2025-09-10 Nr. AB-14154-3-61-3-01921-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2364-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01921-2025-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2025 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 25S79420 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 25S99644 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau abu kartu – ir sprendimai).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2022 m. balandžio 19 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką iš Ukrainos Respublikos kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas. Nigerijos Federacinės Respublikos ambasada 2022 m. persikėlė iš Kijevo į Vilnių dėl Rusijos Federacijos plataus masto agresijos. Pareiškėjui buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza (D) Nr. 004453714 (toliau – ir Viza), galiojusi iki 2022 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 20 d. buvo akredituotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (toliau – ir URM) kaip Nigerijos ambasados aptarnaujančiojo personalo narys ir gavo akreditacijos pažymėjimą, galiojusį iki 2024 m. gruodžio 18 d., suteikiantį jam teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3. Pareiškėjas nurodė, kad teisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje 2024 m. birželio 4 d. pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 24S293594 (toliau – ir 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl negalėjo vadovaudamasis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu priimti sprendimo išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2025 m. kovo 26 d. priėmė naują Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė: 1) grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti asmenį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 2) įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies; 3) neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje siejamas išimtinai su prieglobsčio procedūra, kuriai pasibaigus, jis praranda teisę likti Lietuvos Respublikoje, todėl priimamas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

5. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas Nr. 1 yra nepagrįstas. Pasak pareiškėjo, jis visą laiką siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, tačiau jam iki šiol neišduotas teisėtą pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, ir tai įvyko ne dėl jo kaltės. Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 4 d. įsidarbino Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadoje, kuri 2025 m. sausio mėn. kreipėsi į URM su prašymu išduoti pareiškėjui akreditacijos pažymėjimą, o tokią aplinkybę patvirtino Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados 2025 m. balandžio 9 d. laiškas. Pareiškėjas 2024 m. birželio 4 d. pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau galutinis sprendimas prieglobsčio byloje buvo priimtas 2025 m. vasario 20 d. Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo gauti akreditacijos pažymėjimo iki tol, kol nebuvo priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje. Kadangi šiuo metu pateiktas prašymas URM nagrinėjamas, pareiškėjas tvirtino, jog nėra jokių priežasčių, dėl kurių jam galėtų būti atsisakyta išduoti teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje darbo diplomatinėje atstovybėje pagrindu patvirtinantis dokumentas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas priėmė nepagrįstą Sprendimą Nr. 1 grąžinti jį į kilmės valstybę, nevertindamas tokio sprendimo proporcingumo ir visų pareiškėjo buvimui Lietuvos Respublikoje reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas teigė, kad turi teisę likti Lietuvoje darbo diplomatinėje savo kilmės valstybės atstovybėje pagrindu, be to, Sprendimas Nr. 1 nepagrįstai pažeidžia trečiojo asmens – diplomatinės atstovybės interesus – ir yra neproporcingas. Pasak pareiškėjo, Nigerijos Federacinės Respublikos ambasada 2025 m. balandžio 8 d. teikė raštą, kuriuo patvirtinama, kad pareiškėjas atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas ambasadoje, t. y. dėl pareiškėjo pilietybės, saugumo reikalavimų, protokolo išmanymo ir darbo patirties, ambasada susidurs su esmingais iššūkiais vykdyti diplomatinės atstovybės funkcijas, be to, Nigerijos Federacinės Respublikos ambasada, įsikūrusi Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, neturi galimybės pakeisti vairuotojo, kurio pareigos yra esminės ambasados funkcionavimui trumpuoju ar vidutiniu laikotarpiu.

6. Pareiškėjas nurodė, kad teismui priėmus nagrinėti jo skundą dėl Sprendimo Nr. 1, atsakovas 2025 m. balandžio 24 d. priėmė Sprendimą Nr. 2 išsiųsti pareiškėją į Nigerijos Federacinę Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo išsiuntimo dienos, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje) vienerius metus nuo išsiuntimo dienos. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas Nr. 2 taip pat yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų su jo individualia situacija susijusių aplinkybių, nustatomų apribojimų proporcingumo, be to, juo pažeidžiamas tarptautinėje teisėje įtvirtintas negrąžinimo principas, 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių (toliau – ir Konvencija). Pasak pareiškėjo, Sprendime Nr. 2 nurodyto teisinio pagrindo uždrausti atvykti – Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 44.4.1 ir 44.5 papunkčių numatytos aplinkybės nėra nustatytos. Pareiškėjas pažymėjo, kad vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises, nes šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan., tačiau susijusios aplinkybės priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 2 nebuvo vertintos.

7. Pareiškėjas vertino, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Pasak pareiškėjo, skundžiami sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad 2022 m. balandžio 19 d. pareiškėjas, kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas, teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kurioje jam buvo išduota Viza, galiojusi iki 2022 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 20 d. buvo akredituotas URM kaip Nigerijos ambasados aptarnaujančiojo personalo narys, gavo akreditacijos pažymėjimą, galiojusį iki 2024 m. gruodžio 18 d. (akreditacijos kodas (duomenys neskelbtini)) ir suteikiantį jam teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje (toliau – ir Akreditacijos pažymėjimas).

Pareiškėjo Akreditacijos pažymėjimas 2023 m. lapkričio 11 d. buvo grąžintas URM kartu su Nigerijos ambasados nota ir išregistruotas kaip negaliojantis. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Ukrainos Respublikos piliete, be to, kelis kartus teikė prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Pasak atsakovo, kadangi pareiškėjas iki Akreditacijos pažymėjimo galiojimo pabaigos savo buvimo Lietuvos Respublikoje neįteisino ir iš šalies neišvyko, nuo 2023 m. lapkričio 12 d. jis Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai.

Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą grąžinti jį į Nigerijos Federacinę Respubliką, tačiau iki nurodytos sprendime datos, t. y. 2024 m. birželio 9 d., jis neišvyko iš Lietuvos Respublikos, o 2024 m. birželio 4 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, priėmė 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą, kuriuo nusprendė:

1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje;

2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje;

3) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką;

4) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įvesti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi 1 (vieniems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos;

6) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė teismui, kuris panaikino sprendimo dalis, kuriomis buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 1 (vieniems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką.

Atsakovas iš naujo įvertino pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, t. y. įvertino tai, jog pasibaigus prieglobsčio procedūrai, jis praranda teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be to, pareiškėjas sutiko savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Todėl Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą Nr.

1. Kadangi pareiškėjas neįvykdė ginčijamo Sprendimo Nr. 1, 2025 m. balandžio 24 d. buvo priimtas Sprendimas Nr. 2.

10. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jis siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo Akreditacijos pažymėjimą, suteikiantį jam teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau pastarasis buvo grąžintas URM, t. y. pareiškėjas prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Vėliau pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą, kurį išnagrinėjus, jam nesuteiktas prieglobstis, nes jo prašymas buvo nepagrįstas, o tai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Atsakovas teigė, kad tokie pareiškėjo veiksmai (iki teisės būti Lietuvos Respublikoje praradimo savo buvimo neįteisino, iš Lietuvos Respublikos neišvyko, pateikė nepagrįstą prieglobsčio prašymą) turi būti vertinami kaip piktnaudžiavimas migracinėmis procedūromis.

11. Atsakovas tvirtino, kad atmestini pareiškėjo teiginiai dėl negrąžinimo principo. Pasak atsakovo, ginčijamame Sprendime Nr. 1 pažymėta, jog nenustatyta priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, o ir pats pareiškėjas nenurodė tokių priežasčių. Be to, atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (kilmė, religija ir kt.) jau buvo išnagrinėtos vertinant jo prieglobsčio prašymą, o naujų aplinkybių nenustatyta. Atsakovas tvirtino, jog 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos statuso, t. y. nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, o tokią išvadą patvirtino ir Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pažymėjo, kad pats pareiškėjas atsakydamas į Migracijos departamento klausimą, ar jis sutinka savanoriškai išvykti į savo kilmės valstybę, nurodė, jo sutinka pats savanoriškai išvykti. Atsakovas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo teiginius dėl jam neva gresiančio persekiojimo. Kadangi tokių teiginių pareiškėjas neišplėtojo, atsakovas teigė, kad jie laikytini kaip deklaratyvus nesutikimas su ginčijamu Sprendimu Nr. 1.

12. Atsakovas nurodė, kad nesuprantami pareiškėjo teiginiai dėl teisėtų lūkesčių. Pasak atsakovo, Akreditacijos pažymėjimą išduoda ne Migracijos departamentas, nes tai neįeina į jo kompetenciją ir nėra reglamentuojama Įstatymo nuostatomis. Atsakovas taip pat tvirtino, jog nesuprantami pareiškėjo teiginiai, kad jam nesuteikus prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jis turėjo teisėtą lūkestį gauti Akreditacijos pažymėjimą, nes tokios pareiškėjo nurodytos aplinkybės (pažymėjimas ir prieglobsčio prašymas) nėra susijusios tarpusavyje ir nesudaro priežastinio ryšio, kad pareiškėjui nesuteikus prieglobsčio, jis gaus Akreditacijos pažymėjimą. Atsakovas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo Akreditacijos pažymėjimas 2023 m. lapkričio 11 d. buvo grąžintas URM, t. y. pareiškėjas prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas užuot teisės aktų nustatyta tvarka būtų kreipęsis dėl teisės būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio dokumento, pateikė nepagrįstą prieglobsčio prašymą, o priėmus galutinį sprendimą dėl jo, pats sutiko savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau ginčijamo Sprendimo Nr. 1 nevykdė. Atsakovas teigė, kad toks pareiškėjo elgesys tik parodė, jog jis nėra linkęs laikytis teisės aktų reikalavimų, nuolat pažeidinėja Įstatymo reikalavimus dėl teisėto buvimo bei siekia priversti Migracijos departamentą įteisinti jo buvimą Lietuvos Respublikoje nepaisant Įstatymo reikalavimų arba nevykdyti savo kompetencijos. Todėl atsakovas vertino, jog pareiškėjas negali turėti teisėto lūkesčio dėl jam palankaus sprendimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus dėl teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje.

13. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamų sprendimų motyvai išdėstyti pačiuose sprendimuose), be to, ginčijami sprendimai yra grindžiami Migracijos departamento surinktais duomenimis, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, sprendimai motyvuoti, objektyvūs bei grindžiami tuo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų. Todėl atsakovas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl viešojo administravimo principų yra nepagrįsti ir nemotyvuoti.

II. 14. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

15.1. Pareiškėjas, kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas, 2022 m. balandžio 19 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kurioje jam buvo išduota Viza, galiojusi iki 2022 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 20 d. buvo akredituotas URM kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados aptarnaujančiojo personalo narys, gavo Akreditacijos pažymėjimą, galiojusį iki 2024 m. gruodžio 18 d. ir suteikiantį jam teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau 2023 m. lapkričio 11 d. pareiškėjo Akreditacijos pažymėjimas buvo grąžintas URM kartu su Nigerijos Federacijos Respublikos ambasados nota ir išregistruotas kaip negaliojantis.

15.2. Pareiškėjas 2024 m. birželio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 3) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką; 4) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įvesti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi 1 (vieniems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 6) pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką.

15.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimu, padavė skundą Regionų administraciniam teismui, kuris 2025 m. vasario 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo nutarta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 (vienerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi 1 (vieniems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką.

15.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1 ir 6 dalimi, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, 130 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi bei Kriterijų vertinimo tvarkos 44.1 papunkčiu, 2025 m. kovo 26 d. priėmė Sprendimą Nr. 1.

15.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 44.4 ir 44.4.1 papunkčiais bei 5 punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu, 2025 m. balandžio 24 d. priėmė Sprendimą Nr. 2.

15.6. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo priimtais sprendimais, prašė juos panaikinti.

16. Teismas, įvertinęs ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nustatė, jog pareiškėjas neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi ar kito dokumento, leidžiančio jam teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, o iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas, kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas, 2022 m. balandžio 19 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kurioje jam buvo išduota Viza, galiojusi iki 2022 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 20 d. buvo akredituotas URM kaip Nigerijos ambasados aptarnaujančiojo personalo narys, gavo Akreditacijos pažymėjimą, galiojusį iki 2024 m. gruodžio 18 d. ir suteikiantį jam teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau 2023 m. lapkričio 11 d. pareiškėjo Akreditacijos pažymėjimas buvo grąžintas URM kartu su Nigerijos ambasados nota ir išregistruotas kaip negaliojantis. Pareiškėjas 2024 m. birželio 4 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas suteikti prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes buvo nustatyta, kad jis neatitinka papildomos apsaugos statuso, t. y. nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė teismui, tačiau Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimo dalį dėl prieglobsčio nesuteikimo paliko galioti. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo Akreditacijos pažymėjimas 2023 m. lapkričio 11 d. URM kartu su Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados nota yra išregistruotas kaip negaliojantis, todėl sprendė, kad nuo 2023 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pripažįsta, jog iki šiol jam nėra išduotas teisėtą jo buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, tačiau ne dėl jo kaltės, be to, akcentavo, jog pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento klausimą, nurodė, kad jis neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, todėl sutinka savanoriškai išvykti bei prašė nustatyti jam kaip įmanoma ilgesnį terminą išvykimui.

17. Teismas sprendė, kad atsakovas skundžiamais sprendimais darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo neteisėtai, todėl tai sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį. Teismas vertino, kad pareiškėjas, neįteisinęs savo buvimo Lietuvos Respublikoje, neturėjo teisėto pagrindo čia būti, o turėjo vykdyti Įstatyme numatytą pareigą, privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo ilgiau negu leidžia bevizis režimas, teismas darė išvadą, kad jis pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas.

18. Teismas nurodė, kad akivaizdu, jog teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo, o Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Teismas akcentavo, kad sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nustatymu.

19. Teismas taip pat pažymėjo, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnyje, kurio 1 ir 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių. Teismas darė išvadą, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Vadovaudamasis Įstatymo 127 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 14 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.

20. Teismas akcentavo, jog nustačius faktą, kad yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Teismas vertino, kad toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis, o sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

21. Teismas pažymėjo, jog atsakovas Sprendime Nr. 1 nurodė, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1 ir 6 dalimis, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, 130 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi bei Kriterijų vertinimo tvarkos 44.1 papunkčiu, įvertinus tai, kad pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę bei bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, o atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, Sprendimu Nr. 1 pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas Nr. 1, priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.

22. Teismas pažymėjo, kad atsakovo Sprendimu Nr. 1 pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Kadangi pareiškėjui Sprendimas Nr. 1 pasirašytinai buvo įteiktas 2025 m. balandžio 3 d., teismas vertino, kad pareiškėjas savanoriškai išvykti turėjo iki 2025 m. balandžio 17 d. Pareiškėjui savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per nustatytą 14 dienų terminą, 2024 m. balandžio 24 d. atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 2. Vadovaudamasis Įstatymo, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Grąžinimo direktyva) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, jog iš ginčijamo Sprendimo Nr. 2 turinio matyti, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. balandžio 19 d. kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas ir jam buvo išduota Viza, vėliau – Akreditacijos pažymėjimas, suteikęs teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2024 m. gruodžio 18 d., tačiau 2023 m. lapkričio 11 d. Akreditacijos pažymėjimas buvo grąžintas URM ir pripažintas negaliojančiu, todėl teismas sprendė, kad nuo šios datos pareiškėjas neteko teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, teismas akcentavo, kad vėliau pareiškėjas teikė prašymus dėl leidimo gyventi išdavimo ir dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau visi prašymai buvo išnagrinėti ir atmesti.

23. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) Nigerijoje, jog yra (duomenys neskelbtini) ir smurtas prieš (duomenys neskelbtini) Nigerijos šiaurėje itin paplitęs, nes ten (duomenys neskelbtini) sudaro religinę mažumą, todėl jis negali grįžti į Nigeriją, kadangi dėl jo tikėjimo ten grėstų persekiojimas ar bendro pobūdžio smurtas, kuriam (duomenys neskelbtini) yra itin pažeidžiami. Teismas vertino, kad tokios aplinkybės dėl persekiojimo jau buvo išsamiai išanalizuotos atsakovo ir administracinio teismo sprendimuose, o 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjui buvo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis neatitinka papildomos apsaugos statuso, t. y. nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Tokią išvadą patvirtino ir Regionų administracinis teismas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę prieštarautų tarptautinės apsaugos principams. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę. Be to, teismas akcentavo, kad Sprendime Nr. 2 nustatyta, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai ryšiai, nes santuoka su Lietuvos Respublikoje gyvenančia Ukrainos Respublikos piliete (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta, pareiškėjas neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokytųsi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą, taip pat neturi ir kitų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, su kuriais jį saistytų artimas ryšys, pareiškėjas nėra registruotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nedirba ir neturi registruotos individualios veiklos, taip pat pareiškėjas neturi teisėto pagrindo vykdyti ekonominę veiklą šalyje.

24. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog atsakovas nepagrįstai Sprendime Nr. 2 nustatė 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kadangi Kriterijų vertinimo tvarkos 4.1 papunktis nustato, kad uždraudžiama atvykti, jei nustatomos dvi ar daugiau aplinkybių, nurodytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 papunktyje, nes pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, asmeniui, kuris buvo grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nes neatitiko prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo kriterijų, o kito teisėto pagrindo likti Lietuvos Respublikoje jis neturi, be to, neįvykdė atsakovo Sprendimo Nr. 1 dėl grąžinimo ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Todėl teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, užsieniečio duomenys, vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS. Teismas vertino, kad atsakovo sprendimas įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, laikytinas pagrįstu ir proporcingu. Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą Nr. 2, vertino visas reikšmingas byloje esamas aplinkybes, kurių buvimo neginčija ir pats pareiškėjas, o nustačius, kad ginčijamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą Nr. 2.

25. Teismas, vadovaudamasis VAĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertino, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Teismas, konstatavęs, kad sprendimuose yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai, iš ginčijamų sprendimų turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimti šie administraciniai aktai, sprendimai yra individualizuoti, pakankamai motyvuoti, paremti objektyviais faktais, juose nurodyti teisės aktai, todėl atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo juos panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, teismas nurodė, kad nėra pagrindo patenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, neproporcingas ir nemotyvuotas, juo neatskleista skundo esmė, nes visiškai nenagrinėti argumentai, susiję su pareiškėjo kaip diplomatinės atstovybės personalo nario teisiniu statusu, nevykdoma administracine procedūra, be to, sprendimas grindžiamas klaidingais duomenimis, kad pareiškėjas neturi teisės dirbti, nevertinta pareiškėjo teisė įteisinti savo buvimą darbo diplomatinėje atstovybėje pagrindu, taip pat nevertintos pasekmės, kurios dėl neteisėtų atsakovo sprendimų kyla Nigerijos Federacijos Respublikos diplomatinei atstovybei. Pareiškėjo įsitikinimu, byla išnagrinėta neįtraukus asmens, kurio interesai pažeidžiami ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat jis pažeidžia Konvenciją dėl diplomatinių santykių.

28. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai nenagrinėjo argumento, susijusio su pareiškėjo darbu Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadoje, dėl kurio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-682-525/2025 pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, taigi neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pasak pareiškėjo, į Lietuvos Respubliką jis atvyko kaip atstovybės narys. Nors bylos duomenys patvirtina, kad 2023 m. lapkričio 11 d. pareiškėjo Akreditacijos pažymėjimas buvo grąžintas URM kartu su Nigerijos ambasados nota ir išregistruotas kaip negaliojantis, tačiau nuo 2024 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas vėl paskirtas ambasados darbuotoju, o ambasada kreipėsi į URM dėl jo pakartotinio akreditavimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad tokius duomenis patvirtina į bylą pateikta darbo sutartis, ambasados raštas.

29. Pareiškėjas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, Konvencijos ir 1998 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 4 patvirtintų „Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, tarptautinių organizacijų atstovybių, Europos Sąjungos įstaigų ir kitų atstovybių narių akreditavimo Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo“ nuostatas (toliau – ir Nuostatai), pažymi, kad įstatymai įtvirtina atstovybės personalo nario teisę gauti akreditacijos pažymėjimą, o tai, kad tokios teisės realizavimas vilkinamas dėl atsakingos institucijos veiksmų, nėra pakankamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, atstovybė pateikė visus reikiamus dokumentus ir jam bus įteiktas akreditacijos pažymėjimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-682-525/2025 skirdamas reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodė, jog byloje yra pateikti duomenys, kad ambasada kreipėsi į URM dėl akreditacijos pažymėjimo pareiškėjui išdavimo, tačiau byloje nėra duomenų apie šio proceso pabaigą, todėl nėra paneigti pareiškėjo teiginiai, jog, išdavus akreditacijos pažymėjimą, jam bus suteikta teisė (teisėtas pagrindas) būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

30. Pareiškėjas nurodo, kad jokio sprendimo dėl jo pripažinimo nepageidaujamu ar nepriimtinu nėra gauta, jis yra diplomatinės atstovybės personalo narys nuo įsidarbinimo atstovybėje, be to, jo teisės ir pareigos įtvirtintos Konvencijoje. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas Nr. 2 išsiųsti diplomatinės atstovybės narį nepanaikinus tokio jo statuso pažeidžia Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus ir negali būti vykdytinas atsižvelgiant į imunitetus, įtvirtintus Konvencijoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįtraukus trečiuoju asmeniu Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados, kuriai pagal bylos duomenis sprendimas turi tiesioginę įtaką.

31. Pareiškėjas teigė, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar šeimyniniai ryšiai ir jis neturi teisės dirbti Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas dirba Nigerijos Federacinės Respublikos diplomatinėje atstovybėje, t. y. Nigerijos Federacinėje Respublikoje, taigi pareiškėjas turi teisę dirbti Lietuvos Respublikoje, o tai patvirtina užsieniečio registracijos pažymėjimas.

32. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai (žr. šios nutarties 17–18 p.) nepagrįsti, prieštaringi ir pažeidžiantys jo teisę teisingą teismą. Pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismui nurodė, kad visą laiką siekė teisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, tačiau jam iki šiol nėra išduotas teisėtą jo buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, ir tai įvyko ne dėl pareiškėjo kaltės, be to, 2024 m. birželio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kurio nagrinėjimas užtruko iki 2025 m. vasario 20 d., kai Regionų administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tokių jo argumentų, taip pat argumentų dėl diplomatinės atstovybės darbo sutrikdymo nevertino, skundžiamo sprendimo teisėtumą grindė išimtinai formaliais pagrindais.

33. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

34. Pareiškėjas nurodo, kad byloje taikomos Europos Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios užsieniečių gražinimą, o priimtas ginčijimas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl diplomatinės atstovybės personalo nario, kurio akreditavimo procesas nėra pasibaigęs, grąžinimo. Pasak pareiškėjo, jam nėra išduotas akreditacijos pažymėjimas dėl be jo kaltės užtrukusios akreditavimo procedūros, tačiau nėra ginčo, kad jis yra diplomatinės atstovybės personalo narys, atvyko į šalį šiuo statusu ir nėra paskelbtas nepageidaujamu asmeniu ar nepriimtinu. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl Grąžinimo direktyvos 2 straipsnio nuostatos, nustatančios jos taikymo sritį, ir Grąžinimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalies (b) punkto nuostatos, numatančios palankesnių nuostatų taikymą, taikymo tuomet, kai nepasibaigus diplomatinės atstovybės personalo nario akreditacijos procedūroje, jis priimančiojoje valstybėje yra be 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nurodyto dokumento, patvirtinančio teisę būti jos teritorijoje. Pareiškėjo vertinimu, jei teismas nesutinka su pareiškėjo pateiktais argumentais, darytina išvada, kad negalima teigti, jog atsakymai į klausimus, kuriuos pareiškėjas prašo pateikti ESTT, negali turėti įtakos bylos baigčiai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo pateikti prejudicinį klausimą dėl pareiškėjo iškelto klausimo, nes nesikreipus į ESTT, esant akivaizdžiam Europos Sąjungos teisės vienodo aiškinimo nesilaikymui, būtų pažeista pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

35. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymams.

36. Pareiškėjas pažymi, kad žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams bei Lietuvos Respublikos konstituciniams principams. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas akcentuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas jo atžvilgiu priimtas dėl to, kad URM iki šiol nėra baigusi akreditacijos procedūros, pagal kurią išduodamas dokumentas (akreditacijos pažymėjimas), suteikiantis teisę būti valstybės narės teritorijoje pagal Šengeno sienų kodeksą. Pareiškėjas tvirtina, kad Nuostatų 18 punktas, dėl kurio konstitucingumo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenumato, per kiek laiko išduodamas akreditacijos pažymėjimas, todėl tokia teisės spraga implikuoja tai, kad siunčiančiosios valstybės paskirtas diplomatinės atstovybės personalo narys, pateikęs prašymą išduoti akreditacijos pažymėjimą, pasibaigus vizoje, tarptautinėje sutartyje dėl bevizio režimo ar kitaip suteiktam buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje terminui, tampa neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kad yra saistomas darbo santykiu su siunčiančia valstybe. Pasak pareiškėjo, Konvencija numato priimančiosios valstybės teisę atsisakyti pripažinti diplomatinės atstovybės narį, o situacija, kai institucija be pagrindo vilkina diplomatinės atstovybės personalo nario akreditavimą, pažeidžia įsipareigojimus pagal Konvenciją be pagrindo netrukdyti diplomatinės atstovybės darbo. Pareiškėjas akcentuoja, kad Nuostatų 18 punktas, nenumatantis akreditacijos procedūros termino, taip pat pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą atsakingo valdymo (gero administravimo) principą. Todėl pareiškėjas prašo stabdyti bylos nagrinėjimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikomas Nuostatų 18 punktas, nenumatantis akreditacijos procedūros termino, neprieštarauja VAĮ 3 ir 10 straipsniams bei Konstitucijos 5 ir 135 straipsniams. Be kita ko, pareiškėjo teigimu, Nuostatų 18 punktas asmeniui, kurio teisės yra apribojamos, neleidžia suvokti vilkinimo pagrindo ir atima veiksmingą galimybę jį ginčyti, o pagal prieinamumo reikalavimą atitinkamam asmeniui turi būti sudaryta galimybė suvokti jam taikomų apribojimų pagrindą.

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimą.

38. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jam pateikus visus reikiamus dokumentus, gali būti įteiktas akreditacijos pažymėjimas, pažymi, jog tai nėra pakankamas pagrindas naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ar pateisinti pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje ir jo siekį piktnaudžiauti migracinėmis procedūromis.

39. Atsakovo teigimu, pareiškėjas selektyviai cituoja Konvenciją. Vadovaudamasis Konvencijos 37 straipsnio 2 dalimi, atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nėjo savo pareigų (vairuotojas) Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadoje ginčijamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas siekia nepagrįstai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nors byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Atsakovas taip pat kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad jis yra atstovybės darbuotojas ir personalo narys, nes tai patvirtinančių duomenų byloje nėra pateikta, o, kaip minėta, pareiškėjas ginčijamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu nebuvo ambasados darbuotojas ir neturėjo galiojančios akreditacijos.

40. Atsakovo nuomone, atmestini pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl to, jog į bylą nebuvo įtraukta Nigerijos Federacinės Respublikos ambasada trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo į bylą traukti Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadą, nors tokią teisę turėjo ir ji nebuvo suvaržyta ar apribota, be to, nagrinėjama byla iš esmės nesukuria ambasadai jokių teisių ar pareigų, todėl jos dalyvavimas byloje nėra tikslingas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepaaiškina, kokias teisines pasekmes, t. y. teises ar pareigas sukelia ambasadai ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinimas, nustatant jo teisėtumą ir pagrįstumą. Pasak atsakovo, Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados kaip trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimas byloje nebūtų tikslingas ir reikšmingas, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti ir nemotyvuoti.

41. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsakovo nuomone, vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 1, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Be to, atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.

42. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT, tvirtina, jog tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Atsakovo įsitikinimu, šioje byloje nėra abejonės dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nėra pagrįstas.

43. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, akcentuoja, kad pareiškėjas nurodo klaidingą ginčijamo Sprendimą Nr. 1 pagrindą ir motyvą, nes jis buvo priimtas ne dėl to, kad užtruko pareiškėjo akreditacija, o dėl to, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. lapkričio 12 d. buvo neteisėtai. Kadangi pareiškėjo akreditacija pradėta jau po ginčijamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo, atsakovo teigimu, tokia aplinkybė neturi jokios įtakos vertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pareiškėjas prašo stabdyti nagrinėjamą bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikoma Nuostatų 18 punktas, nenumatanti akreditacijos procedūros termino, neprieštarauja VAĮ 3 ir 10 straipsniams ir Konstitucijos 5 bei 135 straipsniams, atsakovo vertinimu, toks prašymas nėra susijęs su ginčijamu Sprendimu Nr. 1 ar jį reglamentuojančiais teisės aktais, todėl neturi būti tenkinamas, nes net ir esant Konstitucinio Teismo išaiškinimui, jis iš esmės neturėjo įtakos ginčijamo Sprendimo Nr. 1 vertinimui, sprendžiant jo teistumo ir pagrįstumo klausimą. Be to, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, jog pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

44. Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 13 d. pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Pareiškėjas nesutinka su atsakovu interpretavimu, kad jis diplomatinės atstovybės personalo nariu buvo praeityje, o Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu ir šiuo metu juo nėra. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo 2024 m. gruodžio 4 d. yra diplomatinės atstovybės personalo narys, todėl nepagrįstas teiginys, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nėjo savo pareigų (vairuotojas) Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadoje ginčijamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu. Pareiškėjas prašo prie bylos prijungti Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados 2025 m. rugpjūčio 7 d. patvirtinimą, kuriuo patvirtinama bylos nagrinėjimo metu esantis aktualus pareiškėjo kaip diplomatinės atstovybės personalo nario statusas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 25S79420, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ir 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99644, kuriuo, be kita ko, nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

46. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados darbuotojas. Lietuvoje jam buvo išduota Viza, galiojusi iki 2022 m. rugsėjo 18 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 20 d. buvo akredituotas URM kaip Nigerijos ambasados aptarnaujančiojo personalo narys, gavo Akreditacijos pažymėjimą, galiojusį iki 2024 m. gruodžio 18 d., kuris 2023 m. lapkričio 11 d. buvo grąžintas URM kartu su Nigerijos Federacijos Respublikos ambasados nota ir išregistruotas kaip nebegaliojantis. 2024 m. gegužės 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į Nigeriją, tačiau iki nurodytos sprendime datos (2024 m. birželio 9 d.) pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos Respublikos ir 2024 m. birželio 4 d. pateikė prieglobsčio prašymą. Išnagrinėjęs prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Nigerijos Federacinę Respubliką; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalis dėl išsiuntimo, uždraudimo atvykti ir perspėjimo įvedimo į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

47. Byloje ginčijamu 2025 m. kovo 26 d. Sprendimu Nr. 1 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 127 straipsnio 1 ir 6 dalimi, 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, 130 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi bei Kriterijų vertinimo tvarkos 44.1 papunkčiu, nutarė: grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti asmenį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies; neuždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

48. Pareiškėjui per suteiktą terminą (iki 2025 m. balandžio 17 d.) neįvykdžius įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos savarankiškai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 44.4 papunkčiu, 44.4.1 papunkčiu ir 5 punktu, NAS taisyklių 15 punktu, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu, ginčijamu 2025 m. balandžio 24 d. Sprendimu Nr. 2 nutarė: išsiųsti pareiškėją į Nigerijos Federacinę Respubliką; uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo dienos.

49. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Sprendimas Nr. 1, priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Teismas įvertino, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, todėl Sprendimu Nr. 1 pareiškėjas pagrįstai buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, vertino visas reikšmingas byloje esamas aplinkybes, kurių buvimo neginčija ir pats pareiškėjas, o nustačius, kad Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą Nr. 2.

50. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, neproporcingas ir nemotyvuotas, juo neatskleista skundo esmė, nes visiškai nenagrinėti argumentai, susiję su pareiškėjo kaip diplomatinės atstovybės personalo nario teisiniu statusu, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pasak pareiškėjo, į Lietuvos Respubliką jis atvyko kaip Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados narys ir nors 2023 m. lapkričio 11 d. pareiškėjo Akreditacijos pažymėjimas buvo grąžintas URM ir išregistruotas kaip negaliojantis, tačiau nuo 2024 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas vėl įdarbintas, o ambasada kreipėsi į URM dėl jo pakartotinio akreditavimo.

51. Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 13 d. papildomais paaiškinimais prašo pridėti į bylą Nigerijos Federacinės Respublikos ambasados 2025 m. rugpjūčio 7 d. elektroninį laišką, kuriuo atkreipiamas dėmesys į ankstesniame ambasados 2025 m. balandžio 9 d. pranešime nurodytą informaciją apie S. A. įdarbinimą ambasadoje ir patvirtinimą, jog URM buvo pateiktas prašymas išduoti akreditacijos kortelę.

52. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teismui būtinybės pateikti įrodymus byloje vėliau, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako.

53. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

55. Įstatymo 125 straipsnio, nustatančio užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindus, 1 dalies 7 punkte, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas Sprendimas Nr. 1, nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Šio straipsnio 21 punkte nustatyta, jog apie galimybę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę šio straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktuose nurodytą užsienietį jam suprantama kalba informuoja tokį užsienietį nustačiusi institucija – VSAT ir (arba) Migracijos departamentas.

56. Įstatymo 126 straipsnio, nustatančio užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, 1 dalies 1 punkte, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas Sprendimas Nr. 2, nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

57. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).

58. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

59. Minėta, jog Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsienietis: i) neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, ii) prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Pažymėtina, kad byloje nustatyta ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, jog: i) pareiškėjo akreditacijos pažymėjimas 2023 m. lapkričio 11 d. buvo grąžintas URM kartu su Nigerijos Federacijos Respublikos ambasados nota ir išregistruotas kaip nebegaliojantis, todėl nuo 2023 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas neteko teisėto pagrindo būti Lietuvoje, savo buvimo neįteisino ir iš Lietuvos neišvyko; ii) dėl pareiškėjo 2024 m. birželio 4 d. pateikto prieglobsčio prašymo priimtas Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimas, kuriuo jis nebuvo patenkintas, šis sprendimas buvo patikrintas teismo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir yra galiojantis bei sukeliantis pareiškėjui teisines pasekmes (pasibaigus prieglobsčio procedūrai pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvoje); iii) atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, pateiktą prieš sprendimo dėl grąžinimo priėmimą, pareiškėjas patvirtino, jog neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje ir sutinka savanoriškai išvykti. Atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje buvo neteisėtas, o bendraudamas su Migracijos departamentu jis sutiko savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

60. Byloje nustatyta, jog atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas per suteiktą 14 dienų terminą (iki 2025 m. balandžio 17 d.) savanoriškai neišvyko į užsienio valstybę, atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 2 dėl pareiškėjo išsiuntimo į Nigerijos Federacinę Respubliką. Priimdamas šį sprendimą, be Įstatymo 126 straipsnyje numatytų pagrindų, atsakovas turėjo atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir įvertinti, ar nėra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių.

61. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjo ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių netinkamo įvertinimo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime Nr. 2 pakankamai aiškiai jo išsiuntimo kontekste įvertino pareiškėjo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, pažymėdamas, kad pareiškėjo darbiniai santykiai yra nurūkę, (duomenys neskelbtini) pareiškėjo sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikoje gyvenančia Lietuvos piliete nutraukta (duomenys neskelbtini), kitų šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, taip pat atsakovas nustatė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis pareiškėjas nedirba ir neturi registruotos individualios veiklos. Priimant sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo taip pat buvo įvertinta tai, kad 2023 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio (Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo) 1 dalį ir jam buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti atėmimas 1 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui bei transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog aplinkybė dėl pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) religinės mažumos atstovo persekiojimo jau buvo išsamiai išanalizuota atsakovo ir administracinio teismo sprendimuose, kuriuo pareiškėjui buvo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje, taip pat pripažinta, kad jis neatitinka papildomos apsaugos statuso, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę prieštarautų tarptautinės apsaugos principams. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai sutiko su Migracijos departamento vertinimu, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jo kilmės valstybę. Šiai pozicijai pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

62. Nors pareiškėjas tvirtina, kad priimant sprendimus nebuvo įvertintos aplinkybės, jog nuo 2024 m. gruodžio 4 d. jis vėl paskirtas ambasados darbuotoju, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas duomenis apie tai, kad 2024 m. gruodžio 4 d. jis vėl buvo įdarbintas, o ambasada kreipėsi į URM dėl jo pakartotinio akreditavimo, pateikė jau po sprendimų priėmimo, taigi atsakovas negalėjo jų įvertinti priimdamas sprendimus. Administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas paprastai vertinamas pagal aplinkybes ir faktus, kurie egzistavo jo priėmimo metu ir buvo žinomi viešojo administravimo subjektui.

63. Nesutikdamas su ginčijamu teismo sprendimu, pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl argumentų, jog pareiškėjas 2024 m. gruodžio 4 d. vėl įdarbintas Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadoje vairuotoju. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismui tenka pareiga įvertinti visus duomenis, kurie pridėti prie bylos, taip pat ir paaiškėjusius po ginčijamo sprendimo priėmimo, kurie gali turėti reikšmės asmens teisinei padėčiai.

64. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Nuostatų 3 punktą diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų nariai (jų šeimos nariai ir privatūs namų darbininkai), Europos Sąjungos įstaigų nariai (jų šeimos nariai), kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai ar kiti asmenys, kurie naudojasi Europos Sąjungos laisvo judėjimo teise, kitų atstovybių nariai (jų šeimos nariai) atvyksta į Lietuvos Respubliką turėdami nacionalines vizas. Šis reikalavimas netaikomas 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, II priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiams ne ilgesniam kaip trijų mėnesių bendros trukmės buvimui Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiams II priede nurodyta išimtis nėra taikoma, todėl jiems privalomas reikalavimas turėti vizą. Taigi užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje siejamas su galiojančiu leidimu gyventi arba galiojančia viza, tačiau tokių dokumentų į bylą nėra pateikta. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų akredituotas kaip ambasados aptarnaujančio personalo narys ir jam būtų išduotas teisėtą jo buvimą Lietuvoje patvirtinantis dokumentas, todėl šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės savaime atsakovo padarytų išvadų nepaneigia ir nekeičia, o apelianto teiginiai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo nėra pagrįsti.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko į užsienio valstybę po 2025 m. kovo 26 d. Sprendimo Nr. 1, Lietuvoje neteisėtai gyveno nuo 2023 m. lapkričio 11 d. ir neturi dokumento, patvirtinančio jo teisę gyventi ar būti Lietuvoje, atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.

66. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo Sprendimu Nr. 2 taip pat uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo (išvykimo) dienos.

67. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką 2022 m. balandžio 19 d. atvyko ir iki 2023 m. lapkričio 11 d. Lietuvoje buvo teisėtai, vėlesnis jo buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumas yra daugiau susijęs su tuo, jog pareiškėjas teikė prašymus dėl leidimo gyventi išdavimo ir dėl prieglobsčio suteikimo, kurie nebuvo patenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, piktnaudžiautų migracijos procedūromis. Be to, bylos duomenimis, ambasada kreipėsi į URM dėl naujo akreditacijos pažymėjimo pareiškėjui išdavimo, tačiau byloje nėra duomenų apie šio proceso pabaigą, todėl, jei pareiškėjui būtų išduotas akreditacijos pažymėjimas, jam vėl būtų suteikta teisė (teisėtas pagrindas) būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įvertinus šias individualias aplinkybes, pripažintina, jog nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką vertintinas kaip nepagrįstas ir neproporcingas.

68. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 1 metus. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas, vadovaujantis SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu bei NAS taisyklių 15 punktu.

69. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

70. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje.

71. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi panaikinus Sprendimo Nr. 2 dalį, kuria nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metams, atitinkamai panaikinama ir Sprendimo Nr. 2 dalis, kuria nuspręsta įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo sprendimo priėmimo dienos, nes išnyko tokio perspėjimo teisinis pagrindas.

72. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia klausimą dėl Nuostatų 18 punkto, nenumatančio akreditacijos procedūros termino, atitikties Konstitucijos bei VAĮ nuostatoms. Pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra grindžiamas tuo, jog nepagrįstai vilkinamas klausimo dėl jo akreditacijos išsprendimas, tačiau šio klausimo nagrinėjimas nėra šios bylos dalyku, todėl kreipimasis dėl Nuostatų 18 punkto bylos išnagrinėjimui nėra aktualus.

73. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo išreikšto prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, ar Grąžinimo direktyvos nuostatos leidžia priimti tokį sprendimą, koks buvo priimtas nagrinėjamoje byloje, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjo prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodo konkrečių teisinių argumentų, kurie pagrįstų abejonę dėl konkrečios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo. Be to, pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas (Įstatymo 125 str. 1 d. 7 p. ir 126 str. 1 d. 1 p.), kurie buvo taikyti priimant Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 nagrinėjant bylą teismuose, keltų abejones dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo.

74. Kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo nekeičia, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

75. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai iš dalies tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti ginčijamo atsakovo Sprendimo Nr. 2 dalis, kuriomis pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į SIS įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

76. ABTĮ 70 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad teismui atmetus skundą (prašymą, pareiškimą), reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl Sprendimo Nr. 2 1 ir 2 punktų atmestas, ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo, panaikinamos šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99644 vykdymo sustabdymas.

77. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

78. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo naudai (patenkintas 25 proc.), todėl jis įgijo teisę į atitinkamą dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

79. Pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijoje, jis patyrė 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 305,60 Eur išlaidų atlyginimas. Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo pateikta sąskaita ir apmokėjimo dokumentai patvirtina pareiškėjo patirtas 411,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (aktuali redakcija) nustatyto dydžio, todėl atsižvelgiant į pareiškėjo patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 102,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 408,40 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99644 2.2 ir 2.3 punktus, kuriais uždrausta A. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu A. S. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu A. S. išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Likusią Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99644 vykdymo sustabdymą.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 408,40 Eur (keturis šimtus aštuonis eurus ir 40 centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė