6d7673d077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-9/2013

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00033-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.2; 45.4.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties V. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. V. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 20 d., apie 08.47 val., Kaune, Bažnyčios gatvėje, ties namu Nr. 6, paliko automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėti kelio ženklų Nr. 528, 828 ir 840 galiojimo zonoje nesumokėjęs Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 35 nustatytos rinkliavos už stovėjimą, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 8 punkto ir 1 priedo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2011 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65N-712586-11 V. J. už ATPK 1241 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 100 Lt bauda.

V. J. administracinėn atsakomybėn taip pat patrauktas už tai, kad jis 2011 m. sausio 11 d., apie 12.45 val., Kauno rajono savivaldybėje, Garliavoje, Vytauto gatvėje, vairavo automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neprisisegęs saugos diržo bei jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo ir privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo dokumento, taip pažeisdamas KET 16 ir 202 punktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65N-712652-11 V. J. už ATPK 1241 straipsnio 6 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 40 Lt bauda, o už ATPK 134 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – 200 Lt bauda. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, subendrinus administracines nuobaudas, V. J. už ATPK 1241 straipsnio 6 dalyje ir 134 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą galutinai paskirta 200 Lt bauda.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi, išnagrinėjęs V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti V. J. skundą dėl Institucijos 2011 m. sausio 20 d. nutarimų Nr. 65N-712586-11 ir Nr. 65N-712652-11, be kita ko, konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog buvo neteisingai suformuluota Institucijos nutarimo Nr. 65N-712652-11 apskundimo tvarka, klaidingai nurodant, kad šis nutarimas gali būti apskųstas Kauno apygardos administraciniam teismui, o skundas dėl Institucijos nutarimo Nr. 65N-712586-11 nagrinėtinas Kauno apygardos administraciniame teisme, vadovaujantis operatyvumo, teisingumo ir protingumo principais, šiuo konkrečiu atveju V. J. skundas dėl Institucijos 2011 m. sausio 20 d. nutarimų Nr. 65N-712586-11 ir Nr. 65N-712652-11 nagrinėtinas Kauno apygardos administraciniame teisme.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi minėtus Institucijos nutarimus pakeitė ir, remdamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, subendrino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2011 m. sausio 20 d. nutarimais Nr. 65N-712586-11 bei Nr. 65N-712652-11 V. J. paskirtas administracines nuobaudas ir paskyrė jam galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 200 Lt baudą.

Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad V. J. kaltė padarius jam inkriminuotus pažeidimus įrodyta. Pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilių stovėjimo vieta, esanti Kaune, Bažnyčios gatvėje, ties namu Nr. 6, darbo dienomis nuo 8 val. iki 18 val. yra mokama, be to, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pripažįsta, jog savo automobilį šioje aikštelėje paliko 2010 m. rugpjūčio 20 d., t. y. penktadienį, apie 08.45 val., ir nesumokėjo vietinės rinkliavos, ką patvirtina rinkliavos kontrolieriaus parodymai, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo.

Nurodė, kad Kelio ženklų ir signalų konvencijos, kurią Lietuva yra ratifikavusi, bei jos pagrindu suformuoto Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimo standarto LST 1405:1995 (modifikuotas standartu LST 1405:1995/1K:2003) įtvirtintas bendrasis kelių ženklinimo principas, pagal kurį ženklai statomi taip, jog vairuotojai, kuriems jie skirti, galėtų juos lengvai ir laiku atpažinti. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, kad nurodomasis ženklas Nr. 528 „Stovėjimo vieta“ su papildomomis lentelėmis Nr. 828 ir Nr. 840 „Mokamos paslaugos“ reiškia, jog už transporto priemonės stovėjimo paslaugas mokama, ką patvirtina ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 35, kuris privalomas ir pareiškėjui, nuostatų sisteminė analizė.

Atkreipė dėmesį, jog minėtu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 35 patvirtintų Vietinės rinkliavos už naudojimąsi nustatytomis Kauno miesto vietomis automobiliams statyti nuostatų 8.4 punktas numato, kad nuo rinkliavos atleidžiami neįgalūs asmenys, turintys neįgaliojo automobilio statymo kortelę, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog nagrinėjamu atveju V. J. teisės aktų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo rinkliavos mokėjimo arba turėjo neįgaliojo automobilio statymo kortelę. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra ginčo dėl KET pažeidimo padarymo faktinių aplinkybių, o ginčas kyla tik dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų juridinės kvalifikacijos.

Šiuo aspektu, vertindamas V. J. teiginį, kad jis ATPK 1241 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą padarė dėl būtinojo reikalingumo, kadangi, jo teigimu, nesumokėta rinkliava yra mažesnė žala, nei fizinis skausmas, kurį jis būtų patyręs, jeigu jam būtų reikėję nueiti didesnį atstumą iki kelionės tikslo, teismas pažymėjo, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, siekdamas išvengti skausmo, turėjo realią galimybę kelionės tikslą pasiekti viešuoju transportu, taksi ir pan., todėl minėtą asmens argumentą atmetė kaip nepagrįstą ir visiškai neatitinkantį ATPK 17 straipsnyje įtvirtintų būtinojo reikalingumo sąlygų, kadangi nebuvo jokio akivaizdaus ir realaus pavojaus atsirasti būtinojo reikalingumo situacijai.

Pasisakydamas dėl ATPK 1241 straipsnio 6 dalyje ir 134 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, teismas akcentavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų visuma ir viešame teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patraukto asmens akivaizdoje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, jog V. J. 2011 m. sausio 11 d., apie 12.45 val., Kauno rajono savivaldybėje, Garliavoje, Vytauto gatvėje, vairavo automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neprisisegęs saugos diržo bei jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo ir privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo dokumento.

Pabrėžė, kad įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai nuosekliai tvirtino, jog aiškiai matė saugos diržo padėtį, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad asmens vairuoto automobilio stiklai nėra tamsinti ir įvykio metu buvo šviesu. V. J. teiginius, kad jis nagrinėjamo įvykio metu buvo prisisegęs saugos diržą ir norėjo jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams paduoti prašomus dokumentus bei ieškojo jų kuprinėje, o policijos pareigūnai duoda melagingus parodymus, teismas atmetė, kaip prieštaraujančius kitų bylos duomenų, kurie sudaro logiškai nuoseklią įrodymų grandinę, visumai, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog policijos pareigūnai, šviesiu paros metu važiuodami šalia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens automobilio, turėjo realią galimybę matyti, kad jis vairavo automobilį neprisisegęs saugos diržo.

Atkreipė dėmesį, kad policijos pareigūnai šias aplinkybes bei dokumentų nepateikimo faktą patvirtino ir teismo posėdžio metu, o jų tarnybinių pranešimų, rašytų iš karto po nagrinėjamo įvykio, duomenys visiškai sutampa su administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo skirti administracinę nuobaudą duomenimis, taip pat su pareigūnų parodymais, duotais teismo posėdžio metu. Pažymėjo, jog policijos pareigūnai vykdė tarnybinę užduotį, todėl jiems nebuvo jokio pagrindo ar kitokio suinteresuotumo melagingai apkalbėti (apkaltinti) administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, o V.

J. šioje situacijoje siekia išvengti administracinės atsakomybės bei administracinės nuobaudos sukeltų neigiamų pasekmių. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas policijos pareigūnus vertino kaip nešališkus ir priimdamas procesinį sprendimą rėmėsi jų parodymais bei tarnybinių pranešimų duomenimis. Kartu nurodė, kad byloje nustatytas aplinkybes patvirtina ir įsiteisėję Kauno rajono apylinkės teismo nutarimas bei Kauno apygardos teismo nutartis, kuriais administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pripažintas kaltu dėl iš karto po jo sustabdymo dėl saugos diržų naudojimo tvarkos pažeidimo padaryto ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo.

Įvertinęs administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirtų administracinių nuobaudų individualizavimą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai nebuvo nustatytos V. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nustatyta ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta asmens atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl jam buvo pagrįstai paskirtos didesnės baudos, nei sankcijose už padarytus pažeidimus numatytų baudų vidurkis. Taip pat atkreipė dėmesį, jog jokie esminiai ATPK 9, 20, 24, 30–33, 35, 260, 272, 284 ir 286 straipsnių pažeidimai bylos nagrinėjimo Institucijoje metu nebuvo nustatyti.

Be to, pabrėžė, kad byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadai, jog nagrinėjamu atveju buvo bandoma administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui įteikti administracinių teisės pažeidimų protokolų nuorašus, kuriuose išdėstytos jo procesinės teisės, tačiau V. J. minėtų nuorašų paimti nepageidavo, todėl jam iš esmės buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą Institucijoje. Nurodė, jog pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teismui betarpiškai paaiškino, kad jis sąmoningai ignoravo korespondenciją bei pareigūnų mėginimus su juo susisiekti, o savo skunde nenurodė jokių padarytų esminių procesinių pažeidimų, kurie sudarytų besąlygišką pagrindą panaikinti skundžiamus Institucijos nutarimus.

Atkreipė dėmesį, jog pagrindinę V. J. skundo argumentų dalį sudaro jo subjektyvūs policijos pareigūnų elgesio vertinimai, kurie neturi lemiamos reikšmės nutarimų skirti administracines nuobaudas teisėtumui, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundo nagrinėjimas viešame teismo posėdyje leidžia pašalinti procesinius pažeidimus, galimai padarytus bylos nagrinėjimo Institucijoje metu. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pagal ATPK 33 straipsnio 2 dalį, jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose.

Atsižvelgęs į šią nuostatą ir tai, kad tarp V. J. padarytų pažeidimų yra realioji sutaptis, o dvi jo administracinio teisės pažeidimo bylas tą pačią dieną nagrinėjo tas pats Institucijos pareigūnas, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju skundžiami Institucijos nutarimai dalyje dėl administracinių nuobaudų subendrinimo keistini ir administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pagal abu nutarimus paskirtina tik viena subendrinta administracinė nuobauda.

III. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. J. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Teigia, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi melagingais policijos pareigūnų parodymais ir nevertino su nagrinėjamu 2010 m. rugpjūčio 20 d. įvykiu susijusių automobilio pastatymo aplinkybių. Nurodo, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. buvo sumuštas policijos pareigūnų ir negalėjo nuvykti į Šiaulius, be to, yra neįgalus, todėl automobilį kelio ženklų Nr. 528, 828 ir 840 galiojimo zonoje nesumokėjęs rinkliavos už stovėjimą paliko stovėti dėl būtinojo reikalingumo. Taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai neprijungė kitų administracinių bylų medžiagos bei nepagrįstai nevertino jose patvirtintų faktų, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens sulaikymas 2011 m. sausio 11 d. buvo nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodo, jog policijos pareigūnai jam kerštauja, o teismas nepagrįstai liudytojais nekvietė A. J. ir kitų pareiškėjo nurodytų asmenų, galinčių patvirtinti, kad policijos pareigūnai nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sistemingai vykdė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens persekiojimą, sveikatos žalojimą ir provokavimą. Be to, pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi prisidėjo prie policijos pareigūnų, kurie siekia melagingai apkalbėti ir apšmeižti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, nusikalstamų veikų slėpimo bei nepateikė jokių pareiškėjo atsisakymą paimti administracinių teisės pažeidimų protokolų nuorašus ir nuorašų išsiuntimą jam paštu patvirtinančių įrodymų. Mano, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2, 18, 20–21, 25, 29–30 ir 109 straipsnius.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundo netenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teigia, jog nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir jie veikė pagal jiems suteiktą kompetenciją, o dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginių dėl pareigūnų veiksmų yra pasisakę įvairių instancijų teismai bei kitos institucijos, kurių sprendimai V. J. yra nepalankūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju V. J. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 1241 straipsnio 2 ir 6 dalyse bei 134 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Pažeidimų padarymo metu galiojusi ATPK 1241 straipsnio 2 dalies redakcija įtvirtino, kad kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymas, taip pat vairuotojų pareigų pėstiesiems, išskyrus nurodytas šio straipsnio pirmojoje dalyje, nevykdymas, stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako arba važiavimas šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku užtraukia baudą vairuotojams nuo 50 Lt iki 100 Lt. Tuo metu galiojusi ATPK 1241 straipsnio 6 dalies redakcija įtvirtino, kad KET pažeidimai, išskyrus numatytuosius šiame kodekse, užtraukia vairuotojams įspėjimą arba baudą nuo 20 iki 40 Lt. Tuo tarpu ATPK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimas užtraukia vairuotojams ir (ar) keleiviams baudą nuo 100 Lt iki 200 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. J. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad policijos pareigūnų, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) nurodytas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, nėra, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais (t. I, b. l. 136–139, 152–156; t. II, b. l. 7–16). Juolab kad juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kur V. J., be kita ko, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog žinojo automobilį pastatęs mokamoje stovėjimo vietoje, tačiau nesumokėjęs rinkliavos už stovėjimą, o 2011 m. sausio 11 d. ir vėliau policijos pareigūnams atvykus į jo namus atsisakęs imti dokumentus bei paprašęs juos išsiųsti paštu (t. I, b. l. 6, 9–10, 12–13, 36–37, 64–67, 83–84; t. II, b. l. 39–48, 97–102, 109–110). Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl V. J. inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų įvykio ir sudėties buvimo asmens veikoje bei jo kaltės padarius šiuos pažeidimus daryti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojais nekvietė A. J. ir kitų pareiškėjo nurodytų asmenų bei neprijungė ir nevertino kai kurių kitų administracinių bylų medžiagos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą bei pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nenustatė ir bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo požymių.

Pasisakydamas dėl būtinojo reikalingumo situacijos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo. Tačiau, išnagrinėjusi bei įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju V. J., palikęs automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėti kelio ženklų Nr. 528, 828 ir 840 galiojimo zonoje nesumokėjęs Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 35 nustatytos rinkliavos už stovėjimą, taip pažeisdamas KET, veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. J. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jam, nepastačius automobilio pažeidžiant KET reikalavimus, kokiam nors kitam teisės saugomam interesui (vertybei) būtų padaryta didesnė žala, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti ATPK 17 straipsnio nuostatas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda buvo individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta, atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas