2025-12-30 Nr. AB-23401-3-61-3-04459-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-630-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04459-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – I. D.) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Aldilė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti Bendrovei iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Ministerija), 43 213,41 Eur dydžio patirtos turtinės žalos atlyginimą (suma pagal patikslintą skundą). Taip pat Bendrovė prašė priteisti patirtas atstovavimo išlaidas.

2. Bendrovė, paduodama skundą, nurodė šias aplinkybes ir argumentus:

2.1. 2017 m. liepos 18 d., apie 13 val., kelio „Kaunas-Zarasai-Daugpilis“ ruože įvyko eismo įvykis. Minėto eismo įvykio metu susidūrė automobiliai ir buvo sužaloti žmonės.

2.2. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį pripažino trečiąjį suinteresuotą asmenį I. D. kalta dėl eismo įvykio, skyrė I. D. 6 (šešių) mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmę ir priteisė civiliniams ieškovams iš civilinio atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ 19 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (ieškovei K. R. – 17 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovei N. S. – 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui V. S. – 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui D. S. – 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą) (toliau – ir civiliniai ieškovai).

2.3. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį – priteisė civiliniams ieškovams iš civilinio atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ 42 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (ieškovei K. R. – 37 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovei N. S. – 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui V. S. – 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui D. S. – 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą).

2.4. E. D., Bendrovės direktorius, 2019 m. vasario 8 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo antstoliui R. B. 24 672,47 Eur dydžio sumą. Bendrovė 2019 m. vasario 20 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo antstoliui R. B. 19 095,94 Eur dydžio sumą. Minėtas pinigų sumas antstolis R. B. paskirstė vykdomosiose bylose, inicijuotose pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį. Minėtais mokėjimo pavedimais Bendrovė visiškai atlygino civiliniams ieškovams Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu priteistą 42 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Dėl šių priežasčių Bendrovė patyrė 42 000 Eur dydžio finansinius nuostolius.

2.5. Bendrovė 2019 m. spalio 16 d. kreipėsi į akcinę draudimo bendrovę „Gjensidige“ (toliau – ir ADB „Gjensidige“), prašydama padengti Bendrovės patirtus finansinius nuostolius, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu civiliniams ieškovams, t. y. iš viso 42 000 Eur sumą (toliau – ir Bendrovės 2019 m. spalio 16 d. prašymas).

2.6. Išnagrinėjusi Bendrovės 2019 m. spalio 16 d. prašymą, ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. S04-914359 nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalį, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, nepriklausomai nuo nukentėjusių trečiųjų asmenų skaičiaus, kompensuoja 5 000 000 Eur sumą asmens patirtai žalai atlyginti (tarp jų – 5 000 Eur sumą asmens patirtai neturtinei žalai atlyginti) ir 1 000 000 Eur dydžio sumą turto žalai atlyginti. ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendime Nr. S04-914359 pažymėjo, kad, vykdydama Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį, ADB „Gjensidige“ jau išmokėjo civiliniams ieškovams maksimalią 5 000 Eur draudimo išmoką patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. S04-914359 atsisakė padengti likusius Bendrovės patirtus finansinius nuostolius (toliau – ir ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendimas).

2.7. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos 2010 m. gruodžio 29 d. apžvalgos (Teismų praktika Nr. 34) nuostatos nurodo, kad TPVCAPDĮ tikslai neapsiriboja tik nukentėjusio trečiojo asmens turtinių interesų apsauga. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas transporto priemonės valdytojams pareigą sudaryti privalomą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, siekė sumažinti transporto priemonės valdytojo turto sumažėjimo riziką dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės prieš trečiuosius asmenis ir perkelti minėtą riziką draudikui. Minėtų teisinių santykių stabilumas gali būti užtikrinamas tik tais atvejais, kai pozityviosios teisės nustatytas reguliavimas užtikrina realią tiek nukentėjusio trečiojo asmens teisių apsaugą, tiek kaltininko interesų apsaugą. Jei nukentėjusysis trečiasis asmuo turėtų pasirinkimo laisvę reikšti civilinio pobūdžio reikalavimus bet kuriam subjektui, TPVCAPDĮ reguliavimu užtikrinama transporto priemonės valdytojo interesų apsauga taptų deklaratyvi ir neatitiktų privalomojo draudimo sistemoje dalyvaujančių draudėjų lūkesčių.

2.8. Lietuvos Respublika, tapdama Europos Sąjungos nare, įsipareigojo nacionalinėje teisėje įgyvendinti Europos Sąjungos teisės normas, susijusias su transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo nuostatų įgyvendinimu. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB) 9 straipsnis nustato mažiausios mokėtinos sumos nukentėjusiems asmenims dydžius: a) žalos asmeniui atveju mažiausia atlyginama draudimo suma sudaro 1 000 000 Eur dydžio sumą, išmokamą kiekvienam nukentėjusiam asmeniui, arba 5 000 000 Eur dydžio sumą dėl kiekvieno įvykio, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus; b) žalos turtui atveju mažiausia atlyginama draudimo suma sudaro 1 000 000 Eur dėl kiekvieno įvykio, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus. Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis taip pat nustato, kad, jei būtina, Europos Sąjungos valstybės narės gali nustatyti pereinamąjį laikotarpį, ne ilgesnį kaip iki 2012 m. birželio 11 d., per kurį Europos Sąjungos valstybės narės turi pritaikyti mažiausias atlyginamas draudimo sumas prie Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytų sumų. Tačiau, ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 11 d., Europos Sąjungos valstybės narės padidina garantijų sumas bent iki pusės Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytų lygių. Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis taip suteikia Europos Sąjungos valstybėms narėms diskreciją nustatyti didesnes nei Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatose įtvirtintas garantijas.

2.9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3411-556/2021 konstatavo, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas laiku ir tinkamai neperkėlė Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės nuostatas, ir taip Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus. Jokia Direktyvos 2009/103/EB nuostata neįtvirtina Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijos riboti Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų veiksmingumo. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti maksimalią 5 000 Eur dydžio draudimo išmokos sumą už tretiesiems asmenims sukelti neturtinę žalą, tiesiogiai apriboja maksimalios draudimo išmokos sumą, neatitinka Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tikslo ir yra nesuderinama su Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatose nustatytomis Europos Sąjungos valstybių narių pareigomis.

2.10. Lietuvos Respublika tik Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 11, 14, 15, 19 straipsnių ir priedo 2017 m. lapkričio 16 d. pakeitimo įstatymu Nr. XIII-769 (toliau – ir TPVCAPDĮ pakeitimo įstatymas) įtvirtino TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Minėtos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos nustatė, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriklausomai nuo nukentėjusių trečiųjų asmenų skaičiaus, sudaro 5 000 000 Eur dydžio sumą asmens patirtai žalai (tiek turtinei, tiek neturtinei) atlyginti ir 1 000 000 Eur turto žalai atlyginti.

2.11. Bendrovė tinkamai įvykdė TPVCAPDĮ ir draudimo sutarties (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Draudimo sutartis) nuostatas. Tinkamai vykdydama teisės aktų ir Draudimo sutarties nuostatas, Bendrovė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį išvengti finansinių nuostolių ir gauti draudimo išmoką finansiniams nuostoliams padengti. Jeigu Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas būtų tinkamai ir laiku perkėlęs Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatas į Lietuvos Respublikos nacionalinių teisės aktų nuostatas, Bendrovė nebūtų patyrusi finansinių nuostolių. Dėl šių priežasčių tarp minėto Lietuvos valstybės pažeidimo ir Bendrovės patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti Bendrovės skundą.

4. Atsakovas nurodė šias aplinkybes bei argumentus:

4.1. Bendrovė neturi teisinio pagrindo reikalauti teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 24 672,47 Eur dydžio sumą. Minėtą sumą antstoliui R. B. sumokėjo Bendrovės direktorius. Bendrovė sumokėjo antstoliui R. B. 19 095,94 Eur dydžio sumą. Nagrinėjamu atveju Bendrovė patyrė išimtinai 19 095,94 Eur dydžio finansinius nuostolius. Bendrovė nepagrindė teisės reikalauti teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės Bendrovės direktoriaus sumokėtą 24 672,47 Eur dydžio sumą, nes pati nepatyrė minėtų išlaidų. Bendrovės direktorius neatsako už Bendrovės prievoles. Bendrovės direktoriaus patirtų išlaidų priteisimas Bendrovei reikštų nepagrįstą Bendrovės praturtėjimą.

4.2. Bendrovės skundo argumentai, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsti. Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovės patirta žala atsirado dėl I. D., Bendrovės darbuotojos, neteisėtų veiksmų, t. y. darbo metu padaryto eismo įvykio. Nei Lietuvos valstybės institucijos, nei Lietuvos valstybės pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, sukėlusių Bendrovei finansinius nuostolius. Kauno apygardos teismui 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu pripažinus Bendrovę civiliniu atsakovu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendrovės patirtą žalą, t. y. finansinius nuostolius, lėmė neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai. Bendrovės patirta žala yra visiškai nesusijusi su tuo, kad Lietuvos valstybė neatliko nustatytų pareigų, susijusių su Europos Sąjungos direktyvų nuostatų perkėlimu į nacionalinės teisės aktų nuostatas. Bendrovė, siekdama padengti finansinius nuostolius, turi teisę regreso tvarka reikalauti padengti sukeltą žalą ne iš Lietuvos valstybės, o iš žalą sukėlusio asmens, t. y. Bendrovės darbuotojos.

4.3. Bendrovė praleido ieškinio (skundo) senaties terminą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu turi būti laikomas Bendrovės sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus momentas. Bendrovė, paduodama skundą, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti apie Bendrovės sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus momentą. Tačiau Bendrovė, paduodama skundą, kildino patirtą žalą iš neteisėtų atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų, susijusių su netinkamu Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimu į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktų nuostatas. Tai reiškia, kad Bendrovės sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus momentu turi būti pripažįstamas Bendrovės sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie aplinkybę, kad ADB „Gjensidige“ neturi teisinio pagrindo atlyginti Bendrovei dalį patirtų finansinių nuostolių, momentas. Apie aplinkybę, kad Bendrovės teisės buvo pažeistos, Bendrovė žinojo (galėjo žinoti) baudžiamosios bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme metu. Būtent minėtu laikotarpiu, t. y. 2019 m. vasario 8 d. ir 2019 m. vasario 20 d., ADB „Gjensidige“ pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį kompensavo civiliniams ieškovams maksimalų 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme metu Bendrovę atstovavo profesionalus atstovas – advokatas. Minėtas atstovas turėjo pareigą informuoti Bendrovę apie aplinkybę, kad 2019 m. vasario 8 d. ir 2019 m. vasario 20 d. ADB „Gjensidige“ pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį kompensavo civiliniams ieškovams maksimalų 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju Bendrovė, kreipdamasi į teismą, padavė skundą tik 2022 m. spalio 10 d.

5. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Aldilė“ pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, prašydamas priteisti Bendrovei iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 43 213,41 Eur dydžio patirtos turtinės žalos atlyginimą.

6. Bendrovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė šias aplinkybes ir argumentus:

6.1. 2017 m. liepos 18 d., apie 13 val., kelio „Kaunas-Zarasai-Daugpilis“ ruože įvyko eismo įvykis. Minėto eismo įvykio metu susidūrė automobiliai „Ford Transit“ (duomenys neskelbtini) ir „Opel Astra“ (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu automobilio „Opel Astra“ nepilnametė keleivė K. R. patyrė (duomenys neskelbtini). Automobilio „Opel Astra“ keleivis V. S. patyrė (duomenys neskelbtini).

6.2. ADB „Gjensidige“ 2017 m. rugpjūčio 25 d. mokėjimo pavedimu kompensavo civiliniam ieškovui V. S. 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. ADB „Gjensidige“ 2017 m. rugpjūčio 28 d. kompensavo civilinei ieškovei N. S. 350 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. ADB „Gjensidige“ 2017 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimu kompensavo civilinei ieškovei K. R. 4 250 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Iš viso ADB „Gjensidige“ kompensavo civiliniams ieškovams 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

6.3. E. D., Bendrovės direktorius, 2019 m. vasario 4 d. paskolos sutartimi paskolino Bendrovei 24 672,47 Eur beprocentę paskolą, skirtą kompensuoti civiliniams ieškovams priteistą neturtinės žalos atlyginimą pagal vykdomąsias bylas Nr. 0085/19/00163, Nr. 0085/19/00164, Nr. 0085/19/00165 ir Nr. 0085/19/00166 (toliau – ir Paskolos sutartis).

6.4. Ministerijos argumentai, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, yra nepagrįsti. Bendrovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą tada, kai ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendimu atsisakė kompensuoti Bendrovės padengtą neturtinės žalos atlyginimą, išmokėtą civiliniams ieškovams baudžiamojoje byloje. Ministerijos prašymas taikyti ieškinio senatį yra nesąžiningas. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas transporto priemonės valdytojams pareigą sudaryti privalomą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, siekė sumažinti transporto priemonės valdytojo turto sumažėjimo riziką dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės prieš trečiuosius asmenis ir perkelti minėtą riziką draudikui. Nagrinėjamu atveju Bendrovė sąžiningai ir atsakingai įvykdė neturtinės žalos atlyginimo prievolę prieš civilinius ieškovus. Bendrovės teisė perkelti patirtos žalos atlyginimo riziką ADB „Gjensidige“ pagal Draudimo sutartį nebūtų pažeista, jeigu Lietuvos valstybė tinkamai ir laiku būtų perkėlusi Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatas į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktus. Minėtos pareigos atsakovas Lietuvos valstybė neatliko ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.

6.5. Bendrovė, naudodamasi regreso teise, išskaito dalį patirtos žalos iš Bendrovės darbuotojos I. D.. Bendrovės darbuotojos I. D. darbo užmokestis 2019 m. sausio mėnesį siekė 555 Eur. Bendrovės regreso teisė reikalauti iš Bendrovės darbuotojos I. D. atlyginti patirtus finansinius nuostolius pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) reikalavimus negali viršyti 555 Eur. Dėl šių priežasčių Bendrovė mažina reikalaujamo priteisti patirtos žalos atlyginimo dydį.

II. 7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu taikė ieškinio senatį ir atmetė Bendrovės skundą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes:

8.1. 2017 m. liepos 18 d., apie 13 val., kelio „Kaunas-Zarasai-Daugpilis“ ruože įvyko eismo įvykis. Minėto eismo įvykio metu susidūrė automobiliai „Ford Transit“ (duomenys neskelbtini) ir „Opel Astra“ (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu automobilio „Opel Astra“ nepilnametė keleivė K. R. patyrė (duomenys neskelbtini). Automobilio „Opel Astra“ keleivis V. S. patyrė (duomenys neskelbtini).

8.2. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pripažino trečiąjį suinteresuotą asmenį I. D. kalta dėl eismo įvykio, skyrė I. D. 6 (šešių) mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmę ir priteisė civiliniams ieškovams iš civilinio atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ 19 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (ieškovei K. R. – 17 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovei N. S. – 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui V. S. – 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui D. S. – 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą).

8.3. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį – priteisė civiliniams ieškovams iš civilinio atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ 42 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (ieškovei K. R. – 37 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovei N. S. – 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui V. S. – 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ieškovui D. S. – 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą).

8.4. E. D., Bendrovės direktorius, 2019 m. vasario 8 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo antstoliui R. B. 24 672,47 Eur dydžio sumą. Bendrovė 2019 m. vasario 20 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo antstoliui R. B. 19 095,94 Eur dydžio sumą. Minėtas pinigų sumas antstolis R. B. paskirstė vykdomosiose bylose Nr. 0085/19/00163, Nr. 0085/19/00164, Nr. 0085/19/00165 ir Nr. 0085/19/00166, inicijuotose pagal Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį. Minėtais mokėjimo pavedimais Bendrovė visiškai atlygino civiliniams ieškovams Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu priteistą 42 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir antstolio R. B. patirtas 3 768,41 Eur dydžio vykdymo išlaidas. Dėl šių priežasčių Bendrovė patyrė 42 000 Eur dydžio finansinius nuostolius.

8.5. Bendrovė 2019 m. spalio 16 d. kreipėsi į ADB „Gjensidige“, prašydama padengti Bendrovės patirtus finansinius nuostolius, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu civiliniams atsakovams, t. y. iš viso 42 000 Eur sumą.

8.6. Išnagrinėjusi Bendrovės 2019 m. spalio 16 d. prašymą, ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendimu nurodė, kad, pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, nepriklausomai nuo nukentėjusių trečiųjų asmenų skaičiaus, kompensuoja 5 000 000 Eur asmens patirtai žalai atlyginti (tarp jų – 5 000 Eur sumą asmens patirtai neturtinei žalai atlyginti) ir 1 000 000 Eur turto žalai atlyginti. ADB „Gjensidige“ atsakomybė, susijusi su Bendrovės pareiga atlyginti neturtinę žalą, yra apribota maksimalia 5 000 Eur dydžio suma. Neturtinės žalos suma, kompensuojama asmens sužalojimo atveju, neribojama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims, galiojančioms išimtinai tik nuo 2018 m. lapkričio 11 d. Vykdydama Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį, ADB „Gjensidige“ jau išmokėjo civiliniams ieškovams maksimalią 5 000 Eur draudimo išmoką patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendimu atsisakė padengti likusius Bendrovės patirtus finansinius nuostolius.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali atsirasti tik tais atvejais, kai žala neteisėtais veiksmais arba neveikimu padaroma viešojo administravimo srityje. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

10. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad viešoji atsakomybė kyla tik tais atvejais, kai yra nustatomos trys būtinosios sąlygos: neteisėti valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmai ar neveikimas, asmens patirta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų ar neveikimo ir asmens patirtos žalos. Teismas, nagrinėdamas asmens reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, ir nurodyti minėtas išvadas pagrindžiančius argumentus.

11. Vadovaudamasis CK 6.247 straipsnio nuostatomis, teismas pažymėjo, kad yra atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

12. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų ir asmens patirtos žalos negali būti vertinamas abstrakčiai. Kiekvienu atveju teismas turi įvertinti visas faktines aplinkybes ir nustatyti konkretų ryšį tarp neteisėtų valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų ir asmens patirtos žalos.

13. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teismas pabrėžė, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant patirtos žalos atlyginimą su asmens realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis, atsiradusiais dėl neteisėtų valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų. Neturtinė žala turi būti vertinama kaip materialinė kompensacija, priteisiama asmeniui dėl asmens patirtos moralinės žalos, patirtos dėl neteisėtų valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų. Atlygintinos žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia konkrečios žalos atlyginimo teisinio reguliavimo ypatumus. Vienas iš minėtų ypatumų yra sukeltos žalos dydžio nustatymas (įvertinimas) ir patirtos žalos atlyginimo forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum). Minėtais atvejais žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu, ir žala gali būti atlyginama materialiomis vertybėmis.

14. Vadovaudamasis Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatomis, teismas nurodė, kad: a) žalos asmeniui atveju mažiausia atlyginama draudimo suma sudaro 1 000 000 Eur dydžio sumą, išmokamą kiekvienam nukentėjusiam asmeniui, arba 5 000 000 Eur dydžio sumą dėl kiekvieno įvykio, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus; b) žalos turtui atveju mažiausia atlyginama draudimo suma sudaro 1 000 000 Eur dėl kiekvieno įvykio, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus. Jeigu būtina, Europos Sąjungos valstybės narės gali nustatyti pereinamąjį laikotarpį, ne ilgesnį kaip iki 2012 m. birželio 11 d., per kurį Europos Sąjungos valstybės narės turi pritaikyti mažiausias atlyginamas draudimo sumas prie Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytų sumų.

15. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teismas akcentavo, kad Europos Sąjungos valstybių narių atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimų, priskiriamų Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra neatskiriama Europos Sąjungos teisinės sistemos dalis. Europos Sąjungos valstybių narių pareiga atlyginti asmens padarytą žalą taip pat yra grindžiama Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis Europos Sąjungos valstybių narių pareigą imtis visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių užtikrinti savo pareigų pagal Europos Sąjungos teisę vykdymą. Viena iš minėtų Europos Sąjungos valstybių narių pareigų yra panaikinti neteisėtas Europos Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes. Europos Sąjungos teisė suteikia asmenims teisę gauti žalos atlyginimą, jeigu yra tenkinamos trys sąlygos: a) pažeista Europos Sąjungos teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; b) Europos Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; c) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

16. Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus, nuo 2012 m. birželio 11 d. sudarė 5 000 000 Eur sumą asmens patirtai žalai atlyginti (tarp jų – 5 000 Eur sumą asmens patirtai neturtinei žalai atlyginti) ir 1 000 000 Eur dydžio sumą turto žalai atlyginti.

17. Įvertinęs administracinės bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos expressis verbis (aiškiais žodžiais) apriboja maksimalios draudimo išmokos sumą. Minėta aplinkybė neatitinka Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tikslo ir yra nesuderinama su Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatose nustatytomis Europos Sąjungos valstybių narių pareigomis. Lietuvos Respublika tik TPVCAPDĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis įtvirtino TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą; minėtos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos nustatė, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepriklausomai nuo nukentėjusių trečiųjų asmenų skaičiaus, sudaro 5 000 000 Eur dydžio sumą asmens patirtai žalai (tiek turtinei, tiek neturtinei) atlyginti ir 1 000 000 Eur turto žalai atlyginti.

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Lietuvos valstybė tinkamai ir laiku neperkėlė Direktyvos 2009/103/EB nuostatų į Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus ir taip atliko neteisėtus veiksmus.

19. Vadovaudamasis CK 1.125, 1.126, 1.127, 1.131 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 (trijų) metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos. Esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

20. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad, teismui sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, proceso šalys turi nurodyti argumentus ir pateikti įrodymus, patvirtinančius arba paneigiančius svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

21. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia yra siejama su subjektyviąja aplinkybe, t. y. asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Asmens sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina asmens faktinio suvokimo apie pažeistas teises ir įstatymų saugomus interesus diena. Tačiau subjektyvi aplinkybė, t. y. asmens sužinojimas ar turėjimas sužinoti apie jo teisės pažeidimą, nėra absoliutus ieškinio senaties termino pradžios momentas.

22. Įvertinęs administracinės bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžios momentui nustatyti yra reikšminga Bendrovės sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus diena. 2016 m. lapkričio 24 d. Bendrovė ir ADB „Gjensidige“ sudarė Draudimo sutartį. Bendrovė, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, turėjo suvokti, kad Draudimo sutartis yra sudaroma pagal TPVCAPDĮ nuostatas. 2017 m. liepos 18 d. Bendrovės darbuotoja I. D. sukėlė eismo įvykį. Minėto eismo įvykio metu buvo sužaloti keli asmenys. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu priteisė civiliniams ieškovams iš civilinio atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ 19 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu be kita ko, aiškiai nurodė, kad ADB „Gjensidige“ pagal Draudimo sutartį išmokėjo civiliniams ieškovams 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, o Bendrovė išmokėjo civiliniams ieškovams 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Aplinkybę, kad ADB „Gjensidige“ išmokėjo civiliniams ieškovams tik 5 000 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei civiliniai ieškovai reikalavo priteisti baudžiamojoje byloje, Bendrovė vėliausiai sužinojo (galėjo sužinoti) susipažinusi su Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu priteisė civiliniams ieškovams didesnius patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Bendrovės 2019 m. vasario 8 d. ir 2019 m. vasario 20 d. mokėjimo pavedimai antstoliui R. B. patvirtina, kad Bendrovė neabejotinai žinojo (turėjo žinoti) apie savo teisių pažeidimus. Be to, Bendrovę atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas.

23. Teismas atmetė Bendrovės argumentus, kad Bendrovė sužinojo (galėjo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą tik 2020 m. sausio 14 d. Aplinkybę, kad ADB „Gjensidige“ išmokėjo civiliniams ieškovams tik 5 000 Eur dydžio patirtos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei civiliniai ieškovai reikalavo priteisti baudžiamojoje byloje, Bendrovė vėliausiai sužinojo (turėjo sužinoti) susipažinusi su Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu. 2019 m. spalio 16 d. Bendrovė, kreipdamasi į ADB „Gjensidige“ jau žinojo, kad ADB „Gjensidige“ kompensavo civiliniams ieškovams tik dalį patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

24. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė per elektroninių paslaugų portalą kreipėsi į teismą su skundu 2022 m. spalio 10 d.

25. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrovė, paduodama skundą, praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą.

26. Įvertinęs administracinės bylos duomenis, teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad Bendrovė negalėjo kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą dėl svarbių, objektyvių priežasčių. Bendrovė, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, turėjo aktyviai bei rūpestingai ginti galbūt pažeistas teises ir kreiptis į teismą per įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus. Be to, nagrinėjamu atveju Bendrovės interesus atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas.

27. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir atmesti Bendrovės skundą.

III. 28. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Aldilė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Bendrovės skundą. Bendrovė taip pat prašo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas.

29. Bendrovė apeliaciniame skunde dėsto administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodytus argumentus ir papildomai nurodo šiuos argumentus:

29.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybę apie savo teisių pažeidimą Bendrovė vėliausiai sužinojo (galėjo sužinoti) susipažinusi su Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu, ir kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą dienos. Teisės į ieškinį atsiradimas ir ieškinio senaties termino pradžia siejami ne su objektyviu teisės pažeidimo momentu, bet su subjektyviu momentu – asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tiek tą pačią dieną, kai teisė buvo pažeista, tiek ir vėliau. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu Bendrovė, remdamasi TPVCAPDĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis, pagrįstai manė, kad ADB „Gjensidige“ kompensuos Bendrovei visas patirtas neturtinės žalos atlyginimo išlaidas. Dėl šios priežasties Bendrovė 2019 m. spalio 16 d. kreipėsi į ADB „Gjensidige“, prašydama padengti Bendrovės patirtus finansinius nuostolius, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu civiliniams ieškovams, t. y. 42 000 Eur sumą. Bendrovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik tada, kai ADB „Gjensidige“ 2020 m. sausio 14 d. sprendimu atsisakė kompensuoti Bendrovės padengtą neturtinės žalos atlyginimą, išmokėtą civiliniams ieškovams baudžiamojoje byloje.

29.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo visų atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Išnagrinėjęs administracinę bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus, t. y. tinkamai ir laiku neperkėlė Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų į Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo žalos, priežastinio ryšio, kaltės aspektų.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Bendrovės apeliacinį skundą.

31. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto administracinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodytus argumentus ir papildomai nurodo šiuos argumentus:

31.1. Bendrovės apeliacinio skundo argumentai, kad Bendrovė, remdamasi TPVCAPDĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis, turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ADB „Gjensidige“ kompensuos Bendrovei visas patirtas neturtinės žalos atlyginimo išlaidas, yra nepagrįsti. Bendrovė, paduodama apeliacinį skundą, pati cituoja TPVCAPDĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, taikytinas išimtinai nuo 2018 m. lapkričio 1 d. ir netaikytinas nagrinėjamai situacijai. Bendrovės pozicija, kad Bendrovė turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ADB „Gjensidige“ kompensuos Bendrovei visas patirtas neturtinės žalos atlyginimo išlaidas, yra nepagrįsta nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis.

31.2. Bendrovės apeliacinio skundo argumentai, kad Bendrovė nepraleido ieškinio senaties termino, yra nepagrįsti. Bendrovė, paduodama skundą, kildino patirtą žalą iš neteisėtų atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų, susijusių su netinkamu Direktyvos 2009/103/EB nuostatų perkėlimu į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktų nuostatas. Tai reiškia, kad Bendrovės sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus momentu turi būti pripažįstamas Bendrovės sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie aplinkybę, kad ADB „Gjensidige“ neturi teisinio pagrindo atlyginti Bendrovei dalį patirtų finansinių nuostolių, momentas. Apie aplinkybę, kad Bendrovės teisės buvo pažeistos, Bendrovė žinojo (galėjo žinoti) baudžiamosios bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme metu. Būtent minėtu laikotarpiu, t. y. 2019 m. vasario 8 d. ir 2019 m. vasario 20 d., ADB „Gjensidige“ pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį kompensavo civiliniams ieškovams maksimalų 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme metu Bendrovę atstovavo profesionalus atstovas – advokatas. Minėtas atstovas turėjo pareigą informuoti Bendrovę apie aplinkybę, kad 2019 m. vasario 8 d. ir 2019 m. vasario 20 d. ADB „Gjensidige“ pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį kompensavo civiliniams ieškovams maksimalų 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju Bendrovė, kreipdamasi į teismą, padavė skundą tik 2022 m. spalio 10 d.

31.3. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti Bendrovei ieškinio senaties terminą. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad Bendrovė negalėjo kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą dėl svarbių, objektyvių priežasčių. Bendrovė, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, turėjo aktyviai bei rūpestingai ginti galbūt pažeistas teises ir kreiptis į teismą per įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus. Be to, nagrinėjamu atveju Bendrovės interesus atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas.

31.4. Atsakovo Lietuvos valstybės solidariosios deliktinės atsakomybės pareigos apimtis priklauso nuo Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžio vykdymo būsenos. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu civiliniams ieškovams padaryta neturtinė žala yra visiškai atlyginta. Tai reiškia, kad atsakovo Lietuvos valstybės pareiga atlyginti civiliniams ieškovams padarytą neturtinę žalą yra pasibaigusi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, turtinės žalos atlyginimą.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo sužinoti 2019 m. sausio 10 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2022 m. spalio 10 d., todėl ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs.

34. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią siejo su baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio paskelbimo momentu, nors pagal CK 1.127 straipsnį senaties eiga prasideda nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apelianto vertinimu, apie teisės perkelti civilinę atsakomybę draudikui pažeidimą jis sužinojo tik 2020 m. sausio 14 d., gavęs draudiko sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta atlyginti visą neturtinę žalą dėl netinkamai perkeltų Direktyvos 2009/103/EB nuostatų. Be to, apeliantas nurodo, kad, konstatavus valstybės neteisėtus veiksmus, pirmosios instancijos teismas nevertino kitų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, priežastinio ryšio ir kaltės, todėl sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus bylos iš esmės.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti šias ribas ar konstatuoti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sprendimo negaliojimo pagrindus, todėl apeliacinės instancijos teismas skundą vertina tik jo ribose.

36. Įvertinusi bylos duomenis, proceso šalių argumentus ir skundžiamo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai taikė ieškinio senatį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog sprendimas ieškinio senaties taikymo aspektu yra neteisėtas ar nepagrįstas.

37. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, teismas privalo patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų yra praleistas, o tai galima tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

38. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimo momentu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie tokį pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši yra pažeista. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jį diena gali nesutapti, todėl asmeniui suteikta galimybė įrodinėti, kad apie pažeistą teisę jis sužinojo vėliau. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

39. Akivaizdu, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas yra tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, todėl konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma atsižvelgiant į to asmens nurodymus. Vis dėlto pareiškėjas savo teiginius dėl sužinojimo momento privalo pagrįsti įrodymais, o teismas negali apsiriboti vien tik pareiškėjo paaiškinimu. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertina pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą.

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad subjektyvusis sužinojimo apie įvykį, su kuriuo asmuo sieja savo teisių pažeidimą, momentas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, vertinant ne tik asmens teiginius apie sužinojimo laiką ir aplinkybes, bet ir taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo ar galėjo sužinoti anksčiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

41. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas skunde neteisėtus valstybės veiksmus kildina iš netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo, dėl kurio, jo teigimu, nebuvo užtikrintas visos patirtos neturtinės žalos atlyginimas pagal turimą civilinės atsakomybės draudimo sutartį, momentu, nuo kurio skaičiuotina ieškinio senaties termino eiga, laikytina draudimo bendrovės neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems išmokėjimo data.

42. Nagrinėjamu atveju iš rašytinių įrodymų nustatyta, kad Bendrovės darbuotoja 2017 m. liepos 18 d. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti žmonės. Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-198-490/2018 iš pareiškėjo nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala. Tame pačiame nuosprendyje nurodyta, kad ADB „Gjensidige“ pagal su pareiškėju 2016 m. lapkričio 24 d. sudarytą draudimo sutartį (duomenys neskelbtini) nukentėjusiesiems išmokėjo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjas sumokėjo 2 000 Eur.

43. Pripažintina, kad faktas, jog draudimo bendrovė nukentėjusiesiems atlygino tik 5 000 Eur neturtinės žalos, pareiškėjui tapo žinomas vėliausiai 2018 m. balandžio 25 d., paskelbus Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje. Galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje priimtas Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimu. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo priteistą neturtinę žalą nukentėjusiesiems padengė 2019 m. vasario 8 d. ir 2019 m. vasario 20 d., atlikdamas mokėjimus antstoliui R. B.. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui vėliausiai 2019 m. vasario mėnesį turėjo būti žinoma apie galimą jo teisių pažeidimą.

44. Pažymėtina, kad pareiškėjas draudimo sutartį sudarė 2016 m. lapkričio 24 d., todėl jam, kaip pelno siekiančiam juridiniam asmeniui, turėjo būti aišku, jog sutartis vykdoma pagal taikytino įstatymo sąlygas (kaip nurodyta draudimo poliso 1.7 punkte). Be to, pareiškėjui atstovavo advokatas, todėl jam taikytinas aukštesnis protingumo, atidumo ir rūpestingumo standartas. Nors pareiškėjas teigia apie galimą teisių pažeidimą sužinojo tik 2020 m. sausio 14 d., gavęs ADB „Gjensidige“ sprendimą Nr. S04-914359, šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes pareiškėjui jau 2019 m. sausio 10 d., priėmus galutinį procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, turėjo būti žinoma, kad pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus draudimo bendrovė atlygina tik dalį prašomos neturtinės žalos, o vėlesni mokėjimai 2019 m. vasario mėnesį šį sužinojimą patvirtina.

45. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas 2019 m. spalio mėnesį kreipėsi į draudimo bendrovę dėl įmonės patirtų nuostolių padengimo, tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2022 m. spalio 10 d. (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie skundo pasirašymą ir išsiuntimą, nes skundas pateiktas per EPP sistemą), teisėjų kolegija daro išvadą, jog CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs.

46. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nereiškia pareigos detaliai pasisakyti dėl kiekvieno proceso šalių pateikto argumento. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas atmestinas dėl praleisto ieškinio senaties termino, todėl išsamus kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, priežastinio ryšio ir kaltės – vertinimas negalėtų turėti įtakos bylos baigčiai.

47. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą.

48. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aldilė“ apeliacinį skundą.

Palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius