6d5748ae-e5ea-4e55-95b2-3ff7e6a615c1 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. 2A-110-450/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02174-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. vasario 6 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Romualdos Janovičienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A.

P. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo A. P. ieÅ¡kinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl valstybės teisminių institucijų pareigÅ«nų, teisėjų ir teismų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas A. P. pateikė teismui ieÅ¡kinį praÅ¡ydamas:

1) priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos Respublikos 4 789 540 Eur (71 109 Eur turtinę žalÄ , 1 373 700 Eur negautas pajamas, 1 372 568 Eur palÅ«kanas, 1 972 163 Eur neturtinę žalÄ );

2) pirmosios instancijos teismo civilinėse bylose priimtus sprendimus pripažinti negaliojančiais.

2. IeÅ¡kovas nurodė, kad žalos atsiradimo priežastinis ryÅ¡ys yra siejamas su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo (dabartinis pavadinimas Vilniaus miesto apylinkės teismas) civilinėse bylose Nr. 2-(15)-629/1997, Nr. 2-(6)-259-98, Nr. 2-(2)-2191/1998, Nr. 2-(3)-2482/1999, Nr. 2-(23)-4235/2000, Nr. 2-3877-01/2001, Nr. 2-540-294/2007, Nr. 2-6766-596/2008, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2-2496-433/2011, Nr. 2-3460-819/2013, Nr. 2-29828-466/2013, Nr. 2-23579-592/2014, Nr. 240164-592/2014 teisėjų neteisėtais veiksmais, priimant teismo sprendimus, kurie sukėlė 49 281,31 Lt (14 272,85 Eur) žalos atsiradimÄ , ieÅ¡kovui netekus turto.

Pirmosios instancijos teismas nurodytose civilinėse bylose ieÅ¡kovo akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus Å¡ilumos tinklų“ (vėliau UAB „Vilniaus energija; toliau – Vilniaus energija) naudai už butui (duomenys neskelbtini) (toliau – butas) teikiamas komunalines paslaugas, Å¡ilumÄ ir karÅ¡tÄ vandenį, priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo bendrai 49 281,31 Lt sumÄ . IeÅ¡kovo nuomone, teismas, priimdamas Å¡aliÅ¡kus sprendimus, padarė akivaizdžiÄ ir Å¡iurkščiÄ teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidÄ t. y. iÅ¡ esmės pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.383 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintÄ teisę, kurios pagrindu, energijos pirkimo pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energijÄ naudojančius įrenginius ir nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai yra įrengti energijos apskaitos prietaisai.

3. Pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nėra Vilniaus energijos įvardintas abonentas, t. y. esamo buto savininkas, kuriam bÅ«tų taikomos energijos pirkimo–pardavimo sutarties sÄ lygos. Taigi, ieÅ¡kovas nėra Vilniaus energijos abonentas ar skolininkas, kuriam atsirastų prievolė mokėti nepagristÄ skolÄ , kÄ patvirtina ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8548- 433/2012 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2496-433/2011, kuriais UAB „Naujoji pilaitė“ pareikÅ¡ti ieÅ¡kiniai dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo buvo atmesti. IeÅ¡kovas nurodė, kad pagrindinė žalos atsiradimo priežastis buvo Vilniaus energijos nusikalstami tyčiniai suplanuoti veiksmai (apgaulė), bei pirmosios instancijos teismo teisėjų neteisėti, pasikartojantys (13 nepagrįstų teismo sprendimų) veiksmai, padėję žalai atsirasti, nulemti neatsargumo, nerÅ«pestingumo ir didelio aplaidumo.

4. Teigia, kad ir Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieÅ¡kovo apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimtų Å¡aliÅ¡kų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, nesiėmė visų bÅ«tinų priemonių, visapusiÅ¡kai iÅ¡tirti apeliacinių skundų faktinių ir teisinių pagrindų, bei nepatikrino absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų dėl pažeistos materialinės teisės normų. IeÅ¡kovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas iÅ¡nagrinėtose bylose vengė vertinti pirmosios instancijos teismo teisėjų priimtų sprendimų teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

Apeliacinis teismas be teisinio pagrindo aukščiau išvardintose bylose išdėstė neįtikinamus argumentus. Apeliacinės instancijos teismui be teisinio pagrindo atmetus ieškovo apeliacinius skundus ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo priimtus šališkus sprendimus, iš esmės buvo pažeistos Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 (nuosavybės apsaugos) ir 14 straipsnių (diskriminacijos uždraudimas) nuostatos, dėl ko ieškovui padaryta 27 729,76 Eur žala.

5. IeÅ¡kovas nurodė, kad dėl Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Pirmojo skyriaus prokuroro neteisėtų veiksmų, atsirado nuosavybės teisės į valdomÄ 9,64 ha ploto žemės sklypÄ Biržų rajone, pažeidimas. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismui ikiteisminio tyrimo byloje Nr. ITS-1466-296/2015, tiek ir Vilniaus apygardos teismui baudžiamojoje byloje Nr. 1S-421 -318/2015, pažeidus proporcingumo principÄ (lygybė prieÅ¡ įstatymÄ ), ieÅ¡kovas patyrė 71 109 Eur turtinę žalÄ .

Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2474-803/2016, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-827-516/2016, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3P-127/2017, spręsdami atsakomybės klausimÄ dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame procese, ieÅ¡kovui sukėlė teisinius padarinius, kurie iÅ¡ esmės ir nulėmė 1 373 700 Eur turtinės žalos ir nuostolių atsiradimÄ . Nurodė, kad valstybės valdžios institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėti veiksmai lėmė 1 372 568 Eur žalos ir nuostolių padidėjimÄ .

IÅ¡ viso padarytÄ Å¾alÄ ieÅ¡kovas vertina 4 789 540 Eur suma, įskaitant 1 972 163,00 Eur neturtinę žalÄ .

6. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieÅ¡kinį prašė ieÅ¡kinį atmesti ir nurodė, kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ bei prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį – ieÅ¡kinį atmesti Å¡iuo pagrindu, kadangi nuo ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje iÅ¡vardintų įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais jis grindžia savo reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo, iki ieÅ¡kinio teismui pateikimo praėjo daugiau nei trys metai.

Ieškovas siekia revizuoti įsiteisėjusių teismų sprendimus, tačiau ieškovas negali ginčyti sprendimuose nustatytus faktus. Šioje civilinėje byloje negali būti vertinami įrodymai, nes teismas juos įvertino ir dėl jų pasisakė įsiteisėjusiuose sprendimuose. Klausimas dėl ieškovo pareigos mokėti už buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalinius mokesčius, jau išnagrinėtas kitose bylose. Ieškovo teiginiai dėl teismo neteisėtų veiksmų yra deklaratyvūs, konkrečiai neįvardijami.

Pats ieÅ¡kovas, žinodamas apie pareikÅ¡tÄ skolinį reikalavimÄ , kuris jo nuomone yra neteisėtas, neįrodinėjo bylose kitokių faktų, nei nustatyta įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose. Daugeliu atveju ieÅ¡kovas nesinaudojo apeliacijos teise, neteikė praÅ¡ymų dėl sprendimų už akių peržiÅ«rėjimo. Civilinė byla dėl žalos atlyginimo negali bÅ«ti įsiteisėjusių teismo sprendimų revizija. IeÅ¡kovas neįrodė valstybės deliktinei atsakomybei dėl neteisėtų teismo ar teisėjų veiksmų atsirasti bÅ«tinų sÄ lygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip to reikalauja CK 2.272 straipsnio 2 dalis, todėl nėra pagrindo patenkinti ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 7. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

8. Remdamasis ieÅ¡kovo į bylÄ pateiktais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais, teismas nustatė, kad teismų procesiniais sprendimais iÅ¡ ieÅ¡kovo A. P. buvo priteistos skolos už butui teikiamas komunalines paslaugas, Å¡ilumÄ ir karÅ¡tÄ vandenį.

9. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės nori revizuoti įsiteisėjusius teismo sprendimus kitose civilinėse bylose, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 279 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, Å¡alys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iÅ¡ naujo pareikÅ¡ti teisme tų pačių ieÅ¡kinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, todėl teismo vertinimu, Å¡ioje civilinėje byloje negali bÅ«ti dar kartÄ vertinami įrodymai, dėl kurių teismai pasisakė ir juos įvertino iÅ¡nagrinėtose bylose, kuriose teismo sprendimai įsiteisėję.

10. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės nurodo tik vienÄ motyvÄ , kuris neva pagrindžia, kad sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, t. y. ieÅ¡kovo teigimu, jis neturėjo mokėti komunalinių mokesčių už butÄ , kuriame jis gyveno, adresu (duomenys neskelbtini), nes nebuvo turto savininku. Tačiau klausimas dėl ieÅ¡kovo pareigos mokėti už buto komunalinius mokesčius buvo iÅ¡nagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-827-516/2016.

11. Teismas pažymėjo, kad dalis procesinių sprendimų dėl skolų priteisimo buvo priimti už akių, nors iÅ¡ sprendimų turinio matyti, kad procesiniai dokumentai ieÅ¡kovui buvo įteikti, kita dalis procesinių sprendimų buvo priimta atsakovui dalyvaujant teismo posėdyje. Taigi, kvestionuodamas teismų procesinius sprendimus, žinodamas apie pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinio reikalavimÄ , kuris ieÅ¡kovo vertinimu, buvo neteisėtas, pats ieÅ¡kovas nesiėmė galimybės įrodyti byloje kitokius faktus, nei buvo nustatyti teismų sprendimuose.

12. Teismas vertino, kad ieÅ¡kovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, jog jo nurodytas civilines bylas nagrinėję teismai elgėsi neteisėtai ar padarė klaidų, turėjusių reikÅ¡mės ieÅ¡kovo teisių pažeidimui. Teismo sprendimai yra įsiteisėję, tik keliose bylose ieÅ¡kovas pasinaudojo teise priimtus sprendimus apskųsti apeliacine tvarka. Kaip matyti iÅ¡ nurodytų procesinių sprendimų bylose, teismai nagrinėdami reikalavimus dėl skolų priteisimo iÅ¡ A. P., teisingai vertino faktus, susijusius su jo gyvenimu bute, nors jis ir nebuvo Å¡io buto savininkas, ar nuomininkas, bei nebuvo sudaręs raÅ¡ytinės energijos pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje ieÅ¡kovas neįrodė ne tik civilines bylas nagrinėjusių teismų ar teisėjų neteisėtų veiksmų, bet ir kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų (CK 6.246—6.249 straipsniai), todėl ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .

13. Be to, teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ , nes apie tariamÄ savo teisių pažeidimÄ turėjo sužinoti iÅ¡sprendus bylas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. IeÅ¡kovas praleisto ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinti neprašė ir nenurodė priežasčių, dėl kurių ieÅ¡kinio senaties terminas turėtų bÅ«ti atnaujintas, dėl to teismas reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo, kildinamÄ iÅ¡ neva neteisėtų teismo, kurių procesiniai sprendimai priimti nuo 1997 m. iki 2015 m., veiksmų atmetė ir taikydamas ieÅ¡kinio senatį (CK 1.126 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 14. Apeliantas A. P. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 14.1. Teismas nesilaikė ieÅ¡kinyje suformuluotų teisės normų taikymo ir aiÅ¡kinimo taisyklių, nesivadovavo įstatyme nustatytais turtinės žalos atlyginimo kriterijais, neatsižvelgė į žalos atsiradimo pasekmes ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes bei sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie yra sietini su valstybės valdžios institucijų, teismų diskrecinėmis funkcijomis – vykdyti teisingumÄ . 14.2.

Tiek dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo, tiek dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ir dėl Vilniaus apygardos teismo kaltės, iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose padaryti akivaizdÅ«s ir Å¡iurkÅ¡tÅ«s teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo pažeidimai, susiję su civilinio ieÅ¡kinio priėmimu, teismo sprendimo priėmimu, jo vykdymu, civilinės bylos užbaigimu, nenagrinėjus ieÅ¡kinio. 14.3. PraÅ¡o atsižvelgti į byloje pateiktÄ valstybės įmonės (toliau – VÄ®) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko 2014 m. kovo 10 d. iÅ¡raÅ¡Ä , kuris patvirtina, jog A.

P. nebuvo buto savininkas – energijos vartotojas, kuris pagal ieÅ¡kovų pateiktus ieÅ¡kinius turi atsiskaityti už kito asmens UAB „Dieona” suvartotÄ energijÄ ir Å¡ilumÄ . Teismai piktnaudžiaudami teise ir civilinių teisių gynybos principais, neteisėtai iÅ¡ jo iÅ¡ieÅ¡kojo 27 729 Eur, tokiu bÅ«du ieÅ¡kovui padarydami 4 789 540 Eur žalÄ . 14.4. Kauno apygardos teismas, pažeisdamas materialiosios teisės normas, iÅ¡sprendė ne visus byloje pareikÅ¡tus reikalavimus dėl: 1) 71 109 Eur turtinės žalos; 2) 1 373 700 Eur negautų pajamų; 3) 1 372 568 Eur palÅ«kanų ir 4) 1 972 163 Eur neturtinės žalos; peržengė ieÅ¡kiniu nustatytas ribas; pažeidė Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintÄ teisę į tinkamÄ teismo procesÄ ; nesivadovavo įstatyme nustatytais turtinės žalos atlyginimo kriterijais, neatsižvelgė į žalos atsiradimo pasekmes ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes, dispozityvumo ir betarpiÅ¡kumo principus, pažeidė įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles bei rungimosi principÄ , kurie iÅ¡ esmės galėjo bÅ«ti reikÅ¡mingi, todėl nepagrįstai ieÅ¡kinį atmetė.

15. Atsakovės atstovė atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti ir Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais atsikirtimais: 15.1. Apeliantas skunde nurodo iÅ¡ esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti ieÅ¡kinyje. 15.2. Teismas tinkamai iÅ¡nagrinėjo bylÄ , atsižvelgdamas į atsakovės atstovės atsiliepime nurodytus argumentus, dėl visų ieÅ¡kovo reikalavimų iÅ¡samiai pasisakė sprendime. 15.3.

Apelianto nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ Kauno apygardos teismo sprendimÄ . Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados 16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Dėl faktinių aplinkybių ir apeliacijos objekto 17. Byloje nustatyta, kad 2009 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartimi leista realizuoti Vilniaus miesto savivaldybės teisę, pripažintÄ Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo 1996 m. gegužės 21 d. ir 1997 m. sausio 21 d. sprendimais, iÅ¡ieÅ¡kant pagal vykdomuosius raÅ¡tus teismo priteistÄ skolÄ â€“ 31 554,31 Lt, delspinigius – 11 548,87 Lt, bei skolÄ ir delspinigius – 44 598,37 Lt iÅ¡ UAB „Dieona“ (likviduota), kurios akcininku buvo apeliantas, priklausančio nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Å i nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 3K-3-364/2009). Antstoliui pradėjus iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ UAB „Dieona“ turto, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartimi nustatytas skolininkui likviduotai UAB „Dieona“ priklausančio turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), paprastasis administravimas ir paskirtas administratoriumi UAB „Kitoks sprendimas“ bei nustatytas administratoriaus atlyginimas 1 630 Lt plius PVM kas mėnesį nuo nutarties skirti jį administratoriumi įsiteisėjimo, kurį moka iÅ¡ieÅ¡kotojas Vilniaus miesto savivaldybė, vėliau iÅ¡ieÅ¡kotojui atlyginant Å¡ias iÅ¡laidas iÅ¡ lėšų, gautų administruojant šį turtÄ .

Antstolis V. M., vykdydamas iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , paskelbė UAB „Dieona“ priklausančio turto – buto varžytynes, kurios turėjo vykti 2012 m. lapkričio 22 d., tačiau apeliantas A. P. pateikė skundÄ dėl antstolio veiksmų (civilinė byla Nr. 2-11860-872/2013) bei praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė byla Nr. 2-18941-599/2012). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. nutartimi (civ. byla Nr. 2-18941-599/2012) vykdymo veiksmus sustabdė, todėl pirmosios varžytynės neįvyko.

Ginčo butas parduotas iš varžytynių 2013 m. liepos 26 d.

18. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai (Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas (dabartinis pavadinimas Vilniaus miesto apylinkės teismas), Vilniaus miesto apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas priėmė visÄ eilę kitų sprendimų (1997 m. vasario 3 d. civilinėje byloje Nr. 2-(15)-629/1997; 1998 m. gruodžio 07 d. civilinėje byloje Nr. 2-(6)-259/1998; 1998 m. rugsėjo 29 d. civilinėje byloje Nr. 2-(2)-2191/1998; 1999 m. balandžio 22 d. civilinėje byloje Nr. 2-(3)-2482/1999; 2000 m. gruodžio 14 d. civilinėje byloje Nr. 2-(23)-4235/2000; 2001 m. rugsėjo 10 d. civilinėje byloje Nr. 2-3877-01/2001; 2007 m. sausio 30 d. civilinėje byloje Nr. 2-540-294/2007; 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimÄ už akių civilinėje byloje Nr. 2-6766-593/2008; 2010 m. spalio 6 d. civilinėje byloje Nr. 2-7443-141/2010; 2011 m. rugpjūčio 12 d. civilinėje byloje Nr. 2-2143-433/2011; 2013 m. vasario 22 d. civilinėje byloje Nr. 2-3460-819/2013; 2013 m. spalio 4 d. sprendimÄ už akių civilinėje byloje Nr. 2-29828-466/2013; 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimÄ už akių civilinėje byloje Nr. 2-23579-592/2014; 2015 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-245-881/2015; 2016 m. balandžio 11 d. civilinėje byloje Nr. 2-2474-803/2016), kuriais iÅ¡ apelianto A.

P. priteisė skolas už teiktas komunalines paslaugas, elektrÄ , Å¡ilumÄ ir karÅ¡tÄ vandenį butui (duomenys neskelbtini).

19. Aptariamų faktinių aplinkybių kontekste, svarbu pažymėti, kad apeliantas buvo 2003 m. sausio 23 d. likviduotos UAB „Dieona“ akcininkas ir Vilniaus miesto savivaldybės 2001 m. iÅ¡duoto orderio pagrindu nuolat gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (apelianto gyvenamoji vieta nurodytu adresu deklaruota 1993 m. vasario 2 d.). Å is butas nuo 2002 m. rugsėjo 17 d. iki 2003 m. sausio 23 d. priklausė UAB „Dieona“ – jos iÅ¡registravimo iÅ¡ Juridinių asmenų registro. Ä®monės akcininkai (tarp jų ir apeliantas) turtinių teisių į butÄ UAB „Dieona“ neperėmė.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 26 d. priimto sprendimo, kuriuo atmestas apelianto ieÅ¡kinys dėl žalos, padarytos teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais nagrinėjant ieÅ¡kovo nurodytas civilines bylas, atlyginimo, pagal CK 6.272 straipsnį kaip nepagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. IeÅ¡kovas teismų (teisėjų) veiksmus laiko neteisėtais, dėl jo nuomone, priimtų neteisėtų teismų sprendimų, kuriais priteista iÅ¡ A.

P. skola už teiktas komunalines paslaugas butui, esančiam (duomenys neskelbtini)). Apelianto vertinimu, byloje yra pateikti oficialÅ«s raÅ¡ytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad jis nėra ir nebuvo nurodyto buto savininkas, todėl iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose padaryti akivaizdÅ«s ir Å¡iurkÅ¡tÅ«s teisės aiÅ¡kinimo ir materialinės teisės taikymo pažeidimai, sukėlė jam turtinę ir neturtinę žalÄ (iÅ¡ viso 4 789 540 Eur), kuriÄ jis praÅ¡o atlyginti. Dėl ginčo esmės 21. IÅ¡ apelianto į bylÄ pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad apeliantas savo reikalavimus, inter alia (liet. be kita ko) jam padarytÄ Å¾alÄ , grindžia neteisėtais Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo (dabartinis pavadinimas Vilniaus miesto apylinkės teismas), Vilniaus miesto apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose.

Tačiau, iÅ¡ prie ieÅ¡kinio pridėtų procesinių sprendimų turinio matyti, kad visi apelianto Å¡iuo metu nagrinėjamoje byloje dėstomi argumentai (susiję su teismų priimtais sprendimais dėl įsiskolinimų priteisimo, nepaisant to, jog jis nebuvo ginčo buto savininku), bei apeliaciniame skunde iÅ¡vardinti raÅ¡ytiniai įrodymai (VÄ® Registrų centro Nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡as), apelianto nuomone, patvirtinantys jo pozicijÄ , paties apelianto jau buvo nurodyti ir pateikti teismams, nagrinėjant ankstesnes civilines bylas.

Ä®siteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, teismai yra įvertinę tiek faktines aplinkybes, tiek nurodę faktinį ir teisinį pagrindus, dėl ko A. P. kilo pareiga atlyginti skolÄ už suteiktas komunalines paslaugas konkrečiame bute.

22. Taigi, apeliantas Å¡iuo metu nagrinėjamoje byloje faktiÅ¡kai siekia revizuoti įsiteisėjusius pirmosios instancijos teismo sprendimus, kurių dalies teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti instancine tvarka – iÅ¡nagrinėjus bylas apeliacine tvarka. Kaip buvo minėta, apeliantas pirmosios instancijos teismų teisėjų veiksmus laiko neteisėtais dėl, jo nuomone, priimtų neteisėtų procesinių sprendimų, dėl kurių ieÅ¡kovui buvo padaryta žala. IeÅ¡kovas nurodo, kad teismo (teisėjų) neteisėti veiksmai buvo nulemti neatsargumo, nerÅ«pestingumo ir didelio aplaidumo, priteisiant skolas ne iÅ¡ to asmens, kuris turi atsakyti. IeÅ¡kovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys, kuriomis palikti galioti Å¡aliÅ¡ki pirmosios instancijos teismo sprendimai, padidino jo patirtÄ Å¾alÄ .

23. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovas negali ginčyti teismo nustatytų faktų kitose bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais, nes teismo ir teisėjo procesinius veiksmus gali vertinti tik aukÅ¡tesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ apeliacine ar kasacine tvarka ir konstatuoti, kad priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas ar neteisėtas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 111 straipsniai). Savo ruožtu, teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigÅ«nams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi bÅ«ti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).

Tokie įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali bÅ«ti peržiÅ«rėti ir tuo labiau panaikinti jokiu kitu bÅ«du kaip tik pasinaudojus iÅ¡imtiniu proceso atnaujinimo institutu. Todėl apelianto ieÅ¡kinio reikalavimai atkurti buvusiÄ iki teisės pažeidimo padėtį, panaikinant (pripažįstant negaliojančiais) įsiteisėjusius pirmosios instancijos teismo civilinėse bylose priimtus sprendimus, pirmosios instancijos teismo visiÅ¡kai pagrįstai buvo atmesti. IeÅ¡kovo nesutikimas su konstatuotoms teismų iÅ¡vadomis įsiteisėjusiuose sprendimuose ir sava įrodymų bei aplinkybių interpretacija, nėra ir negali bÅ«ti pagrindu pripažinti teismo (teisėjų) veiksmus, priimant procesinius sprendimus, neteisėtais.

24. Pažymėtina, kad apeliantas, savo skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , be bendro pobÅ«džio deklaratyvių pareiÅ¡kimų, jog tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas neva užkirto keliÄ Ä¯ teisingÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ ir pažeidė ieÅ¡kovo teisę į veiksmingÄ teisinę gynybÄ , nepateikė jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmiau nurodytos teismo iÅ¡vados teisingumÄ . Vien ta aplinkybė, kad apelianto netenkina Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendime iÅ¡samiai aptarti pirmosios instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai, ar jo nuomonė, kad teismai iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose neįvertino apelianto dėstomų argumentų svarumo, nesudaro teismui teisėto pagrindo nesivadovauti kertiniu civilinio proceso ir apskritai teisinės valstybės principu, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo iÅ¡spręstas Å¡alių ginčas, įgyja res judicata galiÄ â€“ t. y.

Å¡alių ginčas yra iÅ¡spręstas galutinai ir negali bÅ«ti revizuojamas. BÅ«tinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs kad Å¡is principas yra vienas iÅ¡ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ laikymosi sÄ lygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimÄ byloje E. prieÅ¡ LietuvÄ ).

25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, atitinkamame proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutÄ , nustatymas taip pat reiÅ¡kia, jog neįmanoma visiÅ¡kai iÅ¡vengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viskÄ , teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę jÄ padaryti.

PrieÅ¡ingu atveju bÅ«tų paneigta asmens teisė į teisingÄ teismÄ ir kad dėl jo bÅ«tų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

26. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas Å¡ioje byloje neįrodė ir civilinės atsakomybės valstybei taikymo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį sÄ lygų.

27. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlygina valstybė visiÅ¡kai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintÄ deliktÄ , gali bÅ«ti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas praÅ¡o tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktikÄ ieÅ¡kovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobÅ«džio žalÄ , tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalÄ (nuostolius).

Neįrodžius bent vienos iÅ¡ nurodytų atsakomybės sÄ lygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

28. Kaip iÅ¡aiÅ¡kinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal Å¡iÄ Ä¯statymo normÄ valstybės pareiga atlyginti žalÄ atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sÄ lygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryÅ¡ys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali bÅ«ti konstatuota padarius akivaizdžiÄ ir Å¡iurkščiÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo klaidÄ ; sprendžiant teisėjo kaltės klausimÄ , bÅ«tina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimÄ , ne tik aiÅ¡kiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje bÅ«tų pasielgęs kitaip.

Asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobÅ«džio žalÄ , tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalÄ (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iÅ¡ nurodytų atsakomybės sÄ lygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

29. Kasacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iÅ¡ įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylÄ dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumÄ , kaip civilinės atsakomybės sÄ lygÄ , turi nustatyti, ar ieÅ¡kovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiÅ¡kia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavaliÅ¡kas, priimtas ignoruojant (Å¡iurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiÅ¡kiÄ , nusistovėjusiÄ teismų praktikÄ .

Jokiais atvejais ieÅ¡kinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iÅ¡ įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali bÅ«ti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieÅ¡kinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

Nors nurodyta teisės aiškinimo taisyklė suformuluota byloje, kurioje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu klausimas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši taisyklė aktuali ir nagrinėjamoje byloje, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės reglamentavimas teismo neteisėtų veiksmų aspektu nenumato kitokių valstybės civilinės atsakomybės taikymo taisyklių ar apribojimų.

30. Taigi, pagal kasacinio teismo praktikÄ , aplinkybė, kad žala yra kildinama iÅ¡ įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, savaime nėra pagrindas ieÅ¡kinį atmesti / nekonstatuoti teismo neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, bylÄ dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumÄ , kaip civilinės atsakomybės sÄ lygÄ , turi nustatyti, ar ieÅ¡kovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiÅ¡kia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavaliÅ¡kas, priimtas ignoruojant (Å¡iurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiÅ¡kiÄ , nusistovėjusiÄ teismų praktikÄ .

31. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju apeliantas teismų sprendimų neteisėtumÄ iÅ¡ esmės grindžia tik vienu konkrečiu argumentu, kuris neva pagrindžia, kad sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, t. y., kad apeliantas neturėjo mokėti komunalinių mokesčių už butÄ , kuriame jis gyveno, adresu (duom,enys neskelbtini), nes nebuvo turto savininku. Klausimas dėl apelianto pareigos mokėti už ginčo buto komunalinius mokesčius buvo iÅ¡nagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-827-516/2016.

Kiti apelianto nurodyti argumentai dėl neva teismo (teisėjų) padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimų yra abstraktaus pobūdžio ir nedetalizuoti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismų, nagrinėjusių nurodytas bylas, atliktu įrodymų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, bei nepasitenkinimas galutiniais išnagrinėtų bylų rezultatais, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo ir (ar) teisėjų veiksmų.

Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, dalis procesinių sprendimų dėl skolų priteisimo buvo priimti už akių, nors iš sprendimų turinio matyti, kad procesiniai dokumentai buvo įteikti apeliantui, tačiau apeliantas neprašė jų peržiūrėti. Nurodytina, kad dalis procesinių sprendimų buvo priimta A. P. dalyvaujant teismo posėdyje. Nagrinėjamojoje byloje apeliantas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad nurodytas civilines bylas nagrinėję teismai (teisėjai) elgėsi neteisingai ar padarė klaidų, turėjusių reikšmės apelianto teisių pažeidimui.

Apelianto nurodytos bylos išspręstos, sprendimai šiose bylose įsiteisėję. Pažymėtina, kad tik keliose bylose apeliantas pasinaudojo teise priimtus sprendimus apskųsti apeliacine tvarka. Kaip matyti iš aptartų procesinių sprendimų bylose, teismai nagrinėdami bylas dėl skolų priteisimo iš A. P., vertino faktus, susijusius su jo gyvenimu bute, nors jis nebuvo nei buto savininkas, nei nuomininkas, ir nebuvo sudaręs rašytinės paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties. Savo ruožtu, teisėjų kolegija nurodo, jog aplinkybė, kad nagrinėtų bylų rezultatai nepalankūs apeliantui ir sukelia jam nepriimtinų bei skaudžių teisinių padarinių, savaime nelemia ir nepagrindžia teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo, ar įrodymų vertinimo.

Todėl konstatuotina, kad apeliantas neįrodė teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygų. Vien apeliantui nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad jo nurodytose civilinėse bylose buvo padarytos akivaizdžios ir Å¡iurkščios teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo klaidos, kurioms esant gali bÅ«ti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės.

32. Apeliantui neįrodžius neteisėtų teismų ir (ar) teisėjų veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime iÅ¡dėstytais motyvais dėl kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų (be kita ko žalos fakto ir dydžio nepagrįstumo), plačiau dėl jų nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys pagrįstai atmestas ir dėl to, kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kurio neprašė atnaujinti. AtsakovÄ atstovaujantis atstovas prašė taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagÄ , pagrįstai konstatavo, jog ieÅ¡kovas apie tariamÄ savo teisių pažeidimÄ turėjo sužinoti įsiteisėjus teismų sprendimams, kurie priimti nuo 1997 iki 2015 metų, tačiau ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį teismui pareiÅ¡kė 2018 m. lapkričio 21 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kinį ir Å¡iuo pagrindu – ieÅ¡kovas yra praleidęs ieÅ¡kinio senatį (CK 1.126 straipsnis).

34. Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, jog ieÅ¡kovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sÄ lygų, taip pat reikalavimus (dėl žalos atlyginimo kildino iÅ¡ galimai neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų, kurių procesiniai sprendimai priimti nuo 1997 iki 2015 metų), t. y. ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė praleidęs ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir neprašė jo atnaujinti.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kinį, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino kilusiam ginčui aktualias materialinės teisės ir procesinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjos Romualda Janovičienė Asta Radzevičienė Egidija Tamošiūnienė