2018-09-19 Nr. AB-16043-3-62-3-01457-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1505-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01457-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog žalą patyrė dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neteisėtai ir nepagrįstai paskyrus pareiškėjui nuobaudą. Pareiškėjas Alytaus pataisos namuose 2015 m. spalio 6 d. buvo paskirtas iš 18 į 16 būrį ir čia būdamas pradėjo rašyti skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų (kreipėsi į Alytaus visuomenės sveikatos centrą, Seimo kontrolierių). Kadangi pareiškėjas skundė ir Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimo, administracija nusprendė su pareiškėju susidoroti psichologiškai ir fiziškai. Todėl Alytaus pataisos namų direktorius 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 49-3700 pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus pateiktą medžiagą paskyrė pareiškėjui nuobaudą – perkelti pareiškėją iš paprastosios į drausmės grupę 6 mėnesiams. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 2S-6059 nepanaikino paskirtos nuobaudos. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2397-422/2016 pareiškėjo skundą dėl šių sprendimų panaikinimo tenkino ir panaikino Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimą Nr. 49-3700 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 2S-6059.

1.2. Nurodė, kad dėl neteisėtai ir nepagrįstai paskirtos nuobaudos patyrė dvasines kančias, nepatogumus, kadangi drausmės grupėje į paskirtą būrį jo nepriėmė kiti kaliniai. Dėl to pareiškėjas kreipėsi su skundu į administraciją, tačiau ji, neva atlikusi patikrinimą, nusprendė, kad pareiškėją kiti kaliniai į paskirtą būrį priėmė, bei paskyrė nuobaudą už pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą (15 parų baudos izoliatoriuje). Atliekant šią nuobaudą karceryje, buvo ribojamas pareiškėjo buvimo lauke laikas. Kameroje trūko oro, nebuvo natūralaus apšvietimo. Pasibaigus šios nuobaudos laikui pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrį, taip pat į drausmės grupę. Taip pareiškėjo teisės buvo dvigubai suvaržytos. Šiame būryje nebuvo poilsio kambario, televizoriaus (10 parų). Tai pažeidžia Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkto reikalavimus įrengti poilsio kambarį ir drausmės grupėje. Taip pat pareiškėjui buvo draudžiama vaikščioti po kitus kambarius. Be to, drausmės grupės kamera neatitiko teisės aktų reikalavimų – nebuvo įrengtas radijo taškas (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 p.). Pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, drausmės grupėje, kur nuteistieji 23 val. yra užrakinami, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi kiti nuteistieji, kurie rūko, buvo priversti rūkyti kameroje, todėl pareiškėjas naktimis negalėjo miegoti, trūko oro. Taigi Alytaus pataisos namų direktorius, nepagrįstai paskirdamas nuobaudą, siekė apriboti pareiškėjo galimybę rašyti skundus bei pabloginti pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas.

1.3. Teigė, kad Alytaus pataisos namų direktorius 2016 m. balandžio 29 d. (vėliau pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. kovo mėn.) už padarytą drausmės pažeidimą pareiškėjui paskyrė 2 mėnesių nuobaudą perkeliant į kamerų tipo patalpas, tačiau taip pat pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 144 str. 4 d.), nes prieš perkeliant pareiškėją į kamerų tipo patalpas jis uždaros zonos prižiūrėtojo nebuvo nuvestas į pirtį. Pareiškėjui dėl to parašius skundą, uždaros zonos prižiūrėtojas grasino pareiškėjui susidoroti, panaudoti fizinę jėgą. Dėl to pareiškėjas ant skundo nurodė, kad raštiško atsakymo nebepageidauja. Taip pat pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą kameroje (Nr. 44) patyrė pareigūnų pažeminimus, patyčias. Pareiškėjas buvo patalpintas kartu su rūkančiais, todėl kameroje nuolat trūko oro, be to, galimybės lauke pakvėpuoti grynu oru taip pat nebuvo, kadangi ir pasivaikščiojimo kiemeliuose visi nuteistieji rūko, tokiu būdu visą bausmės atlikimo laiką nebuvo užtikrintos pareiškėjo, kaip nerūkančio asmens, teisės.

1.4. Pareiškėjo teigimu, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose ir teikiant skundus apie pažeidžiamas jo teises, administracija pradėjo daryti pareiškėjui psichologinį spaudimą, siekė susidoroti, įbauginti pareiškėją ir nepagrįstai paskyrė nuobaudą, jį apkaltino nebūtais dalykais, netinkamai suformulavo kaltinimą. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Jam teko kreiptis į medikus, gerti vaistus nuo nemigos, antidepresantus.

2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog drausmės grupėje, kurioje laikomi nuteistieji užrakinami gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, turi būti įrengti poilsio kambariai. Šie kambariai pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktą turi būti įrengti tik nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose. Drausmės grupės patalpos neprilyginamos bendrabučio tipo patalpoms.

2.2. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra baustas dėl narkotinių medžiagų vartojimo, todėl jo skundo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra atmestini.

2.3. Teigė, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai neišskyrė pareiškėjo iš kitų nuteistųjų tarpo, elgėsi su juo pagarbiai, nežemindami jo orumo. Pareigūnai kiekvienais metais eina medicininę patikrą, juos įvertina psichologas ir psichiatras, todėl visi Alytaus pataisos namų pareigūnai yra tinkami dirbti ir polinkio į sadistinį elgesį neturi.

2.4. Dėl drausminės nuobaudos paskyrimo („sufabrikavimo“) atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendime nurodė tik tai, jog nuobaudos nutarime nebuvo tiksliai nurodytas pažeidimo laikas ir padarymo vieta, tačiau drausminė nuobauda pareiškėjui nebuvo paskirta siekiant jam pakenkti, o skirta dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo.

2.5. Dėl nuteistųjų rūkymo pataisos namuose nurodė, kad miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir juose nerūkoma. Nuteistieji, esantys uždaroje zonoje, rūko tik pasivaikščiojimo kiemelyje metu, rūkymo priemonės surenkamos ir laikomos uždarosios zonos koridoriuje esančiose rakinamose dėžutėse. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Taigi nėra pagrindo kalbėti ir apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo grindžiamas nurodytos žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Tai leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas tik turtinės naudos iš valstybės.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 213 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, jog administracinės bylos duomenimis neginčijamai nustatyta (Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2397-422/2016), kad skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą, Alytaus pataisos namų pareigūnai nesielgė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo elgtis, tiksliai neįvykdė jų veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų bei jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, veikė neatidžiai, nerūpestingai, paviršutiniškai ir tokiu būdu netinkamai suformulavo kaltinimą pareiškėjui, taigi, atliko neteisėtus veiksmus. Vadovaujantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustačius pareigūnų veiksmų, susijusių su pareiškėjo nubaudimu, neteisėtumo faktą, tai lemia ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.

5. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriuje nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d., teigdamas, kad atliekant bausmę baudos izoliatoriuje buvo ribojamas pareiškėjo laikas būti lauke, kameroje trūko oro, nebuvo natūralaus apšvietimo. Tačiau pareiškėjas nepateikė byloje įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros, kurioje jis buvo laikomas, netinkamos apšvietos, oro trūkumo, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas byloje pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos kameros apšvietos, oro trūkumo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą apšvietimą, oro trūkumą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kameros apšvietos, oro trūkumo laikyti nepagrįstais ir atmesti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.).

6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriaus kameroje buvo ribojamas laikas būti lauke, teismas, vadovaudamasis BVK (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d.) 86 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 146 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog teisės aktai numato asmenų, esančių drausmės grupėje ir baudos izoliatoriuje buvimo gryname ore ribojimą. Pareiškėjas nenurodo, jog jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti vieną valandą kasdien gryname ore, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo ribojamos labiau, nei numatyta BVK normomis.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, jog atliekant laisvės atėmimo bausmę 18 būryje, nebuvo poilsio kambario, 10 parų negalėjo žiūrėti televizoriaus, nebuvo įrengtas radijo taškas, radijas buvo nupirktas tik po mėnesio, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovo 2016 m. sausio 11 d. rašte Nr. 8-383 (b. l. 79) nurodyta, jog 18 nuteistųjų būrio laisvalaikio kambarys yra įrengtas pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, laisvalaikio kambaryje esantis televizorius buvo sugedęs ir išvežtas remontuoti, todėl pareiškėjui atėjus į šį nuteistųjų būrį laisvalaikio kambaryje jo ir nebuvo, šiuo metu sugedęs televizorius yra pakeistas kitu, todėl sprendė, jog televizoriaus 18 būryje nebuvimą lėmė objektyvios aplinkybės (televizorius sugedo), o Alytaus pataisos namų administracija ėmėsi priemonių šiam trūkumui pašalinti (paties pareiškėjo teigimu, televizoriaus laisvalaikio kambaryje nebuvo tik 10 dienų), taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

8. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie radijo taško įrengimą gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog 18 būryje vieną mėnesį nebuvo įrengto radijo taško lieka nepaneigti.

9. Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 7 punktu, pažymėjo, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tvirtina, kad nuteistieji, esantys uždarojoje zonoje, rūko tik pasivaikščiojimo kiemelyje metu, rūkymo priemonės surenkamos ir laikomos uždarosios zonos koridoriuje esančiose rakinamose dėžutėse. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma, pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, buvo patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų Alytaus pataisos namai teismui nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginį dėl laikymo su rūkančiais asmenimis. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jis yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė kartu su juo kameroje kalėjusių rūkančių asmenų vardų, pavardžių, nenurodė tikslaus laikotarpio, kuriuo kalėjo kameroje su rūkančiais asmenimis, neprašė kviesti šių asmenų į bylą liudytojais, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan. Be to, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, o į tokį prašymą nebuvo atsižvelgta, taip pat įrodymų, jog dėl galimų kalinimo su rūkančiais asmenimis sukeltų nepatogumų ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis Alytaus pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, būtų prašęs perkelti jį ar rūkantį asmenį į kitą kamerą ir pan.

10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nurodo, kad atlikdamas paskirtą nuobaudą kameroje Nr. 44 patyrė pažeminimus ir pareigūnų patyčias, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, jog 2016 m. balandžio 29 d. už padarytą drausmės pažeidimą Alytaus pataisos namų direktoriui paskyrus nuobaudą – perkėlimą 2 mėnesiams į kamerų tipo patalpas, prieš uždarant į kamerų tipo patalpas nebuvo atliktas sanitarinis paruošimas pagal BVK 144 straipsnio 4 dalį, teismas pažymėjo, kad ši BVK norma galiojo iki 2016 m. kovo 1 d., todėl ginčui aktualiu laikotarpiu (2016 m. balandžio 29 d.) BVK nebenumatė tokios pataisos įstaigos pareigos. Pareiškėjas nenurodė, jog jo teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (Higienos normos HN 134:2015 44 p.) buvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai atmesti.

12. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos fakto nustatymo, teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013). Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintinos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.).

13. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl nepagrįstos nuobaudos paskyrimo bei radijo taško nebuvimo, nuobaudos atlikimo metu taikomų suvaržymų jautė nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus. Administracinėje byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas linkęs vartoti alkoholį, narkotikus, kviečiamas pas psichologus neatvyksta, bendrauti atsisako, jau atvykęs į Alytaus pataisos namus jis buvo dirglus, nusiteikęs priešiškai, linkęs žalotis (b. l. 32–66, 67, 69). Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog pareiškėjo nurodytus išgyvenimus sukėlė būtent nepagrįstas nuobaudos paskyrimas bei laikymo sąlygos Alytaus pataisos namuose. Teismas taip pat pastebėjo, jog pareiškėjas drausmės grupėje buvo nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. – pakankamai ilgą laiką.

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl konstatuotų neteisėtų pareigūnų veiksmų vertintina 213 Eur. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį, teismas, be kita ko, pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nurodoma neturtinė žala apibūdinama vien tik abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, šių teiginių visiškai nedetalizuojant, nepagrindžiant jokiais dokumentais, kitais įrodymais. Teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, laiką, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą didesne pinigų suma, nei teismo nustatyta, pareiškėjo patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų kontekste nėra pagrindo.

15. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. 16. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo šališkai, nepakankamai įvertinęs atsakovo neteisėtus veiksmus. Be to, teismas vadovavosi atsakovo pateiktais melagingais įrodymais bei nurodytais teisės aktais, kurie ginčo laikotarpiu dar negaliojo (BVK 2015 m. birželio 23 d. pakeitimo įstatymas Nr. XII-1818).

16.2. Pareiškėjui Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. paskirta nuobauda buvo „sufabrikuota“ tam, kad pareiškėjas daugiau neberašytų skundų, tai buvo teisinis persekiojimas. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendime konstatuota, kad skundžiamame Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarime skirti nuobaudą pareiškėjui nenurodyta pažeidimo padarymo vieta, konkretus pažeidimo padarymo laikas. Būtent dėl to, kad pareiškėjas iš tiesų netgi nebuvo padaręs to pažeidimo ir nebuvo nustatytas pažeidimas. Alytaus pataisos namų pareigūnai, skubėdami susidoroti su pareiškėju, nesugebėjo tinkamai suformuluoti kaltinimo. Be to, pareigūnai ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad tiksliai nežino, ar buvo padarytas pažeidimas, tik tiki tuo ir taip mano. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo apšmeižtas ir apkaltintas nepagrįstai, taip pat, kad pareigūnai siekė tokiu būdu įbauginti pareiškėją, kad šis daugiau nerašytų skundų, ir tokie pareigūnų veiksmai prilygsta psichologiniam spaudimui.

16.3. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, klaidingai interpretavo BVK nuostatas (86 str. 1 d. 3 p.), kadangi iki 2015 m. birželio 23 d. BVK pakeitimo drausmės grupėje esantys nuteistieji visą dieną galėjo vaikščioti, o rakinami buvo tik nakties metu, kitaip nei nuteistieji drausmės grupėje būdami kamerų tipo patalpose. Dėl nuobaudos pareiškėjas negalėjo vaikščioti ir po lauką visą dieną, ne tik vieną valandą, kaip numatyta BVK 146 straipsnio 2 dalyje. Skirdami nuobaudą 2 mėnesius kamerų tipo patalpose, pareigūnai atėmė tokią galimybę iš pareiškėjo. Pareiškėjas negalėjo žaisti futbolo, stalo teniso ir kitų žaidimų ir tai jį veikė psichologiškai, dvasiškai, kėlė stresą.

16.4. Pirmosios instancijos teismas blogai išnagrinėjo pažeidimus, susijusius su poilsio kambario neįrengimu drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems, televizoriaus nebuvimu. Atsakovas teismui pateikė melagingus duomenis, kad televizorius buvo sugedęs ir tuo laiku išvežtas taisyti. Nebuvo pateikti kvitai, kada televizorius buvo taisomas ir kada parvežtas. To pareiškėjas prašė paties atsakovo atstovo, tačiau Alytaus pataisos namų direktorius pareiškėjo prašymus tik užregistravo ir grąžino, grasino susidoroti. Taip pat pareiškėjas prašė pateikti įrodymus, kada buvo nupirktas radijo imtuvas ir kt. Tačiau ir šie prašymai buvo tik užregistruoti, tačiau duomenys nepateikti. Tokiu būdu teismas turėjo juos išsireikalauti iš atsakovo atstovo. Tokiu būdu teismas buvo šališkas ir negynė pareiškėjo teisių.

16.5. Alytaus pataisos namų administracija, 2016 m. kovo 29 d. paskyrusi pareiškėjui nuobaudą – uždarymą į kamerų tipo patalpas, nesilaikė BVK 144 straipsnio 4 dalies reikalavimo ir nenuvedė pareiškėjo į pirtį. Dėl to pareiškėjas kreipėsi su skundu. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to duomenų taip pat neišsireikalavo.

16.6. Atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose, pareiškėjas buvo priverstas pasivaikščiojimo kiemelyje metu būti su rūkančiais asmenimis. Dėl to pareiškėjas kreipėsi žodžiu, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Nuolatinis pareiškėjo laikymas kartu su rūkančiais asmenimis, pakenkė jo sveikatai, prasidėjo bronchitas, tai užregistruota pareiškėjo sveikatos istorijoje, tačiau teismas vėl neišsireikalavo visų dokumentų.

17. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, panaikinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismo nebuvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Todėl nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros, kurioje jis buvo laikomas, netinkamos apšvietos, oro trūkumo. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad kameroje buvo netinkamas apšvietimas, oro trūkumas ir dėl to pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus. Byloje nenustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi būtų nereagavusios. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu laikotarpiu apie netinkamą apšvietimą, oro trūkumą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

18.2. Pareiškėjas nurodo, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriaus kameroje buvo ribojamas laikas būti lauke, tačiau nenurodė, kad jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti vieną valandą kasdien gryname ore, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės buvo ribojamos labiau, nei numatyta BVK normomis.

18.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jis yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė kartu su juo kameroje kalėjusių rūkančių asmenų, nenurodė tikslaus laikotarpio, neprašė kviesti šių asmenų į bylą liudytojais, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į Alytaus pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių.

18.4. Pareiškėjas įvardija, jog dėl nepagrįstos nuobaudos paskyrimo bei radijo taško nebuvimo, nuobaudos atlikimo metu taikomų suvaržymų jautė nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus. Administracinėje byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas linkęs vartoti alkoholį, narkotikus, kviečiamas pas psichologus neatvyksta, bendrauti atsisako, jau atvykus į Alytaus pataisos namus jis buvo dirglus, nusiteikęs priešiškai, linkęs žalotis. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog pareiškėjo nurodytus išgyvenimus sukėlė būtent nepagrįstas nuobaudos paskyrimas bei laikymo sąlygos Alytaus pataisos namuose.

18.5. Esant šioms aplinkybėms, nustačius, kad nurodytos aplinkybės nepatvirtintos įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde minimos neturtinės žalos.

18.6. Šiuo atveju nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti, vadovaujantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, neteisėtai ir nepagrįstai paskyrus jam drausminę nuobaudą bei neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose atliekant drausmines nuobaudas.

20. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą neteisėtai ir nepagrįstai paskyrus jam drausminę nuobaudą (Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 49-3700) bei drausminės nuobaudos atlikimo metu neįrengus radijo taško, todėl priteisė jam 213 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmesdamas.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas jo skundą išnagrinėjo šališkai, nepakankamai įvertinęs atsakovo neteisėtus veiksmus, vadovavosi negaliojančiais teisės aktais, atsakovo pateiktais melagingais įrodymais, kai kurių duomenų (įrodymų neišreikalavo iš atsakovo atstovo).

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumų ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčo teisiniam santykiui taikytinų materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, padarytomis išvadomis bei pateiktais motyvais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo kiekvieną pareiškėjo nurodytą atsakovo atstovo pažeidimą ir jo pateiktus argumentus. Pridurdama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

24. Papildydama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės ir argumentai dėl jam Alytaus pataisos namų direktoriaus 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 49-3700 paskirtos nuobaudos neteisėtumo ir nepagrįstumo, Alytaus pataisos namų pareigūnų padarytų neteisėtų veiksmų skiriant šią nuobaudą, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi, kaip nustatyta byloje, dėl to įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2397-422/2016 pasisakyta ir dėl to priimtas galutinis teismo sprendimas panaikinti nutarimą, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda. Be to, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiuo sprendimu, pripažino atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, paskiriant pareiškėjui šią nuobaudą, ir priteisė už tai pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismui šiuo aspektu nebuvo pagrindo papildomai pripažinti, kad pareiškėjas buvo apšmeižtas, kadangi šiuo atveju nebuvo sprendžiamas šmeižimo (taip, kaip jis suprantamas civilinės teisės ar baudžiamosios teisės prasme) klausimas, o nagrinėjamas tik neturtinės žalos, neteisėtai ir nepagrįstai paskyrus pareiškėjui nuobaudą, atlyginimo klausimas CK 6.271 straipsnio prasme. Taip pat pirmosios instancijos teismui nebebuvo pagrindo pripažinti ir tai, kad pareiškėjas buvo apkaltintas nepagrįstai, taip pat, kad pareigūnai siekė tokiu būdu įbauginti pareiškėją, kad šis daugiau nerašytų skundų, ir tokie pareigūnų veiksmai prilygsta psichologiniam spaudimui, kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus skiriant pareiškėjui nuobaudą, o tokių veiksmų motyvai nėra reikšmingi pažeidimo sudėčiai. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

25. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo BVK nuostatų taikymo, susijusio su BVK 2015 m. birželio 23 d. atliktais pakeitimais. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad tuo metu, kai jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios į drausmės grupę (2015 m. lapkričio 26 d.), dar negaliojo BVK 86 straipsnio nuostatos, suteikiančios teisę drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems kasdien gauti pasivaikščioti tik vieną valandą ir būti užrakintiems kamerose. Iš tiesų tiek BVK 86 straipsnio redakcija, galiojusi iki BVK 2015 m. birželio 23 d. pakeitimų, tiek po jų minėtais aspektais nebuvo keičiama, t. y. tiek iki 2015 m. birželio 23 d. pakeitimų (su tam tikromis išimtimis įsigaliojusių nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), tiek po jų BVK 86 straipsnyje buvo nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą (86 str. 1 d. 3 p.) ir yra laikomi rakinamose kamerose (86 str. 2 d.). Įsigaliojus BVK 86 straipsnio pakeitimams nuo 2016 m. balandžio 1 d. pasikeitė tik tai, kad vietoj vieno karto per mėnesį paskambinti telefonu drausmės grupei priskirti nuteistieji įgijo teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) vietoj valandos pasivaikščioti įgijo teisę tai daryti dvi valandas kasdien. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė minėtas BVK 86 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas šiuo atveju nesiskundė tuo, jog jam nebuvo suteikta teisė paskambinti telefonu. Nėra duomenų, jog jis priskirtinas neįgaliųjų asmenų grupei, todėl minėti BVK 86 straipsnio pakeitimai, įsigalioję nuo 2016 m. balandžio 1 d., šiuo ginčo atveju neturi reikšmės pareiškėjo teisių pasivaikščioti bei laisvai judėti pataisos namų teritorijoje įgyvendinimui, juo labiau pareiškėjui buvus priskirtam drausmės grupei bei laikomam kamerų tipo patalpose. Teisės aktuose nustatytas asmenų, esančių drausmės grupėje ir baudos izoliatoriuje, buvimo gryname ore teisių ribojimas yra pateisinamas dėl specialaus jų statuso ir bausmės atlikimo režimo reikalavimų.

26. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas blogai išnagrinėjo pažeidimus, susijusius su poilsio kambario neįrengimu drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems bei televizoriaus nebuvimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo pateiktais rašytiniais duomenimis (2016 m. sausio 11 d. rašte Nr. 8-383 (b. l. 79), kad 18 nuteistųjų būrio laisvalaikio kambarys yra įrengtas pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, laisvalaikio kambaryje esantis televizorius buvo sugedęs ir išvežtas remontuoti, todėl pareiškėjui atėjus į šį nuteistųjų būrį laisvalaikio kambaryje jo ir nebuvo, šiuo metu sugedęs televizorius yra pakeistas kitu.

Pareiškėjas, teigdamas, kad šie atsakovo pateikti duomenys yra melagingi, pats nepagrindžia šių teiginių pakankamais ir objektyviais duomenimis, o tik teikia savo subjektyvius pasvarstymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas ir kt.) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas savo teiginių nepagrindė. Priešingai, atsakovas pateikė rašytinius duomenis ir paneigė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo poilsio kambario įrengimo ir nepagrįsto televizoriaus nepastatymo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, jų visuma, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai sprendė, jog televizoriaus 18 būryje nebuvimą lėmė objektyvios aplinkybės (t. y. televizorius sugedo), o Alytaus pataisos namų administracija ėmėsi priemonių šiam trūkumui pašalinti (t. y. paties pareiškėjo teigimu, televizoriaus laisvalaikio kambaryje nebuvo tik 10 dienų), todėl nagrinėjamu atveju šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

Šiai išvadai padaryti pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių įrodymų, kurių pareiškėjas nepaneigė (nenuginčijo), todėl teismas ir neturėjo pagrindo iš atsakovo reikalauti papildomų duomenų. Argumentai dėl įrodymų, kada buvo nupirktas radijo imtuvas ir kitų neišreikalavimo šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie radijo taško įrengimą gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, todėl pripažino šį pažeidimą.

Kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

27. Atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija analogiškai sprendžia ir dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nepagrįstu pareiškėjo nenuvedimu į pirtį prieš uždarant jį į kamerų tipo patalpas, bei pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir to įtakos jo sveikatai.

28. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas nepakankamai įvertino atsakovo neteisėtus veiksmus, neišreikalavo tam tikrų duomenų iš atsakovo), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

29. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė