2024-11-13 Nr. AB-16603-3-61-3-00723-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-432-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00723-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ukmergės rajono medžiotojų klubo „Girelė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ukmergės rajono medžiotojų klubo „Girelė“ skundą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ukmergės rajono medžiotojų klubas „Girelė“ (toliau – ir MK „Girelė“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui nuostolių skaičiavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 219 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 219).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime Nr. 219 nurodyti klausimai (dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo A. R.) buvo išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-2131-281/2021 (toliau – ir Teismo sprendimas), kuriuo tenkintas pareiškėjo skundas ir panaikintas Komisijos 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 207, kuriuo medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žieminių rapsų plote, esančiame (duomenys neskelbtini), įvertinta 1 287,25 Eur suma ir nuspręsta teikti pareiškėjui šią sumą apmokėti (toliau – ir Sprendimas Nr. 207). Sprendime Nr. 219 nurodyti argumentai galėjo būti nurodyti kaip apeliacinio skundo motyvai dėl Teismo sprendimo, tačiau Komisija nepasinaudojo teise skųsti Teismo sprendimą. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisija viešame posėdyje išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens A. R. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2021 m. spalio 11 d. prašymą, kuriame jis prašė persvarstyti ir priimti naują sprendimą dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, atsižvelgiant į Teismo sprendime pateiktas pastabas (toliau – ir Prašymas). Komisija, nagrinėdama Prašymą, vadovavosi duomenimis, užfiksuotais 2020 m. balandžio 1 d., t. y. tuo pačiu apžiūros aktu, dėl kurio neteisėtumo pasisakyta Teismo sprendime. Komisija priėmė Sprendimą Nr. 219, kuriuo A. R. patirtą žalą įvertino 1 095,43 Eur suma ir nusprendė teikti pareiškėjui šią sumą apmokėti. Pareiškėjo teigimu, tokie Komisijos veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise, Komisija neturėjo nei įgaliojimų svarstyti Prašymą, nei priimti kokius nors sprendimus dėl įsiteisėjusio Teismo sprendimo (pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos).

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Komisija teisėtai nagrinėjo Prašymą ir priėmė Sprendimą Nr. 219. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas Nr. 219 buvo priimtas atsižvelgiant į Teismo sprendimo išvadas, kuriomis nebuvo paneigtas žalos atsiradimo faktas, tačiau dėl Komisijos padarytų klaidų panaikino Sprendimą Nr. 207, nors ir neįpareigojo Komisijos pakartotinai priimti sprendimą dėl A. R. prašymo. Atsakovas sutiko su Teismo sprendimo motyvais, todėl jo neskundė apeliacine tvarka.

6. Atsakovas nurodė, kad jis, atsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes, į tai, kad A. R. pateikė Komisijai naują prašymą atlyginti padarytą žalą, į Teismo sprendime išdėstytus motyvus, į tai, kad šiame ginče žalos padarymo faktas nėra paneigtas, ir į tai, kad A. R. turi teisę į teisingą, objektyvų, nešališką sprendimą, nusprendė nagrinėti Prašymą ir priimti dėl jo sprendimą. Nors Sprendimas Nr. 219 priimtas, vadovaujantis faktinėmis aplinkybėmis, kurios užfiksuotos 2020 m. balandžio 1 d. apžiūros akte, tačiau Komisija, nagrinėdama Prašymą, neturėjo galimybės remtis kitais duomenimis, nes žala užfiksuota 2020 metais. Atsakovo vertinimu, A. R. patyrė realią žalą dėl medžiojamųjų gyvūnų veiklos, todėl jis turi teisę į padarytos žalos atlyginimą. Be to, atsakovui, atsisakius nagrinėti Prašymą, A. R. galbūt būtų kreipęsis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo MK „Girelė“ skundą.

8. Teismas nustatė, kad Komisija Sprendimu Nr. 207 medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žieminių rapsų plote, esančiame (duomenys neskelbtini), įvertino 1 287,25 Eur suma ir nusprendė teikti pareiškėjui šią sumą apmokėti. Sprendimo Nr. 207 priėmimo pagrindas – 2020 m. balandžio 1 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktas Nr. 3 (toliau – ir Apžiūros aktas) ir 2020 m. gruodžio 28 d. Komisijos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo aktas Nr. 9 (toliau – ir Žalos apskaičiavimo aktas). Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikos, patvirtintos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359, (toliau – ir Metodika) 8, 10 ir 11 punktų nuostatomis, apskaičiavo A. R. žieminių rapsų pasėliui padarytos žalos piniginę išraišką. Pareiškėjas dėl Sprendimo Nr. 207 panaikinimo kreipėsi į teismą. Teismo sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas, t. y. panaikintas Sprendimas Nr. 207. A. R. 2021 m. spalio 11 d. pateikė Komisijai Prašymą dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, kuriuo prašė persvarstyti ir priimti naują, teisėtą sprendimą, atsižvelgiant į Teismo sprendime nurodytas pastabas. Komisija priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą Nr. 219, kuriuo A. R. patirtą žalą įvertino 1 095,43 Eur ir nusprendė teikti pareiškėjui šią sumą apmokėti.

9. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl draudimo viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras ir priimti sprendimus, jeigu jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Sprendimu Nr. 219 nebuvo keičiamas įsiteisėjęs Teismo sprendimas, Sprendimu Nr. 219 nebuvo ginčyti Teismo sprendime nustatyti faktai ar teisiniai santykiai. Administracija, atsižvelgdama į objektyvias aplinkybės, į tai, kad A. R. pateikė Prašymą atlyginti padarytą žalą, ginče žalos padarymo faktas nėra paneigtas ir A. R. turi teisę į teisingą, objektyvų, nešališką sprendimą, nagrinėjo Prašymą ir priėmė dėl jo Sprendimą Nr. 219. Teismo vertinimu, Sprendimas Nr. 219 nors ir buvo priimtas dėl to paties žalos padarymo fakto, dėl kurio Komisijos ankstesnis Sprendimas Nr. 207 buvo panaikintas, tačiau Sprendimas Nr. 219 buvo priimtas dėl naujo Prašymo.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pažeistų VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų, akcentavo, kad Prašymas nėra analogiškas anksčiau A. R. pateiktam prašymui dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, Prašymas nėra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis. Atsakovas pagrįstai nagrinėjo Prašymą ir priėmė dėl jo Sprendimą Nr. 219, atsižvelgdamas į Teismo sprendimą. Teismas pažymėjo, kad iš Teismo sprendimo motyvų matyti, jog šiame sprendime nepaneigtas žalos atsiradimo faktas, tačiau pripažinus Komisijos Sprendimą Nr. 207 ydingu šis sprendimas buvo panaikintas, Komisija neįpareigota pakartotinai priimti sprendimą dėl A. R. prašymo. Atsakovas, gavęs pakartotiną A. R. Prašymą, pagrįstai nusprendė jį nagrinėti.

11. Teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. 219 yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota. Sprendimas Nr. 219 atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, jį priimant nebuvo pažeistos materialiosios ir proceso teisės normos, todėl nėra pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. 219.

III. 12. Pareiškėjas MK „Girelė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 21 d. sprendimą.

13. Pareiškėjas teigia, kad nors atsakovas tvirtino, jog jis sutiko su Teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais, tačiau priimtame Sprendime Nr. 219 Komisija kvestionavo Teismo sprendimo motyvus, Komisija perrašė Sprendimo Nr. 207 turinį ir savo išvadas grindė prieštaraujančiu teisiniam reguliavimui Apžiūros aktu ir Metodika, dėl kurių jau buvo pasisakyta Teismo sprendime.

14. Pareiškėjas pažymi, kad Komisija, neatsižvelgdama į įsiteisėjusio Teismo sprendimo argumentus, atsisakė taikyti Metodikos 11 punkte įtvirtintą sąlygą ir žalą apskaičiavo ne pagal patirtas tiesiogines išlaidas, kaip konstatuota Teismo sprendime, o pagal netektą derlių (Metodikos 8 ir 10 p.), nepagrįstai siekdama turtinės naudos A. R..

15. Pareiškėjas teigia, kad jokie teisės aktai nesuteikia Komisijai įgaliojimų keisti įsiteisėjusį Teismo sprendimą. Komisijos kompetencija yra nagrinėti asmens prašymus dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, tačiau Komisija neturi įgaliojimų kvestionuoti įsiteisėjusiame Teismo sprendime nustatytų aplinkybių. Teismas šių aplinkybių nevertino, apsiribojo formaliu ir paviršutinišku bylos aplinkybių vertinimu.

16. Pareiškėjas nurodo, kad Teismo sprendime buvo įvertintas Apžiūros akto teisėtumas ir buvo konstatuota, kad surašant Apžiūros aktą nebuvo kvorumo, todėl buvo pažeistos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui nuostolių skaičiavimo komisijos darbo reglamento, patvirtinto Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13-226, (toliau – ir Reglamentas) nuostatos, apie Komisijos posėdį nebuvo informuotas pareiškėjas, todėl buvo suvaržyta jo teisė procese lygiomis teisėmis teikti prašymus, įrodymus ir pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principas. Komisija, nagrinėdama Prašymą, jokių naujų procesinių veiksmų šiam trūkumui pašalinti neatliko, tiesiog vadovavosi neteisėtu pripažintu Apžiūros aktu, o bylą nagrinėjęs teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

17. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas, kuriuo paliktas galioti nepagrįstas, šališkas ir neteisėtas Sprendimas Nr. 219, pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10, 57, 80 ir 86 straipsnių nuostatas, gero administravimo principą, teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir prieštaringas, paremtas formaliu ir paviršutinišku bylos aplinkybių vertinimu, pažeidžiantis įsiteisėjusio Teismo sprendimo išvadas, teisinės valstybės principus.

18. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apie, jo teigimu, netinkamai pritaikytas Metodikos nuostatas, nebuvo nurodęs teismui teiktame skunde, todėl teismas šių teiginių sprendime nevertino. Sprendime Nr. 219 išsamiai paaiškina, dėl kokių priežasčių Komisija nusprendė netaikyti Metodikos 11 punkte įtvirtintos sąlygos, o nusprendė taikyti tik Metodikos 8 ir 10 punktus (apskaičiuoti netektą derlių).

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija Sprendimą Nr. 219 priėmė, pažeisdama Teismo sprendimo išaiškinimus, nurodo, jog Sprendimas Nr. 207 dėl pirmojo A. R. prašymo buvo panaikintas Teismo sprendimu dėl Komisijos padarytų procedūrinių pažeidimų. Teismo sprendime nebuvo paneigtas žalos faktas, todėl, atsakovo vertinimu, A. R. turi teisę į padarytos žalos atlyginimą. Kadangi Komisija, gavusi Prašymą, neturėjo pagrindo šį prašymą atmesti, Prašymas buvo priimtas nagrinėti, o nesant galimybių užfiksuoti žalos padarymo aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo žalos atsiradimo momento, Komisija buvo priversta vadovautis Apžiūros aktu.

21. Pasisakydamas dėl draudimo tam pačiam viešojo administravimo subjektui priimti administracinį sprendimą tuo pačiu klausimu, atsakovas pažymi, kad Sprendimas Nr. 219 buvo priimtas ne dėl to paties A. R. prašymo, dėl kurio buvo pasisakyta Sprendime Nr. 207, kuris buvo panaikintas Teismo sprendimu. Esant aplinkybėms, kad Teismo sprendime nenustatyta, jog žala nebuvo padaryta, tačiau panaikinant Sprendimą Nr. 207 Komisija nebuvo įpareigota iš naujo svarstyti A. R. prašymą, susidarė tokia teisinė situacija, kai žalą patyręs asmuo (A. R.), neturėdamas į savo pirmąjį prašymą galiojančio sprendimo, buvo priverstas kreiptis į Komisiją antrą kartą.

22. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Sprendimas Nr. 219 yra šališkas, priešingai, atsakovo vertinimu, Komisija, priimdama ir nagrinėdama Prašymą, pasielgė teisėtai ir pagrįstai, kaip to reikalauja gero viešojo administravimo principas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Bylos dalykas – Komisijos 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 219 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens A. R. patirta žala, kurią turi atlyginti pareiškėjas MK „Girelė“, apskaičiuota pagal Metodikos 8 ir 10 punktų nuostatas (apskaičiuotas netektas derlius) ir įvertinta 1 095,43 Eur suma, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2020 m. kovo 30 d. pateikė prašymą dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žieminių rapsų pasėliams įvertinimo. Komisija Sprendimu Nr. 207, vadovaudamasi Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 8, 10 ir 11 punktų nuostatomis, medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žieminių rapsų plote, esančiame (duomenys neskelbtini), įvertino 1 287,25 Eur suma ir nusprendė teikti pareiškėjui šią sumą apmokėti. Sprendimo Nr. 207 priėmimo pagrindas – Apžiūros aktas ir Žalos apskaičiavimo aktas. Komisija apžiūros metu nustatė, kad bendrame 5,10 ha žieminių rapsų plote pažeidimas nustatytas 0,984 ha plote, kuriame sunaikinta 85 procentai (0,8364 ha) žieminių rapsų ploto (0,984 ha plote pasėlis nuėstas, išraustas; pasėlis buvo tinkamai išsivystęs, turėjo 7–8 ir daugiau lapų, tačiau jie sunaikinti (nuėsti), liko tik lapų koteliai; daugumos rapsų koteliai taip pat nuėsti). Komisija, apskaičiuodama atlygintiną žalą, taikė Metodikos 11 punktą, kuris žalos apskaičiavimą sieja tik su tiesioginėmis išlaidomis, reikalingomis sunaikintiems pasėliams atsėti, tačiau Žalos apskaičiavimo akte bendrą žalos dydį apskaičiavo pagal netekto derliaus vertę (Metodikos 8 ir 10 p.), taikydama 100 procentų pažeidimo intensyvumą.

23. Pareiškėjas dėl Sprendimo Nr. 207 panaikinimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2021 m. rugpjūčio 3 d. priimtame sprendime konstatavo, kad Sprendime Nr. 207 nėra aiškiai nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu taikytas 100 procentų pažeidimo intensyvumas (nors apžiūros metu nustatytas 85 procentų pažeidimo intensyvumas), teisės normos nesusietos su faktinėmis aplinkybėmis, Sprendimas Nr. 207 priimtas, vadovaujantis Metodikos 11 punktu, tačiau tiesioginės išlaidos, reikalingos sunaikintiems pasėliams atsėti, neapskaičiuotos (žala apskaičiuota pagal netektą derlių). Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nustatė Komisijos padarytus procedūrinius pažeidimus, kuriuos vertino kaip neesminius (Apžiūros aktas surašytas nesant Komisijos kvorumui; pareiškėjas nebuvo informuotas apie Komisijos posėdžio laiką). Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino Sprendimą Nr. 207, tačiau neįpareigojo Komisijos trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo nagrinėti iš naujo.

24. Pagal bylos duomenis trečiasis suinteresuotas asmuo 2021 m. spalio 11 d. pateikė Komisijai Prašymą dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, kuriuo prašė persvarstyti ir priimti naują, teisėtą sprendimą, atsižvelgiant į Teismo sprendime nurodytas pastabas. Komisija išnagrinėjo Prašymą ir priėmė pareiškėjo šioje byloje ginčijamą Sprendimą Nr. 219, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą apskaičiavo pagal Metodikos 8 ir 10 punktų nuostatas (apskaičiavo netektą derlių) ir žalą įvertino 1 095,43 Eur suma.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 219 ir teigdamas, kad Komisija neturėjo teisinio pagrindo iš naujo nagrinėti klausimą, susijusį su medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimu trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris buvo išnagrinėtas Teismo sprendimu, kreipėsi su skundu į teismą. Pareiškėjas skundą grindė tik tuo, kad priėmus Teismo sprendimą, kuris yra įsiteisėjęs, Komisija negalėjo pakartotinai svarstyti trečiojo suinteresuoto asmens Prašymo ir priimti naujo sprendimo (VAĮ 11 str. 3 d. 3 p.), Sprendime Nr. 219 remiamasi duomenimis, užfiksuotais 2020 m. balandžio 1 d. apžiūros akte, dėl kurio yra pasisakyta Teismo sprendime.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, netenkino skundo reikalavimo, nustatęs, kad Teismo sprendime nepaneigtas žalos trečiojo suinteresuoto asmens žieminių rapsų pasėliui atsiradimo faktas, tačiau dėl netinkamai apskaičiuotos žalos Sprendimas Nr. 207 panaikintas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nors Sprendimas Nr. 219 buvo priimtas dėl to paties žalos padarymo fakto, dėl kurio Komisijos ankstesnis Sprendimas Nr. 207 buvo panaikintas, tačiau šis sprendimas buvo priimtas dėl naujo Prašymo, kurį atsakovas pagrįstai nagrinėjo ir dėl jo priėmė pagrįstą Sprendimą Nr. 219.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad Komisija neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti Prašymą, nurodo, jog Komisija Sprendimu Nr. 219 kvestionavo Teismo sprendimo išvadas, žalos faktą grindė Teismo sprendimu neteisėtu pripažintu Apžiūros aktu, žalos dydį apskaičiavo ne pagal Metodikos 11 punkte įtvirtintą sąlygą atlyginti tik tiesiogines pasėlių atsodinimo išlaidas, kaip buvo konstatuota Teismo sprendime, bet pagal Metodikos 8 ir 10 punktuose nustatytą netekto derliaus apskaičiavimą, siekdama turtinės naudos trečiajam suinteresuotam asmeniui. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad Sprendimas Nr. 219 buvo priimtas ne dėl to paties trečiojo suinteresuoto asmens prašymo, dėl kurio buvo pasisakyta Sprendime Nr. 207, Teismo sprendime nenustatyta, kad žala nebuvo padaryta, Komisija nebuvo įpareigota iš naujo svarstyti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo, neturėdamas dėl savo pirmojo prašymo galiojančio sprendimo, buvo priverstas kreiptis į Komisiją antrą kartą su Prašymu.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punktą medžioklės plotų naudotojas privalo atlyginti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, kai žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės nuostolių skaičiavimo komisija.

29. Pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatas, žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo. Seniūnijos seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 dienoms.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad komisijos pareiga yra atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame turi būti nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamą žalos apskaičiavimą, ar nėra išimčių, šalinančių žalos atlyginimą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1126/2014; kt.).

31. Sprendžiant dėl gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo, komisija, kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, privalo priimti individualų administracinį aktą – sprendimą, kurio turiniui taikytini VAĮ 10 straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. buvęs 8 str.) reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Dėl to komisijos sprendime turi būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, jo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis grindžiamas atitinkamos žalos apskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių; nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos, kadangi tiek žalą turintis mokėti asmuo, tiek į žalos atlyginimą pretenduojantis asmuo, tiek galimai teismas, nagrinėsiantis ginčą dėl žalos atlyginimo, padaryto laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų, turi aiškiai suvokti žalos atsiradimo pagrindą bei jos aplinkybes, o taip pat teisinį pagrindą, kuriuo įpareigojama atlyginti patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-629/2019; kt.).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos priimtu Sprendimu Nr. 219 ir pirmosios instancijos teismo sprendimu bei prašydamas juos panaikinti, iš esmės laikosi pozicijos, kad Komisija neturėjo teisinio pagrindo priimti šį sprendimą, apskaičiuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos, kurią turi atlyginti pareiškėjas. Ši pozicija grindžiama VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016 pateiktais išaiškinimais.

33. Teisėjų kolegija šios pareiškėjo pozicijos nepripažįsta teisinga, nes ji nėra pagrįsta teisiškai reikšmingais argumentais bei prieštarauja šioje byloje nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms.

34. VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016 nurodė, kad VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte (po 2020 m. lapkričio 1 d. 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas) yra įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais, antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma. Draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektas pažeidęs šį draudimą rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų rezultate, bus neteisėtas, nes juo galimai bus pažeisti minėti VAĮ reikalavimai. Tokiais atvejais, kai dviejų administracinių procedūrų rezultate yra priimami du sprendimai, neteisėtu sprendimu paprastai turėtų būti pripažįstamas tas sprendimas, kuris yra priimamas po „pirmojo“ sprendimo priėmimo, nes priėmus „pirmąjį“ sprendimą, viešojo administravimo subjektui yra draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius sprendimus.

36. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Sprendimas Nr. 207, kuriuo buvo išnagrinėtas trečiojo suinteresuoto asmens 2020 m. kovo 30 d. prašymas dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo, Teismo sprendimu buvo panaikintas iš esmės dėl to, kad šio sprendimo dalis dėl žalos apskaičiavimo neatitiko VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, t. y. Sprendimas Nr. 207 yra nebegaliojantis, be to, Teismo sprendimu nebuvo nuspręsta, jog trečiojo suinteresuoto asmens prašymas negalėjo būti tenkinamas, o turėjo būti atmestas dėl nustatytų žalos atlyginimą šalinančių išimčių, todėl darytina išvada, kad nėra priimto galutinio sprendimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymo ir procedūra dėl trečiojo suinteresuoto asmens paduoto prašymo nagrinėjimo turėjo būti tęsiama. Šios procedūros tęsimas nepažeidžia VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatų.

37. Teismo sprendimu panaikinus Sprendimą Nr. 207 ir nenurodžius, kad Komisija iš naujo turi išnagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, susiklostė tokia teisinė situacija, kad Komisija nesiėmė priemonių iš naujo nagrinėti pirmąjį prašymą, kuris panaikinus Sprendimą Nr. 207 liko neišnagrinėtas (neužbaigta pradėta administracinė procedūra), ir trečiasis suinteresuotas asmuo buvo priverstas priminti atsakovui, kad jo prašymas turi būti išnagrinėtas. Trečiasis suinteresuotas asmuo Prašymą grindė tuo, jog turi būti persvarstytas jo pirmasis prašymas, atsižvelgiant į Teismo sprendime nurodytas aplinkybės, o tai reiškia, jog tai nėra naujas prašymas, kuriuo buvo pradėta nauja administracinė procedūra. Dėl to Komisija turėjo ir teisę, ir pareigą nagrinėti Prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens teikto prašymo apskaičiuoti jo patirtą žalą, atsižvelgdama į Teismo sprendime nurodytas aplinkybes.

38. ABTĮ 94 straipsnis nustato, jog skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, <...>.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne vieną kartą yra išaiškinta, kad teismo teisė pavesti institucijai pakartotinai atlikti tyrimą iš esmės yra išimtinio pobūdžio. Ši teisė pripažintina tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė iš naujo atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai neturėtų įpareigoti tam tikros institucijos iš naujo atlikti tyrimą ar išnagrinėti skundą, kai byla administraciniame teisme gali būti teisingai ir iš esmės išnagrinėta, tiesiog kruopščiai ir visapusiškai įvertinant byloje surinktus įrodymus arba be neproporcingų ir neadekvačių situacijai procesinių priemonių (įvertinant ir poreikį bylas nagrinėti operatyviai, taip pat užtikrinti teisę būti išklausytam) surinkus tam tikrus papildomus duomenis ar įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2277/2011; kt.). Tačiau reikia pažymėti, kad teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo funkcijų ir išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009; kt.).

40. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas savaime suponuoja poreikį administracinėje procedūroje priimti naują sprendimą, nes kitu atveju administracinė procedūra dėl asmens pateikto skundo (prašymo) liktų neužbaigta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-485-525/2018; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1120-602/2018; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4159-261/2021; 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1024-624/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2428-1047/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1259-442/2023; 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-586-821/2024; kt.). Skundžiamo sprendimo panaikinimas suponuoja institucijos, kaip viešojo administravimo subjekto, kuriam taikomas gero administravimo principas, pareigą išnagrinėti klausimą iš naujo pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-250-822/2024).

41. Taigi šiuo atveju Komisija turėjo pareigą priimti naują sprendimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens pirmojo prašymo, kuris Teismo sprendimu panaikinus Sprendimą Nr. 207 liko neišnagrinėtas.

42. Akcentuotina, jog įsiteisėjusiame Teismo sprendime nustatyta, kad žala trečiojo suinteresuoto asmens žemės ūkio pasėliams buvo padaryta kanopinių žvėrių, atmesti pareiškėjo argumentai dėl jo nurodomų sumedžiojamų gyvūnų limitų ir terminų, nes Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 15.2.2 punkte numatyta, kokiais laikotarpiais leidžiama medžioti tauriuosius elnius, o 15.2.4 punkte nustatyta, kokiais laikotarpiais leidžiama medžioti stirnas, – tauriųjų elnių ir stirnų nėra uždrausta medžioti ištisus metus, todėl esant pagrindui, medžioklės plotų naudotojas privalo atlyginti šių gyvūnų žieminiams rapsams padarytą žalą (Medžioklės įstatymo 18 str. 3 d. 1 p.).

43. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Komisija Sprendime Nr. 219 nepagrįstai vadovavosi Apžiūros aktu, kuris Teismo sprendimu pripažintas neteisėtu, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog Teismo sprendime nustatyta, kad apžiūros metu dalyvavo du Komisijos nariai – S. S. ir N. A., todėl buvo pažeistas Reglamento 10 punktas (aktas laikomas teisėtu, kai apžiūroje dalyvauja ne mažiau kaip trys komisijos nariai), tačiau pats Apžiūros aktas nepripažintas neteisėtu ir negaliojančiu. Minėtas procedūrinis pažeidimas nebuvo vertinamas kaip esminis, sudarantis savarankišką pagrindą panaikinti Sprendimą Nr. 207.

44. Komisija, spręsdama klausimą dėl žalos dydžio apskaičiavimo, rėmėsi Apžiūros akte nustatytomis aplinkybėmis, nes būtent šiame akte po to, kai trečiojo suinteresuoto asmens žemės ūkio pasėliams buvo padaryta žala, buvo užfiksuotos teisiškai reikšmingos aplinkybės tam, kad būtų apskaičiuota patirta žala. Pažymėtina, kad nustatant šias aplinkybes dalyvavo ir pareiškėjo atstovas A. P., kuris nėra Apžiūros akte nurodęs jokių pastabų dėl nustatytų aplinkybių, taip pat nėra pareiškęs prieštaravimo dėl to, kad apžiūroje dalyvavo du Komisijos nariai. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad sutinka, jog žalą žemės ūkio pasėliams padarė medžiojamieji gyvūnai – stirnos, elniai.

45. Vertinant nustatytą procedūrinį pažeidimą, kad apžiūroje dalyvavo ne trys, o du Komisijos nariai, aktualios yra Sprendime Nr. 219 nurodytos aplinkybės apie tai, jog atliekant apžiūrą Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas dėl Covid-19 viruso, buvo nustatyti ribojimai dėl buvimo parkuose ir atvirose viešosiose vietose. Komisija yra nurodžiusi, kad pareiškėjo vadovas teigė, jog nesaugu vykti į apžiūrą, nes Ukmergės rajone Covid-19 virusas sparčiai plinta, bijo užsikrėsti, tačiau pokalbio metu buvo aptarta, kaip bus laikomasi karantino reikalavimų, prieštaravimai nebuvo pateikti. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kurie paneigtų Sprendime Nr. 219 nurodytas aplinkybes, dėl kurių apžiūroje dalyvavo tik du Komisijos nariai.

46. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 suformuluotą taisyklę, minėta ABTĮ nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Taigi šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių vertinimas ir tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą. Siekiant atsakyti į šį klausimą, turėtų būti vertinamos visos faktinės bylos aplinkybės, inter alia (be kita ko) visa procedūros eiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-516-552/2024; kt.).

47. Nagrinėjamu atveju įvertinus aplinkybes, dėl kurių apžiūroje dalyvavo du Komisijos nariai, konstatuotina, kad vien šis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. 219, nes šis pažeidimas nenulemia šio sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog šis procedūrinis pažeidimas lėmė netinkamą žalos fakto nustatymą ir žalos dydžio apskaičiavimą.

48. Iš Komisijos Sprendimo Nr. 219 turinio matyti, jog Komisija nekvestionavo Teismo sprendimo išvadų, apskaičiuodama žalos dydį ne pagal Metodikos 11 punkte įtvirtintą sąlygą atlyginti tik tiesiogines pasėlių atsodinimo išlaidas, o pagal Metodikos 8 ir 10 punktuose nustatytą netekto derliaus apskaičiavimą.

49. Primintina, jog pagal Metodikos 11 punktą, jeigu vienmečiai iš rudens pasėti pasėliai pakenkiami ir vertinant žalą (vertinimas atliekamas iki pavasario darbų pradžios) nustatoma, kad visiškai sunaikintų pasėlių vietoje tame žemės plote nauji pasėliai gali būti atsėti ir sulaukta jų derliaus dar tais pačiais ūkiniais metais, apskaičiuojamos tik tiesioginės išlaidos, padarytos sunaikintiems pasėliams atsėti, taikant normatyvines pasėlių atsėjimo kainas. Visiškai sunaikintais pasėliais laikomi tokie, kai pasėlio plote lauktinas derlius yra sumažėjęs daugiau kaip 70 procentų.

50. Metodikos 8 punkte nustatyta, kad derliaus netekimas (tonomis) apskaičiuojamas padauginant einamųjų metų žemės ūkio veiklos subjekto (jei tvarkoma dvejybinė apskaita) arba savivaldybės (jei tvarkoma supaprastintoji arba netvarkoma jokia apskaita) pasėlio vidutinį derlingumą iš vidutinio svertinio pasėlio pakenkimo intensyvumo ir ploto, kuriame pasėlis yra pakenktas. <...> Derliaus netekimui apskaičiuoti naudojamas einamųjų metų žemės ūkio veiklos subjekto (jei tvarkoma dvejybinė apskaita) arba savivaldybės (jei tvarkoma supaprastintoji arba netvarkoma jokia apskaita) pasėlio vidutinis derlingumas, kuris, įvertinus pasėlio būklę (piktžolėtumą, užmirkimą, kenkėjų ir ligų išplitimą), gali būti mažinamas. <...>.

51. Pagal Metodikos 10 punktą žalos piniginė išraiška apskaičiuojama derliaus netekimą padauginus iš Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinėje sistemoje (ŽŪMPRIS) skelbiamos einamųjų metų spalio antrosios savaitės Grūdų ir aliejinių augalų sėklų supirkimo kainų (iš augintojų ir kitų vidaus rinkos ūkio subjektų) suvestinėje ataskaitoje (pagal formą GS-1) nurodytos vidutinės kainos eurais už toną (kaina su nuoskaitomis po valymo ir džiovinimo ir su priemokomis). Tų kultūrų produktams, kurių supirkimo rinkos kainų nustatyti neįmanoma, žalos piniginė išraiška apskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymais kasmet tvirtinamas Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvines kainas. <...>.

52. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Teismo sprendime nekonstatuota, jog nagrinėjamu atveju žala turi būti apskaičiuota pagal Metodikos 11 punktą. Teismo sprendime akcentuota, kad nors Komisija, priimdama Sprendimą Nr. 207, vadovavosi Metodikos 11 punktu, kuris žalos apskaičiavimą sieja tik su tiesioginėmis išlaidomis, reikalingomis sunaikintiems pasėliams atsėti, tačiau Žalos apskaičiavimo akte bendrą žalos dydį apskaičiavo pagal netekto derliaus vertę, reglamentuotą Metodikos 8 ir 10 punktuose. Teismo sprendime nurodyta, kad Komisija, priimdama Sprendimą Nr. 207, nevertino, ar sunaikintų pasėlių vietoje tame žemės plote nauji pasėliai galėjo būti atsėti ir jų derlius užaugti dar tais pačiais ūkiniais metais, bei pažymėta, jog Komisija, apskaičiuodama žalos dydį, turėjo pasirinkti konkretų Metodikos punktą ir žalos apskaičiavimo metodą (taikyti arba Metodikos 10 punktą ar 11 punktą), o apskaičiuodama žalą tokį skaičiavimą pagrįsti konkrečiomis Metodikos punkto nuostatomis. Teismo sprendime atkreiptas dėmesys, kad Komisija Apžiūros akte nustatė mažesnį nei 100 procentų pažeidimo intensyvumą (85 procentus), tačiau apskaičiuodama atlygintinos žalos dydį taikė 100 procentų pažeidimo intensyvumą, tokio skaičiavimo nemotyvuodama.

53. Komisija Sprendime Nr. 219 nurodė, kad sunaikintų pasėlių plote nauji pasėliai nebegali būti atsėti ir sulaukta jų derliaus dar tais pačiais ūkiniais metais, nes pažeistas pasėlių plotas yra nepažeisto pasėlio lauko viduryje, pažeistas pasėlių plotas yra netaisyklingos formos, skirtingiems kultūriniais augalams yra taikoma skirtinga žemės dirbimo technologija ir agrotechniniai reikalavimai, skirtingi derliaus nuėmimo terminai. Dėl nurodytų priežasčių ir vadovaudamasi Teismo sprendimo išaiškinimais Komisija nusprendė netaikyti Metodikos 11 punkto nuostatų ir žalą šiuo atveju apskaičiuoti pagal Metodikos 8 ir 10 punktus (apskaičiuoti netektą derlių). Komisija, apskaičiuodama žieminiams rapsams padarytą žalą, vadovavosi trečiojo suinteresuoto asmens vedama dvejybine apskaita dėl ūkio vidutinio derlingumo, pagal kurią žieminio rapso vidutinis derlingumas 2020 metais buvo 3,5 tonos iš vieno hektaro, ir žieminių rapsų vidutinės rinkos kaina eurais už toną (pagal formą GS-1), kuri yra 374,20 Eur. Komisija, nenustačiusi žalos atlyginimą šalinančių aplinkybių (Metodikos 9 ir 12 punktai), netektą žemės ūkio derlių įvertino 1 095,43 Eur suma.

54. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtas Komisijos išvadas dėl žalos apskaičiavimo, t. y. teikdamas skundą pareiškėjas neginčijo Sprendime Nr. 219 nurodytų argumentų dėl taikytinos Metodikos nuostatų ir apskaičiuoto žalos dydžio. Be to, pareiškėjas byloje neginčijo Apžiūros akte nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas skundo dėl Sprendimo Nr. 219 panaikinimo negrindė aplinkybėmis, kad Komisija buvo šališka, o šis sprendimas, kuriame yra nurodytos konkrečios faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su konkrečiu žalos dydžio apskaičiavimu, neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų.

55. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo išnagrinėti visi pareiškėjo skundo argumentai, dėl kurių buvo prašoma panaikinti Sprendimą Nr. 219, sprendime nurodyti motyvai, dėl kurių netenkintas skundas.

56. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus. Teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Paprastai bylos nagrinėjimo teisme ribas nustato pareiškėjas. Jo suformuluotas skundo dalykas (reikalavimas) ir nurodytas faktinis skundo pagrindas (aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą) apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, o atsakovui (kitiems proceso dalyviams), kuriam pareikštas skundas, – teikti atsikirtimus, gintis nuo pareikšto skundo ar su juo sutikti.

57. Taigi šiuo atveju pareiškėjas, skunde suformuluodamas reikalavimą (skundo dalykas) ir nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (skundo pagrindas), apibrėžė bylos nagrinėjimo teisme ribas, o pirmosios instancijos teismas, laikydamasis šių nustatytų ribų, išnagrinėjo ginčą dėl Sprendimo Nr. 219 pagrįstumo ir teisėtumo.

58. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė ABTĮ 10, 57, 80 ir 86 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo, nagrinėto pagal pareiškėjo skunde nurodytas ribas, pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ukmergės rajono medžiotojų klubo „Girelė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė