2026-02-04 Nr. AB-3062-3-61-3-05513-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1582-442/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05513-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 25S204942 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, nes asmens buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui.

3. Pareiškėja akcentavo, kad ji yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja (Lietuvoje gyvena virš 50 metų), sukūrusi Lietuvoje šeimą. Šiuo metu sutuoktinis jau yra miręs, vaikai užaugę ir išvykę gyventi svetur. Pareiškėja daug metų dirbo Lietuvoje, o dabar gauna senatvės pensiją. Pareiškėjos įsitikinimu, minėtos aplinkybės identifikuoja jos ryšių su Lietuvos valstybe stiprumą ir tvirtumą. Pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos būtų neteisinga ir neproporcinga priemonė, įvertinus visas su ja susijusias aplinkybes: amžių, ilgalaikį gyvenimą Lietuvoje, stiprius ir ilgalaikius ryšius su šalimi, čia gaunamą senatvės pensiją bei tai, kad ji neturi pajamų ir gyvenamosios vietos Baltarusijoje. Dėl šių priežasčių ji negali būti išsiųsta iš Lietuvos, nes liktų be gyvenamosios vietos ir be pragyvenimo lėšų.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad nors ji 2025 m. rugsėjo 10 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą sprendžiant klausimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos jos negrąžinti (neišsiųsti) ir išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje arba nacionalinę vizą, tačiau į jį nebuvo gauta jokio atsakymo, tik priimtas Sprendimas dėl jos išsiuntimo.

5. Pareiškėja nurodė, kad ji pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui dėl to, jog klausimyne atsakė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, ir išreiškė savo nuomonę dėl situacijos Donecke, t. y. dėl jos pateiktų atsakymų, o ne praeities biografinių faktų ar veiksmų. Pareiškėjos nuomone, panaikinus jai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, valstybės saugumo interesai bus užtikrinti, jai taikant neišsiuntimo principą. Pareiškėja gyvena Lietuvoje nuo 1974 metų, čia baigė mokslus, dirbo, sukūrė šeimą, turi nekilnojamoji turto, įgijo teisę į senatvės pensiją, kurią nuo 2018 metų gauna, o grėsmė valstybės saugumui grindžiama jos pozicija bei subjektyvia nuomone dėl Krymo priklausomumo.

6. Pareiškėja akcentavo, kad pagal 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau ir – Direktyva 2003/109/EB) 12 straipsnį valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pagal šią direktyvą valstybė turi atsižvelgti į konkrečius individualius veiksnius, o ilgalaikio gyventojo išsiuntimas negali būti taikomas automatiškai.

7. Pareiškėja teigė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimus dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalu įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su privataus ir šeimos gyvenimo apsauga. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad valstybės, būdamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) dalyvės, turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei to reikia viešajai tvarkai užtikrinti. Tačiau tokie sprendimai, jeigu jie gali apriboti Konvencija 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, privalo būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

8. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, ypatingai rezonansinėje byloje (žr. 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010) sprendžiant dėl pripažinto keliančiu grėsmę Lietuvos saugumui Rusijos piliečio išsiuntimo iš Lietuvos. Aptariamo asmens keliama grėsmė buvo ypač intensyvi ir rimta, o toje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad grėsmė saugumui nėra statiška būsena; vien atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu savaime nereiškia, kad užsienietis be jokių išlygų privalo būti išsiunčiamas iš Lietuvos. Net šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad ilgalaikiai ir tamprūs ryšiai su Lietuva yra svarbiau nei valstybės deklaruojamas interesas tokį asmenį išsiųsti iš šalies.

9. Pareiškėjos vertinimu, teisinis reguliavimas ir teismų jurisprudencija pagrindžia tai, kad sprendžiant klausimą dėl jos išsiuntimo iš šalies, privalo būti vertinama aplinkybių visuma, atsižvelgiant į jos privatų gyvenimą bei ryšių su Lietuvos valstybe stiprumą, taip pat vertinant šios priemonės proporcingumą. Pareiškėjos, kuri bene 50 metų gyvena Lietuvoje, čia gauna pensiją, turi nekilnojamojo turto, neturi niekur kitur gyvenamosios vietos, išsiuntimas iš Lietuvos būtų nepagrįstas, neteisingas ir neproporcingas.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime yra nustatytos ir įvertintos reikšmingos bylai aplinkybės: pareiškėjos gyvenimo trukmė Lietuvoje, jos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva bei tai, kad Lietuvoje negyvena jos šeimos nariai. Nustatyti ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Pastebėjo, kad pareiškėja iš esmės nepagrįstai siekia sumenkinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) konstatuotą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prejudiciniu sprendimu patvirtintą jos keliamą realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėja byloje neįrodė, kad tokios grėsmės nėra.

12. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendime pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia konkrečių Migracijos departamento padarytų teisės normų pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu ir bylos aplinkybių tyrimu, o tik pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad remiantis tais pačiais įrodymais būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

13. Migracijos departamento nuomone, pareiškėja savo skunde nenurodė pakankamai faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jos turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeistų jos teisę į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

15. VSAT paaiškino, kad Sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą pavesta vykdyti VSAT. Sprendimas priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

16. VSAT turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Baltarusijos Respublikos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. VSAT įsitikinimu, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

17. VSAT pažymėjo, kad Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jos interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje dirbo ar sukūrė šeimą, juolab, kad šeimos narių interesai negali būti svarbesni už visuomenės saugumo interesus. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamąjį Sprendimą, įvertino VSD išvadą, taip pat nustatė ir įvertino kitas individualias su pareiškėja susijusiais faktines aplinkybes: pareiškėja turėjo anksčiau išduotus leidimus, dirbo Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo metu darbo santykių neturi, taip pat neturi šeiminių ryšių su čia gyvenančiais asmenimis.

II. 18. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad:

19.1. Pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, gimusi Baltarusijoje. Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas 2019 m. lapkričio 28 d. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto (baigiasi leidimo nuolat gyventi galiojimas) pagrindu, kuris galiojo iki 2024 m. lapkričio 28 d.

19.2. Pareiškėja Migracijos departamentui 2024 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 7 d. gavo VSD raštą Nr. 18-3874, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jis priėmė 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 25S99911, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 25S100543 panaikino pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

19.3. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą Nr. 25S114305 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. 25S100543 įsiteisėjimo dienos (jeigu išvyktų anksčiau, nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos) 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

19.4. Minėtus Migracijos departamento sprendimus pareiškėja 2025 m. gegužės 28 d. skundu apskundė teismui. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-13493-621/2025 pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-1188/2025 nutarė Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2025 m. rugsėjo 18 d. priėmė ginčijamą Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 7 d. gavo VSD raštą Nr. 18-3874, kuriame yra konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pildydama Migracijos departamento klausimyną 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2025 m. sausio 16 d. apklausoje pareiškėja nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.

Migracijos departamento apklausoje pareiškėja dar kartą patvirtino, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, teigdama, kad Krymas istoriškai priklausė Rusijai, be to, pridūrė, kad Rusija, prašoma Donecko srities žmonių, atėjo jiems į pagalbą ir įvedė kariuomenę į Ukrainą, o po to prasidėjo karas. VSD vertinimu, pareiškėjos teiginiai visiškai atitinka Rusijos valdančiojo režimo propagandines nuostatas. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, pareiškėja yra lojali Rusijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Atsižvelgdamas į visą išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime pažymėta, kad Migracijos departamento sprendimų (dėl leidimo nuolat gyventi neišdavimo, leidimo nuolat gyventi panaikinimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvą) teisėtumas yra patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-1188/2025.

Sprendimu buvo vertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika ir nustatyta, kad asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje įvertinti kaip ilgalaikiai, taip pat nustatyta, kad pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, susilaukė dviejų dukterų, kurios yra pilnametės ir, turimais duomenimis, Lietuvoje negyvena. Duomenų apie asmens nepilnamečius vaikus ar kitus išlaikytinius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neturi. Pažymėta, kad asmens šeiminiai ryšiai su šiuo metu Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti.

20. Vertindamas pareiškėjos skundo pagrįstumą, teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Buvo pabrėžta, kad užsieniečio grėsmė valstybės saugumui yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas išsiųsti jį iš šalies, nesiejamas su kokiomis nors papildomomis sąlygomis tokiam sprendimui priimti.

21. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad dėl VSD išvados, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, taip pat dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99911, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas čia gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo, taip pat dėl pačios pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui jau yra pasisakyta galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2426-1188/2025. Šioje nutartyje teismas, be kita ko, konstatavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, kad ji teisėtai pragyveno ir ilgą laiką ir dirbo Lietuvoje, taip pat kitos jos nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD nustatytų faktų.

22. Kadangi pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas nurodyta įsiteisėjusiu ir galutiniu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu, teismas nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjos argumentų dėl jos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui ir su tuo susijusių VSD bei Migracijos departamento išvadų.

23. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas faktinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad ji yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja, todėl jos išsiuntimas iš Lietuvos būtų neteisinga, neproporcinga priemonė, teismas analizavo Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą išsiųsti užsienietį. Buvo aptartas Įstatymo 130 straipsnio nuostatos, kurios nustato sąrašą atvejų, kai draudžia išsiųsti užsienietį.

25. Teismo vertinimu, nors pareiškėja skunde nurodė gyvenanti Lietuvoje nuo 1974 metų (nuo atvykimo į Lietuvą mokytis), tačiau šeiminių ryšių su šiuo metu Lietuvoje gyvenančiais asmenimis pareiškėja neturi, kadangi, kaip nurodė ir pati pareiškėja, jos sutuoktinis yra miręs, o dukterys, kurios yra pilnametės Baltarusijos Respublikos pilietės, Lietuvoje negyvena, tačiau pareiškėja jokių kitų išskirtinių socialinių, ekonominių, veiklos ryšių su Lietuva neturi. Teismas nurodė, kad pareiškėja neturi nepilnamečių vaikų, neturi kitų jos išlaikomų asmenų Lietuvoje, kuriems gali būti reikalinga pareiškėjos pagalba. Todėl, įvertinęs bylos duomenis, teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad pareiškėjos išsiuntimas iš šalies turės sunkių neatitaisomų pasekmių suaugusių pareiškėjos šeimos narių interesams.

26. Buvo padaryta išvada, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog ginčijamas Sprendimas iš esmės paneigs jos teisę į šeiminius ryšius ir (ar) privatų gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ar sukels kitų sunkių pasekmių. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad Sprendimo vykdymas nulems pareiškėjos turimų šeimos ryšių nutraukimą ir pažeis jos teisę į šeimos gyvenimą. Vien tai, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėja patirs tam tikrų nepatogumų, savaime nereiškė tokio ribojimo nepagrįstumo jos grėsmės valstybės saugumui kontekste.

27. Teismas taip pat byloje nenustatė, kad egzistuoja ĮUTP 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti pagrindai, draudžiantys išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, be to, teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 130 straipsnio 3 dalį šios nuostatos, draudžiančios išsiųsti užsienietį, pareiškėjai netaikomos.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jos teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos grėsmės valstybės saugumui faktą.

29. Pažymėjęs, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas, ir atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas nenustatė pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl pareiškėjos ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių netinkamu įvertinimu. Priešingai nei teigė pareiškėja, teismo vertinimu, Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime pakankamai aiškiai jos išsiuntimo kontekste įvertino pareiškėjos ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika ir nusprendė, kad išsiuntimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, palyginti su nustatytais ilgalaikiais asmens ryšiais Lietuvoje.

30. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog sprendimas išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos yra neproporcingas ir nepagrįstas, vertinant jos individualią situaciją, šeiminius ir kitus ryšius bei valstybės interesą užtikrinti nacionalinį saugumą.

31. Teismas nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl skundžiamo Sprendimo įvykdymo pasekmių (kad jos išsiuntimas iš Lietuvos būtų nepagrįstas, neteisingas ir neproporcingas, kadangi ji jau 50 metų gyvena Lietuvoje, čia gauna pensiją, turi nekilnojamojo turto, neturi niekur kitur gyvenamosios vietos) neturi jokios įtakos vertinant Sprendimo teisėtumą, t. y. byloje tiriama tik tai, ar Sprendimas buvo pagrįstai ir teisėtai priimtas, o ne jo vykdymo aplinkybės ar galimos įvykdymo pasekmės.

32. Įvertinęs tai, kad valstybės saugumas yra vertybė, turinti esminę reikšmę valstybei, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos išsiuntimas yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams įgyvendinti, kai jos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas priėjo prie išvados, kad esant Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam pagrindui ir nenustačius Įstatymo 128 straipsnyje ar 130 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.

33. Teismas paliko pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones iki šio sprendimo įsiteisėjimo.

III. 34. Pareiškėja J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Pareiškėja pabrėžia, kad nors teismai paliko galioti atsakovo sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi pareiškėjai panaikinimo, uždraudimo atvykti į Lietuvą, Sprendimas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos, vertinant jos ilgalaikius ryšius su Lietuva, yra neproporcingas bei neteisingas, todėl naikintinas.

36. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ir Sprendime, ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad Pareiškėja yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja. Skunde buvo akcentuota, kad į Lietuvą ji atvyko po mokyklos baigimo, būdama dar jaunuolė – 1974 metais įstojo mokytis į geležinkeliečių mokyklą, vėliau dirbo dispečere, turi nuosavybės teise valdomą butą (duomenys neskelbtini). Lietuvoje pareiškėja sukūrė šeimą, šiai dienai sutuoktinis jau yra miręs, gimė vaikai, užaugo ir išvyko gyventi svetur, Lietuvoje 30 metų ji dirbo, o nuo 2018 metų gauna senatvės pensiją Lietuvoje. Pareiškėja yra ilgametė Lietuvos gyventoja (Lietuvoje gyvena virš 50 metų), minėtos aplinkybės identifikuoja pareiškėjos ryšių su Lietuvos valstybe stiprumą, tvirtumą.

37. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėja neturi nepilnamečių vaikų ar išlaikomų asmenų, nevertino aplinkybės, kad ji yra (duomenys neskelbtini) senjorė, tad natūralu, kad ji neturi nepilnamečių vaikų, o jos sutuoktinis yra miręs. Tačiau šios aplinkybės nesilpnina pareiškėjos ryšių su Lietuvos valstybe, o netgi kaip tik parodo, kad ji gyveno ir liko gyventi Lietuvoje. Pareiškėja dėl amžiaus ji neturi būti diskriminuojama. Nors Pareiškėja šiuo metu nedirba, tačiau teismas nevertino aplinkybės, kad ji Lietuvoje jau atidirbo 30 metų ir šiuo metu gauna senatvės pensiją, kas patvirtina jos ekonominius ryšius su Lietuvos valstybe.

38. Pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos būtų neteisinga, neproporcinga priemonė kitų su ja susijusių aplinkybių visumos atžvilgiu. Dėl amžiaus (69 metai), ilgalaikio gyvenimo Lietuvoje (virš 50 metų), stiprių ir ilgalaikių ryšių su Lietuva, čia gaunamos senatvės pensijos (įgytas darbo stažas bei gaunama pensija nuo 2018 metų), pajamų bei gyvenamosios vietos Baltarusijoje neturėjimo pareiškėja negali būti išsiųsta iš Lietuvos, nes tokiu būdu ji liks tiek be gyvenamosios vietos, tiek ir visai be lėšų pragyventi (ji negalės pasinaudoti Lietuvoje gaunama pensija). Be to, valstybės saugumui keliama grėsmė buvo grindžiama pareiškėjos atsakymu į klausimyno klausimą apie Krymo priklausomumą bei nuomone apie situaciją Donecko regione, o ne praeities biografiniai faktais ar jos veiksmais.

39. Pareiškėja pakartoja, kad jai taikytinas neišsiuntimo principas pagal Direktyvos nuostatas ir jas aiškinančią teismų jurisprudenciją. Sprendžiant pareiškėjos išsiuntimo klausimą, nebuvo įvertinta jos gyvenimo Lietuvoje trukmė, amžius, išsiuntimo pasekmės, ryšiai su šalimi, kurioje gyvena, arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimas (Direktyvos 12 str. 3 d.). Teismo sprendimas grindžiamas išimtinai aplinkybe, kad pareiškėja neturi Lietuvoje šeimos narių, kas yra suprantama (pareiškėjai 69 metai), tačiau minėtos aplinkybės nei Sprendime, nei teismo sprendime nebuvo įvertinos, nevertintas buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika.

40. Pareiškėjos įsitikinimu, taikytina priemonė turi atitikti proporcingumo principą, turi būti įvertinti tik paties asmens atlikti veiksmai, o grėsmė turi būti tikra, esama ir pakankamai rimta, kad įtakotų vienus iš fundamentalių visuomenės interesų. Išsiuntus pareiškėją, būtų akivaizdžiai pažeista pareiškėjos teisė į privatų gyvenimą, toks sprendimas būtų akivaizdžiai neproporcingas, priimtas, neatsižvelgiant į pareiškėjos privataus gyvenimo ryšius Lietuvoje ir neatitinkantis EŽTT praktikos, pagal kurią būtina įvertinti, ar yra išlaikomas pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto tikslo santykis, t. y. ar egzistuoja protinga pusiausvyra tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių.

41. Pareiškėja pabrėžia, kad sprendžiant pripažinto pavojingu asmens išsiuntimo klausimą, būtina vadovautis esminiais principais ir kriterijais jau įtvirtintais teismų praktikoje, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad ilgalaikiai ir ryšiai su Lietuva yra svarbiau nei valstybės deklaruojamas interesas tokį asmenį išsiųsti iš šalies.

42. Taigi, pareiškėjos, kuri bene 50 metų gyvena Lietuvoje, čia gauna pensiją, turi nekilnojamojo turto, neturi niekur kitur gyvenamosios vietos, išsiuntimas iš Lietuvos būtų nepagrįstas, neteisingas ir neproporcingas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, taip pat neįvertino visų aplinkybių, kurios turi būti vertinamos, sprendžiant Pareiškėjos išsiuntimo atitikimą proporcingumo principui.

43. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

44. Atsakovo vertinimu, priešingai, nei nurodo apeliantė, ir Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime yra nustatytos ir įvertintos pareiškėjos akcentuojamos reikšmingos bylai aplinkybės: pareiškėjos gyvenimo trukmė Lietuvoje, jos socialiniai-ekonominiai ryšiai su Lietuva bei tai, kad Lietuvoje negyvena jos šeimos nariai. Nustatytus pareiškėjos šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas vertintina kaip ilgalaikius, tačiau mano, kad nustatyti ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

45. Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėja, nesutikdama su pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo ar Migracijos departamento padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes.

46. Dėl pareiškėjos teiginių, kad pareiškėjos išsiuntimas pažeidžia teisę į privatų gyvenimą ir yra neproporcingas, atsakovas pažymi, kad atsakovas neginčija fakto, jog EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų. Tačiau pareiškėja neįrodė, kad ginčijamo sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jos turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeistų jos teisę į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis EŽTT praktika, pareiškėjos išsiuntimas sudarytų Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis, tuo tarpu jokių nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių pareiškėja nenurodė.

47. Atsakovas tvirtina, kad ginčijamas sprendimas išsiųsti pareiškėją buvo priimtas įvertinus visas su pareiškėja susijusias aplinkybes – tai, kad ji Lietuvoje gyvena nuo 1987 metų, čia dirbo, jai mokama senatvės pensija, taip pat pareiškėjos amžių bei kitas apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes. Taip pat buvo nustatyta, kad gyvendama Lietuvoje pareiškėja susilaukė dviejų dukterų, kurios yra pilnametės ir, turimais duomenimis, Lietuvoje negyvena. Duomenų apie pareiškėjos nepilnamečius vaikus ar kitus išlaikytinius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neturi. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai su šiuo metu Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Tačiau, kaip buvo nurodyta, net ir nustatyti pareiškėjos ryšiai Lietuvoje negali būti vertinami aukščiau už jos keliamą grėsmę

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).

50. Ginčijamas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją priimtas, kadangi asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui; Sprendimą pavesta vykdyti VSAT. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 3 punktu ir 127 straipsnio 5 dalimi.

51. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

52. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas).

53. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.). Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (Įstatymo 130 str. 3 d.).

54. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėja pripažintina grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu, o draudimas jai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-13493-621/2025 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-1188/2025. Šios faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiais Regiono administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais, pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį yra privalomos nagrinėjant šią bylą ir negali būti peržiūrimos ar vertinamos iš naujo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas pareiškėjos nustatytos grėsmės valstybės saugumui pobūdis, šioje byloje iš naujo nevertintini.

55. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu, akcentuoja, kad net ir nustačius jos keliamą grėsmę valstybės saugumui, jai negali būti taikomas išsiuntimas, kadangi pareiškėja yra nuolatinė gyventoja, pagal nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus pareiškėjai taikoma didesnė apsauga nuo išsiuntimo. Apeliantė laikosi pozicijos, kad vertinant jos amžių, ilgalaikius ryšius su Lietuva, Sprendimas išsiųsti pareiškėją yra neproporcingas bei neteisingas, o šių argumentų atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymu yra įgyvendinama Direktyva 2003/109/EB, kurios 12 straipsnio „Apsauga nuo išsiuntimo“ 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tik tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

57. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama, tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokia sąvoka apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., pvz., 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C-423/98, 18 p.; 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C-186/01, 32 p.). Grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, minėto sprendimo Albore 22 p. ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-398/98, 29 p.).

58. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino visų individualių aplinkybių (t. y., kad pareiškėja garbaus amžiaus, apie 50 metų gyvena Lietuvoje nuo jaunystės, turi nekilnojamojo turto, gauna senatvės pensiją), teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, pažymi, kad atsakovas Sprendime nurodė, jog VSD 2025 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 18-3874 ir 2025 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 18-4911 vertino, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; Migracijos departamento sprendimų (dėl leidimo nuolat gyventi neišdavimo, leidimo nuolat gyventi panaikinimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvą) teisėtumas yra patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-1188/2025.

59. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamento Sprendime taip pat detaliai išdėstytos aplinkybės, susijusios ir su (i) pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje trukme ir aplinkybėmis, (ii) jos šeiminiais ryšiais, (iii) ekonominiais, socialiniais ryšiais ir kitais ryšiais su Lietuvos Respublika, aplinkybėmis, ar pareiškėja turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą. Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjos ryšiai Lietuvos Respublikoje įvertinti kaip ilgalaikiai, pareiškėjos dukros yra pilnametės ir, turimais duomenimis, Lietuvoje negyvena, asmens šeiminiai ryšiai su šiuo metu Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti.

60. Pažymėtina, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.).

61. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas konkrečias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos individualių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl intereso užtikrinti valstybės saugumą ir pareiškėjos intereso gyventi Lietuvoje pusiausvyros, pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja, senyvo amžiaus, turi nekilnojamojo turto ir gauna senatvės pensiją. Šios aplinkybės vertintinos kaip ekonominiai, socialiniai ryšiai su Lietuva, kurie, nors ir ilgalaikiai, tačiau negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisinti tuo, kad pareiškėja išsiuntimo atveju, tikėtina, susidurs su tam tikrais nepatogumais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos ryšiai su kilmės valstybe (Baltarusija) nėra visiškai nutrūkę, kadangi bylos duomenimis pareiškėja reguliariai vykdavo į kilmės valstybę, o Migracijos departamento 2025 m. sausio 16 d. atliktos apklausos metu nurodė, kad Baltarusijoje gyvena jos duktė.

62. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas išsiųsti pareiškėją į Baltarusiją. Pareiškėja byloje nenurodė jokių išskirtinių, individualių aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad Sprendimas neteisėtas ir neproporcingas.

63. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo vadovautis apeliantės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi pareiškėjos nurodytos administracinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų aplinkybių, o apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

65. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas nėra priimtas pareiškėjos naudai, netenkinamas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

66. ABTĮ 70 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad teismui atmetus skundą (prašymą, pareiškimą), reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas dėl Sprendimo atmestas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo, panaikinamos šioje byloje Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 9 d. nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 25S204942 vykdymo sustabdymas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 9 d. nutartimi pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 25S204942 vykdymo sustabdymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Dainius Raižys