6d9af668-e506-4381-bcf5-2f27eeb1cc8d · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1619-823/2011Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17726-2009-0Procesinio sprendimo kategorija: 4.3; 73.2.6.1;114.11 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 21 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, sekretoriaujant Margaritai Armalienei,dalyvaujant apeliantės V. P. atstovui advokatui Domantui Skebui. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V.

P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintÄ ieÅ¡kinį bendraatsakoviams V. P., V. M. ir E. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys R. V., UADB „Ergo Lietuva“. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , n u s t a t ė:Ginčo esmė IeÅ¡kovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieÅ¡kiniu ir patikslintu ieÅ¡kiniu prašė priteisti solidariai iÅ¡ bendraatsakovių 11212,88 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentus procesinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 336 Lt žyminio mokesčio bei kitas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad Vilniaus rajone 2006 m. rugsėjo 16 d. dėl atsakovės V. P., vairavusios atsakovui V. M. priklausančiÄ transporto priemonę NISSAN PATROL, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė OPEL ZAFIRA, priklausanti trečiajam asmeniui R. V. Atsakovės vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl Å¡io eismo įvykio metu padarytos žalos R. V. kreipėsi į ieÅ¡kovÄ . 2002 m. kovo 29 d.

Paslaugų sutarties Nr. 11 su ieÅ¡kovu pagrindu tretysis asmuo UADB „ERGO Lietuva“ nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir draudimo iÅ¡moka atlygino transporto priemonei OPEL ZAFIRA padarytÄ 11212,88 Lt žalÄ . IeÅ¡kovas kompensavo UADB „ERGO Lietuva“ iÅ¡mokėtÄ sumÄ ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDÄ®) 4 straipsnio 2 dalį ir 23 straipsnio 1 dalį įgijo regreso teisę į bendraatsakovius.

Atsakovė V. P. prašė ieÅ¡kinį atmesti, taikyti ieÅ¡kinio senatį. Nurodė, kad jos kaltė dėl eismo įvykio nenustatyta, todėl jos civilinė atsakomybė nekyla. Policijos įstaigos pirminis sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo ieÅ¡kovas grindžia savo reikalavimÄ , panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartimi. Byla grÄ Å¾inta nagrinėti iÅ¡ naujo ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminams.

Su R. V. vairuojama transporto priemone atsakovės vairuojamas automobilis susidÅ«rė, nes tretysis asmuo nevažiavo arčiau deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to, įvažiavo į prieÅ¡prieÅ¡iniam eismui skirtÄ važiuojamÄ jÄ dalį. Atsakovė prie deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to pamatė akmenį, kurį bandė apvažiuoti. Automobilį OPEL ZAFIRA pastebėjo likus iki jo apie 10-20 m, nes iki tol jo nesimatė per dulkes. Laiku pastebėti automobilio negalėjo, nes jis važiavo neįsijungęs žibintų, dideliu greičiu, iÅ¡važiavęs į prieÅ¡ingÄ eismo juostÄ .

Ä®vykio vietos plane – schemoje nėra nurodytas važiuojamosios dalies plotis, todėl nėra visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kuris automobilis kuria kelio puse važiavo. IeÅ¡kovas, reikÅ¡damas ieÅ¡kinį subrogacijos teise, praleido 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , nes jis apie jam padarytÄ Å¾alÄ Å¾inojo nuo pat jos padarymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).Tretysis asmuo R. V. nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis dėl eismo įvykio nekaltas.

Keliu, kuriame įvyko autoįvykis, važiuoja dažnai, visada atsargiai ir minimaliu greičiu, nes kelias smėlėtas, jame daug duobių. Eismo įvykio dienÄ pro jo vairuojamÄ transporto priemonę dideliu greičiu pravažiavo džipas, kuris sukėlė daug dulkių. Dėl pablogėjusio matomumo R. V. buvo priverstas prisispausti prie deÅ¡inės kelio pusės ir sustabdyti automobilį. IÅ¡ dulkių debesio iÅ¡niro atsakovės vairuojamas automobilis ir nestabdydamas rėžėsi į jo automobilio priekinę kairę dalį.

Atsakovė skunde administraciniam teismui nurodė neteisingÄ informacijÄ . Tai, kad jis važiavo deÅ¡ine kelio puse, patvirtina pateiktos į bylÄ fotofiksacijos. 2 ir 5 fotofiksacija patvirtina, jog susidÅ«rimo metu stovintis automobilis buvo nublokÅ¡tas, kadangi OPEL ZAFIRA kairiojo užpakalinio rato palikta 1 m ilgio žymė yra visiÅ¡kai lygiagreti kelio krypčiai. Trečiojo asmens kaltės neįžvelgė nei policijos pareigÅ«nai, nei draudimo įstaiga.Tretysis asmuo UADB „Ergo Lietuva“ prašė ieÅ¡kinį tenkinti, nes transporto priemonė NISSAN PATROL eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir ieÅ¡kovas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakovus.Atsakovai V.

M. ir E. M. atsiliepimų į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 11212,88 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnis, 6.280 straipsnio 1 dalis) ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (11212,88 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas – 336 Lt žyminio mokesčio.

Taip pat teismas priteisė į valstybės biudžetÄ iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis 57,90 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad UADB „ERGO Lietuva“, remdamasi pažyma dėl 2006 m. rugsėjo 16 d. eismo įvykio, kurioje nurodyta, kad eismo įvykio kaltininke pripažinta V. P., ir vykdydama 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 11 bei veikdama ieÅ¡kovo vardu, nuo UAB „Sirstas“ apskaičiuotos 11454,93 Lt sumos atskaitė detalių nusidėvėjimÄ ir iÅ¡mokėjo 11212,88 Lt draudimo iÅ¡mokÄ .

IeÅ¡kovas, kompensavęs UADB „ERGO Lietuva“ už iÅ¡mokėtÄ draudimo iÅ¡mokÄ , V. P. ir V. M. iÅ¡siuntė pretenzijas dėl iÅ¡mokėtos sumos atlyginimo regreso tvarka. V. P. neigė savo kaltę dėl autoįvykio. Jai buvo suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir 2006 m. spalio 31 d. nutarimu paskirta 150 Lt bauda už tai, kad ji nesilaikė reikalavimo važiuoti arčiau deÅ¡inio važiuojamosios kelio dalies kraÅ¡to, neprasilenkė su kitu automobiliu, tuo padarydama pažeidimÄ , už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartimi atsakovei paskirta bauda buvo panaikinta negalint daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados dėl pažeidimo kvalifikavimo, o byla grÄ Å¾inta Vilniaus rajono policijos komisariatui ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu nutraukta. Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais atsakovės argumentus, jog eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens R. V. kaltės ir pažymėjo, kad apie Å¡io asmens kaltę byloje nėra jokių duomenų, prieÅ¡ingai, iÅ¡ autoavarijos vietos schemos, fotonuotraukų, Z.

D. liudijimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir 2006 m. rugsėjo 16 d. tarnybinio praneÅ¡imo matyti, jog V. P., vairuodama NISSAN PATROL, nesilaikė deÅ¡inės kelio pusės, o OPEL ZAFIRA važiavo savo kelio puse. Ä® bylÄ nepateikta įrodymų, kad atstumai nuo transporto priemonių iki kelio kraÅ¡tų Vilniaus rajono PK vieÅ¡osios policijos vieÅ¡osios tvarkos skyriaus patrulių bÅ«rio specialisto V. M. 2007 m. birželio 7 d. tarnybiniame praneÅ¡ime yra blogai nurodyti. Po smÅ«gio NISSAN PATROL liko savo vietoje ir nuo jo kairiojo rato iki kairiojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to buvo 1,5 m, todėl nėra pagrindo abejoti pareigÅ«no iÅ¡vada, kad bÅ«tent NISSAN PATROL iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ .

Atsakovės argumentai, jog tretysis asmuo važiavo labai greitai, atmesti, nes automobiliai nebuvo stipriai apgadinti, po susidÅ«rimo OPEL ZAFIRA nustumta atgal, todėl tikėtina, jog Å¡i transporto priemonė įvykio metu stovėjo. Atsakovė Vilniaus apygardos administraciniame teisme vykusiame teismo posėdyje pripažino, jog nesilaikė deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės paaiÅ¡kinimai nėra nuoseklÅ«s, vienu atveju ji teigia, kad tretysis asmuo iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ , o kitu atveju nurodo, kad pati atliko manevrÄ , po kurio buvo smÅ«gis.

Teismas kritiškai vertino ir atsakovės argumentus, kad ji pamatė akmenį kelkraštyje ir bandė jį apvažiuoti, kadangi pati atsakovė nurodė, jog matomumas buvo apie 1 m ir per dulkes ji nematė net automobilio OPEL ZAFIRA. Iš byloje esančių fotonuotraukų taip pat nesimato, jog atsakovės važiuojamosios dalies pusėje būtų buvęs akmuo, galintis sudaryti kliūtį, tai neužfiksuota ir tarnybinio pranešimo papildyme. Be to, Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 134 punkte nustatytas vairuotojų įpareigojimas net ir esant kliūčiai nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Teismas sprendė, kad atsakovės kaltė dėl eismo įvykio yra įrodyta. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonė NISSAN PATROL įvykio metu buvo registruota V. M. vardu, automobilis įgytas santuokos metu. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta transporto priemonės savininkui, tačiau V. M. ir E. M. transporto priemonės nebuvo apdraudę (TPVCAPDÄ® 4 straipsnio 2 ir 3 dalys). TPVCAPDÄ® 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus draudimo iÅ¡mokÄ dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai kaltininkas padarė žalÄ naudodamas neapdraustÄ transporto priemonę, biuras turi teisę reikalauti, kad asmuo, atsakingas už žalos padarymÄ , arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grÄ Å¾intų dėl padarytos žalos iÅ¡mokėtÄ sumÄ .

AiÅ¡kinimas, kai vienam asmeniui, pažeidusiam teisės reikalavimus, atsakomybė kyla, o kitam ne, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų, o privalomos apdrausti transporto priemonės nedraudimas, perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Atsakovės praÅ¡ymas taikyti senatį netenkintas, nes nuo pagrindinės prievolės įvykdymo nėra praėję 3 metai (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), t.y. prievolė įvykdyta 2006 m. gruodžio 20 d., o ieÅ¡kovas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka kreipėsi į teismÄ 2009 m. spalio 7 d.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus. Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino policijos įstaigos nutarimÄ dėl atliktų matavimų trÅ«kumų. BÅ«tent R. V. pažeidė eismo įvykio metu galiojusių KET 164 punkto reikalavimÄ važiuoti arčiau deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to ir sudarė V.

P. netikėtÄ , neiÅ¡vengiamÄ kliÅ«tį – tai matyti iÅ¡ eismo įvykio schemos. Ä®vykio vietos plane – schemoje nėra nurodytas važiuojamosios dalies plotis, todėl negalima spręsti, kuris automobilis kuria kelio puse važiavo. Automobilių plotis ir atstumas nuo jų iki važiuojamosios dalies kraÅ¡tų nurodyti netiksliai, akmuo schemoje pavaizduotas neteisingai. R. V. dėl dulkių nematė transporto priemonių, todėl privalėjo mažinti greitį ar net sustoti (KET 173 punktas). Be to, jis privalėjo važiuoti įsijungęs artimųjų Å¡viesų žibintus (KET 138 punktas) – tai bÅ«tų suteikę atsakovei galimybę anksčiau jį pastebėti.

Kelias yra apaugęs medžiais, krūmais, dėl to važiuojamoji dalis nuotraukose atrodo siauresnė nei yra iš tikrųjų. Nesant kaltės, atsakovės civilinė atsakomybė nekyla; Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009 išaiškino, kad subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ir taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.

Todėl ieÅ¡kinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kuriÄ Å¾alÄ patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), t. y. nuo 2006 m. rugsėjo 16 d.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantės atstovas papildomai paaiÅ¡kino, kad eismo įvykis, dėl kurio metu padarytos žalos atlyginimo kilęs ginčas, įvyko žvyrkelyje, kuriame nėra ženklinimo, todėl aplinkybę, kuris automobilis važiavo prieÅ¡ingam eismui skirta kelio juosta policijos institucijos ir teismai nustatinėjo pagal kelio plotį, dalindami jį iÅ¡ dviejų, tačiau matavimai buvo atlikti netinkamai.

Byloje esančios fotonuotraukos tiksliai neatspindi padėties, kadangi važiuojamosios dalies deÅ¡inįjį kraÅ¡tÄ dengia krÅ«mai. Važiuojamoji dalis pagal KET 48 punktÄ yra ir kelio dalis, kuria važiuoti kliudo tam tikra kliÅ«tis, t.y. Å¡iuo atveju kelio dalis, esanti po krÅ«mais. Nors krÅ«mai trukdė trečiajam asmeniui važiuoti palei pat deÅ¡inįjį važiuojamosios dalies kraÅ¡tÄ , tai nepaÅ¡alina trečiojo asmens atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai netaikė ieÅ¡kinio senaties, nes eismo įvykis įvyko 2006 m. rugsėjo 16 d., o ieÅ¡kinys teismui paduotas 2009 m. spalio 7 d.

Atnaujinti ieÅ¡kinio senaties termino ieÅ¡kovas neprašė. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimÄ nepakeistÄ . Nurodo, kad ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido, nes iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokÄ nukentėjusiam asmeniui įgijo regreso, o ne subrogacijos, teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje byloje Nr. 3K-3-46/2009 iÅ¡aiÅ¡kinta, kad subrogacijÄ galima apibÅ«dinti kaip įstatymo pagrindu pereinančiÄ draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusiÄ Å¾alÄ (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu.

Biuras (ieÅ¡kovas) nevykdo draudimo veiklos ir nėra draudikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 24 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-198/2009 iÅ¡aiÅ¡kino, kad draudikas yra asmuo, kuris vykdo Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ ir yra Biuro narys. Biuras – draudikų asociacija, atliekanti TPVCAPDÄ® nustatytas funkcijas, tarp jų ir iÅ¡mokų nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokėjimÄ , kai draudžiamojo įvykio kaltininkas žalos padarymo momentu nebuvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (TPVCAPDÄ® 24 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 2 punktas).

IeÅ¡kovas yra tik alternatyvus eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ atlyginantis subjektas. Pretenzija negali bÅ«ti teikiama ieÅ¡kovui, jeigu nukentėjęs asmuo yra kreipęsis į teismÄ , kad žalÄ atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas (TPVCAPDÄ® 13 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2009). IeÅ¡kovo ir atsakingo už žalos padarymÄ asmens nesaisto jokie įsipareigojimai, kurių pagrindu pastarasis galėtų reikalauti, kad jo padarytÄ Å¾alÄ atlygintų ieÅ¡kovas.

Tuo tarpu esant draudiminiams santykiams, siejantiems draudikÄ ir draudėjÄ , net jeigu reikalavimas bÅ«tų pateiktas tik tiesiogiai už žalos padarymÄ atsakingam asmeniui, į ginčo sprendimÄ Å¾alÄ padariusio asmens pageidavimu įtraukiamas ir draudikas. Draudikas, reiÅ¡kiantis subrogacinį reikalavimÄ , negali turėti daugiau teisių, negu bÅ«tų turėjęs žalÄ patyręs asmuo. Tuo tarpu ieÅ¡kovas vykdo vieÅ¡Ä jÄ socialinės apsaugos funkcijÄ ir Å¡ia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009), ir ieÅ¡kovui suteikta teisė reikalauti grÄ Å¾inti iÅ¡mokėtas sumas ne tik iÅ¡ tiesiogiai žalÄ padariusio asmens, bet ir iÅ¡ asmens, atsakingo už draudimo sutarties sudarymÄ (TPVCAPDÄ® 4 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Regreso atveju įvyksta ne subjektų pasikeitimas, o atsiranda tiek naujas subjektas, tiek naujas santykis tarp jų. Todėl iÅ¡ regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). IeÅ¡kovas 2006 m. lapkričio 30 d. atlygino nukentėjusio asmens patirtÄ Å¾alÄ , t. y. įvykdė pagrindinę prievolę, ir nuo Å¡io momento įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo tiek iÅ¡ tiesiogiai už žalos padarymÄ atsakingo asmens, tiek iÅ¡ atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymÄ asmens (solidariai).

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).Apeliacinis skundas grindžiamas dviem pagrindiniais argumentais – nepagrįstu ieÅ¡kinio senaties termino netaikymu priimant ginčijamÄ sprendimÄ ir atsakovės V.

P. kaltės dėl eismo įvykio nebuvimu, dėl kurio negali kilti atsakovės civilinė atsakomybė. Dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo Apeliantė, teigdama, kad ieÅ¡kovas yra praleidęs trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ savo reikalavimams pareikÅ¡ti, Å¡iÄ savo pozicijÄ grindžia tuo, kad ieÅ¡kovas reikalavimo teisę į atsakovus įgijo subrogacijos pagrindu. Subrogacijos ir regreso atribojimas yra svarbus ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui. Nuo to, ar reikalavimo teisės kreditoriui pereina subrogacijos bÅ«du, ar jis įgyja regreso teisę, priklauso įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas bei taikytina teisė.

Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietÄ perimdamas jo jau egzistuojančios prievolės teises. Tokiu atveju nesikeičia nei taikytinų terminų skaičiavimo tvarka, nei taikytina teisė. Tuo tarpu regreso atveju susiklosto du prievoliniai santykiai: pirmasis pasibaigia įvykdymu ir atsiranda naujas – regresinis santykis, todėl regresinė prievolė vykdoma pagal kitas, nei pradinė prievolė, taisykles, o terminų skaičiavimas pradedamas iÅ¡ naujo. RegresÄ ir subrogacijÄ visų pirma reikÅ¡minga atskirti dėl tinkamo ieÅ¡kinio senaties taikymo.

Ä®statymas įtvirtina skirtingas ieÅ¡kinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles regresinėms prievolėms ir prievolėms, kuriose subrogacijos bÅ«du nukentėjusį asmenį pakeičia jam žalÄ atlyginęs trečiasis asmuo. Kai kreditoriui prievolę įvykdo trečiasis asmuo subrogacijos bÅ«du įstodamas į pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) vietÄ , ieÅ¡kinio senaties termino pradžiai nustatyti taikoma CK 1.128 straipsnio taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieÅ¡kinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.

Tuo tarpu ieÅ¡kinio senaties terminas iÅ¡ regresinių prievolių kylantiems reikalavimams skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad reikalavimas dėl iÅ¡mokėtų iÅ¡mokų grÄ Å¾inimo, kurį draudikas reiÅ¡kia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDÄ® 22 straipsnio pagrindu arba kurį Draudikų biuras reiÅ¡kia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDÄ® 23 straipsnio pagrindu, yra regresinis.

Tokiam reikalavimui ieÅ¡kinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1). Taigi pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu nustatydamas, kad ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasidėjo ieÅ¡kovui iÅ¡mokėjus atitinkamas sumas trečiajam asmeniui UADB „Ergo Lietuva“, ir kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kinio senaties termino nepraleido, teisingai aiÅ¡kino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo tvarkÄ , nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos Å¡iuo klausimu, todėl naikinti ginčijamÄ sprendimÄ dėl nepagrįsto ieÅ¡kinio senaties netaikymo esant atsakovo reikalavimui nėra pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl apeliantės kaltės kaip bÅ«tinosios civilinės atsakomybės sÄ lygos Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl apeliantės kaltės dėl eismo įvykio. Atsižvelgiant į skirtingÄ kaltės sampratÄ civiliniuose teisiniuose ir administraciniuose teisiniuose santykiuose, nutarimo skirti administracinę nuobaudÄ panaikinimas ir vėlesnis administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas apeliantės atžvilgiu savaime nereiÅ¡kia, kad nekyla jos civilinė atsakomybė.

Pastebėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2007 m. sausio 22 d. nutartimi panaikindamas Vilniaus miesto VPK VP EPT pareigÅ«no 2006 m. spalio 31 d. nutarimÄ , kuriuo apeliantei skirta bauda, nekonstatavo apeliantės kaltės dėl eismo įvykio nebuvimo. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų trÅ«kumus, negalima daryti vienareikÅ¡mės iÅ¡vados dėl pažeidimo kvalifikavimo. Vertindamas važiuojamosios kelio dalies matavimo netikslumus, kuriais remiasi apeliantė, teismas nurodė, kad Å¡ie trÅ«kumai neleidžia spręsti ar dėl eismo įvykio nebuvo abiejų eismo įvykio dalyvių kaltės (b.l. 104).

Kadangi administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta suėjus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, dėl apeliantės civilinės atsakomybės sÄ lygų apręstina vertinant Å¡ioje byloje esančius įrodymus CPK nustatyta tvarka (CPK 185 straipsnis). Ä®rodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - iÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Žr. pvz.:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Vadovaujantis KET (redakcija, galiojusi tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, dėl kurio kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje) 164 punkto nuostatomis, vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 173 punktas).

Jeigu su prieÅ¡ais važiuojančia transporto priemone prasilenkti sunku, keliÄ privalo duoti vairuotojas, kurio pusėje yra kliÅ«tis (KET 183 punktas).Byloje surinkti įrodymai (autoavarijos vietos schema (b.l. 79), V. M. 2007 m. birželio 7 d. tarnybinis praneÅ¡imas (b.l. 111-112), fotofiksacijos (b.l. 88-91, b.l. 148-152), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdžiai patvirtina, kad apeliantė nesilaikė KET reikalavimo važiuoti kuo arčiau deÅ¡inės važiuojamosios dalies kraÅ¡to.

Pasak apeliantės, ji pasitraukė toliau nuo dešiniosios kelio dalies krašto siekdama apvažiuoti kliūtį (akmenį), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, pagal paminėtas KET nuostatas, apeliantė privalėjo įsitikinti, kad toks manevras yra saugus, atsižvelgiant į tai, kad matomumas, dėl kitos transporto priemonės sukeltų dulkių, buvo blogas. To nepadariusi, apeliantė pažeidė KET reikalavimus, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė yra kalta dėl įvykusio eismo įvykio.

Apeliantė teigia, kad reikalavimo važiuoti kuo arčiau deÅ¡inės važiuojamosios dalies kraÅ¡to nesilaikė ir tretysis asmuo R. V., tačiau šį apeliantės argumentÄ paneigia tiek byloje esančios fotonuotraukos, iÅ¡ kurių matyti, kad R. V. vairuojamas automobilis važiavo palei pat važiuojamosios dalies deÅ¡inį kraÅ¡tÄ dengiančius krÅ«mus (b.l. 148-153), tiek iÅ¡ pačios apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų teiginių, kad dėl kelio pusėje, kuria važiavo trečiojo asmens vairuojamas automobilis, esančių krÅ«mų, kelio važiuojamoji dalis fotonuotraukose atrodo siauresnė.

Kadangi R. V. vairuojamas automobilis važiavo palei pat važiuojamosios dalies deÅ¡inį kraÅ¡tÄ dengiančius krÅ«mus, nėra pagrindo konstatuoti, kad Å¡is asmuo pažeidė KET 164 punkto reikalavimus, kadangi pasitraukti arčiau deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to Å¡is asmuo neturėjo galimybės. Tuo tarpu apeliantės vairuojamas automobilis, kaip matyti iÅ¡ byloje esančių fotonuotraukų, nuo deÅ¡inio važiuojamosios dalies kraÅ¡to eismo įvykio metu buvo akivaizdžiai nutolęs. Pastebėtina ir tai, kad, kaip matyti iÅ¡ byloje esančių fotonuotraukų (b.l. 150), krÅ«mai dengia deÅ¡inį važiuojamosios dalies kraÅ¡tÄ R.

V. vairuojamo automobilio važiavimo kryptimi didesniame kelio ruože, t.y. Å¡i kliÅ«tis, prieÅ¡ingai nei apeliantės kelio pusėje esantis akmuo, nebuvo atsitiktinė kliÅ«tis, kuriÄ tretysis asmuo bÅ«tų bandęs apvažiuoti. Kadangi, kaip teigia apeliantė, dėl kelkraÅ¡tyje augančių krÅ«mų važiuojamoji dalis tapo siauresne, kelyje prasilenkiant dviem automobiliams bÅ«tent apeliantė, kurios kelio pusėje, jos pačios teigimu, buvo atsitiktinė kliÅ«tis – akmuo, privalėjo duoti keliÄ trečiojo asmens vairuojamam automobiliui, vadovaujantis KET 183 punkto nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovo pateiktais argumentais, kad apeliantė, viena vertus ginčydama įvykio vietos plane – schemoje, pateiktus matavimus, kita vertus vadovaudamasi bÅ«tent Å¡ia schema tvirtindama, kad trečiojo asmens R. V. vairuojamo automobilio kairės pusės ratai stovi prieÅ¡ingoje važiuojamosios dalies kelio pusėje, yra nenuosekli. Esant abejonių dėl schemoje pateiktų matavimų tikslumo, turi bÅ«ti vadovaujamasi byloje surinktų įrodymų visetu, kurie, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pakankamai patvirtina bÅ«tent apeliantės kaltę dėl eismo įvykio, kuri pasireiÅ¡kė tuo, kad apeliantė nesilaikė reikalavimo važiuoti kuo arčiau deÅ¡iniojo važiuojamosios dalies kraÅ¡to, ir neįsitikino atliekamo manevro saugumu siekdama apvažiuoti kliÅ«tį.

Å ie pažeidimai yra pakankami konstatuoti apeliantės kaltę dėl eismo įvykio civilinės teisės prasme, net ir nesant galimybės nustatyti tikslaus kelio pločio ir įsivaizduojamos jos vidurio ribos įvertinant ir po krÅ«mais esančiÄ važiuojamosios dalies dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis eismo įvykio metu iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ ir nepaneigė V.

M. 2007 m. birželio 7 d. tarnybiniame praneÅ¡ime pateiktos iÅ¡vados, kad prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostoje eismo įvykio metu stovėjo apeliantės vairuojamas automobilis (CPK 178 straipsnis). Pastebėtina, kad, kitaip nei administracinių teisės pažeidimų bylų procese, civilinėje byloje procesinė pareiga įrodyti savo nekaltumÄ tenka bÅ«tent apeliantei dėl civilinėje teisėje galiojančios žalÄ padariusio asmens kaltės prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad tretysis asmuo R.

V., esant kelyje blogam matomumui, privalėjo važiuoti įsijungęs artimųjų Å¡viesų žibintus, taip pat laikytis KET 173 punkto reikalavimo prireikus sustoti, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nenurodyti jokie argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, kad aplinkybė, jog tretysis asmuo R. V. važiavo neįsijungęs artimųjų Å¡viesų žibintų, byloje neįrodyta, o iÅ¡ byloje esančių fotonuotraukų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad trečiojo asmens valdoma transporto priemonė įvykio metu buvo sustojusi.

Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atmetus apeliacinį skundÄ , iÅ¡ apeliantės valstybės naudai priteisiama 20 Lt procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme (b.l. 284). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a :

             Apeliacinį skundÄ atmesti.              Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .              Priteisti iÅ¡ apeliantės V. P. 20 Lt (dvideÅ¡imt litų) procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų valstybei. Kolegijos pirmininkė                                                                                            Goda Ambrasaitė-Balynienė Teisėjai                                                                                                        Antanas Rudzinskas Vytautas Zelianka