2021-03-24 Nr. AB-5866-3-62-3-00988-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-193-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00988-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 7 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 26 d. laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus 16-oje kameroje, pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kameros plotas buvo 7,21 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,54 kv. m, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kameros plotas buvo 5,41 kv. m), teismo posėdžio metu neprieštaravo atsakovo atsiliepime nurodytai aplinkybei, kad bendras kameros plotas buvo 8,58 kv. m. Dalį ploto užėmė baldai, todėl laisvo ploto likdavo tik 2,9 kv. m. Remontai nėra atliekami, laisvame plote iš grindų kyšojo metalinės konstrukcijos, kurios trukdė vaikščioti. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo (buvo tik sanitarinis įrenginys grindyse), nebuvo ventiliacijos ir dėl nesandarių durų nemalonus kvapas sklido į kamerą. Kamera išsivėdindavo tik per langus. Langas neužsidarydavo, todėl buvo šalta. Apšvietimas buvo apie 72 lx, nors norma yra 200 lx. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra greta valgyklos atliekų konteinerių, todėl pasivaikščiojimo metu jautėsi nemalonus kvapas. Nuo 2019 m. sausio 4 d. dienos metu iš jo buvo paimama patalynė. Nurodė buvęs ir 13-oje kameroje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologinį stresą, negalėdavo užmigti, jam buvo skiriami raminamieji vaistai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus bausmę atliko 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpose. Nurodė konkrečias kameras, jų plotus (kartu su sanitarinio mazgo plotu), miegamųjų vietų skaičių jose ir vienam asmeniui tekusį plotą. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjui gyvenamojo ploto teko daugiau nei numatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, užfiksuoti pažeidimai nedelsiant šalinami. Bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose yra užtikrinama, gavus informaciją apie perdegusiais elektros lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Dieninis elektros apšvietimas atitinka normas. Sanitariniuose mazguose yra po vieną tupimą klozetą (tupimas klozetas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų) ir praustuvę. Atskira sanitarinio mazgo vėdinimo sistema sanitariniuose mazguose nėra numatyta. Pataisos įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, šildymas yra centralizuotas, pagal prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Šiukšlių konteineriai yra tvarkingi, sandarūs su dangčiais, kiekvieną rytą šiukšlės yra išvežamos. Asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą būtų nulėmusios blogos gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra nepagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo T. M. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 7 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kildinamos iš gyvenamojo ploto trūkumo, per šaltos oro temperatūros, paliko nenagrinėtą.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu ir nustatęs, kad ginčas tarp tų pačių ginčo šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra išnagrinėtas, sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3142-386/2019 dar nėra įsiteisėjęs, skundą nagrinėjamoje byloje dėl neturtinės žalos priteisimo, kildinamos iš gyvenamojo ploto trūkumo ir šaltos oro temperatūros laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., paliko nenagrinėtu.

7. Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktu. Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN pareiškėjas buvo apgyvendintas: 1-o sektoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 13, kurios plotas 16,38 kv. m, kameroje buvo vienas, todėl jam teko 16,38 kv. m gyvenamojo ploto; kamerų tipo patalpoje Nr. 16, kurios plotas 8,58 kv. m, kameroje buvo vienas, todėl jam teko 8,58 kv. m gyvenamojo ploto; taip pat karantino kameroje, kurios plotas 36,73 kv. m, buvo apgyvendinti septyniese, todėl vienam asmeniui teko 5,25 kv. m gyvenamojo ploto.

8. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad 16-os kameros plotas buvo 7,21 kv. m, sanitarinio mazgas užėmė 1,54 kv. m, todėl išskaičiavus sanitarinį mazgą kameros plotas buvo 5,41 kv. m, tačiau šios aplinkybės buvo vertintos kritiškai, nes iš 7,21 atėmus 1,54 yra 5,67, o ne 5,41, kaip nurodo pareiškėjas. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas neprieštaravo atsakovo atsiliepime nurodytai aplinkybei, kad bendras 16-os kameros plotas buvo 8,58 kv. m. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam tekusio kameros ploto nebuvo nuoseklios, buvo prieštaringos, todėl nebuvo laikomos patikimomis. Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – 1-ojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialisto pasirašyta 2019 m. gegužės 27 d. pažyma, Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 31 d. pažyma patvirtino atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto, todėl teismas neturėjo pagrindo jais netikėti ir vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusi minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) pažeista nebuvo (teko atitinkamai 16,36 kv. m, 8,58 kv. m ir 5,25 kv. m gyvenamojo ploto).

9. Teismas pastebėjo, kad pagal bylos duomenis, pareiškėjui atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą. Plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Pareiškėjui visada buvo užtikrinamas didesnis nei 3 kv. m plotas, todėl nebuvo pagrindo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui.

10. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo, ventiliacijos teismas pritarė atsakovo argumentui, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose gali būti įrengtas tupimas klozetas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Normos) 10.4 p.).

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse vertinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios. Atsižvelgdamas į Normų 10.4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant klozeto konstrukciją, į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl sanitarinio mazgo įrangos pareiškėjas turėjo konkrečių problemų, dėl kurių būtų kreipęsis į atsakovą, o šis į jo prašymą nereagavo ar jo netenkino, teismas padarė išvadą, kad dėl sanitarinio mazgo konstrukcijos galiojančių teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

12. Teismas vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktu. Apie tai, kad HN 134:2015 nereglamentuoja, jog kameros tualete turi būti įrengta ventiliacija, pareiškėją informavo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Nacionalinis sveikatos centras) Kauno departamentas 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (2-12 4.80)2-18882. Tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akto duomenimis 2018 m. gruodžio 18 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 16 langas neturėjo lango atidarymo (uždarymo) rankenėlės, todėl nebuvo galimybės juos varstyti. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas 2018 m. gruodžio 21 d. raštu. Minėti dokumentai patvirtino, kad pareiškėjui ne visada buvo sudaryta galimybė išvėdinti kamerą Nr. 16 per atidaromus langus, todėl pripažintas HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimas.

13. Dėl oro temperatūros, apšvietimo, neremontuojamų patalpų teismas vadovavosi HN 134:2015 16, 14 punktais. Nustatė, kad pareiškėjui pateiktame atsakyme Nacionalinis sveikatos centras nurodė, kad kameroje Nr. 16 išmatavus oro temperatūrą, ji atitiko HN 134:2015 16 punkte nustatytus reikalavimus ir tai konstatuota 2018 m. gruodžio 19 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių tyrimų poskyrio Šiluminės aplinkos tyrimo protokole Nr. F-M-669/2018. Pareiškėjui dėl netinkamos oro temperatūros į pataisos namų administraciją nesikreipus, tikrinančioms įstaigoms nenustačius, jog oro temperatūra buvo per žema, pareiškėjo teiginiai apie per šaltą orą patalpoje laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir atmesti kaip nepagrįsti. 2019 m. balandžio 16 d. raštas patvirtino, kad 2018 m. gruodžio 18 d. išmatavus kameros Nr. 16 dirbtinę apšvietą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių tyrimų poskyrio Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F-A-671/2018 nustatyta dirbtinės apšvietos vertė 72 lx (norma ne mažiau kaip 200 lx). Todėl teismas vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas HN 134:2015 14 punkto reikalavimas, t. y. neužtikrinta reikiama dirbtinė apšvieta.

14. Dėl patalynės išdavimo tik miego laikui teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.). Pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes Pravieniškių PN pareigūnų veiksmai, kai nuteistajam nuobaudos vykdymo laikotarpiu nebuvo leista visą dieną turėti patalynę (ir čiužinį) kamerų tipo patalpose, atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte įtvirtintą reglamentavimą. Pareigūnai vykdė teisės aktų reikalavimus. Byloje nebuvo jokių prielaidų išvadai, kad neleidimas pareiškėjui (kaip ir kitiems nuteistiesiems) dienos metu kameroje turėti patalynę (čiužinį) buvo neteisėtas ar atliekamas piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Iš byloje esančių duomenų ir nustatytų aplinkybių nebuvo jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas, nuobaudos vykdymo laikotarpiu, kameroje, dėl dienos metu paimamos patalynės (ir čiužinio), būtų patyręs tokias kančias ir sunkumus, jog būtų galima pripažinti, kad buvo pažeistas humanizmo principas, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti BVK 7 straipsnio pažeidimą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl dienos metu kameroje paimamos patalynės (ir čiužinio) atmesti kaip nepagrįsti.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog sklindantis kvapas nuo šiukšlių konteinerių pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šiukšlių konteinerių perstatymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, nedetalizavo bei jokiomis teisės aktų nuostatomis nepagrindė savo teiginių dėl šiukšlių konteinerių vietos įtakos jo teisėms. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl iš grindų kyšančių metalinių konstrukcijų ir į tokias pretenzijas pataisos namų administracija nereagavo, nedetalizavo tokių konstrukcijų vietos ir dydžio, todėl minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologinį stresą, negalėdavo užmigti, jam buvo skiriami raminamieji vaistai, tačiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovo į bylą pateiktame 2019 m. gegužės 29 d. Medicininiame pažymėjime nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 26 d. pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau Asmens sveikatos istorijoje nebuvo duomenų, jog kreipėsi dėl sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo nulemti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Resocializacijos skyriaus pirmojo sektoriaus pažymoje pažymima, kad T. M. (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyti išgyvenimai, nepatogumai, miego sutrikimai pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems žmonėms, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jo sveikata ar emocinė būklė itin pablogėjo išimtinai tik dėl gyvenimo sąlygų Pravieniškių PN.

17. Byloje nenustačius, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams – silpno kameros apšvietimo, nesudarytos galimybės išvėdinti kamerą Nr. 16 per atidaromus langus, pareiškėjui kilo sunkesni padariniai ar kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas jokiais argumentais ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19, 21, 25, 109 straipsnius, sprendimas yra diskriminuojantis ir nesilaikoma lygiateisiškumo tarp šalių: atsakovo argumentai vertinami kaip svarūs, o pareiškėjo argumentai atmetami.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 26 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteisimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kildinamos iš gyvenamojo ploto trūkumo, per šaltos oro temperatūros, paliko nenagrinėtą, o dėl likusios skundo dalies, nustatęs HN 134:2015 14 ir 17 punktų pažeidimus (dėl silpno kameros apšvietimo ir nesudarytos galimybės išsivėdinti kamerą per atidaromus langus), pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista ir pareiškėjo reikalavimą dėl 7 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo principą ir sprendime nepateikė įtikinamų argumentų.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, akcentuotina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos kompensavimo būdo nustatymo turėtų būti pripažintos neteisingomis, byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės ir iš naujo.

27. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės abstrakčiais teiginiais, t. y. nenurodoma, į kokius konkrečius pareiškėjo pateiktus įrodymus nebuvo atsižvelgta, kokios konkrečios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados buvo nepagrįstos.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, daro išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams..

29. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

30. Be to, atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

31. Šiuo atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, byloje pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus iš anksto laikė labiau pagrįstais nei pareiškėjo, kadangi iš teismo sprendimo matyti, jog teismas vertino bylos duomenų visumą, t. y. tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus ir juos patvirtinančius įrodymus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vertindamas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų pagrįstumą, vadovavosi šios nutarties 29 punkte nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis, vertino, ar jie pakankamai detalizuoti, susieti būtent su pareiškėjo konkrečiai patirta žala, ar jų nepaneigia atsakovo į bylą pateikti įrodymai.

32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo priteisti jam 7 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jo teisių gynimo būdu.

33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

34. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

35. Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

36. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Ginčo atveju nustatyti tik pavieniai higienos normų pažeidimai (dėl silpno kameros apšvietimo ir nesudarytos galimybės išsivėdinti kamerą per atidaromus langus). Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis (nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 26 d.) nėra labai ilgas. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus), jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius