2021-03-31 Nr. AB-7170-3-61-3-03645-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2765-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03645-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Laisvės atėmimo vietų ligoninė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (G. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U-27 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjui išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą Europos Sąjungoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad gimė ir visą laiką gyveno Lietuvoje, kur gyvena ir jo sūnus, broliai ir seserys. Pareiškėjo niekas nesieja su jokia užsienio valstybe. Pirmąjį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gavo 1996 m. gruodžio 18 d., paskutinis ilgalaikio gyventojo leidimas buvo išduotas 2009 m. gruodžio 18 d. ir galiojo iki 2014 m. gruodžio 18 d. Pareiškėjas 2020 m. liepos 28 d. Departamentui pateikė prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, teigė, kad jis nėra agresyvus, nevartoja smurto prieš žmones, yra ramus, turi draugų, su Laisvės atėmimo vietų ligoninės personalu ir su kitais nuteistaisiais sutaria gerai. Departamentas neturi pagrindo laikyti pareiškėją recidyvistu.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 12 d. gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) raštą Nr. 5-S-10749, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei – pareiškėjas buvo septynis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Departamento teigimu, pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, pagrįsta nustatytais faktais – pareiškėjas sistemingai buvo teisiamas už įvairias nusikalstamas veikas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigose, šiuo metu taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę, laikomas recidyvistu, paskirtos bausmės nedarė įtakos jo elgsenai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo elgesys ateityje pasikeis. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, nors ir yra ilgalaikiai, nevertintini kaip itin stiprūs (pareiškėjas neturėjo ilgalaikių darbo ryšių, nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos narius – sutuoktinę, nepilnamečius vaikus), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos Respubliką tiek, kad galėtų naudotis ilgalaikio gyventojo statusu, todėl leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra proporcinga ir būtina priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką pasiekti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą palaikė pareiškėjo skundo reikalavimus, prašė jo skundą tenkinti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. B. skundą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Nr. LT6224568, galiojusį iki 2014 m. rugsėjo 18 d.; pareiškėjas 2020 m. liepos 28 d. Departamentui pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo; Departamentas 2020 m. rugpjūčio 12 d. gavo Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei; Departamentas, 2020 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (15/5-5)24U-27 panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Nr. LT6224568.

8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 105 punktu, atsižvelgęs į Policijos departamento išvadoje apie pareiškėją pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų, paskirtos bausmės nedarė įtakos jo elgsenai, negalima pagrįstai teigti, kad jo elgesys ateityje keisis ir kad jis nedarys naujų teisės pažeidimų, todėl Departamentas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog tam, kad pareiškėjas būtų laikomas recidyvistu, nereikia teismo pripažinimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 str. 1–2 d.).

III. 9. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

10. Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į susiklosčiusią situaciją, aplinkybes įvertino formaliai ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pasak pareiškėjo, bausmę už padarytus nusikaltimus jis atliko (ir atlieka šiuo metu), už smurtinius nusikaltimus nebuvo teistas. Būdamas įkalinimo įstaigoje pareiškėjas negali kelti grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas pažymi, jog netekęs ilgalaikio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, jis negali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Be to, Departamentas negalės pareiškėjo deportuoti, nes pareiškėjas visą gyvenimą gyveno Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pažymi, kad pareiškėjas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo į Departamentą nėra kreipęsis, apeliacinį skundą prašo atmesti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-27, kuriuo atsakovas nutraukė pareiškėjo – asmens be pilietybės G. B. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. LT LT6224568, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų, paskirtos bausmės nedarė įtakos jo elgsenai, todėl negalima pagrįstai teigti, kad jo elgesys ateityje keisis ir kad jis nedarys naujų teisės pažeidimų.

15. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad teismas neįsigilino į susiklosčiusią situaciją ir aplinkybes įvertino formaliai, pažymi, jog būdamas įkalinimo įstaigoje negali kelti grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

16. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.), kuriame nustatyta, kad užsieniečiu yra laikomas asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios (2 str. 32 d.); kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta (2 str. 11 d.). Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai (3 str. 1 d.). Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje numatytu atveju (53 str. 1 d. 9 p.). Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiams, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išsaugoma teisė įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. gruodžio 31 d., jeigu duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose.

17. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog ne Lietuvos Respublikos piliečiams (tiek kitos valstybės piliečiams, tiek asmenims be pilietybės), iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduodami atskiru pagrindu – tokie asmenys teisę įgyti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išsaugojo iki 2004 m. gruodžio 31 d. Taip pat pažymėtina, kad iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu, t. y. nuolat, gyvenančių Lietuvos Respublikoje ir neturinčių pilietybės asmenų kilmės valstybė pagal Įstatymo 2 straipsnio 11 dalį yra Lietuvos Respublika.

18. Įvertinus specifinį Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindą bei su jo taikymu susijusias faktines aplinkybes, t. y. kad leidimai nuolat gyventi šiuo pagrindu išduodami ne naujai iš kitų valstybių į Lietuvą atvykstantiems, o joje faktiškai nuolat iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvenantiems asmenims, taip pat tai, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui, kuris yra asmuo be pilietybės, tačiau yra gimęs bei visą laiką gyveno ir gyvena Lietuvoje, ir kurio kilmės valstybe dėl to yra laikoma būtent Lietuvos Respublika, minėtu pagrindu jau išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra taikomas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punktas, pagal kurį leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

19. Pažymėtina, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatos tikslas iš esmės yra užkirsti kelią į Lietuvos Respubliką atvykti ir joje nuolat apsigyventi užsieniečiams, kurie, be kita ko, gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, o tokiems asmenims vis dėlto atvykus ir apsigyvenus Lietuvos Respublikoje – grąžinti juos į užsienio valstybę (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.) ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.). Todėl šios teisės normos taikymas pareiškėjui neatitinka ja įtvirtinto reguliavimo paskirties. Kaip minėta, pareiškėjas nėra atvykęs iš kitos Europos Sąjungos ar trečiosios šalies, priešingai – jis yra gimęs, visą laiką gyveno ir gyvena Lietuvoje, tačiau neturi Lietuvos Respublikos ar kokios nors kitos valstybės pilietybės, todėl 1996 m. gruodžio 18 d. jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas kitu nei užsieniečiams, atvykstantiems iš užsienio valstybių, pagrindu, susiklosčius specifinėms istorinėms aplinkybėms (Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę), o pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar grąžinimo į užsienio valstybę klausimas šiuo atveju nėra sprendžiamas. Todėl, panaikinus pareiškėjui dar 1996 m. gruodžio 18 d. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (kuris, kaip matyti iš bylos aplinkybių, ne kartą buvo keičiamas (tęsiamas) nevertinant ankstesnių pareiškėjo teistumų), susiklostytų situacija, kad Lietuvos Respublikoje, kurioje gimė, visą laiką gyveno, kuri yra laikoma jo kilmės valstybe ir į kurios politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą pareiškėjo integraciją implicitiškai patvirtina Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, pareiškėjas gyventų neteisėtai, o tai būtų neteisinga iš esmės, pažeistų pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir nepagrįstai apribotų galimybes įgyvendinti bei ginti bet kokias savo teises ir (ar) teisėtus interesus.

20. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareigą asmenis be pilietybės aprūpinti dokumentais ar pažymėjimais, valstybėms, kurių teritorijoje tokie asmenys be pilietybės gyvena, nustato 1954 m. rugsėjo 28 d. Konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso.

21. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas skundžiamu Sprendimu nepagrįstai pareiškėjui pritaikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatas ir panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o tai yra pagrindas panaikinti Sprendimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo įpareigoti Departamentą pareiškėjui išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą Europos Sąjungoje, tačiau teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo atitinkamoje srityje, o tik sprendžia ginčus dėl teisės. Teismo veikla išsprendžiant vykdomosios valdžios institucijai priskirtus klausimus nebūtų suderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių atskyrimo principu.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinamas pirmosios instancijos teismo, kuris netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, spendimas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Departamento Sprendimą bei įpareigojant Departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo išnagrinėti iš naujo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U-27 ir įpareigoti pareiškėjo G. B. (G. B.) prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo nagrinėti iš naujo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė