2016-07-26 Nr. AB-15122-3-61-3-02244-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1823-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02244-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. (L.) D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovė) 35 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. kovo 3 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurių plotas iki 8 kv. m, kartu su dar trimis asmenimis, t. y. buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatytas 3,6 kv. m ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam ar nuteistajam turi būti 4 kv. m. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais.

Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo bloga ventiliacija, drėgna, todėl nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais ir krisdavo ant galvų bei į lėkštes, kamerose nėra galimybės pavalgyti, nes įrengti staliukai yra labai maži, kamerose taip pat buvo tarakonų, trūkdavo gryno oro. Pareiškėjas paaiškino, kad jis rūko, todėl dėl blogos ventiliacijos tiek rūbai, tiek patalynė prisigerdavo tabako kvapo. Pareiškėjui trūko vitaminų, be to, jam nebuvo suteikta materialinė pagalba trūkstamiems higienos reikmenims įsigyti, todėl pareiškėjas turėjo kreiptis į artimuosius dėl pagalbos suteikimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis apie 1 180 parų 23 valandas per parą buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis, nepriimtinomis sąlygomis ir patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, prarado pasitikėjimą savimi. Buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 straipsnių nuostatos. Pareiškėjo teigimu, teismai Lietuvoje dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra mažas minimalus darbo užmokestis, tačiau toks argumentavimas yra diskriminacinis, nors diskriminacija dėl tautybės ar pajamų negalima. Pareiškėjas prašė taikyti dešimties metų senaties terminą, atsižvelgti į tai, kad EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio 78 Lt kompensaciją už kiekvieną gyvenimo nežmoniškomis sąlygomis parą, ir nenukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikos.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2011 m. gruodžio 9 d. d., tačiau skundą teismui parašė tik 2015 m. balandžio 16 d., todėl šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Atsakovė pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovės teigimu, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovė pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Be to, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ginčijamu laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pagal teisės aktų reikalavimus suimtiesiems du kartus per mėnesį išduodamas muilas ir tualetinius popierius, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai – kas mėnesį.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovė pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo L. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 230 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2015 m. kovo 3 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. balandžio 16 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2012 m. balandžio 16 d. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, prarado pasitikėjimą savimi, t. y. pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgęs į atsakovės pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydį bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (imtinai) iš viso buvo 1 003 dienas, 42 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus ir 8 dienas po pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį, t. y. 8 dienas po pusę dienos ir 953 dienas, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Tuo metu, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų, pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo nuo 1,83 kv. m iki 3,14 kv. m kameros ploto. Įvertinęs tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas. Nors nebuvo pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ir kameros ploto pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, tačiau atsižvelgęs į gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjo skundo nusiskundimų kitomis kalinimo sąlygomis teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas nurodė, jog kalinimo laikotarpiu per mėnesį jam buvo išduodamas 1 tualetinio popieriaus rulonas ir muilo gabaliukas, o Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad išduodant muilą bei tualetinį popierių buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Teismo vertinimu, nors iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai įvairiose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjo kalinimo laikotarpiu buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs, t. y. pasitvirtino pareiškėjo teiginiai, jog tam tikrose kamerose buvo nežymūs drėgmės lygio bei vėdinimo pažeidimai ir buvo pelėsio. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagal turimus finansinius resursus atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, jog kamerose buvo tarakonų, nes nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atliko buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus ir patalpų priežiūrą.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 6 230 Eur.

III. Pareiškėjas L. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti, todėl ją ginant negali būti taikomi jokie apribojimai, įskaitant ieškinio senaties termino nustatymą. Kadangi Konvencijos 3 straipsnyje nėra nustatytas senaties terminas, jis negali būti įtvirtintas ir nacionalinėje teisėje. Vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1997 m. sausio 20 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. bei 2010 m. vasario 3 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kai žalą patyręs asmuo negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą ir nepagrįstai nenagrinėjo dalies ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. balandžio 16 d.

2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą.

3. Pareiškėjas skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pavyzdžiui, EŽTT Canali byloje skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas. Atsižvelgiant į vertybes, kurias deklaruoja Lietuvos Respublika, sprendimas tik iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui L. D. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. kovo 3 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad jis neturtinę žala patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. kovo 3 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (imtinai), nes atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. balandžio 16 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (imtinai) iš viso 8 dienas po pusę dienos ir 953 dienas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tam tikrose kamerose ginčo laikotarpiu buvo nežymūs drėgmės lygio bei vėdinimo pažeidimai ir buvo pelėsio. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, pareiškėjui priteisė 6 230 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netiksliai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, ir neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, nepateikia argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto trejų metų senaties termino skaičiavimo, nenurodo argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, tik atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti, todėl ją ginant negali būti taikomi jokie apribojimai, įskaitant ieškinio senaties termino nustatymą, o kadangi Konvencijos 3 straipsnyje nėra nustatytas senaties terminas, jis negali būti įtvirtintas ir nacionalinėje teisėje.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, paaiškina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 10–20) prašė taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015).

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015 suformuota praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai prašė šiuo atveju taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados ir nepateikia jokių argumentų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo to momento, kai pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimai, nes nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (b. l. 1–2), o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 16 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo laikymo nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (imtinai) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams bei tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios išvados nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir Konstitucinio Teismo nutarimai, nes juose nėra nuostatos, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo ieškinio senatis negali būti taikoma.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011 padarė išvadą, kad byloje pareikštiems ieškinio reikalavimams, atsižvelgiant į žalos padarymo pagrindo – nusikaltimas žmogiškumui – išskirtinumą, ieškinio senatis netaikytina (tai nustatančios materialiosios teisės normos nebuvimas vertintas kaip teisės spraga, kuri užpildyta ad hoc). Šioje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje susiklosčiusios situacijos, nes šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjamu atveju žalos padarymo pagrindas nėra nusikaltimas (ir juolab žmogiškumui). Tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, ir aplinkybė, kad įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, jog asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta, savaime nepaneigia ieškinio senaties taikymo galimybės bylose dėl žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kamerų drėgme, ventiliacijos problemomis, stalo dydžiu, gryno oro trūkumu, parazitais ir kt.), kurias įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Akcentuotina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas turi būti skaičiuojamas visą kameros plotą dalijant iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą žalą, atsižvelgė į aplinkybę, jog kameros buvo užstatytos baldais ir dėl to pareiškėjui ginčo laikotarpiu tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (imtinai) Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas iš viso 1 003 dienas, tačiau iš tikrųjų – 1 052 dienas, nes nėra duomenų, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas būtų išvykęs į kitas įstaigas. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas 8 dienas buvo ne visą dieną, o tik ryte arba vakare tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių. Be to, 71 iš 1 052 dienų vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus. Taigi pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (imtinai) kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo laikomas 8 dienas po pusę dienos ir 973 dienas, t. y. 20 dienų ilgiau negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog laikotarpis, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimą, buvo ilgesnis, yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Jau minėta, kad EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.250 ir 6.272 straipsnius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK ir Įsakyme įtvirtintomis nuostatomis.

Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 35 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 35 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirtas 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 3 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt (231,70 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ – 850 Lt (246,18 Eur) minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016; 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2068-502/2016; 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2015-624/2016).

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į vertybes, kurias deklaruoja Lietuvos Respublika, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į itin ilgą kalinimo perpildytose kamerose trukmę, į tai, kad pareiškėjo teisė kalėti kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista ilgiau negu nustatė pirmosios instancijos teismas, į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tam tikrose kamerose ginčo laikotarpiu buvo nežymūs drėgmės lygio bei vėdinimo pažeidimai ir buvo pelėsio, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 6 230 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginti adekvati priteistina suma yra 7 400 Eur. Ši suma nustatoma atsižvelgus ne tik į pirmiau nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pareiškėjas ne visą ginčo laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju taip pat turi būti įvertinta ir tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų (ploto kamerose trūkumo) būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar psichiatrą, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 35 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio (35 400 Eur) neturtinė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (35 400 Eur). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, t. y. šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma (35 400 Eur). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 230 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 7 400 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. (L.) D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui L. (L.) D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 230 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 7 400 Eur (septynių tūkstančių keturių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė