2022-04-06 Nr. AB-8914-3-61-3-04020-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1737-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04020-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. S. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja N. S. A. A. (toliau – ir pareiškėja, Užsienietė, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31250 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6K-1243 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3 įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja nori apsaugoti savo 16 metų amžiaus seserį nuo priverstinio ištekinimo. Taip pat jos tėvą grasino nužudyti (jos brolio žmonos tėvas), kadangi sesuo atsisakė tekėti už turtingo vyro.

2.2. Sprendimas yra visiškai nepagrįstas, nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas apie sesers ir tėvo persekiojimą buvo neišsamus bei prieštaringas, keitėsi motyvai, tačiau, jos nuomone, motyvai tik papildė vienas kitą, nes pagrindinė išvykimo priežastis gali būti viena, tačiau gali būti ir papildomų priežasčių, pavyzdžiui, motinos liga ar grasinimai tėvui. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nepateikė jokių argumentų, kuo konkrečiai pasakojimas buvo prieštaringas, o pareiškėja papasakojo tiek, kiek pati asmeniškai žinojo. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjos tariamas persekiotojas (pačios tėvai) nėra valstybiniai subjektai. Pareiškėjos šeimoje egzistuoja garbės nusižengimų, moralės normų aspektas, o į šiuos tradicinius santykius (duomenys neskelbtini) institucijos nelinkusios kištis arba jų apsauga nėra efektyvi.

2.3. Pareiškėja teigė, kad, nors, atsakovo nuomone, pareiškėjos persekiotojas (pačios tėvai) nėra valstybinis subjektas, persekiotoju gali būti ne tik valstybiniai subjektai ar valstybiniai dariniai. Kai vietiniai gyventojai daro rimtus diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, tai taip pat gali būti laikoma persekiojimu, jei valdžios institucijos juos sąmoningai toleruoja arba jei valdžios institucijos atsisako arba neįrodo, kad siūlo veiksmingą apsaugą. Pareiškėja kilmės šalyje valstybės institucijų apsaugos negavo.

2.4. Atsakovas rėmėsi tik Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kurioje nurodoma, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsakovas turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, individualiai vertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją, kad jai grįžus į kilmės šalį grėstų reali persekiojimo rizika.

2.5. Pareiškėja savo elgesiu neparodė, kad ketina išvykti iš Lietuvos Respublikos, visą laiką laikėsi apgyvendinimo tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, jog ji gali išvykti iš šalies. Pareiškėjos teigimu, atsakovo priimti sprendimai grįsti prielaidomis, atsakovas neįvertino pareiškėjos argumentų dėl žodinio proceso galimybės.

2.6. Pareiškėja akcentavo, kad Komisija neišnagrinėjo pareiškėjos skundo atidžiai ir teisingai, neįvertino motyvų, argumentų dėl pareiškėjos išsiuntimo, neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės, todėl Komisijos sprendimas turi būti panaikintas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjos pasakojimą, Migracijos departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojai iš esmės siejama su bendra situacija jos gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėja nenurodė jai tariamai kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Remiantis EPPB 2021 m. gairėmis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Įvertinęs prieglobsčio prašytojos pasakojimo trūkumus, atsakovas juos įvertino kritiškai, kaip pramanytus, o jos paaiškinimus laikė improvizaciniais. Prieglobsčio prašytojos nurodytas tariamas persekiotojas, kuris nėra valstybinis subjektas, tiek jos nurodyta grėsmė savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio. Atsakovas akcentavo, kad prieglobsčio prašytojai tariamai gresiantis persekiojimas nesąlygotas jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Jos pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Tyrimo metu atsakovas nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, jog jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijoje, gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Departamento vertinimu, atsižvelgus į pareiškėjos pasakojimo trūkumus, jis pagrįstai buvo nelaikomas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jai kilusios grėsmės realumą

3.3. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamą persekiojimą, grasinimus jos šeimai kelia pagrįstų abejonių dėl pasakojimo tikrumo. Nagrinėjamu atveju duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėja kreipėsi pagalbos (nepateikė jokių įrodymų) ar, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo, pareiškėja nepateikė.

3.4. Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjos situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjos individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjos situacija neatitiko Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą, kurį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei N. S. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, bei Sprendimo 4 punktą, kurį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) pilietei N. S. A. A. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, ir atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėja 2021 m. liepos 7 d. ir 2021 m. spalio 8 d. apklausų metu pasakojo, kad jos šalyje vyksta karas su turkais, todėl negali saugiai gyventi. Teigė, kad jos mamai reikalinga medicininė pagalba, kurios gauti savo kilmės šalyje negali, taip pat pareiškėja negali mokytis, todėl išvyko iš šalies. Vėliau pareiškėja nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini) provincijoje, (duomenys neskelbtini), su savo tėvais, broliais ir seserimis. Pareiškėja tvirtino, kad ji atvyko į Lietuvą, nes nori apsaugoti savo 16 metų amžiaus seserį nuo priverstinio ištekinimo. Taip pat papildomai nurodė, kad jos tėvą S. A. A. A. grasino nužudyti jos brolio žmonos tėvas būtent dėl to, jog jos sesuo nesutinka tekėti už turtingo vyro. Prieglobsčio prašytoja paaiškino, kad jos motina (duomenys neskelbtini) bei jai reikalingas gydymas Lietuvoje, tačiau pati asmeniškai pareiškėja jokių grasinimų ar individualių grėsmių nepatyrė. .

5.2. Migracijos departamentas, nurodęs, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 (trejus) metus.

5.3. Pareiškėjai apskundus Migracijos departamento sprendimą, Komisijos sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas.

6. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausos metu ir teisme pareiškėjos duotus paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo padaryta išvada, jog pareiškėja neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitiko papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos pasakojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių, neišsamus ir prieštaringas, jos persekiotojai nėra valstybiniai subjektai ir pareiškėjos išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis nėra apsaugos nuo konvencinio persekiojimo ieškojimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja Migracijos departamentui, teismui nurodė, jog jai tiesioginis persekiojimas negresia.

7. Teismas nustatė, jog prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie jai kylančią grėsmę (duomenys neskelbtini) nėra laikytinas pagrįstu įrodymu, pagrindžiančiu, kad kilmės šalyje jai nėra saugu gyventi. Pareiškėja iš esmės nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė konkrečių detalių, kaip jai individualiai pasireiškė pavojus, gyvenant (duomenys neskelbtini), teigdama, kad iš šalies išvyko, siekdama apsaugoti seserį nuo priverstinio ištekinimo, tačiau vėliau aiškindama, jog siekė apsaugoti tėvą, kurį grasino nužudyti. Pareiškėja ir skunde neneigia, kad jos motyvai keitėsi, tačiau, jos nuomone, ji tik pildė savo motyvus, nekeisdama esmės, t. y. gresiančio pavojaus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog jos motina serga, todėl jai reikėjo gydymo Lietuvoje, tačiau nėra aišku, ar mama negavo gydymo (duomenys neskelbtini), be to, šiuo atveju gydymas reikalingas ne pačiai pareiškėjai. Todėl visi pareiškėjos argumentai, susiję tiek su sesers ištekinimu, tiek su grasinimais tėvui, tiek su motinos liga, yra susiję su kitais asmenimis, tačiau ne su pačia prieglobsčio prašytoja.

8. Teismas, atsižvelgęs į EPPB 2021 m. ataskaitą, kurioje nurodoma, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nusprendė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismo vertinimu, Sprendime nurodyta informacija yra aktuali nagrinėjamai bylai, o pareiškėja nepateikė nei argumentų, nei faktų, kad informacija nustatyta neteisingai, todėl pareiškėjos argumentą, jog atsakovas tyrimą dėl baimės patirti grasinimus atliko paviršutiniškai, atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos nebuvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nebuvo pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio jai turėtų būti suteikta papildoma apsauga, taip pat nebuvo duomenų, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o pareiškėjos skundo argumentai neleido suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu, nes vien tariama grėsmė nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja tiek apklausos Migracijos departamente metu, tiek teismo posėdžio metu patvirtino, jog ji grindžia prieglobsčio prašymą kitų asmenų atžvilgiu, tačiau ne savo.

10. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie Užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) 5, 44 punktus bei Įstatymo 113 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

11. Teismas įvertino, kad Migracijos departamento paskirtas 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo nėra proporcingas, nes, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje padaryta išvada, jog pareiškėja kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, proporcinga būtų pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo, atsižvelgiant į tai, kad teismas byloje nenustatė, jog pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje tvarką, padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Taigi, teismas nusprendė, kad pareiškėjai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir jai nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

12. Teismas, nustatęs pareiškėjai 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, padarė išvadą, kad buvo pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo, keičiant šį laikotarpį į 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas, apibendrindamas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, tačiau, teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai parinko laikotarpį dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą, todėl teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir sumažino minėtus laikotarpius iki 3 metų.

III. 14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi.

15. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėja norėtų būti išklausyta – žodinio proceso tvarka.

15.2. Pareiškėja išvyko dėl šalyje vykstančio karo, dėl kurio negali saugiai gyventi ir mokytis. Pareiškėja taip pat nori išgelbėti savo seserį nuo priverstinės santuokos ir padėti savo sunkiai sergančiai mamai. Pareiškėjos gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjos saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėja išvyko iš šalies, nespėjusi patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

15.3. Pareiškėjai kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jai turėjo būti suteikta papildoma apsauga, nes jis atitiko Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą, be kita ko, EPPB apibendrintoji informacija yra tik iki 2020 m. spalio mėn.

15.4. Pareiškėjai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių. Surinkta informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Sprendimu neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjai atvykti gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimai apie tariamą persekiojimą iš esmės vienodi, tačiau buvo neišsamūs ir prieštaringi. Prieglobsčio prašytojos nurodomi prašymo suteikti prieglobstį motyvai keitėsi ir evoliucionavo. Tiek prieglobsčio prašytojos nurodyti tariami persekiotojai (pačios tėvai), kurie nėra valstybiniai subjektai, tiek jų nurodyta grėsmė savaime nelemia tarptautinės apsaugos poreikio. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, jog asmenims jų gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijoje, gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjai tikimybės, pareiškėjos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių nenurodo.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

V. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas bei pripažinęs, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, kad pareiškėja neatitinka nei kriterijų pabėgėlio statusui gauti nei papildomos apsaugos taikymo kriterijų, kad pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę nėra visiškai pagrįsta, tačiau konstatavęs, jog 5 metų draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga ir adekvati priemonė, tenkino pareiškėjos skundą iš dalies ir sumažino minėtą terminą iki 3 metų, o kitą skundo dalį atmetė.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą

23. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų. Pareiškėjai neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respublikoje teritoriją terminą, nes laiko ją išvestine, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.

24. Ginčo teisiniai santykiai dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reglamentuojami Įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 86 ir 87 straipsniais, kurie tarpusavyje susiję.

25. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

26. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

27. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjos apeliacinis skundas.

31. Apeliaciniame skunde pareiškėja laikosi pozicijos, jog pareiškėjos pasakojimas buvo aiškus, turėjo būti vertinamas, jog pareiškėja išvyko dėl šalyje vykstančio karo, dėl kurio negali saugiai gyventi ir mokytis, ji nori išgelbėti savo seserį nuo priverstinės santuokos ir padėti savo sunkiai sergančiai mamai, pažymi, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos situaciją, nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie kilmės valstybę ir pareiškėjos individualią situaciją, rėmėsi tik rekomendacinio pobūdžio Europos prieglobsčio paramos biuro informacija.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, pareiškėjos pasakojimą, paaiškinimus, teiktus ją apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos padėties kilmės valstybėje tyrimą ir priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pasakojimas dėl jos baimės būti savo pačios tėvų persekiojamai kilmės valstybėje dėl to, kad bando padėti mamai ir sesei, yra prieštaringas ir nenuoseklus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pasakojimas nėra patikimas, nes nepatvirtina pareiškėjos nurodytų individualių aplinkybių dėl pareiškėjos padaryto garbės nusižengimo ir pareiškėjos tėvo vykdytino pareiškėjos persekiojimo už garbės nusižengimą tikėtino tikrumo.

Pareiškėja, turėdama pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą bei Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti pasakojime iškilusius neaiškumus ir prieštaravimus, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jos pasakojimą apie padarytą garbės nusižengimą, apie tai, kad pareiškėjos tėvas yra tikėtinas jos persekiotojas, o kilmės valstybė negali jos apsaugoti, ir kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą pareiškėjos baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka ir būti nužudytai už padarytą garbės nusižengimą.

Nors apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad jos pasakojimas turėjo būti vertinamas, atsižvelgiant į jos patirtą trauminę patirtį, tačiau kartu pareiškėja nepatikslina jos pasakojimo aplinkybių, nenurodo Migracijos departamento ir teismo nustatytų jos pasakojimo prieštaravimų priežasčių, išsamesnių duomenų apie prašomo suteikti prieglobsčio ir papildomos apsaugos motyvus. Pareiškėjos abstraktūs teiginiai dėl kilmės valstybėje jai tariamai gresiančio pavojaus, savaime, šiuo atveju, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami patvirtinti pareiškėjos pagrįstą baimę patirti savo tėvų persekiojimą kilmės valstybėje.

Šių išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir prieitas išvadas dėl pareiškėjos pasakojimo ir pareiškėjos baimės būti persekiojama.

33. Įvertinusi byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama kilmės valstybėje (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nustačius tai, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjos priklausymo vienai iš grupių su padidinta persekiojimo grėsme. Kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja padarė garbės nusižengimą ir turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojama savo tėvų tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

34. Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai ir papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas arba ji galėtų tokiu būdu būti baudžiama. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėja galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Nustačius, kad kilmės valstybėje vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) provincija) beatodairiškas smurtas siektų tokį aukštą lygį, kad vien dėl buvimo gyvenamojoje vietoje pareiškėjai kiltų grėsmė jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tokių grėsmių pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei nekelia ir individuali pareiškėjos situacija. Dėl šių priežasčių pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą tinkamam. Nors tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie kilmės valstybę, tai savaime nereiškia Migracijos departamento pareigos informaciją rinkti visais pareiškėjos norimais aspektais. Šiuo atveju pareiškėja, nesutikdama su tuo, kad Migracijos departamentas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie kilmės valstybę, nenurodė kitos informacijos, kuri iš esmės prieštarautų Europos prieglobsčio paramos biuro surinktai informacija ir kuri sudarytų pagrindą daryti priešingas išvadas apie pareiškėjos kilmės valstybę ir pareiškėjos individualią situaciją. Nenustatyta, kad Migracijos departamentas turėjo rinkti daugiau papildomų duomenų, nei surinko. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl nepakankamų duomenų surinkimo. Dėl šių priežasties teisėjų kolegija prieina išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi naujausia, aktualiausia ir visapusiška informacija apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje.

36. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl to, kad Migracijos departamentas ir teismas rėmėsi tik rekomendacinio pobūdžio Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie kilmės valstybę, pažymėtina, kad pagal Tvarkos aprašo (2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija) 7 punktą Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Europos prieglobsčio paramos biurą. Europos prieglobsčio paramos biuras buvo įsteigtas tam, kad skaidriu ir nešališku būdu rinktų svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasis visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1276-492/2022). Įvertinusi tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas ir teismas neturėjo remtis ir grįsti savo išvadų, be kita ko, Europos prieglobsčio paramos biuro informacija apie pareiškėjos kilmės valstybę.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo.

38. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. S. A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Gintaras Kryževičius