2017-12-12 Nr. AB-23241-3-61-3-04039-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2237-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04039-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.2.3.2;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) sprendimą Nr. 22-207; 2) įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Lukiškių TI-K administracijos ir pareigūnų padarytų teisės pažeidimų, pažeistų jo teisių ir neteisėto laisvės atėmimo; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją dėl neveikimo atlyginti padarytą turtinę žalą, grąžinant nusavintus, paštu siųstus grynuosius pinigus (50 Eur); 4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 3 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 36–43).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2015 m. kovo 27 d. Lukiškių sveikatos priežiūros tarnybą informavo, jog serga sunkios formos cukriniu debetu, yra priklausomas nuo insulino injekcijų ir gydymui yra paskirti kompensuojami insulinai bei cukraus kiekio kraujyje nustatymui diagnostinės juostelės. Pareiškėjas pažymėjo, jog pataisos įstaiga nurodė, kad tokių insulininių preparatų neturi, todėl pasiūlė naudoti kitus ir nurodė, kad cukraus kiekį kraujyje galės tikrinti tik kartą per mėnesį. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl sveikatos priežiūros tarnybos aplaidumo be gyvybiškai svarbių medikamentų jam teko būti nuo 2015 m. balandžio 6 d. vakaro iki 2015 m. balandžio 9 d. pietų. Sūnus jam pristatė reikalingus medikamentus, kuriuos jis naudojo iki išleidimo iš kalinimo įstaigos, tačiau išleidžiant jam nebuvo grąžinti likę medikamentai (insulino 6 vnt.). Pareiškėjas teigė, kad įstaiga nesiėmė būtinų priemonių užtikrinti jo sveikatos priežiūrą ir aprūpinti gyvybiškai būtinais medikamentais. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 17 d. gavo jam adresuotą laišką, kuris prieš įteikimą buvo tikrinamas ir kuriame buvo aptikta 50 Eur. Šie pinigai turėjo būti pervesti į jo kalinimo įstaigoje esančią sąskaitą, tačiau apie priimtą sprendimą dėl grynųjų piniginių lėšų panaudojimo ar saugojimo Lukiškių TI-K jo neinformavo. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės parą laiko neteisėtai buvo atimta jam laisvė. Pareiškėjas taip pat teigė, jog jo prašymai ir skundai įstatymų nustatyta tvarka nebuvo registruojami ir nagrinėjami. Pareiškėjas reiškė pretenziją kalinimo įstaigos pareigūnams dėl to, kad apie paleidimą iš įstaigos sužinojo tik jau vedamas į išleidimo boksą, taip pat nebuvo informuotas apie daiktų ir dokumentų susigrąžinimo tvarką, suimtųjų teises, draudimus ir dienotvarkę. Kalėjimų departamentas ir Lukiškių TI-K administracija bei įstaigai pavaldūs pareigūnai, naudodamiesi tarnybine padėtimi, savo veikimu ir neveikimu grubiai pažeidė teisės aktus reglamentuojančius suimtųjų teises bei teisėtus interesus. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K administracijos pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu buvo neteisėti, todėl prašo priteisti 3 000 Eur neturinės ir 50 Eur turtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 48–52) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui atvykus į kalinimo įstaigą, 2015 m. kovo 27 d. buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra, kurios metu nuteistasis informavo, kad serga cukriniu debetu ir kad insulino jam užteks iki 2015 m. balandžio 6 d., o diagnostinių juostelių cukraus kiekyje matuoti – iki gegužės mėnesio. 2015 m. kovo 31 d. pareiškėjas lankėsi pas šeimos gydytoją. Po šio apsilankymo buvo rekomenduota gydytojo endokrinologo konsultacija planine tvarka Laivės atėmimo vietų ligoninėje, tą pačią dieną buvo užsakytas ir gautas insulinas, todėl teiginiai, kad pareiškėjas keletą dienų buvo be medikamentų, neatitinka tikrovės. 2015 m. balandžio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo artimiesiems perduoti namuose likusias diagnostines juosteles. 2015 m. gegužės 5 d. pareiškėjo sūnus kartu su juostelėmis perdavė ir insuliną (2 dėžutes).

Pareiškėjas, išeidamas į laisvę, nei žodžiu, nei raštu neinformavo sveikatos priežiūros specialistų dėl likusio insulino grąžinimo. Atsakovas pažymėjo, kad šie medikamentai yra saugomi Sveikatos priežiūros tarnyboje, į kurią pareiškėjas gali kreiptis dėl jų grąžinimo. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjui siųstame voke aptikti pinigai buvo įdėti į suimtojo A. N. neliečiamąją sąskaitą bei apie rastus pinigus informuotas suimtojo A. N. ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis pareigūnas. Dėl rastų pinigų buvo priimtas sprendimas, tačiau apie priimtą sprendimą atsakovas duomenų neturi.

Lukiškių TI-K akcentavo, jog 2015 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi paskirtas dviejų mėnesių terminas baigėsi 2015 m. gegužės 21 d., todėl pareiškėjas šią dieną ir buvo paleistas iš Lukiškių TI-K. Atsakovas teigė, kad iš būrio viršininkų vedamų žurnalų įrašų matyti, kad pareiškėjas siuntė tris registruotus laiškus advokatei G. Šimkutei, vieną registruotą laišką – Vilniaus apygardos prokuratūrai, du kartus kreipėsi į administraciją su rašytiniais prašymais, skundais, pareiškimais adresuotais direktoriui.

Daugiau pareiškėjo rašytų prašymų, skundų, pareiškimų įstaigos direktorius nėra gavęs. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui išeinant į laisvę, kalinimo įstaiga nebuvo gavusi pareiškėjo prašymo leisti pranešti telefonu artimiesiems apie paleidimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nurodė nekonkrečius, abstrakčius, deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime (b. l. 122–124) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. birželio 9 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų ir sprendimų. Kalėjimų departamentas persiuntė šį skundą pagal kompetenciją nagrinėti Lukiškių TI-K direktoriui. Neskųsdamas priimto Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 22-207 Kalėjimų departamento direktoriui, pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnyje nustatyto privalomos pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Akcentavo, jog valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK ) 6.271 straipsnis) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, aplinkybių, kurios paliudytų apie jam padarytą neturtinę žala, nedetalizavo.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. N. skundo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą, skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 22-207 nutraukė, o skundo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turtinę žalą kildino iš to, jog Lukiškių TIK neteisėtai pasisavino jam paštu siųstus grynuosius pinigus (50 Eur). 2015 m. balandžio 17 d. 1 d. įsakymu Nr. R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) VII skyriaus 38 punktas (aktuali redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) numato, kad suimtajam atsiųstas laiškas prieš jį įteikiant suimtojo akivaizdoje atplėšiamas ir neskaitant patikrinamas, ar jame nėra daiktų ir reikmenų, kuriuos suimtiesiems draudžiama turėti. Iš 2015 m. birželio 19 d. Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymos Nr. 24-3954 matyti, kad tikrinant laišką, pareiškėjo akivaizdoje voko viduje buvo aptikta 50 Eur kupiūra (b. l. 98). Šie pinigai buvo įdėti į pareiškėjo neliečiamąją sąskaitą. Kadangi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių III skyriaus 14 punktas numato, jog apie paimtus iš suimtojo pinigus, vertybinius popierius, vertingus daiktus bei kitus daiktus ir reikmenis tardymo izoliatoriaus administracija raštu informuoja ikiteisminiam tyrimui vadovaujantį ar jį atliekantį prokurorą arba teismą, kurio žinioje yra byla, todėl Lukiškių TI-K apie rastus pinigus 2015 m. balandžio 17 d. Tarnybiniu pranešimu (b. l. 99) informavo pareiškėjo ikiteisminiam tyrimui vadovaujantį pareigūną, kad dėl rastų pinigų būtų priimtas atitinkamas sprendimas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjo ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis pareigūnas būtų priėmęs vienokį ar kitokį sprendimą dėl 2015 m. balandžio 17 d. voke rastų pinigų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neatliko, elgėsi tinkamai, taip kaip numato teisės aktai, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo Lukiškių TI-K administraciją dėl neveikimo atlyginti padarytą turtinę žalą, grąžinant nusavintus paštu siųstus grynuosius pinigus (50 Eur), atmetė.

9. Dėl pareiškėjo suėmimo metu Lukiškių TI-K administracijos ir pareigūnų neveikimo bei dėl netinkamo aprūpinimo būtinais medikamentais pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, todėl, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, skundo aplinkybių dėl žalos atlyginimo sveikatai nenagrinėjo.

10. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentą teisės aktų garantuotos ir nepateiktos informacijos apie laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir taikomus draudimus, teismas nustatė, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo pasirašytinai supažindintas su dienotvarke bei vidaus tvarkos taisyklėmis (b. l. 60). Iš į bylą pateiktų Suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnalo matyti, kad 2015 m. balandžio 14 d. ir 2015 m. balandžio 24 d. pareiškėjas pakartotinai buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu (toliau – ir SVĮ), Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, Suimtųjų elgesio taisyklėmis, patvirtintomis 2015 m. gegužės 7 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-110, ir šiuose teisės aktuose numatyta tvarka bei suimtųjų teisėmis ir pareigomis (b. l. 62, 66), todėl pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuose tvarka ir sąlygomis, teisėmis, pareigomis bei taikomais draudimais, pirmosios instancijos teismas atmetė.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu reagavimu ir neveikimu dėl rašytų ir pateiktų skundų, teismas nurodė, jog Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių VII skyriaus 43 punktas numato, jog suimtieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia tardymo izoliatoriaus direktoriaus paskirtam administracijos darbuotojui. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. kovo 26 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 24 d. (b. l. 53, 54). Žurnalų įrašais nustatyta, kad pareiškėjas siuntė tris registruotus laiškus advokatei G. Šimkutei, vieną registruotą laišką – Vilniaus apygardos prokuratūrai (b. l. 68, 73, 78), du kartus kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su rašytiniais prašymais, skundais (b. l. 60, 71, 76), į kuriuos buvo pareiškėjui įteikti atsakymai, t. y. 2015 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. 99-717 (b. l. 79) bei 2015 m. gegužės 28 d. raštas Nr. 96-1402 (b. l. 81). Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad įstaigoje būtų registruota daugiau pareiškėjo prašymų, skundų ar pareiškimų, todėl pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K pareigūnai netinkamai reagavo į jo rašytus ir pateiktus prašymus (skundus), nepriimtus sprendimus ir kt., laikė deklaratyviais, nepagrįstais jokiais įrodymais ir juos atmetė.

12. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, susijusius su asmeninių medikamentų nusavinimu, dėl išleidimo metu atimtos teisės paskambinti artimiesiems, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 23 d. Lukiškių TI-K direktoriui pateikė prašymą dėl leidimo artimiesiems perduoti diagnostines juosteles (b. l. 58). 2015 m. gegužės 5 d. pareiškėjo sūnus V. N. parašė prašymą leisti perduoti pareiškėjui ne tik diagnostines juosteles, bet ir insulinus (b. l. 59). Iš Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. birželio 19 d. pažymos Nr. 24-3961 matyti, kad iki pareiškėjo išėjimo į laisvę dienos, t. y. 2015 m. gegužės 21 d., pareiškėjui 2015 m. gegužės 8 d. ir 2015 m. gegužės 18 d. buvo pateikti du penai ins. Apidra ir du penai ins. Lantus (b.l. 88). Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas, išeidamas į laisvę, nei žodžiu, nei raštu neinformavo medicinos specialistų dėl likusių medikamentų (insulino) grąžinimo (b. l. 88). Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. 24-6245 nurodyta, kad šiuo metu likusieji pareiškėjo medikamentai yra saugomi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir kad pareiškėjas dėl medikamentų grąžinimo gali kreiptis į šią įstaigą (b. l. 56). Atsižvelgęs tai, teismas sprendė, kad institucija pareiškėjo teisių nepažeidė ir jokių neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu neatliko, todėl pareiškėjo argumentą dėl jo asmeninių medikamentų nusavinimo atmetė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginį, kad buvo atimta iš jo teisė paskambinti artimiesiems ir pranešti apie jo išleidimą į laisvę, kadangi duomenų, jog A. N. būtų pateikęs Lukiškių TI-K administracijai prašymą dėl leidimo paskambinti giminaičiams, kuris pagal teisinį reglamentavimą yra privalomas, byloje nėra.

13. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentą dėl neteisėto laisvės apribojimo, teismas atkreipė dėmesį, jog iš į bylą pateiktos 2015 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties matyti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 121, 122, 123 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 125 ir 130 straipsniais, pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo sulaikymo dienos, t. y. nuo 2015 m. kovo 21 d. (b. l. 129–130). 2015 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – nebuvo pratęsta (b. l. 131–132). Pastarąją nutartį Lukiškių TI-K administracija gavo 2015 m. gegužės 20 d. (b. l. 55). Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi pareiškėjui skyrė kardomąją priemonę – suėmimą dviems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo sulaikymo dienos, t. y. 2015 m. kovo 21 d., teismo vertino, kad paskirtas dviejų mėnesių terminas baigėsi 2015 m. gegužės 21 d. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad būtent 2015 m. gegužės 21 d. pareiškėjas ir buvo paleistas (b. l. 53), taip pat ir Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 29 d. pažyma Nr. 99-717 pareiškėjas buvo informuotas, jog jis bus paleistas būtent 2015 m. gegužės 21 d. (b. l. 79). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš kalinimo įstaigos buvo paleistas nepažeidžiant terminų.

14. Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 22-207, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 9 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų (b. l. 125–127). Kalėjimų departamentas persiuntė pareiškėjo skundą pagal kompetenciją nagrinėti Lukiškių TI-K direktoriui (b. l. 14). Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas, prieš kreipiantis į teismą dėl Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 22-207 panaikinimo, būtų pasinaudojęs išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, numatyta BVK 183 straipsnyje. Nenustatęs, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo tvarka, bylos dalį dėl atsakovo Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 22-207 panaikinimo teismas nutraukė. Dėl reikalavimo įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti Lukiškių TI-K patikrinimą teismas sprendė, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti Lukiškių TIK 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 22-207, todėl, nepanaikinus skundžiamo administracinio akto, nėra pagrindo vertinti ir tenkinti šio pareiškėjo skundo reikalavimo.

III. 15. Pareiškėjas A. N. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–10), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują: 1) pripažinti Lukiškių TI-K administracijos 2015 m. liepos 9 d. pranešimą Nr. 22-207 informaciniu pranešimu, neatitinkančiu individualaus administracinio akto reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –ir VAĮ) 8 straipsnį; 2) panaikinti Lukiškių TI-K administracijos 2015 m. liepos 9 d. pranešimą Nr. 22-207; 4) įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Lukiškių TI-K administracijos ir pareigūnų padarytų teisės pažeidimų; 5) įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją atlyginti pareiškėjui padarytą turtinę žalą, gražinant jam paštu siųstus grynuosius pinigus (50 Eur); 6) iš atsakovų solidariai priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo prašymus priteisti į atsakovo Lukiškių TI-K pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (28 Eur žyminis mokestis su 2,32 Eur banko mokesčiu) ir išaiškinti suėmimo terminų skaičiavimo ir paleidimo iš tardymo izoliatorių vykdymo tvarkas, numatytas BPK 100 straipsnio 3 ir 5 dalyse, BVK 180 straipsnio 1 ir 2 dalyse, SVĮ 46 straipsnyje, 48 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

16. Pareiškėjas teigia, jog, nagrinėdamas paštu siųstų grynųjų pinigų nusavinimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius prieštaringus duomenis, t. y. teismas neatsižvelgė, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Lukiškių TI-K pareigūnų surašytų tarnybinių pranešimų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam pareigūnui, Lukiškių TI-K administracijai bei Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos surašytos pažymos laiko atžvilgiu. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesiaiškindamas ir netirdamas priežasties, kodėl nebuvo priimtas ikiteisminiam tyrimui vadovavusio pareigūno sprendimas dėl voke rastų grynųjų pinigų, pažeidė objektyvaus ir visapusiško įrodymų tyrimo principus.

17. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K administracijos ir pareigūnų neveikimo pareiškėją netinkamai aprūpinant būtinaisiais medikamentais, netinkamai nagrinėjo ir pritaikė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog skundu nebuvo skundžiami Laisvės atėmimo vietų ligoninės personalo veiksmai. Pareiškėjas skundė Lukiškių TI-K neveikimą, t. y. pareiškėjui reikalingų medikamentų nesuteikimą. Lukiškių TI-K personalas iki 2015 m. balandžio 9 d. (3 dienas) nesuteikė pareiškėjui gyvybiškai svarbių medikamentų.

18. Teismas dėl teikiamos informacijos apie laikymo Lukiškių TI-K tvarką ir sąlygas nesivadovavo SVĮ 13 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis. Pareiškėjas pažymi, kad dviejų mėnesių suėmimo metu Lukiškių TI-K, jam gyvenant keturiose gyvinamosiose kamerose, nei vienoje gyvenamojoje kameroje nebuvo vykdomi SVĮ 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti reikalavimai, t. y. Lukiškių TI-K pareigūnai vengė teikti prašomą informaciją, todėl pareiškėjas nebuvo informuotas apie teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus, dienotvarkę, o taip pat apie įstaigos parduotuvėje galimų įsigyti prekių sąrašus bei šių prekių įsigijimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tik Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytais duomenimis, formaliai išnagrinėjo bylą ir nesigilino į kitas bylos aplinkybes.

19. Pareiškėjo nuomone, teismas, pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K administracijos ir darbuotojų padarytų pažeidimų priimant skundus ir prašymus, juos nagrinėjant ir teikiant informaciją, apie priimtus sprendimus ir nurodydamas Tardymo izoliatorių taisyklių VII skyriaus 43 punktą, priimtame sprendime tik išdėstė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktus duomenis. Pateiktų duomenų nevertino kitų dokumentų atžvilgiu, o skunde išdėstytų aplinkybių ir pateiktuose dokumentuose esančių prieštaravimų netyrė. Šią skundo dalį teismas atmetė kaip deklaratyvią, nepagrįstą jokiais įrodymais, tačiau nenurodė objektyvių atmetimo argumentų ir motyvų.

20. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl asmeninių medikamentų nusavinimo ir išleidimo metu atimtos teisės paskambinti artimiesiems, tik formaliai pasisakė, kad tokių pareiškėjo prašymų byloje nėra, išdėstė teisės normas, tačiau šio klausimo iš esmės nenagrinėjo. Teismas nerinko ir neišreikalavo duomenų, kada pareiškėjui buvo pranešta apie jo paleidimą, kiek buvo duota laiko susirinkti asmeninius daiktus, kiek laiko užtruko išleidimo dokumentų pildymas ir kada buvo išleistas iš Lukiškių TI-K.

21. Nagrinėdamas argumentus dėl neteisėto laisvės apribojimo, teismas neteisingai išaiškino BVK 100 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas dėl suėmimo terminų skaičiavimo: pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K administracija, jo atžvilgiu neteisėtai taikydama laisvės atėmimą ilgiau nei numatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, grubiai pažeidė BVK 180 straipsnio 1 ir 2 dalies, SVĮ 46 straipsnio bei 48 straipsnio 2 dalies, BPK 100 straipsnio 5 dalies ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 139 punkto reikalavimus, reglamentuojančius suėmimo terminus ir suimtojo paleidimo tvarką, o taip pat kitus teisės aktus, garantuojančius žmogaus teises ir laisves.

22. Teismas nevisiškai ir netinkamai išnagrinėjo skundžiamus tiek Lukiškių, tiek Kalėjimų departamento veiksmus nagrinėjant pareiškėjo skundus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Kalėjimų departamentas, persiųsdamas skundą nagrinėti Lukiškių TI-K administracijai, kurios veiksmai ir neveikimas buvo skundžiami, pažeidė VAĮ 23 straipsnio 5 dalies reikalavimą.

23. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (II t., b. l. 40–42).

24. Atsakovas teigia, kad civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 atsiranda esant tam tikroms sąlygoms, t. y. neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui ir žalai. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog, nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – atsakovo neteisėti veiksmai.

25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

26. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 44–47).

27. Kalėjimų departamentas su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka, nes jame pateikti argumentai ir reikalavimai nėra pagrįsti. Atsakovo nuomone, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui bei palaiko savo reikalavimus.

28. Dėl pareiškėjo neturtinės žalos, kildinamos iš Lukiškių TI-K darbuotojų neteisėtų veiksmų, netinkamai suteiktus sveikatos priežiūros paslaugas, atsakovas pažymi, kad tokie ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

29. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas 2015 m. birželio 9 d. skunde, adresuotame Kalėjimų departamentui, skundė ne Lukiškių TI-K direktoriaus veiksmus ar sprendimus, o Lukiškių TI-K pareigūnų galimai neteisėtus veiksmus ir sprendimus, be to nenurodė, kad būtų kreipęsis dėl šių nusiskundimų į Lukiškių TI-K direktorių. Pareiškėjas 2015 m. birželio 9 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų ir sprendimų, tačiau neskundė konkrečių Lukiškių TI-K direktoriaus veiksmų ir sprendimų, todėl Kalėjimų departamentas pagrįstai persiuntė pareiškėjo skundą pagal kompetenciją nagrinėti Lukiškių TI-K direktoriui.

30. Kalėjimų departamentas akcentuoja, jog pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

32. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žalos pareiškėjui, jo teigimu, padarytos neteisėtais Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais, atlyginimo, Lukiškių TI-K sprendimo teisėtumo, pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus pagrįstumo.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Be to, pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Pirmosios instancijos teismas priėmė ir nagrinėjo 4 pareiškėjo reikalavimus atsakovams: panaikinti Lukiškių TI-K sprendimą Nr. 22-207; įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Lukiškių TI-K administracijos ir pareigūnų padarytų teisės pažeidimų, pažeistų jo teisių ir neteisėto laisvės atėmimo; įpareigoti Lukiškių TI-K administraciją grąžinti nusavintus paštu siųstus grynuosius pinigus (50 Eur); iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 3 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame nurodytas reikalavimas pripažinti Lukiškių TI-K administracijos 2015 m. liepos 9 d. pranešimą Nr. 22-207 informaciniu pranešimu, neatitinkančiu individualaus administracinio akto reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti (I t., b. l. 45–46), taip pat reikalavimas priteisti 3 000 Eur neturtinę žalą ne tik iš Lietuvos valstybės, bet solidariai iš kitų atsakovų, nebus nagrinėjamas.

35. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apart tų, kuriomis atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie pareigos teikti informaciją apie teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę tinkamą nevykdymą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – termino pasibaigimą, todėl skundžiamame sprendime nurodytų motyvų nekartoja.

37. Pritardama šioms išvadoms, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas tiek skundo pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinio skundo padavimo metu nebuvo suimtas ar nukreiptas atlikti laisvės atėmimo bausmės, jo galimybės nurodyti, rinkti ir pateikti įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai, nebuvo apribotos, todėl jis privalėjo nurodyti ir pateikti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 24 str. 1 d., 57 str. 4 d., kurios buvo taikytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme). Pareiškėjas šios pareigos nevykdė, todėl jo teiginiai, kad pirmosios instancijos teisme privalėjo, tačiau neišreikalavo įrodymų ar nenustatė tam tikrų aplinkybių, nėra pagrįsti.

38. Pavyzdžiui, teigdamas, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė ir jam vadovavęs prokuroras nieko nežino apie 50 Eur, rastus jam adresuotame laiške ir laikomus neliečiamoje sąskaitoje, pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, be to, nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas „nedviprasmiškai nurodė, kad asmeniui paštu siųstos lėšos priklauso Lukiškių TI-K“, kadangi skundžiama sprendime nieko panašaus nėra nurodyta. Pažymėtina, kad jeigu šios lėšos prie baudžiamosios bylos nėra pridėtos, klausimas dėl jų grąžinimo pareiškėjo prašymu gali būti išspręstas ir šiuo metu; teigdamas, kad jo skundai nustatyta tvarka nebuvo registruojami, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kodėl tuo metu tokių Lukiškių TI-K veiksmų neskundė Kalėjimų departamentui ar kitoms institucijoms, nes siųsti laiškus, kaip matyti iš pateiktų įrodymų, kliūtys nebuvo sudaromos.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo skundžiami ne Laisvės atėmimo vietų ligoninės personalo veiksmai, o Lukiškių TI-K neveikimas, t. y. pareiškėjui reikalingų medikamentų nesuteikimas, pažymėtina, kad, viena vertus, kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, jis visgi skundėsi dėl netinkamo medicininės priežiūros paslaugų teikimo, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į skundžiamame sprendime aptartas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas, pagrįstai šio pareiškėjo reikalavimo nenagrinėjo. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų dėl atsakovo nurodytų ir pateiktų įrodymų, kad jam reikalingi medikamentai buvo užsakyti ir pateikti dar 2015 m. kovo 31 d. (I t., b. l. 56–57).

40. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su reikalavimu dėl Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 22-207 panaikinimo ir įpareigojimo Kalėjimų departamentą atlikti tarnybinį patikrinimą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, kad tardymo izoliatorių pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui.

Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos.

Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui. Kadangi Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 22-20 Kalėjimų departamentui Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka skundžiamas nebuvo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo reikalavimų dėl Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 22-207 panaikinimo ir įpareigojimo Kalėjimų departamentą atlikti tarnybinį patikrinimą, tačiau nepagrįstai bylą šioje dalyje nutraukė: pagal ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą byla nutraukiama, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, hipotetiškai svarstant, šia tvarka dar gali pasinaudoti (jeigu būtų atnaujintas terminas paduoti skundą Kalėjimų departamentui), todėl jo skundas ir šioje dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtu pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą (skundas paliekamas nenagrinėtu, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas atitinkamai šioje dalyje keičiamas.

41. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo visiškai nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad Lukiškių TI-K tinkamai nevykdė pareigos teikti jam informaciją apie teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę, taip pat su argumentais apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi jam skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – termino pabaigą: Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis nustato, kad tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, net ir neteigė, kad vykdė šį įstatymo reikalavimą, todėl tokio pobūdžio pažeidimas konstatuotinas. Kita vertus, pats pareiškėjas, kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo turinio, nurodo, kad atvykus į Lukiškių TI-K, jis patvirtino susipažinęs su laikymo čia taisyklėmis, atsakovas nurodė (I t., b. l. 60), kad darbuotojai, lankydami pareiškėją kamerose, išaiškino jo laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir taikomus draudimus, apie ką pareiškėjas vėlgi patvirtino savo parašais (I t., b. l. 62, 66).

42. Baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnio, reglamentuojančio terminų skaičiavimą, 1 dalis numato, kad baudžiamojo proceso terminai skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais. Skaičiuojant terminus, neįskaitoma valanda ir diena, kuria prasideda terminas. Tačiau šio straipsnio 4 dalis nustato, kad sulaikymo, suėmimo ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo terminai skaičiuojami nuo faktinio šių priemonių taikymo momento, t. y. tokiu atveju Baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnio 1 dalies bendra nuostata, kad skaičiuojant terminus, neįskaitoma valanda ir diena, kuria prasideda terminas, netaikytina. Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2015 m. kovo 23 d. nutartimi skirdamas kardomąją priemonę – suėmimą, nutarė pareiškėjui „<...> paskirti kardomąją priemonę – suėmimą dviems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo jo sulaikymo dienos, t. y. nuo 2015 m. kovo 21 dienos. <...>“, t. y. apibrėžė ir šio sulaikymo termino pradžios skaičiavimą diena, todėl dviejų mėnesių suėmimo terminas, priešingai nei teigė Lukiškių TI-K (I t., b. l. 84) bei kam skundžiamu pritarė pirmosios instancijos teismas, baigėsi ne 2015 m. gegužės 21 d., o, atsižvelgiant į Baudžiamojo proceso kodekso 100 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, 2015 m. gegužės 20 d. 24 val.

43. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

44. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

45. Tiek, kiek tai susiję su nustatytu žalos faktu ir byloje taikytu pareiškėjo teisių gynimo būdu, teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, kuris suvokia, kad turėtų būti, tačiau, nėra nedelsiant paleidžiamas iš tardymo izoliatoriaus pasibaigus teismo paskirtam laisvės apribojimo terminui, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

46. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

47. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

48. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į pareiškėjo laikymo tardymo izoliatoriuje pasibaigus teismo paskirtam numatytam laisvės apribojimo terminui trukmę (apie 16 val.), į aplinkybę, kad, kaip matyti iš Lietuvos teismo informacinės sistemos Liteko duomenų (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-198-870/2016), įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir kuriuo jam skirta laisvės atėmimo bausmė, visas laikas, kurį pareiškėjas praleido tardymo izoliatoriuje, t. y. nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2015 m. gegužės 21, yra įskaičiuotas į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką, kito konstatuoto pažeidimo pobūdį (nevykdytas reikalavimas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iškabinti informaciją apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas atitinkamai keičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. N. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria byla dalyje dėl Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 22-207 panaikinimo ir įpareigojimo Kalėjimų departamentą atlikti tarnybinį patikrinimą nutraukta, ir pareiškėjo A. N. skundo dalį dėl Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 22-207 panaikinimo ir įpareigojimo Kalėjimų departamentą atlikti tarnybinį patikrinimą palikti nenagrinėtą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan