6d4e18ba-ffe6-4609-92ca-0ffecfe857ff · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėja R

Pranešėja R. Valentinienė Teisėja D. Valošinaitė

Baudžiamoji byla Nr. 1A–263-106/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1,

2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 10 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teisėjų Eduardas Maškevičius, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Jūratei Dužinskienei, dalyvaujant prokurorui Aidui Giniočiui,

 nukentėjusiajam V. S.,

išteisintajai T. S.,

gynėjai advokatei  Gražinai Mauručaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo

V. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Aido Giniočio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo

15 d. nuosprendžio, kuriuo T. S., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinta  pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 2 d.

Nukentėjusiojo V. S. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , teisėjų kolegija

nustatė:

T. S. buvo kaltinama tuo, kad ji, turėdama tikslÄ pagrobti svetimÄ

turtÄ , žinodama kad jos namuose įrengtame seife, kurio užrakto kodo ji neturėjo, laikomi „V. S. individualios įmonės“ pinigai, 2008 m.

sausio 22 d., apie 13 val., į savo

namus, esančius (duomenys neskelbtini), iškvietė „A. A. juvelyrinių gaminių įmonės“ šaltkalvį V. G., kuriam melagingai nurodė, kad užmiršo namuose esančio seifo užrakto

kodÄ ir paprašė atrakinti seifÄ . V. G. iÅ¡laužus minėto seifo duris, t.y. įvykdžius užsakymÄ , T. S. pagrobė iÅ¡ minėto seifo „V. S. individualiai įmonei“ priklausančius

87 0000 eurų (kas atitinka 300 150 Lt), 15 000 JAV dolerių (kas atitinka 35 250 Lt) ir 330 000

Lt.  T. S. buvo kaltinama, kad iš viso pagrobė „V. S. individualiai įmonei“ priklausančio turto už 665

400 Lt.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis

V. S. praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, T. S. pripažinti kalta pagal BK 178 str. 3 d., nuteisti sankcijoje numatyta bausme, tenkinti jo

civilinį ieškinį. Nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino įrodymų, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados

neatitinka bylos aplinkybių, liko neaptarti objektyvieji ir subjektyvieji veikos požymiai, taip pat kvalifikuojantys požymiai, iÅ¡skyrus nusikaltimo objektÄ ir dalykÄ . Taip pat nesupranta, kokiu pagrindu ji buvo iÅ¡teisinta. Nukentėjusysis teigia, kad dėl įsilaužimo į seifÄ , jo sugadinimo iÅ¡teisintoji nebuvo kaltinama, jis sutinka ir su ta aplinkybe, kad seifas priklausė jiems abiem, buvo jų namuose, tačiau teigia, kad be jo žinios T. S. negalėjo patekti į seifo vidų, nes ten buvo laikomi svetimi pinigai, už kuriuos jo įmonė turėjo pinigus patikėjusiems asmenims nupirkti automobilius. Tvirtina, kad apylinkės teismas neanalizavo, neįvertino jo bei liudytojų parodymų, jų neįvertino ir dėl jų nepadarė jokių iÅ¡vadų. Nuosprendyje nepasisakyta, ar seife buvo pinigai ir pan. Mano, kad bylos medžiaga įrodo, jog T. S., iÅ¡laužusi seifÄ , pagrobė ne 5000 litų, kuriuos jis jai buvo davęs anksčiau, o visus ten buvusius pinigus įvairia valiuta, bendroje sumoje už 665400 litų.

Tokias aplinkybes patvirtina liudytojai, pateikti paskolos raÅ¡teliai bei T. S. praÅ¡ymu seifÄ iÅ¡laužusio V. G. parodymai,

kad seifas buvo pilnai prikrautas pinigų, tiek litų, tiek kitos valiutos, taip pat patvirtina ir su V. G. atliktas tardymo eksperimentas, apie kurį nuosprendyje visiÅ¡kai nepasisakyta. Pagal teismų praktikÄ , kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiojo teisino Senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 5 p., svetimas turtas - tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui... Pagal BK 178 ir 180 straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios, jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu bÅ«du. Kai turtÄ pagrobia Å¡eimos narys, kuriam tas turtas nepriklauso bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės nuosavybės teise (pvz., vaikas, įvaikis), tokia veika kvalifikuojama kaip svetimo turto pagrobimas. Nukentėjusysis nurodo, kad nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog T. S. nepagrobė svetimo turto, nes Å¡iuo atveju nėra bÅ«tino nusikalstamos veikos sudėties požymio - nusikaltimo dalyko. NeaiÅ¡ku, kaip nustatyta, kad seife buvę ir pasisavinti pinigai yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybe. Nuosprendyje tik dėstomos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintos nuostatos, kad bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; kad įmonė buvo įsteigta ir registruota nukentėjusiojo vardu, bet santuokos metu, todėl tiek pati įmonė, tiek iÅ¡ jos veiklos gautos pajamos yra bendra sutuoktinių nuosavybė. Teigia, kad nuosprendyje neaiÅ¡kinama iÅ¡teisintajai nenaudinga CK

3.91 str. nuostatos iÅ¡imtis dėl lėšų, bÅ«tinų asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti. Taip pat komentuoja CK 3.88, 3.89 str. nuostatas ir daro iÅ¡vadÄ , kad lėšos, bÅ«tinos sutuoktinio profesinei veiklai, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl Å¡iuo atveju pagrobtas turtas yra vagystės dalykas. Teigia, kad T. S. iÅ¡ seifo pagrobti pinigai yra svetimi, jie nebuvo jo individualios įmonės pajamos, gautas pelnas, priklausė ne jam ir ne T. S., o Å¡ioje baudžiamojoje byloje apklaustiems liudytojams ir tai nėra jungtinė nuosavybė. Mano, kad teismas pripažino svarbiÄ jo nurodytÄ aplinkybę, jog skolos raÅ¡telių kopijos seife kartu su pinigais laikomos nebuvo, todėl T. S. negalėjo suprasti, kad pinigai buvę ne Å¡eimos, bet svetimas turtas. Jo individuali įmonė vykdė veiklÄ , susijusiÄ su automobilių pirkimu JAV aukcionuose, turėdama teisę juose dalyvauti kaip pirkėjas, todėl jis tarpininkavo kitiems asmenims, norintiems įsigyti automobilius iÅ¡ JAV. Tam tikslui jie duodavo pinigus, kurie buvo apiforminami skolos raÅ¡teliais, o po to jo įmonė nupirkdavo jų pageidaujamus automobilius už jų duotus pinigus, sutvarkydavo visus reikalingus formalumus, perduodavo pirkėjui įsigytus automobilius, o po to panaikindavo skolos raÅ¡telį. Teigia, kad tokie pinigai, skirti pirkti automobiliams JAV, nebuvo įmonės turtas ar gautos pajamos. Nurodo, kad T. S. tai žinojo, nes kurį tai laikÄ buvo įdarbinta jo įmonėje. Žinodama, kad Å¡ie pinigai yra ne jo, o svetimų žmonių, ir sugalvojusi su juo skirtis, nusprendė Å¡iuos pinigus pasisavinti. Ji net neprašė atidaryti seifÄ , pasakyti kodÄ , o tiesiog jį iÅ¡laužė, visus ten buvusius svetimus pinigus pasisavino, o tik po to padavė teismui ieÅ¡kininį pareiÅ¡kimÄ dėl santuokos nutraukimo. Todėl T.

S. civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo apie pasisavintus iš seifo pinigus net nekalba ir neprašo jų padalinti.

Nukentėjusysis tvirtina, kad teismas nemotyvavo sprendimo dėl civilinio ieškinio, mano, kad byloje pakanka įrodymų pagrįsti civilinio ieškinio dydį, kuris turi reikšmės ir šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui. T. S. veiksmais jam buvo padaryta žala, nes dalį šių įsipareigojimų jis yra vienasmeniškai įvykdęs, todėl iš T. S. turėjo būti priteista 665 400 litų.

Apeliaciniame skunde prokuroras praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo iÅ¡teisinamÄ jį

nuosprendį ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį: T. S. pripažinti kalta pagal BK 178 str. 3 d. ir paskirti jai Å¡eÅ¡ių mėnesių

laivės atėmimo bausmę, jÄ atliekant pataisos namuose. Prokuroro skundas grindžiamas analogiÅ¡kais motyvais.  Nurodo, kad Å¡iuo

konkrečiu atveju pinigai, kurie buvo laikomi seife buvo paimti iš asmenų užtikrinti nukentėjusiojo individualios

įmonės funkcionavimÄ - automobilių pirkimÄ ir jų pardavimÄ ir tai nebuvo pajamos iÅ¡ įmonės veiklos. Å ias aplinkybes patvirtino ne tik tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi nukentėjusysis V. S., bet ir liudytojai, kurie parodė, kad iki minėtos vagystės skirtingu laikotarpiu perdavė V. S. pinigų sumas automobilių įsigijimui Jungtinėse Amerikos Valstijose. „V. S. individualios įmonės" veikla nebuvo V. S. ir T. S. bendra veikla.

Prokuroras nurodo, kad T. S. buvo kaltinama pagrobusi svetimÄ turtÄ , o jos veikÄ kvalifikuojančiomis aplinkybėmis buvo nurodytas įsibrovimas į saugyklÄ ir didelės vertės turto pagrobimas. Apylinkės teismas neatsižvelgė į tÄ aplinkybę, kad V. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad jo įmonės bÅ«stinė yra bÅ«tent butas, kurio adresu gaunama korespondencija ir jame yra seifas, kuriame buvo galima saugiai laikyti įmonės pinigus. IÅ¡ pradžių T. S. buvo žinomas seifo kodas, tačiau jis jį pakeitė, kadangi pradėjo įtarti, kad iÅ¡ seifo dingsta pinigai. Tokia aplinkybė rodo, kad T. S., žinodama, kad seife yra laikomi įmonės pinigai ir suvokdama, kad yra pakeistas seifo kodas, sÄ moningai melagingai nurodė meistrui V. G., kad užmirÅ¡o seifo kodÄ ir paprašė iÅ¡laužti seifo duris bei pagrobė ten buvusius, jai nei asmeninės, nei jungtinės nuosavybės teise nepriklausiusius pinigus. T. S. supratimÄ , kad ji pagrobė svetimus pinigus sÄ lygoja ir tolimesni jos veiksmai, nes ji pakeitė buto durų spynÄ , iÅ¡sikvietė antstolį, kuris turėjo konstatuoti, kad seifas visiÅ¡kai tuščias, nors pati T. S. parodė, kad iÅ¡laužus seifo duris ji jame rado 5000 Lt ir juvelyrinius dirbinius. Tai rodo, kad T. S. iÅ¡kvietė antstolę ne tam, kad pastaroji neginčijamai konstatuotų, koks realus seifo turinys buvo iÅ¡laužus seifo duris, o tam, kad konstatuotų T. S. palankias aplinkybes, t.y. kad seifas buvo tuščias. Jeigu tikėti T. S. parodymais, tai antstolė G. P. turėjo konstatuoti, kad seife buvo 5000 Lt. ir juvelyriniai dirbiniai. Teigia, kad liudytojo V. G. parodymai, kad iÅ¡laužęs seifÄ jis jame pamatė didelį kiekį pinigų įvairia valiuta, paneigia T. S. parodymus, kad ji paėmė tik 5000 litų. Savo parodymus V. G. patvirtino atliekant eksperimentÄ . Tai, kad seife buvo labai didelė pinigų suma patvirtino ir liudytojai G.

M. ir M. R., kuriems tokias aplinkybes nurodė V. G..

Prokuroras ir nukentėjusysis prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintoji ir jos gynėja  prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai T. S. iÅ¡teisino pagal BK 178 str. 2 d. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti byloje iÅ¡tirtus įrodymus nei tai padarė apylinkės teismas.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad T.

S. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 3 d., sudėties, nes nėra būtino šios nusikalstamos veikos požymio – nusikaltimo dalyko. Pagrobtas gali būti tik svetimas turtas. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Konkrečiu nagrinėjamu atveju esminis dalykas yra ginčas dėl seife buvusių pinigų nuosavybės teisių.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad išlaužtas seifas buvo sutuoktinių  nukentėjusiojo V. S. ir išteisintosios T. S. bendroji jungtinė nuosavybė. Be to, nukentėjusysis neneigia ir faktinės aplinkybės, kad šiame seife buvo laikomi ir šeimos  pinigai bei kitas šeimos turtas, kurie yra bendroji jungtinė  sutuoktinių nuosavybė.

IÅ¡ nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad nukentėjusysis duodavo pinigų iÅ¡ seifo savo žmonai T. S., tačiau pablogėjus Å¡eiminiams tarpusavio santykiams jis pakeitė seifo kodÄ , kad žmona negalėtų patekti į seifÄ . Pinigus kontroliavo nukentėjusysis, jis duodavo žmonai pinigų pragyvenimui, kelionėms, komunalinėms iÅ¡laidoms apmokėti ir pan. (t. 2, b. l. 122-128). T. S. patvirtino, kad pinigai Å¡eimos poreikiams tenkinti buvo imami iÅ¡ seifo (t. 3, b. l. 21-24).

Apylinkės teismas teisingai aiškino BK 178 str. dispozicijoje įtvirtintas nuostatas dėl vagystės dalyko - svetimo turto. Tiek nukentėjusysis, tiek išteisintoji patvirtina aplinkybes, kad seife tikrai buvo

pinigų bei kitokio turto, tačiau byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad išlaužtame seife buvo T. S. nepriklausantys

bendrosios jungtinės nuosavybės teise pinigai. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad T. S. turėjo suprasti, kad seife sudėti pinigai (ar bent

dalis jų) nepriklauso jai ar jos vyrui bendrosios jungtinės nuosavybės  teise.

Nukentėjusysis pateikė paskolos raštus ( t. 1, b. l. 43-54, 56-57, 59), liudytojai  S. V. ( t. 2, b. l. 181), A. S. ( t. 2, b. l. 133- 134 ), N. P. ( t. 2, b. l. 133), O. Z. ( t. 2, b. l. 137), Ž. K.( t. 2, b. l. 136- 137), M.

D. ( t. 2, b. l. 131- 132), R. B. ( t. 2, b. l. 137-138), I. U. ( t. 2, b. l. 160), A. S. t. 2, b. l. 175 - 176), R. A. ( t. 2, b. l. 135-136), A. Z. ( t. 2, b. l. 174), S. V.( t. 2, b. l. 175 ), A. Z. ( t. 2, b. l. 134-135), I.

L. ( t. 2, b. l. 128) parodė,  kad yra perdavę nukentėjusiajam V. S. įvairias pinigų sumas automobilių pirkimui, tačiau tuo pat metu nukentėjusysis  pripažino, kad

jo nurodyta iš seifo dingusi pinigų suma bei šių liudytojų nurodomos paskolos  jo individualios įmonės buhalterinėje

apskaitoje neapskaitomos ir neatsispindi (t. 2, b. l. 125).  Todėl, priešingai negu teigiama apeliaciniuose

skunduose, negalima daryti išvados, kad pinigai buvę seife buvo išimtinai  skirti užtikrinti V. S. individualios

įmonės funkcionavimÄ . Tokios iÅ¡vados negalima padaryti ir iÅ¡ liudytojo V. G. parodymų, kad tuo metu kai jis atidarė seifÄ Â matė

jame labai didelę  pinigų sumÄ (t. 2, b. l. 130), liudytojų G. M. ir M. R. (t. 2, b. l. 129) parodymų, iÅ¡ atlikto tardymo

eksperimento (t.1, b. l. 30-31, 82-83) ar iÅ¡ apeliaciniame skunde akcentuojamų T. S. veiksmų, kad ji seifÄ atidariusiam meistrui melavo, jog užmirÅ¡o seifo kodÄ , pakeitė durų spynÄ , iÅ¡sikvietė antstolę, kad Å¡i konstatuotų, jog seife nėra pinigų.  Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisindamas T. S., remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu apie bendrÄ jÄ junginę nuosavybę civilinėje byloje Nr. 2K-46/2006, bei Lietuvos Respublikos CK 3.88 str. 1 d. 1 p., 3.91 str., padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad

civilinėje byloje, kuri nagrinėjama teisme  dėl T. S. ir V. S. santuokos nutraukimo bei bendro turto padalijimo ( byloje

yra pareiÅ¡kimo teismui ir atsiliepimo kopijos t. 3, b. l. 11-20) bus nustatyta, koks sutuoktinių turtas ir skolos yra bendri,Â

koks turtas ir prievolės yra asmeniniai ir pagrįstai konstatavo  kad dėl šių klausimų kylantys ginčai yra civilinės teisės ir civilinio proceso

dalykas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo nustatinėti, kiek pinigų buvo seife.

Pirmosios instancijos  teismas pagrįstai priėmė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, konstatuodamas, T. S. veikoje nėra nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), o civilinį ieÅ¡kinį dėl 665

400 Lt priteisimo paliko  nenagrinėtu, nustatydamas, kad V. S. turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, kaip ir numatyta BPK 115 str. 3 d. 2 p. Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiojo V. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro Aido Giniočio apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos

pirmininkė                                                                                      Rasa Valentinienė

Kolegijos teisėjai                                                                                           Eduardas

Maškevičius

                                                                                                                    Linas Pauliukėnas