2020-08-12 Nr. AB-14822-3-61-3-03920-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2523-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03920-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienių reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją: 1) įteikti Jungtinėms Amerikos Valstijoms (toliau – ir JAV) protesto notą dėl žmogaus teisių pažeidimų Lietuvos Respublikos piliečio J. K. atžvilgiu, reikalaujant iš JAV įgyvendinti teisę į susipažinimą su teisminio nagrinėjimo medžiaga ir teisę į teisingą teismą; 2) įteikti JAV protesto notą, kurioje būtų reikalaujama suteikti išsamią informaciją dėl Lietuvos Respublikos piliečio J. K. įkalinimo sąlygų; 3) įteikti JAV protesto notą, reikalaujant iš JAV netaikyti mirties bausmės Lietuvos Respublikos piliečiui J. K.; 4) pateikti JAV teisėsaugos institucijoms Lietuvos Respublikos vardu parengtą procesinį dokumentą amicus curiae dėl Lietuvos Respublikos piliečio J. K.; 5) pradėti teisminį procesą Jungtinių Tautų Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje prieš JAV dėl 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių (toliau – Vienos konvencija) pažeidimo Lietuvos Respublikos piliečio J. K. atžvilgiu bei reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl mirties bausmės vykdymo sustabdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad JAV teismo už padarytus baudžiamuosius nusikaltimus yra nuteistas mirties bausme, tačiau kaltės ir jam inkriminuojamų nusikaltimų nepripažįsta. Nurodė, kad jo teiktas apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, o tai reiškia, kad JAV teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs ir gali būti įvykdytas.

3. J. K. pažymėjo, kad 2018 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją dėl diplomatinės bei konsulinės gynybos priemonių jam taikymo ir 2018 m. spalio 16 d. gavo atsakymą Nr. (21.3.49)3-4546, kurio turinys patvirtina, jog atsakovas nevisiškai supranta diplomatinės ir konsulinės gynybos priemonių taikymą baudžiamajame procese. Pareiškėjo nuomone, Užsienio reikalų ministerija ignoruoja Vienos konvencijos 5 straipsnio a ir i punktų reikalavimus. Nurodė, kad JAV pažeidė Vienos konvencijos 36 straipsnio nuostatas bei pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurios taikomos Lietuvos Respublikos piliečiams šalies viduje ir užsienyje.

4. J. K. pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ambasados bei konsulato atstovai ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu JAV nedalyvavo. 2002 vasario 19 d. vykdant pareiškėjo sulaikymą, jis net nebuvo informuotas, kad turi teisę į diplomatinę bei konsulinę gynybą ir gali ja pasinaudoti. J. K. nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo medžiaga, o tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo atliktas tik dalies baudžiamosios bylos vertimas. Pirmosios instancijos teisme vykusio proceso metu pareiškėjas neturėjo pakankamų anglų kalbos žinių, todėl be tinkamų pasiruošimo teismui ir jam inkriminuojamų kaltinimų supratimo nepavyko suformuoti teisminės gynybos, todėl buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir paskirta griežčiausia – mirties – bausmė.

5. J. K. pažymėjo, kad Užsienio reikalų ministerija baudžiamojo proceso metu vengė JAV pateikti procesinį dokumentą amicus curiae, kuriame atsispindėtų Lietuvos valstybės požiūris į mirties bausmės taikymą, taip pat inkriminuojamų nusikaltimų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos teisę, o tai turėjo įtakos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Pareiškėjas nurodė, kad jis daugiau nei 16 metų yra laikomas suimtas JAV federaliniame kalėjime ir jam taikytos suėmimo sąlygos prilygo kankinimui. Dėl užteršto oro, nepakankamo ploto kameroje ir izoliacijos buvo stipriai pakenkta J. K. sveikatai, jis susirgo sunkiomis ligomis ((duomenys neskelbtini) ir kita), tačiau Lietuvos valstybė nesiėmė jokių teisinių priemonių, kurios galėtų apginti pareiškėjo pažeistas teises. J. K. nuomone, tarptautiniu mastu turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl teisinių priemonių taikymo prieš JAV institucijas. Pažymėjo, kad tarptautinėje praktikoje yra atvejų, kai valstybės inicijuodavo procesus Jungtinių Tautų Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje.

6. Teismo posėdyje pareiškėjo J. K. atstovas palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė jo skundą tenkinti.

7. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija prašė pareiškėjo J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas netinkamai aiškino teisės aktus, nustatančius Užsienio reikalų ministerijos kompetenciją, neatskleidė ginčo esmės ir selektyviai pateikė įrodymus bei nuslėpė svarbias faktines bylos aplinkybes.

9. Išsamiai aptarusi pagrindines faktines aplinkybes ir veiksmus, kurių ėmėsi Lietuvos Respublikos institucijos, Užsienio reikalų ministerija pažymėjo, kad veiksmai, kurių buvo prašoma imtis pareiškėjo atstovo 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašyme, yra JAV teismuose nagrinėjamos J. K. baudžiamosios bylos dalykas ir nė vienas iš šių veiksmų nėra priskirtas Užsienio reikalų ministerijai ar Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir Ambasada). Pažymėjo, kad atsakovas 2018 m. spalio 16 d. rašte pareiškėjo atstovui advokatui Pavelui Ravluševičiui atsakė į 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašymą ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai, gavę informaciją iš JAV teisėsaugos institucijų apie pareiškėjo bylą, ėmėsi visų galimų konsulinės pagalbos piliečiui priemonių, nustatytų Vienos konvencijos 36 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 18 straipsnyje. Taip pat nurodė, kad konsulinis pareigūnas veikia tik įstatymų nustatyta tvarka ir negali veikti kaip asmens, kuris kreipiasi konsulinės pagalbos, gynėjas ar teisinis atstovas, todėl negali daryti įtakos teismo procesui ir vykdyti J. K. advokato funkcijų. Minėtame rašte pažymėta, kad Užsienio reikalų ministerija kartu su Ambasada ir toliau pareiškėjui teiks visą minėtuose teisės aktuose nustatytą konsulinę pagalbą ir imsis visų kitų galimų priemonių.

10. Užsienio reikalų ministerijos nuomone, ši institucija yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. vasario 13 d. nutartimi perduodamas J. K. 2018 m. lapkričio 16 d. skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjas iš esmės skundžia Užsienio reikalų ministerijos neveikimą viešojo administravimo srityje, tvirtindamas, kad tai jam sukelia teisines pasekmes. Nurodė, kad minėta išvada buvo padaryta atsižvelgus vien į J. K. skundo reikalavimų žodinę išraišką. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovas, teigdamas, jog gautas 2018 m. spalio 16 d. atsakymas leidžia manyti, kad atsakovas nevisiškai supranta diplomatinės ir konsulinės gynybos priemonių taikymą baudžiamajame procese, parodo, jog būtent J. K. ir jo atstovas netinkamai aiškina teisės aktus, reguliuojančius konsulinės pagalbos teikimą baudžiamajame procese.

11. Užsienio reikalų ministerija pažymėjo, kad J. K. pirmasis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo atžvilgiu JAV vykdomu baudžiamuoju procesu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės 1998 m. sausio 16 d. sutartį dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose, atliekant procesinius veiksmus, su JAV įstaigomis bendrauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Taigi, šiame pareiškėjo skundo reikalavime prašomi atlikti veiksmai nėra priskirti Užsienio reikalų ministerijos ir / ar Ambasados kompetencijai.

12. Atsakovas nurodė, kad antrasis pareiškėjo reikalavimas negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes Ambasados konsuliniai pareigūnai ne vieną kartą raštu teikė paklausimus ir prašymus JAV įstaigoms bei institucijoms dėl išsamios informacijos suteikimo apie J. K. įkalinimo sąlygas. Teigė, kad Užsienio reikalų ministerijos ir Ambasados konsuliniai pareigūnai jiems priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesuformulavo jokio konkretaus ir aiškaus reikalavimo, kuris būtų priskirtas administracinių teismų kompetencijai, ir nurodė tik bendro pobūdžio teiginius.

13. Užsienio reikalų ministerijos nuomone, trečiasis J. K. reikalavimas negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes Ambasados konsuliniai pareigūnai ne kartą raštu teikė Lietuvos valstybės prašymus JAV įstaigoms ir institucijoms dėl mirties bausmės pareiškėjui netaikymo. Taigi, Užsienio reikalų ministerijos ir Ambasados konsuliniai pareigūnai jiems priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku.

14. Atsakovas pažymėjo, kad ketvirtas pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su jo atžvilgiu JAV vykdomu baudžiamuoju procesu. Paaiškino, kad amicus curiae yra procesinis dokumentas, teikiamas bylą nagrinėjančiam teismui ir atspindintis bylos dalyko vertinimą. Atsakovo nuomone, šiame J. K. skundo reikalavime nurodytų veiksmų įvykdymas nėra priskirtas Užsienio reikalų ministerijos ir / ar Ambasados kompetencijai.

15. Atsakovas akcentavo, kad penktasis pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su jo atžvilgiu JAV vykdomu baudžiamuoju procesu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, apibrėžiantį Užsienio reikalų ministerijos funkcijas ir kompetenciją, atsakovui nėra priskirta atlikti veiksmus – pradėti teisminį procesą Jungtinių Tautų Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje bei reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl mirties bausmės vykdymo sustabdymo.

16. Teismo posėdyje atsakovo Užsienio reikalų ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir atsakovui iš pareiškėjo priteisė 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

18. Teismas nustatė, kad J. K. 2002 m. vasario mėnesį buvo sulaikytas JAV teisėsaugos institucijų ir įsiteisėjusiu JAV teismo 2007 m. kovo 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas mirties bausme. Nuo sulaikymo pareiškėjas (jo atstovas) nuolat kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Jungtinėse Amerikos Valstijose su prašymais dėl diplomatinės ir konsulinės gynybos priemonių taikymo jo atžvilgiu.

19. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime chronologine tvarka išdėstė J. K. (jo atstovo) kreipimusis į Lietuvos Respublikos įstaigas, pateiktus atsakymus ir susirašinėjimą tiek tarp Lietuvos Respublikos įstaigų, tiek tarptautiniu lygiu, reaguojant į pareiškėjo prašymus bei susidariusią situaciją. Aptaręs Lietuvos Respublikos institucijų atliktus veiksmus, susijusius su pareiškėjo teisių įgyvendinimu (JAV institucijoms įteiktas notas, paklausimus ir raštus), teismas pažymėjo, kad dėl šių aplinkybių ginčo nėra.

20. Aptaręs J. K. atstovo atsakovui pateiktame 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašyme keltus reikalavimus bei pateiktą informaciją ir išanalizavęs Užsienio reikalų ministerijos, atsakant į minėtą prašymą, priimto 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (21.3.49)3-4546 turinį, teismas atkreipė dėmesį, kad minėto sprendimo J. K. neginčijo.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas su 2018 m. gruodžio 4 d. prašymu „Dėl papildomos informacijos apie diplomatinių ir konsulinių gynybos priemonių taikymą Lietuvos Respublikos piliečiui J. K. suteikimo“ kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją ir prašė pakartotinai nurodyti, kuo remdamasis, atsakovas vilkina pareikšti notas dėl JAV veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, t. y. įteikti JAV protesto notą dėl žmogaus teisių pažeidimo jo atžvilgiu, reikalaujant iš JAV įgyvendinti teisę į susipažinimą su teisminio nagrinėjimo medžiaga ir teisę į teisingą teismą; įteikti JAV protesto notą, kurioje būtų reikalaujama suteikti išsamią informaciją dėl J. K. įkalinimo sąlygų; įteikti JAV protesto notą, reikalaujant iš JAV netaikyti mirties bausmės pareiškėjui; pateikti procesinį dokumentą amicus curiae, kuriame atsispindėtų Lietuvos valstybės požiūris į mirties bausmės taikymą. Teismas pažymėjo, kad su šiuo prašymu J. K. į Užsienio reikalų ministeriją kreipėsi jau padavęs skundą teismui dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus pagal skunde teismui suformuluotus reikalavimus.

22. Pacitavęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnio, Vienos konvencijos 5 straipsnio a ir i punktų, 36 straipsnio 1 ir 2 dalių, Konsulinio statuto 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 5 dalies bei 18 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai gali atlikti tik jų veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose nurodytas funkcijas, tačiau negali veikti kaip asmens, kuris kreipiasi konsulinės pagalbos, gynėjas ar teisinis atstovas.

23. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą. Atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas bei pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam yra priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas, tačiau sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo aktą ar neveikimą, visais atvejais turi būti vertinamas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jeigu atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas.

24. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, jeigu viešojo administravimo subjektas nevykdo savo pareigų arba vilkina klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą, byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad J. K. skunde nurodė aplinkybes dėl Užsienio reikalų ministerijos vilkinimo atlikti veiksmus viso pareiškėjo sulaikymo laikotarpiu, t. y. nuo 2002 m. vasario mėnesio iki skundo teismui padavimo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatyme yra įtvirtinta nuostata, jog neveikimas (vilkinimas atlikti veiksmus) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. Šiuo atveju J. K. 2018 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į atsakovą ir prašė atlikti tam tikrus veiksmus bei 2018 m. spalio 18 d. gavo atsakymą, kurio teismui neskundė. Teismas nustatė, kad Užsienio reikalų ministerija neatsisakė pareiškėjui teikti teisės aktuose nustatytą konsulinę pagalbą, priešingai, Ambasada pagal savo kompetenciją kreipėsi į atitinkamas JAV institucijas, reiškė paklausimus, teikė notas. Tai, kad, J. K. nuomone, ši pagalba yra nepakankama, nesudaro pagrindo teigti, jog Užsienio reikalų ministerija pareiškėjo atžvilgiu vilkina atlikti veiksmus. Teismas sprendė, kad J. K. skunde nurodytos aplinkybės yra paremtos bendro pobūdžio nuostatomis, kurios savaime Užsienio reikalų ministerijos neįpareigoja atlikti J. K. prašomus veiksmus. Pagal skunde nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus teismas nenustatė atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26. Sprendimą priėmęs atsakovo naudai, teismas, įvertinęs teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą, advokato darbo bei laiko sąnaudas ir kitas aplinkybes, t. y. būtinybę užtikrinti teisę į profesionalią teisminę gynybą, o ne ją apriboti, taip pat tai, kad J. K. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl jo sunkios turtinės padėties, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, atsakovui Užsienio reikalų ministerijai iš pareiškėjo J. K. priteisė 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teismas pažymėjo, kad pagal administracinių teismų praktiką tai, jog pareiškėjo turtinė padėtis buvo pagrindu atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nereiškia, jog jis atleidžiamas nuo pareigos atlyginti bylą laimėjusios šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 27. Pareiškėjas J. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Užsienio reikalų ministeriją atlikti jo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, 1–4 punktuose nurodytus veiksmus.

28. Pareiškėjas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad jo reikalavimai liko iš esmės nenagrinėti. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų dėl jų pagrįstumo bei nevertino jų specifikos administracinių bylų nagrinėjimo ir konsulinių funkcijų vykdymo kontekste.

29. J. K. akcentuoja, kad teismo sprendime buvo konstatuota, jog Užsienio reikalų ministerija neatsisako diplomatinės ir konsulinės gynybos pareiškėjo atveju, tačiau, J. K. nuomone, priemonės nėra pakankamos ir į nustatytus pažeidimus nėra reaguojama tinkamai.

30. Pareiškėjo nuomone, teismas nekreipė dėmesio į tai, kad jo atžvilgiu pažeidimas buvo nuolatinis, o jo pasekmės ypač sunkios. Dėl to buvo prašoma atsakovo į tai reaguoti, reiškiant protesto notas JAV, nes būtent šios šalies institucijos pažeidė J. K. teises.

31. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nustatyta, jog jis neturėjo galimybės visiškai susipažinti su teisminio nagrinėjimo medžiaga, todėl buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, įtvirtinta tarptautiniuose įsipareigojimuose žmogaus teisių apsaugos srityje. Pažymi, kad teismas šių aplinkybių nenagrinėjo.

32. J. K. akcentuoja, kad JAV institucijų praktika pažeidžia JAV ir Lietuvos valstybės prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Teigia, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų įsipareigojimų vykdymas. Teigia, kad atsakovas, žinodamas apie pažeidimus, nesiėmė būtinų veiksmų J. K. teisėms apginti, o pateiktų paklausimų akivaizdžiai nepakako.

33. Pareiškėjas pažymi, kad Užsienio reikalų ministerija kelis kartus reiškė nuostatą, jog mirties bausmė yra neteisėta ir neteisinga bausmės rūšis, nurodė, kad jokie Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai negali būti aiškinami kaip pateisinantys ar pripažįstantys mirties bausmės taikymą, tačiau nė karto JAV nebuvo pareiškusi protesto notos, nors įprastinėje diplomatinėje ir konsulinėje praktikoje privalo tai padaryti.

34. J. K. nurodo, kad nagrinėjant bylą, buvo nustatyta, jog atsakovas neįvykdė reikalavimo pateikti amicus curiae, kurio turinio ir formos reikalavimus nustato JAV teisė, tačiau jis šio reikalavimo tyčia nevykdo, o tai daro žalą Lietuvos valstybės įvaizdžiui Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atkreipia dėmesį, kad Užsienio reikalų ministerijos pateiktas dokumentas nėra amicus curiae. Nurodo, kad taip buvo pažeista pareiškėjo teisė reikalauti, jog Lietuvos Respublikos vardu būtų pateiktas JAV teisės aktus atitinkantis dokumentas amicus curiae.

35. J. K. atkreipia dėmesį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 13 1 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, jog mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nuteistas mirties bausme ir ji niekam nevykdoma. Šias nuostatas galima laikyti tarptautinės paprotinės teisės normomis, kurių įgyvendinimas neapsiriboja tik Lietuvos Respublikos teritorija. Pažymi, kad minėto Protokolo 1 straipsnis Lietuvos Respublikos valstybės institucijas įpareigoja imtis priemonių, jog užkirstų kelią mirties bausmės taikymui Lietuvos Respublikos piliečiams. Teigia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 13 nuostatos dėl mirties bausmės uždraudimo valstybės institucijas įpareigoja imtis aktyvių veiksmų prieš mirties bausmės taikymą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai įgyvendina minėtus tarptautinius įsipareigojimus.

36. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija atsiliepimo į pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir sudaryti sąlygas pareiškėjui dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Aptartoje Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė yra ribojama, nurodant, jog toks sprendimas yra galimas tik išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

38. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir J. K. apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. J. K., prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir pareiškėjo apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjo atstovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti J. K. poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 39. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Užsienio reikalų ministerijos įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įteikti JAV protesto notas, pateikti JAV teisėsaugos institucijoms Lietuvos Respublikos vardu parengtą procesinį dokumentą amicus curiae, Jungtinių Tautų Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje prieš JAV pradėti teisminį procesą dėl Vienos konvencijos pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu bei reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl mirties bausmės vykdymo sustabdymo.

40. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjo J. K. atstovas advokatas Pavelas Ravluševičius Užsienio reikalų ministerijai pateikė 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašymą „Dėl diplomatinės ir konsulinės gynybos priemonių taikymo Lietuvos Respublikos piliečiui J. K.“, kuriame prašė imtis veiksmų, nurodytomis priemonėmis ginant Lietuvos Respublikos piliečio J. K. teisę į gyvybės išsaugojimą: reikalauti iš JAV įgyvendinti pareiškėjo teisę į teisingą teismą ir kitas procesines garantijas; siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į gyvybę, reikalauti JAV netaikyti mirties bausmės; imtis veiksmų dėl pareiškėjo malonės prašymo, pateikto prezidentui D.

T. (D. T.), palaikymo; Jungtinių Tautų Tarptautiniame Teisingumo Teisme prieš JAV pradėti teisminį procesą dėl Vienos konvencijos 36 straipsnio pažeidimo. Prašyme nurodyta, kad daugiau nei 16 metų pareiškėjas yra laikomas suimtas Federaliniame kalėjime JAV, įkalinimo sąlygos kenkia jo sveikatai ir neatitinka žmogaus teisių apsaugos reikalavimų šioje srityje, tačiau Lietuvos valstybė nesiima teisinių priemonių, galinčių apginti J. K. pažeistas teises ir pakeisti sudėtingą situaciją dėl mirties bausmės taikymo. Išnagrinėjusi šį prašymą, Užsienio reikalų ministerija 2018 m. spalio 18 d. sprendime Nr. (21.3.49)3-4546 nurodė, kad Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai, iš JAV teisėsaugos institucijų gavę informacijos apie pareiškėjo bylą, ėmėsi visų galimų konsulinės pagalbos priemonių, nustatytų Vienos konvencijos 36 straipsnyje ir Konsulinio statuto 18 straipsnyje.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad konsulinis pareigūnas veikia tik įstatymų nustatyta tvarka ir negali veikti kaip asmens, kuris kreipiasi konsulinės pagalbos, gynėjas ar teisinis atstovas, todėl negali daryti įtakos teisminiam procesui ir vykdyti pareiškėjo advokato funkcijų. Minėtame sprendime pažymėta, kad Užsienio reikalų ministerija kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėse Amerikos Valstijose aktyviai J. K. teikia ir toliau teiks visą minėtuose teisės aktuose nustatytą konsulinę pagalbą bei imsis visų kitų galimų priemonių.

Užsienio reikalų ministerijos 2018 m. spalio 18 d. sprendime Nr. (21.3.49)3-4546 nurodyta, kad pareiškėjo malonės prašymas 2018 m. spalio 9 d. buvo perduotas JAV Valstybės departamentui. Neginčydamas šio sprendimo, J. K. su 2018 m. lapkričio 16 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Padavęs skundą teismui, pareiškėjas per atstovą su 2018 m. gruodžio 4 d. prašymu „Dėl papildomos informacijos apie diplomatinių ir konsulinių gynybos priemonių taikymą Lietuvos Respublikos piliečiui J. K. suteikimo“ kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją ir prašė pakartotinai nurodyti, kuo remdamasis, atsakovas vilkina pareikšti notas dėl JAV veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, t. y.

įteikti JAV protesto notas dėl žmogaus teisių pažeidimo J. K. atžvilgiu, reikalaujant iš JAV įgyvendinti teisę į susipažinimą su teisminio nagrinėjimo medžiaga bei teisę į teisingą teismą; įteikti JAV protesto notą, kurioje būtų reikalaujama suteikti išsamią informaciją dėl J. K. įkalinimo sąlygų; įteikti JAV protesto notą, reikalaujant iš JAV netaikyti mirties bausmės pareiškėjui; pateikti procesinį dokumentą amicus curiae, kuriame atsispindėtų Lietuvos valstybės požiūris į mirties bausmės taikymą. Atsakydamas į J.

K. atstovo 2018 m. gruodžio 4 d. prašymą, atsakovas 2019 m. sausio 7 d. rašte Nr. (21.3.49)3-43 nurodė, kad Užsienio reikalų ministerija iš Ambasados paprašė papildomos informacijos dėl Lietuvos Respublikos atliktų konsulinių veiksmų pareiškėjo byloje. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad atsakovas kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl kompetentingos nuomonės pateikimo amicus curiae klausimu. Atsižvelgęs į tai, atsakovas 20 darbo dienų pratęsė atsakymo pateikimo terminą ir apie tai informavo pareiškėjo atstovą.

41. Vilniaus apygardos administracinis teismas, padaręs išvadą, kad atsakovas neatsisako pareiškėjui teikti teisės aktuose nustatytos konsulinės pagalbos, o priešingai, Ambasada pagal kompetenciją kreipėsi į JAV atitinkamas institucijas, reikšdama paklausimus ir teikdama notas, t. y. nenustatęs, kad Užsienio reikalų ministerija vilkina atlikti veiksmus, J. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir Užsienio reikalų ministeriją įpareigoti atlikti J. K. skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, 1–4 punktuose nurodytus veiksmus. Pareiškėjas teigia, kad jo reikalavimai liko iš esmės nenagrinėti, teismas nepateikė argumentų dėl jų pagrįstumo ir nevertino jų specifikos administracinių bylų nagrinėjimo bei konsulinių funkcijų vykdymo kontekste. J. K. nuomone, institucijų taikomos priemonės nėra pakankamos ir į nustatytus pažeidimus nėra tinkamai reaguojama.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje administracinėje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos J. K. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

43. Pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis teismui skundžia Užsienio reikalų ministerijos vilkinimą atlikti veiksmus. J. K. nuomone, taikomos priemonės nėra pakankamos ir į nustatytus pažeidimus nėra tinkamai reaguojama.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai yra reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1639-520/2020, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2259-1062/2020). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, kuriuo remiantis, reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-502/2020, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3820-968/2019).

45. Pažymėtina, kad sprendimų, kuriais jam buvo atsakyta į pareikštus reikalavimus, J. K. teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo.

46. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Užsienio reikalų ministerija pareiškėjui neatsisakė teikti teisės aktuose nustatytos konsulinės pagalbos. Ambasada pagal kompetenciją su paklausimais bei notomis kreipėsi į atitinkamas JAV institucijas, t. y. Lietuvos valstybė ėmėsi teisinių priemonių, kurios galėtų apginti pareiškėjo pažeistas teises, o Užsienio reikalų ministerijos ir Ambasados konsuliniai pareigūnai jiems priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka. Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad JAV institucijos buvo ne kartą informuotos apie aiškų Lietuvos Respublikos požiūrį į mirties bausmės taikymą, taip pat buvo prašoma šios bausmės J.

K. netaikyti ir ją pakeisti kita JAV įstatymuose nustatyta griežta bausme. Be to, buvo prašoma pateikti informaciją apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, jam teiktą medicinos pagalbą ir panašiai. Nustatęs, kad J. K. pateiktame prašyme nurodyti klausimai yra priskirti kelių institucijų kompetencijai, atsakovas dėl informacijos (nuomonės) pateikimo kreipėsi į kitas institucijas ir apie tai informavo pareiškėją. Tai, kad J. K. taikomos priemonės netenkina, o teikiama pagalba, pareiškėjo nuomone, nėra tinkama ir pakankama jo teisėms apginti ar kad prašymai nėra teikiami tinkama forma, kaip teismo posėdyje paaiškino J.

K. atstovas, nesudaro pagrindo išvadai, jog Užsienio reikalų ministerija pareiškėjo atžvilgiu vilkina atlikti veiksmus ir netinkamai įgyvendina tarptautinius įsipareigojimus. J. K., atstovaujamas profesionalaus teisininko, nepagrindė, kokias konkrečias teisės aktų nuostatas atsakovas pažeidė, bei nenurodė, kokiomis teisės aktų nuostatomis, imperatyviai įtvirtinančiomis atsakovo pareigą atlikti konkrečius veiksmus, nesivadovavo. Pareiškėjas teiginių, kad atsakovas ignoruoja Vienos konvencijos 5 straipsnio a ir i punktų reikalavimus ar pažeidė šios konvencijos 36 straipsnio nuostatas, taip pat nepagrindė.

Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad J. K. atžvilgiu taikomos priemonės atsakovo kompetencijos ribose nėra pakankamos ir į nustatytus pažeidimus nėra tinkamai reaguojama, o jo bendro pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo išvadai, kad Užsienio reikalų ministerija netinkamai vykdo savo teisės aktuose nustatytas pareigas, susijusias su diplomatinės ir konsulinės pagalbos pareiškėjui teikimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo remiantis Konstitucijos 13 straipsnio, Vienos konvencijos 5 straipsnio a ir i punktų, 36 straipsnio 1 ir 2 dalių, Konsulinio statuto 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 10 straipsnio 5 dalies bei 18 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis padaryta išvada, jog konsulinis pareigūnas veikia tik įstatymų nustatyta tvarka ir negali veikti kaip asmens, kuris kreipiasi konsulinės pagalbos, gynėjas ar teisinis atstovas.

Pareiškėjo teiginiai, kad jo reikalavimai liko iš esmės nenagrinėti, nėra pagrįsti. Tai, kad, J. K. nuomone, jo atžvilgiu vykdytas pažeidimas buvo nuolatinis, o jo pasekmės ypač sunkios, nesudaro pagrindo Užsienio reikalų ministerijai imtis veiksmų, kurie šiai institucijai teisės aktuose nėra nustatyti, ir viršyti savo kompetenciją.

47. Pažymėtina, kad sprendimą priėmęs atsakovo naudai, teismas, įvertinęs teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas bei kitas aplinkybes, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, Užsienio reikalų ministerijai iš J. K. priteisė 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pareiškėjui neginčijant teismo iš jo atsakovui priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, nėra pagrindo jo iš naujo vertinti, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija nenustatė akivaizdžiai neteisingo bylinėjimo išlaidų dydžio nustatymo ar kitų apelianto neginčijamų teismo atlikto aplinkybių vertinimo.

48. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo J. K. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Užsienio reikalų ministerijos veiksmus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o J. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Dalia Višinskienė