2016-06-13 Nr. AB-12438-3-62-3-01924-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1231-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01924-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t. b. l. 4–22), kurį patikslino (II t. b. l. 66–72), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių pataisos namai, ir Pataisos namai), 300 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. spalio 5 d. buvo laikomas Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose, kur gyvenimo sąlygos neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad pataisos namų pastatai seni ir susidėvėję, dengti šiferio stogais, sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, stogai išlinkę, vietomis iškritusios plytos, pastato sienose ir kanalizacijoje yra asbesto, o tai kelia grėsmę sveikatai ir gyvybei. 3 sektoriaus 4–5, 6–7, 8–9 būrių pastatai neturi statinio techninio ir techninio – energetinio galiojančių pasų. 2011 m. spalio 5 d. buvo patalpintas į karantino kamerą, kur vietoje lango stiklo buvo polietilenas.

Pabrėžė, kad nuolat buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Paaiškino, kad nuteistųjų skaičius Pravieniškių 3-iuosiuose pataisos namuose siekė iki 1 000, nors pagal LR teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, didžiausias leidžiamų 3 sektoriuje laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 590. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. gyveno 4 būryje, kur neskaitant baldų ir nuteistųjų asmeninių daiktų jam teko nuo 2,06 iki 2,35 kv. m gyvenamojo ploto, gyvenamojoje patalpoje nebuvo tinkamo vėdinimo ir apšvietimo, kaupėsi drėgmė, o tai sąlygoja ligų, ypač tuberkuliozės, plitimą.

Minėtame būryje nebuvo laisvalaikio patalpos, taigi nesudaryta rami aplinka laiškų rašymui, dokumentų analizei, darbui su kompiuteriu. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas kreipėsi į Kauno visuomenės sveikatos centro specialistus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją. Kauno visuomenės sveikatos centro (toliau – ir KVSC) specialistai 2012 m. rugpjūčio 10 d., 2012 m. rugsėjo 4 d. atlikę patikrinimus Pataisos namų 3 valdybos 4 būryje konstatavo dirbtinio apšvietimo ir oro judėjimo greičio neatitikimą, 2013 m. liepos 18 d. patikrinimo metu užfiksavo netinkamą dirbtinį apšvietimą.

Paaiškino, kad ne visur įrengtos pasivaikščiojimo patalpos, sporto aikštyno danga susidėvėjusi, 4–5 ir 6–7 būrių nuteistieji naudojasi vienu pasivaikščiojimo kiemeliu, kurio plotas tik 260 kv. m, taigi pareiškėjui jame teko tik apie nuo 1,04 iki 1,3 kv. m ploto. Pažymėjo, kad kiemelis įrengtas netinkamai, pažeidžiant nustatytus teisės aktų reikalavimus, nes jame nėra pavėsinių ar stogelių, aikštelės neatskirtos nuo sporto aikštynų. KVSC 2012 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo metu nustatė, kad sporto aikštynas susidėvėjęs, danga nelygi.

Nuo 2013 m. gegužės 8 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 3 būrį, kur patalpos taip pat buvo perpildytos, vienam būriui nuteistųjų sanitarinėse patalpose įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai ir 4 praustuvai, taigi vienu klozetu naudojosi vidutiniškai 23 asmenys, vienu praustuvu – 17 asmenų. Sanitariniai mazgai susidėvėję, blogai funkcionuoja. Pažymėjo, kad 2–3 būriuose nebuvo valymo ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio, neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla, nėra kambario maisto produktams laikyti, žaidimų aikštelės neatitvertos.

Paaiškino, kad 9 būryje jam buvo mažai gyvenamojo ploto, atskaičiavus baldus teko vos 0,5 kv. m. Tvirtino, kad 8–9 būriuose nėra laisvalaikio kambario, sanitariniai mazgai susidėvėję, įrengti netinkamai, vietoje klozetų 6 skylės grindyse, įrengtos 8 praustuvės, taigi vienu klozetu naudojosi vidutiniškai 33 asmenys, praustuvu – 25. Pažymėjo, kad 8–9 būriuose nebuvo valymo ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio, neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla, nėra kambario maisto produktams laikyti, kiemelyje nėra pavėsinių, jis neatskirtas nuo sporto aikštyno.

Nuo 2014 m. kovo mėnesio gyvena 4 būrio 4 sekcijoje, kur atskaičiavus baldus jam teko nuo 0,73 kv. m iki 0,91 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje bloga ventiliacija, netinkamas apšvietimas, nebuvo kur džiovintis drabužių. 4–5 būrių sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, kadangi juose tik 3 unitazai, 3 tupimos skylės grindyse, 6 praustuvai, kuriais naudojasi daugiau nei 100 nuteistųjų, taigi nuteistieji yra priversti laukti eilėse. Tarp klozetų nėra pertvarų, nėra lango, neveikia ventiliacija, komunikacijos susidėvėję.

Paaiškino, kad 4–5, 6–7 būriuose nenumatytas karštas vanduo. 4–5 būriuose nebuvo valymo ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėlio, neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla, nėra kambario maisto produktams laikyti. Taip pat 4–5 ir 6–7 būrių nuteistieji naudojasi vienu pasivaikščiojimo kiemeliu, kurio plotas apie 260 kv. m. Pasivaikščiojimo kiemelyje nėra pavėsinių, jis yra avarinės būsenos, neatskirtas nuo sporto aikštyno. Pravieniškių pataisos namų 3 sektoriuje neįrengtos patalpos rūkymui, nėra įspėjamųjų ženklų, nuteistieji asmenys rūko visur, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Teigė, kad įstaigoje nesilaikoma priešepideminių taisyklių, taigi padėtis kartais tampa nevaldoma. 2014 m. spalio mėnesį ištisi būriai buvo sukandžioti blakių, pareiškėjas kreipėsi į medikus, dėl to kai kuriuose būriuose 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. lapkričio 4 d. buvo daroma dezinfekcija. Tvirtino, kad įstaigoje slepiama informacija apie susirgimus tuberkulioze (atvira forma), kadangi nuo 2001 m. spalio mėnesio jis sutiko ne vieną šia liga sergantį asmenį. Visi pasivaikščiojimų kiemeliai nutolę 70–100 m. atstumu nuo cechų, dėl ko oras yra užterštas dūmais, todėl pasivaikščiojimas lauke yra pavojingas sveikatai.

Pareiškėjo manymu, pataisos namų administracija pareiškėjui sudarė papildomus sunkumus, kadangi jis siekė ginti savo teises kreipdamasis su skundais į atsakingas institucijas. Nuo 2011 m. spalio 5 d. 4 kartus buvo prievarta perkeltas į kitus būrius, dėl to patyrė nervinį sutrikimą, kreipėsi į psichologines tarnybas, psichiatrus, tai prilygo kankinimui. Dėl tokių gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė žalą, kuri pasireiškė dideliais nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, papildomu diskomfortu, gyvenimo kokybės pablogėjimu, emocine depresija, dvasiniu sukrėtimu, nuovargiu, pablogėjusia sveikata, nepasitikėjimu savimi, dirglumu.

Teigė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 10 straipsnius.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t. b. l. 43–49) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus atvyko 2011 m. spalio 5 d. Atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą taip pat siejo su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. Minėtoje byloje reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad jam Pravieniškių pataisos namuose nebuvo suteiktos tinkamos higieninės, sanitarinės sąlygos, t. y. dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, duše netinkamai veikė nuotėkų sistema, persirengimo patalpose netinkama temperatūra, nebuvo galimybės išsiskalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, sanitarinės patalpos nepritaikytos tokiam skaičiui asmenų, netiekiamas karštas vanduo, kaupiasi grėsmė, pelėsis, veisiasi tarakonai.

Prašė pareiškėjo reikalavimus dėl minėtų faktinių aplinkybių atmesti. Pažymėjo, kad per visą bausmės atlikimo laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga. Teisės aktai nenustato, kad gyvenamasis plotas nuteistiesiems turi būti skaičiuojamas neįskaitant inventoriaus ir asmeninių daiktų ploto. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir prausyklomis. Patalpos vėdinamos per langus, kaip numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte, taigi pataisos įstaigos patalpų vėdinimo sistema atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių planą įstaigoje remontuojamos gyvenamosios ir buitinės patalpos, keičiami įrenginiai, tvarkoma teritorija ir infrastruktūra, todėl, laikui bėgant, nuteistųjų laikymo sąlygos tik gerėja. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato reikalavimus pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą uždarose zonose. Pagal HN 76:2010 18.4 punktą, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengiami teritorijoje arba ant stogų, periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.

Minėta higienos norma nereglamentuoja stogelių įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pagal HN 76:2010 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimų vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Siekiant užtikrinti šios normos laikymąsi, pataisos namų kiemeliuose yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkymui. Patvirtino, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose pareiškėjas gyveno, stogai dengti šiferiu, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant.

Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Paaiškino, kad pareiškėjo skunde minimi sveikatos sutrikimai nesusiję su gyvenimo sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. į Psichologinę tarnybą dėl asmeninių konsultacijų pareiškėjas kreipėsi ir buvo konsultuotas 1 kartą, tačiau užtikrinant nuteistojo konfidencialumą detalesnė informacija apie konsultacijas neteikiama. Pravieniškių pataisos namų 3-iame sektoriuje 2011 metais buvo užfiksuoti 2 tuberkuliozės atvejai, 2012 metais – 2, 2013 metais – 8, 2014 metais – 7. 2014 metais dėl blusų įkandimo kreipėsi 1 asmuo.

Kreipimosi dėl blakių bei utėlių sukandžiojimo neužregistruota. Taigi pareiškėjo gyvenimo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose negali būti laikomos kankinančiomis Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias judėti, pasivaikščioti lauke, mankštintis. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, buvo pažeisti, ir neįrodė, jog atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, jog dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė, nepateikė pastarąjį savo teiginį patvirtinančių įrodymų.

Pataisos namai laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems užtikrina tinkamas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas. Į bylą nepateikta duomenų, kad atsakovas stengtųsi sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo skundo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu (II t., b. l. 146–158) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Bylos dalį dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. (dėl dušų įrengimo, karšto vandens tiekimo, graužikų, drėgmės ir kt.) nutraukė. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog jam būnant Pravieniškių pataisos namuose- atvirojoje kolonijoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis. Atsakovas teismui pateikė prašymą pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Pareiškėjas prašė teismo netaikyti senaties termino. Teigė, kad laiku pasinaudojo apskundimo teise, nes pažeidimas yra tęstinis, kadangi jis vyksta kiekvieną dieną. Asmens teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra fundamentali, taigi senaties terminas negali būti taikomas. Bylos duomenimis, pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją atvyko 2011 m. spalio 5 d., minėtos aplinkybės šalys neginčija. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 12 d., tai patvirtina spaudas ant voko.

Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir pabrėžė, jog, nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius.

Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tokio pobūdžio pažeidimas yra tęstinis.

LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). Esant šioms aplinkybėms, atsakovo prašymas tenkintas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. taikytas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Taigi, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.

Teismas konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kur plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 12 iki 2014 m. gruodžio 12 d. (3 metai, t. y. 1096 paros) buvo kalinamas šiose Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos patalpose: laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. (512 parų) 4 būrio 41 brigados 2 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. liepos 30 d. (84 paros) 3 būrio 31 brigados 6 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. (103 paros) 9 būrio 92 brigados 9 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 18 d. (128 paros) 9 būrio 91 brigados 4 gyvenamojoje patalpoje; laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (269 paros) 4 būrio 42 brigados 4 gyvenamojoje patalpoje.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 (toliau – ir HN 76:2010) „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Kadangi objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas patalpos, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Byloje nustatyta, kad 4 būrio 41 brigados 2 gyvenamosios patalpos plotas 35,62 kv. m, patalpoje yra įrengta 16 miegamųjų vietų; 3 būrio 31 brigados 6 gyvenamojoje patalpoje 6 vietos, patalpos plotas 34,82 kv. m; 9 būrio 92 brigados 9 patalpoje įrengta 16 vietų, patalpos plotas 33,92 kv. m; 9 būrio 91 brigados 4 patalpos plotas 17,62 kv. m, įrengtos 8 vietos; 4 būrio 42 brigados 4 patalpos plotas 34,76 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų.

Taigi bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui atskirais laikotarpiais gyvenamosiose patalpose teko: laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. (512 parų) gyvenant 4 būrio patalpoje Nr. 2 – 2,22 kv. m gyvenamojo ploto (35,62/16); laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. liepos 30 d. (84 paros) gyvenant 3 būrio patalpoje Nr. 6 – 5,8 kv. m (34,82/6); laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. (103 paros) gyvenant 9 būrio patalpoje Nr. 9 – 2,12 kv. m (33,92/16); laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 18 d. (128 paros) 9 būrio patalpoje Nr. 4 – 2,2 kv. m (17,62/8); laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (269 paros) 4 būrio patalpoje Nr. 4 – 2,17 kv. m (34,76/16).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atskaičiavus baldus gyvenamosiose patalpose jam teko iki 0,5 kv. m gyvenamos erdvės, tačiau pažymėtina, jog teisės aktai nenustato, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas neskaitant baldų ar asmeninių daiktų. Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nustatyta, jog Pravieniškių pataisos namų 3 sektoriuje negali būti daugiau nei 590 nuteistųjų, tačiau realiai šis skaičius yra dvigubas ir siekia iki 1 000 asmenų.

Teismas pažymėjo, kad minėta nuostata ginčui aktualiu laikotarpiu jau nebegaliojo. Kita vertus, byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. gruodžio 12 iki 2014 m. gruodžio 12 d., viso 1 012 paras, buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, kad teisės aktais reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma anksčiau nurodytais laikotarpiais buvo pažeista gana ženkliai, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. pareiškėjui trūko 0,88 kv. m; nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d.

– 0,98 kv. m; nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 18 d. – 0,9 kv. m; nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. – 0,93 kv. m.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, jog Pataisos namų pastatai yra seni ir susidėvėję, konstrukcijose (šiferinis stogas, sienos, kanalizacija) yra asbesto, kuris kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną ją žalojo. Nurodė, kad pastato sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, stogai išlinkę, vietomis iškritusios plytos. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai dengti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir galinius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Atsakovo į bylą pateikti Statinių techninės priežiūros žurnalai patvirtina, kad Pravieniškių pataisos namų pastatų 5N2P (bendrabutis), 4N2P (bendrabutis), 6N2P (bendrabutis) techninė būklė nėra gera. Byloje pateiktas Pravieniškių pataisos namų pastatų 5N2P (bendrabutis), 4N2P (bendrabutis), 8N2P (bendrabutis) Statinių techniniai (techniniai energetiniai) pasai patvirtina, kad pastatų stogai dengti šiferiu. Statinio techninis prižiūrėtojas rekomenduoja keisti stogą, atlikti patalpų, prausyklų remontą, instaliuoti hidroizoliaciją, naujus langus, sumontuoti naujus santechninius prietaisus ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, į bylą nėra pateikta jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl minėtos pastatų būklės ar asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, tokių duomenų nenustatyta. Liudytoja E. L., dirbanti Pravieniškių pataisos namuose gydytoja, patvirtino, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai (prostatos problemos ir pan.) atsirado dar prieš jam atvykstant į Pravieniškių pataisos namus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo skundo argumentai vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmesti.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad pataisos įstaigoje nemažai nuteistųjų serga atvira tuberkulioze, tačiau pataisos namų administracija tai slepia. Nuteistieji dėl itin didelio nuteistųjų skaičiaus taip pat dažnai užsikrečia virusinėmis kvėpavimo ligomis, blusomis, utelėmis. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Pataisos namų 3 sektoriuje 2011 metais užregistruoti 3 tuberkuliozės atvejai (1 areštinėje, 1 gyvenamojoje zonoje), 2012 metais – 8 (7 areštinėje, 1 gyvenamojoje zonoje), 2013 metais – 7 (5 areštinėje, 2 gyvenamojoje zonoje).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalis numato, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, jei yra tokia galimybė, laikomi inter alia nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze. Liudytoja E. L., Pravieniškių pataisos namų gydytoja, patvirtino, kad įstaigoje pasitaiko atviros tuberkuliozės atvejų, tačiau sergantys asmenys izoliuojami. Tuberkuliozė pareiškėjui nenustatyta. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad nuteistieji dėl patalpų perpildymo dažnai užsikrečia virusinėmis kvėpavimo ligomis, blusomis, utelėmis.

HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų ir esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. KVSC 2013 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 2-1460-7(4.11) nurodyta, kad kontrolės metu graužikų, buitinių parazitų nepastebėta.

Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. (1.1.36-192)4-3626 nurodyta, kad kenkėjų kontrolė pataisos įstaigoje atliekama nepakankamu dažnumu. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjas į sveikatos priežiūros tarnybą ginčo laikotarpiu dėl blakių sukandimo kreipėsi vieną kartą – 2014 m. spalio 10 d., taigi blakių židiniai egzistuoja. Liudytoja paaiškino, kad nustačius parazitų židinius būriuose atliekama dezinfekcija. Be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. lapkričio 4 d. kai kuriuose būriuose buvo daroma dezinfekcija.

Pats atsakovas įrodymų apie įstaigoje atliktus dezinfekcijos darbus į bylą nepateikė. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad Pravieniškių pataisos namai yra perpildyti, jog patalpose randama kenkėjų židinių, o kontrolė, kaip jau buvo minėta, vykdoma nepakankamai, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl grėsmės užsikrėsti parazitais, virusinėmis kvėpavimo takų ligomis yra pagrįsti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą taip pat siejo su aplinkybe, jog Pravieniškių pataisos namų 3 sektoriuje neįrengtos patalpos rūkymui, nėra įspėjamųjų ženklų, nuteistieji asmenys rūko visur, taigi pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas (19 str. 1 d. 3 p.). Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas HN 76:2010 14 punkte. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, siekiant užtikrinti minėtos normos laikymąsi, pataisos namų kiemeliuose yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos skirtos rūkymui. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo išdėstyta pozicija, kadangi ir pats pareiškėjas skunde nurodė, kad pranešimai „vieta rūkymui“ kiemeliuose yra iškabinti. Pareiškėjas tvirtino, kad rūkymo vietos įrengtos ne vietoje, tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie netinkamą rūkymo vietų įrengimą (pavyzdžiui, Narkotikų ir tabako kontrolės patikrinimo aktas ir pan.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kur nenumatytas nuteistųjų skirstymas į rūkančiuosius ir nerūkančiuosius. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino dėl aplinkybių, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, juose neįrengtos pavėsinės, stogeliai, aikštelės neatskirtos nuo sporto aikštynų tvora, todėl kyla grėsmė susižaloti. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato reikalavimus pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą būtent uždarose zonose. Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, jog nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių ir pan. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios HN 76:2010 reikalavimus. Pagal HN 76:2010 18.4 punktą, teritorijoje ir ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, periodiškai valomi, jei dulka – laistomi. HN 76:2010 nereglamentuoja stogelių ir pavėsinių įrengimo. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto. Pareiškėjas nurodė, kad sporto aikštynai neatitverti tvora, pateikė tai patvirtinančius įrodymus – 4–5, 6–7 būrių sporto aikščių nuotraukas, iš kurių spręstina apie pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumą. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. HN 76:2010 18.3 punkte nustatyta, kad sporto aikštynai turi būti aptverti. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų (neaptvėrimo tvora) yra pagrįsti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai nutolę 70–100 m. atstumu nuo cechų, dėl ko oras yra užterštas dūmais, todėl pasivaikščiojimas lauke yra pavojingas sveikatai, tačiau į bylą nepateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas taip pat nepateikė į bylą duomenų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl oro taršos. Liudytoja E. L. teismui patvirtino, kad dūmų kiemelyje kartais būna. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai lieka nepaneigti.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog dušuose neužtikrinamas karšto vandens tiekimas, nėra pakankamai dušų, taigi nėra galimybės maudytis vieną kartą per savaitę, o taip pat negali išsiskalbti drabužių šiltu vandeniu. Teismas pažymėjo, kad teismas dėl minėtų aplinkybių jau yra išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą Pravieniškių pataisos namams dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. (2014 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-543-505/2014), todėl ši bylos dalis nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto tvarka.

Teismas, vadovaudamasis HN 76:2010 27, 68 punktais, nurodė, kad teisės aktai nenumato karšto vandens įrengimo kiekviename būryje atskirai, jog nuteistieji galėtų skalbtis kiekvieną dieną. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namai dar 2012 m. kovo 6 d. raštu Nr. S-7-468 informavo pareiškėją, jog nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę ir šią dieną galima nusiprausti ir išsiskalbti. Taip pat atsakovas, reaguodamas į pareiškėjo skundą, 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. 7-1575 informavo pareiškėją, kad naudotis karštu vandeniu jis gali kartą savaitėje.

Įvertinus faktines bylos aplinkybes, galiojantį teisinį reglamentavimą, pažeidimo šiuo atveju nenustatyta. Pareiškėjas paaiškino, kad sanitariniai mazgai nėra pritaikyti tokiam skaičiui nuteistųjų. Nurodė, kad 2–3 būryje (virš 70 nuteistųjų) yra įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai ir 4 praustuvai, 8–9 būriuose (200 nuteistųjų) – 6 tupimos skylės grindyse ir 8 praustuvės, 4–5 būriuose (virš 100 nuteistųjų) 3 unitazai, 3 tupimos skylės grindyse, 6 praustuvai. Be to, sanitariniai mazgai susidėvėję, blogai funkcionuoja.

Kaip jau buvo minėta, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktą, sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems įrengiamas kiekvienam būriui atskirai, tačiau minėtų taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Į bylą pateiktos Pravieniškių pataisos namų gyvenamųjų patalpų schemos patvirtina, kad ne visuose būriuose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai (dušo patalpa, WC, prausykla), tačiau remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7, 6 punktais pažeidimas šiuo atveju negali būti konstatuotas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos numato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų).

Remiantis į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namų 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618, 2013 metais 2–3 būriuose numatyta apgyvendinti 71 (skaičiuojama pagal miegamųjų vietų skaičių) nuteistąjį, 4–5 būriuose – 146, 8–9 būriuose – 204. Atsakovas į bylą nepateikė aiškių duomenų, kiek konkrečiai praustuvių ir klozetų (unitazų) yra kiekviename sanitariniame mazge, tačiau pagal į bylą pateiktas patalpų schemas vertintina, kad pareiškėjo skunde nurodyti praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekiai yra pagrįsti.

Įvertinus santykį tarp būriuose numatyto apgyvendinti nuteistųjų skaičiaus ir sanitariniuose mazguose įrengtų praustuvių, unitazų (klozetų) skaičiaus, vertintina, kad praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekis sanitariniuose mazguose nuteistiesiems buvo nepakankamas. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms ir įrodymams bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažinta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įsakymo Nr. 1R-139 reikalavimų. LVAT yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti. Kaip jau buvo minėta, pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6–5.10 punktus, kiekvienam būriui atskirai įrengiamas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, kambarys maisto produktams laikyti. Šių taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Remiantis į bylą pateiktomis Pravieniškių pataisos namų gyvenamųjų pastatų schemomis nustatyta, kad 2–3, 4, 5, 9 būriuose yra įrengtos laisvalaikio patalpos, taigi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 ir 6 punktų pažeidimas šiuo atveju negali būti konstatuotas. Kita vertus, į bylą nėra pateikta duomenų apie valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti patalpų įrengimą. Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažinta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.6, 5.9 ir 5.10 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti drabužių ir avalynės džiovyklą, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlį, kambarį maisto produktams laikyti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 4 būryje laikotarpiu nuo 2011 spalio 5 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. patalpose nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, apšvietimas, oro drėgmė. Dušinės nuotekų sistema neveikia, dėl drėgmės veisiasi pelėsis, persirengimo patalpų temperatūra žiemos periodu nepakankama. Teismas nurodė, kad HN 76:2010 6 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 22 punktą, patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. Santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose šiltuoju metų laiku 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. Nagrinėjamu atveju aktualus 2012 m. rugpjūčio 21 d. KVSC patikrinimo aktas Nr. 36-1158 (7) pažymintis, kad patikrinimo metu 4 būrio 2 sekcijoje nustatyta 59,3/60 proc. oro drėgmė (atitikimas), dirbtinė apšvieta – 152 lx (pažeidimas). Natūralus apšvietimas šiuo atveju nevertintinas, kadangi tai susiję su pastato rekonstrukcija (HN 76:2010 2 p.), nes siekiant padidinti natūralaus apšvietimo koeficientą reiktų iškirsti didesnius langus. Esant minėtoms aplinkybėms teismas laikė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis (esant tinkamam patalpų apšvietimui).

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad ginčo laikotarpiu net keturis kartus buvo per prievartą perkeltas į kitus būrius, dėl to patyrė nervinį sutrikimą, kreipėsi į psichiatrus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte yra nustatyta, kad skirstant nuteistuosius atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kelis kartus perkeliamas į kitus būrius. Bylos duomenimis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. gyveno 4 būrio 41 brigadoje; nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. liepos 30 d. gyveno 3 būrio 31 brigadoje; nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2013 m. lapkričio 10 d. gyveno 9 būrio 92 brigadoje; nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. kovo 18 d. gyveno 9 būrio 91 brigadoje; nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. gyveno 4 būrio 42 brigadoje. 2013 m. gegužės 27 d. Pravieniškių pataisos namų rašte Nr. 7-1053 nurodyta, kad perkeliant pareiškėją į 3 būrio 31 brigadą buvo atsižvelgta į Pataisos vidaus tvarkos taisyklių nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes, kad jis buvo specialiai perkeliamas siekiant sužlugdyti. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl jo perkėlimo siekiant sužlugdyti atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 3 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, LVAT 2014 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-70/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju konstatuota, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Kita vertus, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių pataisos namai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose.

Liudytoja E. L., dirbanti Pravieniškių pataisos namuose gydytoja, patvirtino, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje nurodyti sutrikimai atsirado dar prieš jam atvykstant į įstaigą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (trūko iki 0,9 kv.

m) bei pataisos įstaigos daryto pažeidimo trukmę – 1 012 parų, padaryta išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas gan ilgą laiko tarpą buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo ženkliai mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali norma), atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartis byloje Nr. A-360-858/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur.

Todėl pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.).

LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 163–170) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, dėl netinkamų laikymo sąlygų, šią sumą konvertavus eurais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki šių dienų gyveno pastovioje baimėje susirgti kokia nors ūmine ar dar kokia rimta infekcine liga. Kadangi perteklius nuteistųjų šioje įstaigoje viršija visas galimas (leistinas) normas, todėl pilnai suprantama, kad vykdyti nuteistųjų sveikatos priežiūrą ar higienos ir priešepideminių taisyklių laikymąsi pataisos įstaigoje yra neįmanoma. Pareiškėjo medicininėje kortelėje užfiksuoti jo kreipimaisi į psichiatrus, psichologus ir kitus daktarus dėl nervų sutrikimų, dėl ūminių ligų susirgimo, dėl pareigūnų psichologinio spaudimo jo atžvilgiu bei infekcinių ligų susirgimų.

2. Teismas neatkreipė dėmesį į tai, kad visi Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimai nustatė taip pat ir oro judėjimo greičio neatitikimus miegamosiose patalpose. Tai taip pat sukėlė didelių kančių ir nepatogumų. Teismas nepastebi, kad pareiškėjas pastoviai yra kandžiojamas blakių.

3. Teismas nepagrįstai atsisakė patvirtinti, kad Pravieniškių pataisos namuose, 3-joje valdyboje (sektoriuje), nėra tinkamai įrengtų patalpų rūkymui, nėra ženklų. Teismas sprendime vadovavosi tiktai atsakovo deklaratyviais teiginiais, kad pataisos namų kiemeliuose yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos skirtos rūkymui. Teismas nedėmesingai, šališkai peržiūrėjo jo pateiktus spalvotus brėžinius, kur yra iškabintos lentelės „rūkymo vieta“, kad jos iškabintos ant išorinių durų (praeinamos dalies). Tai patvirtina liudininkai savo vardais, pavardėmis ir parašais ant jo brėžinių. Taip pat teismas nepastebėjo arba nenorėjo pastebėti, jog virš 150 nuteistųjų liudija savo parašais apie tai, kad visą kalinimo laikotarpį buvo pažeidinėjami Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas, taip pat Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“. Nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. lapkričio pabaigos pareiškėjas kentėjo dėl pareigūnų neveikimo ir toliau situacija tik blogėja. Tik po to, kai jis kreipėsi į teismą, 3-čiojo sektoriaus administracijos pareigūnai skubos tvarka sukabino lenteles su užrašais „vieta rūkymui“, tai įvyko 2014 m. gruodžio pradžioje. Tačiau ir ta įrengta vieta neatitinka anksčiau minėtų reikalavimų, kadangi ji įrengta ant praeinamosios dalies, rūkoma praktiškai laiptinėje.

4. Teismas atsisakė patvirtinti, kad Pataisos namuose, 3-joje valdyboje (sektoriuje), buvo dažnai perkeliamas iš būrio į būrį. Teismas neatkreipė dėmesį į tai, kad nuo kalinimo pradžios, t. y. nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gegužės pabaigos, pareiškėjas neturėjo jokių nuobaudų. Nuobaudos prasidėjo nuo to momento, kada prieš jo valią buvo perkeltas 2013 m. gegužės 8 d. iš 4 būrio 2 sekcijos į visai kitą – 2–3 lokalinį sektorių. Pareiškėjui prašant du kartus raštu perkelti į ketvirto būrio 4 sekciją, vadovybė atsisakė jį perkelti, nors jis išdėstė tikrai rimtas priežastis, argumentus. Pažymėtina, kad naujas perkėlimas, tai naujas adaptacijos periodas, kuris pastoviai palieka psichologines pasekmes, nervinius sutrikimus.

5. Kauno visuomenės sveikatos centras atliko 2012 m. liepos 30 d. operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu buvo konstatuota, kad laisvalaikio patalpos 4–5 būriuose nėra. Taip pat Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai pažymėjo, kad ne visuose būriuose yra laisvalaikio patalpos.

6. Teismas nereagavo į pareiškėjo pateiktus teiginius apie jo gyvenamų pastatų avaringumą ir pavojų jose gyventi. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti įrodymus dėl statinių būklės. Atsakovas pateikė ne visus dokumentus, t. y. buvo pateikti tik 2014 m. statinių priežiūros žurnalai. Todėl informacija nuo teismo buvo nuslėpta ir pateikta nepilna. Teismas savu ruožtu nesugebėjo arba nenorėjo visų šių dokumentų išsireikalauti. Didelė dalis atsakovo pateiktų planų (schemų) pasivaikščiojimo kiemelių ir gyvenamųjų miegamųjų patalpų neatitinka tikrovės.

7. Teismas neteisingai pritaikė senaties terminą. Atsakovas atsiliepime ir teismo posėdžio metu klausimo dėl senaties termino taikymo nekėlė. Teismas per pirmąjį posėdį akivaizdžiai nedviprasmiškai paprašė atsakovo pateikti per kitą teismo posėdį prašymą dėl senaties termino taikymo šioje byloje. Teismas užėmė konsultavimo, advokato poziciją. Tuo pačiu teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 punktą.

8. Teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos teismų praktiką. Pravieniškių gyvenvietėje randasi trys visiškai skirtingos įstaigos su skirtinga infrastruktūra, specifika bei sąlygomis. Teismas rėmėsi LVAT administracine byla Nr. A-360-858/2015, kurioje buvo pasisakyta dėl Pravieniškių pataisos namų 2-iosios valdybos (sektoriaus), o nagrinėjamu atveju aktuali Pravieniškių pataisos namų 3-ji valdyba (sektorius).

9. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtiną žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuotina ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Neturtinių teisių užtikrinimo būtinybė numatyta ir Konvencijoje. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas –kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas.

10. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė judėti teritorijoje, būti gryname ore, pasivaikščioti kiemeliuose, kadangi kėlė grėsmę jo sveikatai. Pareiškėjui taip pat nebuvo suteikta tinkamai pasinaudoti unitazu (klozetu), o taip pat tinkamai pasinaudoti prausykla apsiprausti. Tai sukėlė didelių kančių ir nepatogumų. Dirbtinė šviesa ir judėjimo greitis miegamosiose patalpose neatitiko reikalavimų visą kalinimo laikotarpį. Natūrali šviesa ir grynas oras yra pagrindiniai gyvybės elementai, kuriais naudotis turi teisę kiekvienas kalinys, be to, dėl šių elementų stokos susidaro sąlygos, palankios ligų, o ypač tuberkuliozės plitimui. Asbesto poveikis sukelia asbestozę, plaučių vėžį. Šios ligos išsivysto ne iškarto, o tik po ilgo 20–30 metų laikotarpio. Asbestinių stogų galiojimo laikas apie 40 metų, o Pravieniškių pataisos namuose, 3-čiajame sektoriuje, stogai dengti 1962 m., o tai reiškia, kad terminai jau 13 metų viršyti. Statinių techninės priežiūros žurnalai patvirtina, kad techninė būklė nėra gera. Statinio techninis prižiūrėtojas rekomenduoja keisti stogą, atlikti patalpų, prausyklų remontą, instaliuoti hidroizoliaciją, naujus langus, sumontuoti naujus santechninius prietaisus ir pan. Tai, kad pareiškėjas nesusirgo tuberkulioze ar kita kokia nors ūmine liga, tik laiko klausimas.

11. Teismas buvo nesuinteresuotas ištirti šią administracinę bylą, nesigilino į pareiškėjo pateiktą skundą ir į kitus jo pateiktus dokumentus, brėžinius, nuotraukas, skundus, nuteistųjų liudininkų liudijimus.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 185–188) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai neatitinka realios situacijos pataisos namuose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę atliko apeliantas. Atsakovo nuomone, šioje administracinėje byloje teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes tinkamai vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos ir pagrįstai šioje administracinėje byloje atsakovo prašymą tenkino ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. taikė ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo reikalavimų dalį dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai yra bendro pobūdžio, gauti iš bendrojo laisvės atėmimo bausmių vykdymo sistemos vertinimo konteksto, tačiau nenusakantys konkrečių laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Teismui buvo pateiktos Statinio techninės priežiūros žurnalo kopijos, patvirtinančios šių pastatų tinkamumą naudojimui. Teismas išsamiai išnagrinėjo visas su byla susijusias aplinkybes. Atsakovo nuomone, pareiškėjui priteistina pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra visiškai pakankama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Tikrinamoje administracinėje byloje nekilo būtinumas žodiniam nagrinėjimui (pareiškėjas (apeliantas) dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jo pateikti paaiškinimai išsamūs), todėl byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. Dėl netinkamos ieškinio senaties taikymo pareiškėjas (apeliantas) teigia, jog pirmosios instancijos teismas užėmė konsultavimo poziciją atsakovo naudai, bet tokiam teiginiui nėra pagrindo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnį teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims (nepriklausomai nuo jų teisinio statuso – fizinis asmuo, įmonė, organizacija ar kt.) įgyvendinti jų procesines teises, kas ir buvo padaryta, todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas. Ieškinio senaties institutas buvo taikytas tinkamai (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.).

VI. Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs atsakovo veikos neteisėtumą ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nurodė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, argumentus dėl grėsmės užsikrėsti parazitais, virusinėmis kvėpavimo takų ligomis pripažino pagrįstais, taip pat nurodė, kad sporto aikštynai turi būti aptverti, oro tarša egzistuoja, praustuvių ir klozetų (unitazų) kiekiai nepakankami, kaip ir nurodo pareiškėjas, pripažino, jog atsakovas ginčo laikotarpiu neįvykdė Taisyklių 5.6, 5.9, 5.10 punktuose nustatytų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam esant tinkamam patalpų apšvietimui.

Nustatęs veikos neteisėtumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti būtų (yra) adekvati 300 Eur suma.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, toks sprendimas yra visiškai teisėtas bei pagrįstas, o kartu ir teisingas. Pirmosios instancijos teismas aptarė esminius skundo argumentus, į juos išsamiai atsakė, t. y. priimdamas sprendimą, konstatavo, kurios aplinkybės, turinčios esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kokie teisės aktai taikytini nagrinėtinoje byloje ir atsakė į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, taip išpildydamas nuostatas įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnyje.

Dėl rūkymo aplinkybės akcentuotina, jog pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasišalinti iš vietų (turint omenyje laisvą asmenų judėjimą šioje įkalinimo įstaigoje), kuriose rūkoma. Pareiškėjo teiginiai dėl rūkymo aplinkybės yra bendro pobūdžio, nukreipti į galbūt teisės aktais nustatytų reikalavimų nesilaikymą, siekiant įspėti nerūkančius apie rūkančiuosius bei rūkymo vietas, jas tinkamai izoliuoti, bet atitraukti nuo jo kaip asmens teisių pažeidimo, suponavusio ir atitinkamą žalą, todėl pagrįstai buvo atmesti.

Apeliacinio skundo argumentai dėl grėsmės susirgti kokia nors ūmine ar dar kokia rimta infekcine liga, blakių daromos žalos, niekaip negali pakeisti skundžiamo sprendimo, nes pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, argumentus dėl grėsmės užsikrėsti parazitais, virusinėmis kvėpavimo takų ligomis pripažino pagrįstais ir tai įvertino priimdamas sprendimą.

Tvirtinimas, kad pareiškėjo perkėlimas iš vienos sekcijos į kitą lokalinį sektorių suponavo nervinius sutrikimus, visų pirma, niekuo neparemtas. Antra, nebuvo nurodyta, jog toks perkėlinėjimas yra nesuderinamas su teisiniu reguliavimu.

Teismui pateiktos Statinio techninės priežiūros žurnalo kopijos, patvirtinančios šių pastatų tinkamumą naudojimui, paneigia apeliacinio skundo argumentą dėl pastatų avaringumo bei netinkamumo eksploatacijai.

Siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama ir į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Vyriausiasis administracinis teismas nenustatė, kad patikrinti gautoje administracinėje byloje yra iš esmės nukrypta nuo administracinės jurisprudencijos analogiško pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismo padaryta nuoroda į administracinę bylą Nr. A-360-858/2015 buvo susieta su priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma. O administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 būtent ir aptarinėtas pastarasis momentas, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo netinkamai taikyta teismų praktika.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs visą administracinę bylą, pažymėdamas, kad kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), nenukrypo nuo Vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, dėl ko apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais negali būti tenkinamas – skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius