisėtai sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, pensijos dalis bus grąžinta, tačiau kompensavimo mechanizmas iki šiol nenumatytas.

Teiginį, esą skundo padavimo terminas nepraleistas, pareiškėja siejo su FVSDF Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 2 d. rašto Nr.(10.1)SI-24702 (atsakymo į pareiškėjos 2014 m. balandžio 22 d. prašymą) gavimu, kuriame Fondo valdybos teritorinis skyrius pateikė informaciją apie 2011-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas. Fondo valdyba, nustačiusi, kad pareiškėja 2014 m. gruodžio 30 d. prašymą padavė praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, 2015 m. vasario 5 d. raštu Nr.(6.5) I-842 pasiūlė pareiškėjai iki 2015 m. kovo 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti termino skundui paduoti dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažintos senatvės pensijos svarbias praleidimo priežastis.

Pareiškėja į šį Fondo valdybos pasiūlymą pateikė 2015 m. vasario 24 d. prašymą, kuriame pakartojo savo 2014 m. gruodžio 30 d. prašymo argumentus, pabrėždama, kad Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ji vylėsi, jog Seimas ir Vyriausybė laikysis savo pažadų nustatyti neišmokėtų senatvės pensijos dalių kompensavimo mechanizmą, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 2 d. raštą Nr.(10.1)SI-24702.

Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2015 m. vasario 24 d. prašymo argumentus, 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1784 atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti dėl 2010-2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus ta apimti, kuria ji reikalauja išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Fondo valdyba nustatė, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Pareiškėjos argumentą esą ji 2010 m. sausio mėnesį negalėjo žinoti apie senatvės pensijos mažinimą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, Fondo valdyba atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdama, kad pensijos pagal Laikinąjį įstatymą nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mažinamos visiems pensijų gavėjams nepriimant rašytinių sprendimų, o Fondo valdybos teritoriniams skyriams valiniais aktais tiesiogiai taikant Laikinąjį įstatymą ir tokiu būdu pareiškėjos pensija nuo 2010 m. sausio buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnį. Be to, Fondo valdyba sprendime pažymėjo, kad teisės aktų, kurie skelbiami viešai, nustatyta tvarka ir terminais gali būti skundžiami ne tik Fondo valdybos teritorinių skyrių rašytiniai sprendimai, bet ir veiksmai ar neveikimas

Pareiškėja, skųsdama teismui 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1784 ir aiškindama priežastis dėl kurių ji dėl 2010-2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies kreipėsi į Fondo valdybą tik 2014 m. gruodžio 30 d., iš esmės pakartojo savo argumentus, kuriais grindė savo 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus Fondo valdybai dėl termino paduoti skundą atnaujinimo. Byloje nėra ginčo tuo aspektu, kad pirmąją sumažintą pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensiją pareiškėja gavo 2010 m. sausio mėnesį. Taigi 2010 m. sausio mėnuo laikytinas data kurią pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisės į paskirtą senatvės pensiją pažeidimą, o 2013 m. sausio mėnuo laikytinas vėliausia data, kai pareiškėja galėjo paduoti skundą Fondo valdybai, nepraleisdama įstatymu nustatyto 3 metų termino.

VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad pirmiau minėtos pareiškėjos prašymuose Fondo valdybai nurodytos priežastys, kuriomis ji grindė termino kreiptis įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į Fondo valdybą, negali būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir Fondo valdyba 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1784 atsisakydama atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti dėl 2010-2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir atsisakydama nagrinėti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 30 d. ir 2015 m. vasario 24 d. prašymus ta apimti, kuria ji prašo išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Pagal teismų praktiką vertinant pareiškėjo nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis, ar jas galima pripažinti svarbiomis, ar ne, be kita ko, atsižvelgiama ir į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo turėjo pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu. Minėta, kad pareiškėja skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai turėjo paduoti vėliausiai 2013 m. sausio mėnesį, o padavė 2014 m. gruodžio 30 d.

Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą Fondo valdybai per įstatymo nustatytą 3 metų terminą, o dėl praleidimo termino, kuris itin ženklus (beveik du metai) pareiškėja nepateikė įrodymų, pateisinančių, kad jai buvo objektyvių priežasčių, realiai sutrukdžiusių paduoti skundą Fondo valdybai anksčiau nė 2014 m. gruodžio 30 d. Dėl pareiškėjos minimo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. gegužės 2 d. rašto Nr.(10.1) SI-24702 teisėjų kolegija pažymi, kad šis raštas termino paduoti skundą Fondo valdybai skaičiavimui neturi jokios įtakos, nes šiuo raštu Fondo valdybos teritorinis skyrius, pateikė pareiškėjai jos prašomą informaciją, atsakydamas į jos 2014 m. balandžio 22 d.prašymą, t.y. pateiktą praleidus skundo Fondo valdybai padavimo terminą.

Pažymėtina ir tai, kad asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausanti nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Teismas sprendime pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pabrėžiama, jog pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo (pareiškėjas) termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d.

Nr.A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr.A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr.eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr.A-61-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr.A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr.A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr.A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr.A-171-143/2015 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai nustatė, kad pareiškėja šiuo atveju nepateikė įrodymų, jog ji terminą paduoti skundą praleido dėl svarbių individualių priežasčių.

Dėl apeliacinio skundo argumentų esą kitų senatvės pensijų gavėjų skundai dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies yra priimami ir išnagrinėjami, teisėjų kolegija pabrėždama, kad skundams senatvės pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais įstatymų yra nustatyta privaloma išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, pažymi, jog pareiškėjų skundai šių pensijų mokėjimo klausimais gali būti nagrinėjami iš esmės tik tais atvejais, kai tokį reikalavimą pareiškęs asmuo (pareiškėjas) pateikia teismui duomenis, kad jis yra pasinaudojęs privaloma išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja privaloma išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka nėra pasinaudojusi ir ja pasinaudoti nebegali, nes Fondo valdyba 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1784 pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai neatnaujino termino paduoti skundą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Fondo valdybos atsiliepimo argumentus, sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymu Nr. XII-886, 2014 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjai yra išmokėjęs atitinkamą dalį senatvės pensijos, negautos pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o likusią šiuo pagrindu neišmokėtos pensijos dalį yra numatęs išmokėti nurodytais terminais. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad po to, kai pareiškėja šioje byloje kreipėsi į teismą dėl Fondo valdybos 2015 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1784 panaikinimo, buvo priimtas 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923 (įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d.), nustatantis praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, neriboja pareiškėjos (apeliantės) teisių į senatvės pensijos, neišmokėtos dalies taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kompensavimą Kompensavimo įstatyme Nr. XII-1923 nustatytais terminais ir tvarka.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas