2016-02-18 Nr. BB-691-1-64-1-00996-2012-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-30-699-2016

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00996-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

išteisintajam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį V. J.,

jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal laikinai einančio Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas Arūno Žukausko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio (3 900 Lt, t. y. 1129 Eur) bauda, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria V. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir paskirta galutinė subendrinta bausmė, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo V. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo V. J. ir jo gynėjo advokato A. Mažeikos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas ir už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. už tai, kad, nuo 2006 m. sausio 30 d. jau nebūdamas UAB „M.“, registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, banke (duomenys neskelbtini) užpildė UAB „M.“ parašų pavyzdžių kortelę, reikalingą pinigų operacijoms vykdyti, taip suklaidinęs banko darbuotoją, 2007 m. balandžio 6 d., tiksliau nenustatytu laiku, žinodamas, jog nėra UAB „M.“ vadovas, neturėdamas teisėto pagrindo, iš UAB „M.“ sąskaitos minėtame banke išgrynino bendrovei priklausančius 219 600 Lt (63 600,56 Eur), apgaule padarydamas UAB „M.“ 219 600 Lt (63 600,56 Eur) turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo gynėjo advokato A. Mažeikos apeliacinį skundą (kuriuo V. J. nuteisimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nebuvo ginčijamas), pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikino ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo V. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu laikinai einantis Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas Arūnas Žukauskas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. J. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir vertindamas jo neteisėtą veiką tik kaip Civilinio kodekso normų pažeidimą, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasak prokuroro, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių turinys leidžia daryti išvadą, kad faktas, jog asmuo jau buvo nubaustas civiline, administracine ar drausmine tvarka už veiką, kurios atskiras požymis sutampa su inkriminuojama nusikalstama veika, netraktuotinas kaip besąlygiškas pagrindas nutraukti baudžiamąją bylą. Šioje byloje duomenų, kad V. J. būtų taikytos civilinio proceso priemonės ar civilinės sankcijos, nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paminėta tik Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis, kuria, išsprendus civilinę bylą pagal bankrutavusios UAB „M.“ administratoriaus ieškinį, priteista iš V. J. 219 600 Lt (63 600,56 Eur) žala ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos UAB „M.“ naudai, tačiau kasatorius pažymi, kad ši nutartis buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi – BUAB „M.“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Kasatorius teigia, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, jis ir turi būti taikomas kaip griežčiausia priemonė (ultima ratio), konkrečiu atveju vertinant kokių rezultatų buvo pasiekta kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis). Atsižvelgdama į naujausių EŽTT sprendimų turinį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 13 d. kasacinėje nutartyje suformulavo nuostatą, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o kitos rūšies nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo. Kartu nutartyje pažymėta, kad, nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos nuobaudos panaikinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-686/2007).

Remdamasis šiais argumentais, kasatorius daro išvadą, kad nubaudimo civilinėmis sankcijomis (o šiuo konkrečiu atveju jos net nebuvo taikytos) faktas nelemia baudžiamojo proceso negalimumo. Todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą ir V. J. veiksmus pripažindamas Civilinio kodekso normų pažeidimu, nors privalėjo taikyti baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą padarydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 dalį. Šios aplinkybės sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o tai lėmė nepagrįstą šios dalies teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų

Kasatorius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo V. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde turi būti nurodomi teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų nuosprendžio apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasaciniame skunde kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, tačiau visiškai neargumentavo, kokie šių normų reikalavimai buvo pažeisti ir kuo jie pasireiškė. Pagal kasacinio skundo turinį (kuriame nurodoma, kad „nesutiktina su apeliacinio teismo padaryta išvada, jog V. J. padaryta veika vertintina kaip Civilinio kodekso normų reglamentuojamų nuostatų pažeidimas“, teigiama, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, jis ir turi būti taikomas kaip griežčiausia priemonė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 13 d. kasacinėje nutartyje suformulavo nuostatą, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o kitos rūšies nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo) galima tik manyti ir (ar) spręsti, jog, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo išaiškinimą dėl non bis in idem principo taikymo ir į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi BUAB „M.“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasatoriaus nurodomais argumentais, naikinti šį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują – išteisinamąjį nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Sukčiavimas padaromas esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013, 2K-55/2014, 2K-84-2014 ir kt.).

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, arba asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo. Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (pvz., byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant šį kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokiais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014).

Taip pat pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Pirmosios instancijos teismas (atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą) nuosprendyje konstatavo, kad neabejotinai įrodyta, jog V. J., panaudodamas apgaulę, t. y. prisistatęs kaip UAB „M.“ direktorius, nors veikos padarymo metu juo jau nebuvo, banke (duomenys neskelbtini) užpildė UAB „M.“ parašų pavyzdžių kortelę, reikalingą pinigų operacijoms vykdyti ir taip, suklaidindamas banko (duomenys neskelbtini) darbuotoją, 2007 m. balandžio 6 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku iš UAB „M.“ sąskaitos banke (duomenys neskelbtini) išgrynino UAB „M.“ priklausančius 219 600 Lt (63 600,56 Eur), apgaule padarydamas UAB „M.“ didelę 219 600 Lt (63 600,56 Eur) turtinę žalą; kad padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius, nes V. J. suvokė, jog veikia tiesiogine tyčia, t. y. siekė pasisavinti svetimus – UAB „M.“ priklausančius – pinigus ir tai padarė apgaule įgydamas didelės vertės svetimą turtą.

Pagal BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas (bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą), atlikęs įrodymų tyrimą – apklausęs nuteistąjį V. J., išanalizavęs byloje ištirtus ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateiktus kitus rašytinius dokumentus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visų bylos aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo ir tai lėmė nepagrįstų išvadų dėl V. J. kaltumo apgaule įgijus svetimą turtą padarymą, nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikino ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad V.

J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo (sukčiavimo) požymių. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad iš V. J. paaiškinimo matyti, kad jis būdamas vienu iš akcininkų ir vadovaudamas UAB „M.“, bei, būdamas individualios įmonės „V.“ savininku, nutarus didinti bendrovės įstatinį kapitalą ir siekiant gauti Europos Sąjungos paramą, iš įmonės „V.“ bendrovei „M.“ pervedė 290 000 Lt (83 989,81 Eur), iš kurių buvo sumokėta Žemės ūkio garantiniam fondui. Vėliau bendrovei negavus žadėtos Europos Sąjungos skiriamos paramos, jis, po to, kai bankroto byla buvo nutraukta, būdamas bendrovės direktoriumi, nutarė pinigus, pervestus į Žemės ūkio garantinį fondą, sugrąžinti individualiai įmonei „V.“, taip 219 600 Lt (63 600,56 Eur) buvo paimti iš bendrovės „M.“ sąskaitos ir sugrąžinti įmonei „V.“; tokį nuteistojo aiškinimą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Iš uždarosios akcinės bendrovės „M.“ steigimo sutarties matyti, kad ši bendrovė buvo įsteigta 2000 m. rugsėjo 15 d. ir jos administracijos vadovu – direktoriumi buvo paskirtas V. J. Iš duomenų apie juridinį asmenį matyti, kad 2006 m. vasario 6 d. bendrovei „M.“ buvo iškelta bankroto byla, paskirtas bankroto administratorius – UAB „Vadybos apskaita“ ir iki 2007 m. kovo 14 d. vyko bankroto procedūra, po to teismo nutartimi (2007 m. kovo 2 d.) buvo patvirtinta kreditorių taikos sutartis ir UAB „M.“ bankroto byla nutraukta, o tai reiškia, kad bendrovė nebuvo likviduota.

Ši aplinkybė, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, patvirtina nuteistojo aiškinimą, kad būtent nuo šio momento, kai buvo patvirtinta kreditorių taikos sutartis, bendrovė toliau tęsė savo veiklą iki 2011 m. gruodžio 22 d. (t. y. iki bendrovei antrą kartą buvo iškelta bankroto byla), ir jis, suvokdamas, kad bankroto administratorius nustojo veikęs, toliau tęsė pagal neterminuotą darbo sutartį, savo, kaip įmonės vadovo, veiklą. Kaip nurodė nuteistasis, dėl to jam nekilo jokių abejonių, nes jis, save laikydamas bendrovės akcininku ir direktoriumi, tvarkė bendrovės turtą, patvirtino savo parašą banke, asmeniškai vykdė bendrovei kilusias prievoles – 2007 m. balandžio 12 d. išmokėjo 75 000 Lt (21 721,50 Eur) už administravimo paslaugas, mokėjo bendrovei skiriamas baudas.

Iš mokėjimo pavedimo Nr. 96, sąskaitos išrašo matyti, kad 2003 m. liepos 11 d. V. J. individuali įmonė „V.“ pervedė UAB „M.“ 290 000 Lt (83 989,81 Eur). V. J. patvirtino, kad šie pinigai buvo pervesti ir turėjo būti skirti bendrovės įstatiniam kapitalui didinti, o 242 500 Lt (70 232,85 Eur) buvo sumokėti Žemės ūkio garantiniam fondui už banko suteiktiną paskolą ir skirtiną Europos Sąjungos paramą žemės ūkiui (9 600 000 Lt, t. y. 2 780 352,18 Eur). Negavus sutartos paskolos ir paramos, jis kreipėsi į Žemės ūkio paskolų garantinį fondą dėl garantinio užmokesčio grąžinimo ir, kaip matyti iš UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ valdybos posėdžio protokolo, sąskaitos išrašo, šis fondas 2007 m. balandžio 6 d. bendrovei „M.“ grąžino 220 934,75 Lt (63 987,13 Eur) sumokėto garantinio užmokesčio.

Būtent šiuos pinigus, t. y. 219 000 Lt (63 426,78 Eur), laikydamas individualios įmonės „V.“ lėšomis, supratęs, kad UAB „M.“ projektas tapo neįgyvendinamas, nutaręs į tai neinvestuoti, nuteistasis paėmė iš UAB „M.“ sąskaitos ir įnešė į individualios įmonės „V.“ kasą, tai patvirtina individualios įmonės „V.“ buhalteriniai dokumentai: kasos pajamų orderis VIK Nr. 02504, išrašai iš pinigų gavimo žurnalo, kasos knygos. Taigi, kaip pažymima apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, šie duomenys, kurių pirmos instancijos teismas netyrė ir tinkamai neįvertino, patvirtina nuteistojo aiškinimą, kad jis, save laikydamas teisėtu bendrovės vadovu (direktoriumi), faktiškai vykdydamas bendrovės vadovo pareigas, įvykdė finansinę operaciją – pinigų paėmimą iš bendrovės „M.“ ir perdavimą individualiai įmonei „V.“, kurią jis suprato kaip sutartinių santykių tarp UAB „M.“ ir individualios įmonės „V.“ įvykdymą.

Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus civilinę bylą pagal bankrutavusios UAB „M.“ administratoriaus ieškinį atsakovui V. J., priteisė iš jo 219 600 Lt (63 600,56 Eur) nuostolių ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas UAB „M.“ naudai. Šioje nutartyje nurodyta, kad V. J. veiksmai, paimant lėšas iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos, neatitinka racionalaus, protingo, rūpestingo asmens elgesio normų ir turėjo reikšmės vykdant anksčiau teismo patvirtintą taikos sutartį bei atsiskaitant su kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus visas išanalizuotas bylos aplinkybes, nuteistojo padarytus veiksmus, kuriais jis neteisėtai įgyvendino su UAB „M.“ turėjusios teisinius-sutartinius santykius individualios įmonės „V.“ turtinę teisę, laikyti apgaulingais, pakankamais sukčiavimui pagrįsti nėra pagrindo. Taip pat teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo elgesys, pasireiškęs kaip netinkama juridinio asmens valdymo organo veikla, visų pirma turėtų būti vertinamas, kaip Civilinio kodekso normų pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad V. J. nei skolininko nesąžiningumu, nei nusikalstamu bankrotu (BK 208, 209 straipsniai) nebuvo kaltinamas. V. J. buvo kaltinamas ir buvo nuteistas už tai, kad sukčiavo – apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą (BK 182 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies teisėtumą bei pagrįstumą, konstatavo, kad V. J. veikoje nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Kasaciniame skunde kasatorius nenurodė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės ar jų teisinis vertinimas.

Prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį kasatorius pareiškė neatsižvelgdamas į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (kuriame įrodymų tyrimas atliktas sutrumpinta tvarka (BPK 273 straipsnio 1 dalis) metu V. J. iš esmės dėl šio kaltinimo nebuvo apklaustas, kad tai buvo padaryta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kad šiam teismui buvo pateikti ir nauji duomenys, rašytiniai dokumentai, dėl kurių proceso dalyviai pasisakė, o teismas juos atitinkamai įvertino.

Prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį iš esmės grindžiamas non bis in idem principo akcentavimu ir tokiu argumentavimu, lyg šio teisės principo netinkamas aiškinimas ir taikymas būtų lėmęs V. J. išteisinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje.

Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei EŽTT praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009). Tačiau minėtas principas negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinas nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesniojo.

Būtent tokią praktiką formuoja EŽTT (sprendimas S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82). Nėra minėto principo pažeidimo ir tada, kai teisėsaugos institucijoms nutraukus nusikalstamą veiką, kuri reiškėsi kaip atitinkamos pareigos nevykdymas, asmuo ir toliau nevykdo tos pačios pareigos, taigi vėl padaro analogišką nusikalstamą veiką (kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Kasatorius, pažymėjęs, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 balandžio 25 d. nutartimi BUAB „M.“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nurodęs kasacinę nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-686/2007, kurioje, pasak kasatoriaus, pateiktas ir nagrinėjamai bylai aktualus išaiškinimas, kad tuo atveju, jeigu pagal nacionalinę teisę yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, o administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti baudžiamąjį įstatymą.

Toks kasatoriaus argumentas yra nepagrįstas, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui ir esmei. Šis teismas V. J. išteisino nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių, o ne dėl to, kad negalima jo bausti už tą pačią veiką antrą kartą (non bis in idem). Šio teisės principo taikymas nagrinėjamoje byloje apskritai nebuvo aktualus ir jis nebuvo svarstomas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 19 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nuosprendį – nėra pagrindo. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apskųsto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Laikinai einančio Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas Arūno Žukausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė