2016-09-28 Nr. AB-18540-3-65-3-00045-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-955-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00045-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovo atstovas), priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinės kamerose.

Nurodė, kad jis nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. spalio. buvo periodiškai laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kurios buvo perpildytos, priverstas naudotis jose įrengtais atvirais sanitariniais mazgais, nuo kurių sklisdavo nemalonūs kvapai. Tokios reikalavimų neatitinkančios, netinkamos ir nežmoniškos sąlygos neužtikrino pareiškėjui privatumo, žemino jo orumą, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl netinkamų laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė sukeltais dvasiniais išgyvenimais, stresu, pažeminimu, nepasitikėjimu, diskomfortu, psichologiniu sumenkinimu.

Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Panevėžio AVPK pažymėjo, kad areštinės sanitarinę būklę nuolat kontroliavo Panevėžio visuomenės sveikatos centras, kurio specialistai parengtose išvadose nurodydavo, kad Panevėžio AVPK areštinė tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis, o jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatytos minimalios kameros ploto normos. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo teiginius, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis ir Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis, teismas pripažino nepagrįstais.

Dėl sanitarinių mazgų teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis galima spręsti, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus vienvietes kameras Nr. 5 ir Nr. 6, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros. Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Įvertinęs pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo, nes leido pareigūnams stebėti jį, besinaudojantį tualetu, atsižvelgęs į tai, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis, bei į kitus byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK taikytomis priemonės iš esmės sudarė pareiškėjui galimybes areštinės kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose tualetu pasinaudoti netrukdomai ir išsaugant privatumą.

Atsižvelgęs į Panevėžio AVPK prašymą, teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, darė išvadą, kad nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog nuo 2011 m. gruodžio 13 iki 2012 m. vasario 11 d. pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK areštinėje, ši policijos įstaiga ir jos pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, be to, yra pagrindas taikyti senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. vasario 11 d. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 3 000 Eur neturtinę žalą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra deklaratyvus, taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui areštinėje. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo D. K. atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinės kamerose.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pirmiausia, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo taikyto ieškinio senaties termino, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, įtvirtinančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nacionalinėje teisėje nustatyta ieškinio senatimi reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr. A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva.

Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Panevėžio AVPK prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimo daliai dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje.

Pareiškėjui 2015 m. vasario 12 d. pateiktu teismui skundu pareiškus reikalavimą dėl netinkamų laikymo sąlygų už 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. spalio laikotarpio atitinkamus periodus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Taigi, nustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų visumą, pareiškėjui gali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas tik už tą laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 12 d. iki 2014 m. spalio.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Laikymo areštinėse sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, 2007 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-356 (pakeistas 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 5-V-382) neteks galios įsigaliojus vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 10 d. įsakymo Nr.5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija; toliau – ir Taisyklės).

Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovo atstovas, dėl minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms (pvz., tardymo izoliatoriams), o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pagrįstumą, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124), nepagrįstai nurodė, kad policijos areštinės kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui turėjo būti 3,6 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pažeidimo šiuo aspektu apimtį.

Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas areštinėse (I t., b. l. 7–11) nustatyta, kad ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikytina ieškinio senatis (nuo 2012 m. asario 12 d. iki 2014 m. sausio 13 d.) periodais, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, Taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv. m) nebuvo užtikrintas 29 paras (2012 m. rugsėjo 5 d. – 4,6 kv m.; 2012 m. rugsėjo 26 d. – 2012 m. spalio 3 d. – 4,6 kv. m; 2013 m. balandžio 2 d. – 4,29 kv. m; 2013 m. balandžio 3 d. – 2013 m. balandžio 5 d. – 3,9 kv. m; 2013 m. balandžio 24 d. – 2013 m. balandžio 26 d. – 3,9 kv. m; 2013 m. gegužės 8 d. – 2013 m. gegužės 13 d. – 4,29 kv. m; 2013 m. spalio 21 d. – 2013 m. spalio 23 d. – 4,6 kv. m; 2014 m. sausio 10 d. – 2014 m. sausio 13 d. – 4,29 kv. m).

Kai kurie nukrypimai nuo minėtos normos labai nežymūs, išskyrus 6 buvimo areštinėje paras, kuriomis nukrypimai nuo gyvenamojo ploto normos buvo didesni, t. y. 3,9 kv. m. Be to, minėtos 29 laikymo areštinėse paros neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos nėra ištisinis laikotarpis (ilgiausias laikotarpis – 8 paros). Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama kamerų dalis užimta lovomis ir kitais baldais bei sienele atitvertu sanitariniu mazgu, faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo atitinkamai dar mažesnis. Pagal EŽTT praktiką į tai atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywacewski prieš Lenkiją). Kitais atvejais gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas 29 paras neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo areštinėse sąlygų minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui aspektu, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Higienos normos HN 37:2009 6 punktą ir Taisyklių 80 punktą, todėl pareiškėjas patyrė ankštų buvimo areštinėse sąlygų sukeltus nepatogumus, t. y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.). Taigi, šiuo aspektu byloje yra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, t. y. viena iš valstybės atsakomybės pagal šį CK straipsnį sąlygų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimu, vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas netinkamas buvimo sąlygas areštinėse šioje byloje siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, bet ir su kitais kamerų įrengimo aspektais (tualeto įrengimu), šie aspektai (nustačius pažeidimą) gali būti vertinami kaip neatsiejamai susiję su gyvenamojo ploto normos užtikrinimu ar neužtikrinimu.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus (I t., b. l. 12–20), pareiškėjas buvo laikomas kamerose sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. 2012 m. vasario 22 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai atskirti 1,20 m. aukščio sienelėmis nuo kameros bendro ploto, išskyrus kameras Nr. 5 ir 6, tačiau, Panevėžio visuomenės sveikatos centro vertinimu, kameros yra pernelyg mažos sienelei pastatyti, todėl turėtų būti didinami atitinkamų kamerų plotis – jos turėtų būti rekonstruojamos.

Kaip matyti iš Panevėžio AVPK pateiktų duomenų, pareiškėjas aptartose kamerose buvo laikomas trumpai, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d., 2013 m. vasario 14 d. – 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. lapkričio 4 d. – 2013 m. lapkričio 6 d., visuomet vienas. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei byloje pateiktus atsakovo atstovo paaiškinimus apie galbūt buvusius pareiškėjo privatumo pažeidimus (t. I, b. l. 7–12), negalima spręsti apie pareiškėjo žymų poveikį pareiškėjo orumui ar pareigūnų netinkamą elgesį, galbūt pažeidžiantį pareiškėjo privatumą ir žeminantį jo orumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra nustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygų aspektu, t. y. kad Panevėžio AVPK areštinėje jam 29 paras nebuvo užtikrintai minimali gyvenamojo ploto norma (ne mažiau kaip 5 kv. m), taip pat atsižvelgtina į tai, kad 6 paras pareiškėjas galėjo jausti nepatogumą kamerose Nr. 5 ir 6, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas sienele nuo bendro kameros ploto, šis sanitarinis mazgas tam tikra dalimi galėjo būti matomas pro duryse esantį langą. Atsakovo atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus ir dvasines kančias), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais, tačiau savo mastu negali būti prilyginti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

Vadovaudamasi aptartomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (ABTĮ 143 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d., CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkinamas iš dalies, nes prašoma priteisti suma (3 000 Eur) yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl byloje nustatytos trukmės (29 parų pertraukiamas epizodais) ir intensyvumo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, be to, byloje nėra duomenų, kad dėl byloje nustatytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui būtų kilę kokios nors kitos neigiamos pasekmės. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą laikytina 200 Eur suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą – p reiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisia 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 12 d. iki 2014 m. sausio 13 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies ir pareiškėjui D. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas