2017-02-01 Nr. AB-2492-3-64-3-01564-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-344-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01564-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinė bylą pagal pareiškėjo G. D. (G. D.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 8 500 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2–4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. vasario 18 d. periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad kamerose trūko minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, todėl nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, tualetai įrengti tiesiai gyvenamosiose patalpose, ventiliacija prasta, didelė drėgmė, todėl veisėsi pelėsis. Kamerose būdavo labai šalta, krisdavo tinkas, buvo blogas apšvietimas, todėl trūkdavo šviesos. Kamerose būdavo tarakonų. Tvirtino, kad kamerose trūkdavo gryno oro, todėl dažnai skaudėdavo galvą, negalėdavo gerai išsimiegoti, pastoviai jautėsi pavargęs. Nurodė, kad neturėjo galimybės valgyti prie stalo, nes jis skirtas tik dviem asmenims. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taip pat sutriko jo sveikata. Tapo dirglus, nervingas, jautė baimę aplinkai, patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus. Sutriko visavertis gyvenimas, pradėjo trūkčioti nervas virš dešinės akies, tapo labiau užsidaręs savyje. Teigė, kad nors buvo parašęs prašymą kameroje būti su nerūkančiais asmenimis, kadangi yra nerūkantis ir yra alergiškas dulkėms bei pelėsiui, dėl vietų trūkumo, dalį kalinimo laiko, ypač kalinimo pradžioje ir pabaigoje, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad ši aplinkybė, kartu su besiveisiančiu pelėsiu kamerose, stipriai pablogino jo sveikatą. Alergija tapo chroniška, nes dabar nepriklausomai nuo gyvenimo sąlygų, jis sloguoja pastoviai, dėl ko nuolat jaučia nepatogumą, sutrikusį visavertį gyvenimą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi. Pareiškėjas teigė, kad ankščiau į teismą nesikreipė todėl, kad iki 2014 m. spalio 7 d. dėl jo bylos vyko teismo posėdžiai, todėl pastoviai buvo nervinė, psichologinė įtampa, jis dvasiškai išgyveno, šiuos neigiamus jausmus jaučia iki šiol. Pareiškėjas prašė jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI 8 500 Eur (po 25 Eur už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną) neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 80–89).

Atsiliepime nurodė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. plotą. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.

Šiaulių TI nurodė, kad gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus) ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę).

Atsižvelgdamas į tai, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teigė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Teigė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovo vertinimu, tai reiškia, jog kamerose laikomi asmenys patys turi rūpintis švara ir tvarka patalpoje, be to, suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Nurodė jog gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį, esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija).

Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, nebuvo atlikta kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Teigė, kad teisės aktai nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Šiaulių TI teigimu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę.

Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nurodė kad teisės aktai nereglamentuoja, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą.

Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymą, jog yra rūkantis ir nori būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Mano, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be to Šiaulių TI prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė G. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 100–110).

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. gegužės 15 d., tai patvirtina žyma ant voko. Esant Šiaulių TI prašymui dėl senaties taikymo, pareiškėjo skundui toje dalyje, kuria prašoma atlyginti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., pareikšti teisme taikytinas 3 metų senaties terminas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų objektyviai sutrukdžiusios jam laiku kreiptis į teismą. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo skundui toje dalyje, kuria pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., pareikšti teisme, todėl šiai pareiškėjo skundo reikalavimo daliai taikoma senatis ir dėl to pareiškėjo skundas nurodytoje dalyje buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas, išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, nustatė, kad ginčo laikotarpiu 63,5 paros pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko 3,6 kv. m. kameros ploto normos reikalavimą, o 199,5 paros – pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko nustatytos 3,6 kv. m kameros ploto normos. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, jog 199,5 paros pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nusprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas teigdamas, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas yra įrengtas gyvenamojoje patalpoje ir dėl to jam buvo padaryta žala, iš esmės savo argumentų nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeistos jo teisės į teisės aktų nustatytus sanitarinio mazgo reikalavimus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais. Pažymėjo, jog byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas dėl sanitarinio mazgo neatitikimo teisės aktų reikalavimams kreipėsi į institucijas, kurios kompetentingos tikrinti patalpas, jų atitikimą higienos normoms ir kitiems teisės aktų reikalavimams, surašyti aktus, jeigu patalpų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodydamas, kad sanitarinis mazgas jo manymu neatitiko teisės aktų reikalavimų, nenurodė, kad tai kažkaip įtakojo jo savijautą, jo būklę ir sveikatą, todėl jo teiginiai dėl žalos padarymo vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl buvo atmesti.

Teismas dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad toks kamerų įrengimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintas (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Kadangi, kaip nurodė Šiaulių TI, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, o pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam buvo sudarytos kliūtys tokiu būdu vėdinti kamerą, įsileisti oro, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Teismas vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pelėsio, drėgmės, šaltų kamerų, blogo apšvietimo, šviesos trūkumo, tinko byrėjimo, nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino vieną iš kamerų, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2013 m. sausio 21 d., tai yra kamerą Nr. 24 2012 m. liepos 9 d. Nr. EP-254 patikrinimo akte užfiksuota, kad apgyvendinimo kamera Nr. 24 tvarkinga, patalpa išvalyta, jokių kitų higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Iš kitų byloje pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatyta, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu buvo konkrečių skundų iš pareiškėjo ar kitų asmenų, kad laikymo sąlygos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir yra būtinybė jas patikrinti. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl drėgmės, pelėsio kamerose ir pan., pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Dėl kenkėjų kamerose pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, jog kamerose graužikų naikinimui naudojamos lipnios juostelės, o pagal suimtųjų prašymus, deratizacija papildomai atliekama cheminiu būdu priemone „Bromad“. Kamerose, atliekant deratizaciją cheminiu būdu, suimtieji (nuteistieji) yra iškeliami į kitas apgyvendinimo patalpas. Deratizacija pagal planą atliekama kartą per mėnesį. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte konstatavo, kad įstaigoje profilaktinis aplinkos nukenksminimas atliekamas. Vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas yra. Kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Jokių pažeidimų dėl vykdomų deratizacijos priemonių nenustatyta. Taigi, pagal esamus byloje duomenis teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl rūkančių/nerūkančių asmenų laikymo kamerose teismas nurodė, kad laikomasi pozicijos, jog nerūkančių asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Tačiau atkreipė dėmesį, jog byloje yra pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 10 d. prašymas, kuriuo jis nurodo, kad yra rūkantis asmuo, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs kitokio pobūdžio prašymą, byloje nėra. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl tokio pažeidimo jo atžvilgiu, todėl pareiškėjo teiginiai neįrodo Šiaulių TI neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, o skundo dalis dėl neturtinės žalos atsiradimo, kai Šiaulių TI kamerose rūkantys ir nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu, atmesta kaip nepagrįsta.

Dėl baldų kamerose teismas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose turi būti įrengtas stalas, tačiau jokių specialių reikalavimų dėl to, kokio dydžio ir konstrukcijos šis stalas turėtų būti, nėra. Pareiškėjas neneigė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo įrengtas stalas, o savo teiginių, dėl įrengto stalo nedetalizavo, nenurodė kuriose kamerose jis neturėjo galimybės valgyti prie stalo, kokią žalą jis patyrė dėl, jo manymu, per mažo kamerose buvusio stalo. Dėl to teismas nusprendė, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpinimas baldais atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo pakankamas pareiškėjo esminiams poreikiams patenkinti, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.

Dėl sveikatos sutrikimu teismas, išanalizavęs pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, nenustatė, kad tokie susirgimai, kuriuos nurodo pareiškėjas, atsirado pareiškėjui kalint Šiaulių TI. Byloje nenustatyti pažeidimai dėl pelėsio Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei nekonstatuota, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai laikomas su rūkančiais asmenimis. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad tarp pareiškėjui kilusių sveikatos problemų ir Šiaulių TI laikymo sąlygų yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjo argumentai, kad kalėdamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis jis susirgo alergine sloga, atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tai yra, ginčo laikotarpiu 199,5 paros – buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priteisti 8 500 Eur neturtinės žalos kompensaciją (b. l. 117–119).

Apeliantas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. vasario 18 d. išskyrus, laiko tarpą, kai buvo etapuojamas į teismo posėdžius. Akcentuoja, kad nesikreipė į teismą anksčiau, nes nežinojo apie tokią galimybę, nežinojo, kad dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų galima kreiptis į teismą, kad tai yra įstatymo saugoma teisė. Pažymi, kad pareiškėjo niekas apie tai neinformavo. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pareiškėjo nesupažindino su šia teise, o pats nežinojo ir neturėjo galimybės susipažinti su įstatymu. Nesikreipė į teismą anksčiau, nes iki 2014 m. spalio 7 d. vyko pareiškėjo bylos nagrinėjimas teismuose, dėl to nuolatos buvo nervinės įtampos būsenoje. Nurodo, kad apie galimybę kreiptis į teismą sužinojo tik būdamas Pravieniškių pataisos namuose, kai apie šią teisę papasakojo kiti nuteistieji.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus teismui pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas 340 dienų gyveno kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis kaip 3,6 kv. m., net mažesnis kaip 3 kv. m., o kai kuriomis dienomis net mažesnis kaip 2 kv. m. Tačiau žmogaus orumą žemina ne vien gyvenamo ploto trūkumas, o ir kitos, skunde nurodytos aplinkybės. Teigia, kad didžioji dalis Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktų argumentų yra bendro pobūdžio. Net atsižvelgiant į visas priemones, kurių yra imamasi sanitarijai palaikyti, kamerose yra tarakonų, kai kuriose kamerose buvo pelėsio.

Nurodo, kad teismo priteista atlyginimo suma, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis pareiškėjas buvo kalinamas, yra per maža, nes neatitinka patirtos neturtinės žalos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 130–133).

Atsakovas akcentavo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. vasario 18 d., į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio mėn., tačiau pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino ir gavęs atsiliepimą nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog senaties terminas praleistas nebuvo. Taip pat nurodo, kad atsižvelgus i tai, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtine žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, t. y. sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista.

Atsiliepime dėl neturtinės žalos atsakovas pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Papildomai atkreipia dėmesį, kad pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Taip pat nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui būtu pablogėjusi sveikata.

Atkreipia dėmesį, kad nors apeliantas tvirtina, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. D. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad prašomą priteisti neturtinę žalą G. D. kildina iš to, kad Šiaulių TI buvo laikomas netinkamomis sąlygomis t. y. teigė, kad kamerose trūko minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tualetai įrengti tiesiai gyvenamosiose patalpose, prasta ventiliacija, didelė drėgmė, kamerose būdavo labai šalta, krisdavo tinkas, buvo blogas apšvietimas, todėl trūkdavo šviesos, kamerose būdavo tarakonų.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu, teismo vertinimu dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI, taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Prieš pasisakant dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų kalinimo sąlygų Šiaulių TI pažeidimų, todėl iš naujo šiais aspektais išdėstytų argumentų nekartoja.

Teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties terminu bei priteistos neturtinės žalos kompensacijos dydžiu.

Atkreipiamas dėmesys, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikymą Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. vasario 18 d. išskyrus laikotarpius, kai buvo etapuojamas į teismo posėdžius. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2015 m. gegužės 15 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pažymėtina, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi nežinojo, kad dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų galima kreiptis į teismą. Pažymi, kad pareiškėjo Šiaulių TI administracija pareiškėjo nesupažindino su šia teise. Nurodo, kad apie galimybę kreiptis į teismą sužinojo tik būdamas Pravieniškių pataisos namuose, kai apie šią teisę papasakojo kiti nuteistieji.

Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas, įskaitant teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį laikymo plotą, taip pat reguliuojančius neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra tinkamai paskelbti. Viešai skelbiama yra ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis savo teisių nežinojo, nes Šiaulių TI administracija su jomis nesupažindino, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas nors neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. vasario 18 d., tačiau iki 2015 m. gegužės mėnesio nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. teismui buvo pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui ir kad nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. gegužės 3 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, nesutinkantis su jam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šį klausimą, neįvertino visų bylos aplinkybių.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. vasario 18 d. Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 263 paras, iš kurių 199,5 parų nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui laikomam kameroje tenkančio 3,6 kv. m. ploto reikalavimas (b. l. 21–29), kurį nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas. Taigi, konstatuotina, jog Šiaulių TI, nesudarydamas minimalių teisės aktais užtikrintų laikymo sąlygų, veikė neteisėtai. Neabejotina, kad kameros erdvės trūkumas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes neteisėtai suvaržant asmens teises ir laisves. Dėl to, darytina išvada, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą, nustatė, jog pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančioje kameroje buvo pažeista.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Šiuo atveju pabrėžtina, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas ilgą laiką t. y. 199,5 paras. Atkreiptinas dėmesys, jog dažnu atveju pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3 kv. m. ploto, atskirais laikotarpiais vos 1,5 kv. m., todėl toks minimaliai tenkančio ploto vienam asmeniui pažeidimas laikytinas sunkiu. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos kompensacija yra neproporcinga, pareiškėjo patirtiems teisių ir laisvių suvaržymams.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų itin ilgą trukmę ir intensyvumą, pabrėžiama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, atsižvelgdama į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 1 590 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma 8 500 Eur suma nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tenkinami iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. D. (G. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. D. (G. D.) 1 590 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai devyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė