2022-05-11 Nr. AB-12153-3-62-3-00209-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2360-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00209-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) M. M. F. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis M. M. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21S44804 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 6K-171 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pateikė tiek informacijos, kiek galėjo, jo pasakojimo negalima lyginti su vadovėliniu, nes jis pasakojo iš atminties, iš savo asmeninės patirties. Atsakovas nepriskyrė pareiškėjo padidintos rizikos asmenų grupei, taip nepelnytai apsunkino pareiškėjo faktinio statuso byloje nustatymo procedūrą. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą.

3. Pareiškėjas teigė, kad savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs jokių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo lemtas patiriamos baimės, vykstančio konflikto, pareiškėjas buvo geranoriškas. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis.

4. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, buvo prašyta procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė.

5. Pareiškėjas nesutiko, kad jo baimė yra hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas išsamiai nurodė, (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesurinko ir nevertino naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Taip pat Komisija neįvardijo, kas pagrindžia būtinumą pareiškėją išsiųsti. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas mano, kad Komisijos sprendimas neišsamus, nepagrįstas, lakoniškas, todėl turi būti panaikintas.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjui. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjui nesuteikta ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų: prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai); pagal turimą informaciją, pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje, šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Pareiškėjas deklaratyviai nurodė, kad atsakovas netinkamai interpretavo aplinkybes ir nesilaikė visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų, bet taip aiškiai ir konkrečiai neįvardijo, kokių būtent su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių atsakovas neįvertino ir kokios informacijos nesurinko.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o jo pasakojimas ir atsakymai buvo abstraktūs ir nekonkretūs. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos jam suteikimo poreikį, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmeniui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė; ginkluoti konfliktai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Taip pat nebuvo rasta duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjas gyveno prieš išvykdamas, vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Komisijos sprendimo dalį ir ją išdėstė taip: „Uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas parteikė prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas 2021 m. spalio 21 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

11. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą 2022 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 6K-171 atmetė, laikė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

12. Teismas apžvelgė 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str. 1 d., 87 str. 1–2 d.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (89, 99 p.).

13. Teismo vertinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apklausų metu nesugebėjo paaiškinti, ar (duomenys neskelbtini).

15. Teismas, įvertinęs Departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

16. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl (duomenys neskelbtini) ir kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jam pagalbą. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo užpuolimo, grasinimų bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų lemtas Konvencijoje įtvirtintų prieglobsčio suteikimo priežasčių, dėl ko asmeniui grėstų valstybės institucijų persekiojimas (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

17. Teismas vertino aplinkybę, jog prieš atvykdamas į Lietuvą pareiškėjas nepateikė savo asmens pilietybę ir tapatybę pagrindžiančių dokumentų, keliavo su grupe asmenų; pareiškėjas (duomenys neskelbtini); savo prašymui pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Nenustatyta, kad pareiškėjas siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė tik po to, kai sutiko Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnus ir buvo pristatytas į užkardą, kas nelaikytina, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai. Pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Teismas sprendė, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

18. Teismo vertinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, atsakovas detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo nurodytas sritis, kur jis minėjo gyvenęs. Departamentas nustatė, kad šiuo metu karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei, nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) (vietoje, kurioje pareiškėjas nurodė gyvenęs prieš išvykdamas į Europą) nevyksta karinis konfliktas. Remiantis (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo paskutinėje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) nevyksta karinis konfliktas, todėl nėra pagrindo vertinti pareiškėjui kylančios grėsmės pagal „slankiojančią skalę“. Departamentas vertino informaciją, gautą iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

19. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto lemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.

20. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1, 4 d.). Teismas, įvertinęs atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs (duomenys neskelbtini) sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ir ši Sprendimo dalis nepagrįsta ar neteisėta.

21. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad šiuo atveju penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Pareiškėjo atveju buvo išpildytos dvi Kriterijų tvarkos nuostatos, t. y. pateiktas prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka (44.3.1. p.), užsienietis savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus (44.3.6. p.). Nenustačius išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, teismas pakeitė Departamento sprendimo dalį, uždraudžiant pareiškėjui trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į Lietuvos Respubliką.

22. Teismas, apžvelgęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, nuostatas (15 p.), nurodė, jog Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra proporcinga ir teisėta bei priimta atlikus individualų įvertinimą.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Departamento sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

25. Pareiškėjas teigia, kad negali pasilikti kilmės valstybėje, nes bijo, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylančią ir tos situacijos lemiamą pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, netinkamai interpretavo kai kuriuos reikšmingus bylai ir susijusius su pareiškėjo asmeniu ypatumus, siaurai suvokė jų prasmę, tyrimo metu nesilaikė jam (tyrimui) keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Nebuvo analizuota, ar pareiškėjas nepriskirtinas padidintos grėsmės rizikos asmenų kategorijai. Pareiškėjas prašo, kad jam galbūt kilsiančios grėsmės lygis (laipsnis, tikėtinumas ar pan.) būtų nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini), kaip savo išvadas grindė atsakovas. Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) (EPPB) ataskaitoje suformuluota taisyklė, kad bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Atsakovas šios savo pareigos neįvykdė, t. y. neužtikrino tyrimo išsamumo ir visapusiškumo, klaidingai įvertino kai kurias aplinkybes. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas dėl išvykimo iš kilmės valstybės buvo lemtas patiriamos baimės dėl tikėtino persekiojimo. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

26. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, nes buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija, susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje (duomenys neskelbtini) problematika. Nebuvo objektyviai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Vertinant faktinių aplinkybių trūkumų visumą, nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį yra ne hipotetinio pobūdžio, o laikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, todėl tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Departamentas paaiškina, kad pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos jam suteikimo poreikį, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmeniui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas, o jokių šias išvadas paneigiančių argumentų pareiškėjas nepateikė. Išvadas, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, Departamentas padarė išsamiai išnagrinėjęs visas pareiškėjo išdėstytas aplinkybes (pavieniui ir kaip visumą) surinktos aktualios kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjas, išvykęs iš kilmės valstybės, gyveno ne vienoje valstybėje, tačiau jose prieglobsčio nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti prieglobstį pareiškėjui Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti. Todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Departamento nustatytą draudimo laikotarpį iki trejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, kad atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, nenustatinėjo pareiškėjui kilusios persekiojimo grėsmės lygio.

32. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui advokatui, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

35. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

36. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

38. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

39. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.

41. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė grėsme, susijusia su (duomenys neskelbtini).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjo paaiškinimams dėl jo baimės būti persekiojamam dėl to, kad (duomenys neskelbtini), trūksta esminių ir konkrečių detalių bei tikslumo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Kaip savo sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, nepateikė nei Departamentui, nei teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą, nesuteikė galimybės identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikslų ir motyvų, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realius grasinimus ir persekiojimo tikimybę.

43. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nebuvo analizuota, ar pareiškėjas nepriskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, nes (duomenys neskelbtini).

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, kad pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo ir nagrinėjimo Departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė duomenų, pagrindžiančių jo persekiojimo kilmės valstybėje faktą – (duomenys neskelbtini).

45. Šių išvadų niekaip nepaneigia ir kitos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti Departamento, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir išvadas dėl pareiškėjo paaiškinimų ir baimės grįžti į kilmės valstybę.

46. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–2 p.).

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog atsakovas nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), pagrįstai vertino būtent šios gyvenamosios vietovės padėtį Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto aspektu, ir nustatęs, kad joje nevyksta karinis konfliktas, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pakankamu ir patikimu įrodymu turėjo būti laikomas jo pasakojimas. Nagrinėjamu atveju Departamentas surinko informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, priimdamas Sprendimą rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Departamento surinktą informaciją. Pažymėtina, jog ne Departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą, o vien abstraktaus pobūdžio teiginiai negali būti pakankamas pagrindas tokį prašymą tenkinti. Todėl nurodytas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Departamentas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir jų išvados dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo yra pagrįstos.

49. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu nepagrįstai ir neproporcingai taikytas maksimalus draudimo atvykti laikas, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpino iki trejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas trejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

50. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. F. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė