2020-05-27 Nr. AB-10849-3-64-3-01530-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-691-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01530-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja A. G. nurodė, kad kameroje Nr. 109 neužsidarė langai. Kameroje Nr. 73 buvo du mėnesius, tačiau nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniniui tenkantis plotas, lovos trumpos, langai išdaužyti, todėl pareiškėja dažnai sirgo. Kameroje Nr. 72 buvo šalta, lubos nubyrėjusios, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Kameroje Nr. 3 buvo pelių, tarakonų. Kameroje Nr. 81 nebuvo kėdės, dėl per mažo kameros ploto vienam asmeniui atsisėdus valgyti – kitas turėdavo palaukti lovoje. Taip pat kameroje Nr. 81 nebuvo buvo šalta, langai su dideliais tarpais, paklijuoti izoliacija. Atstumas nuo tualeto iki lovos ne daugiau kaip 50 cm. Jei vienas asmuo guli lovoje, kitas negali eiti į tualetą. Kriauklė buvo visai šalia lovos. Pareiškėja dėl blogų sąlygų susirgo depresija, prasidėjo kitos ligos, tačiau negalėjo gauti tinkamų vaistų. Pareiškėja dėl karšto vandens ne kartą kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, tačiau jokių rezultatų nesulaukė. Patalynė, čiužiniai, pagalvė ir rankšluosčiai netvarkingi. Kameroje nėra tiek baldų, kaip parašyta atsiliepime, nėra kėdės ir spintelės.

3. Pareiškėja paaiškino, kad dėl pasimatymų su vyru kreipėsi ne vieną kartą, tačiau pareigūnas pasakė, jog tokių dalykų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra. Pareiškėjai sužinojus apie galimybę dėl pasimatymo skyrimo kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, kuris patvirtino, jog pasimatymai yra galimi, tačiau nuo tada prasidėjo nuobaudų skyrimas. Pareiškėjai nebuvo suteikiami pasimatymai, todėl prasidėjo depresija, teko naudoti vaistus. Dėl šviesos kamerose ir dėl blogo apšvietimo pablogėjo regėjimas, todėl dabar reikia akinių. Pasivaikščiojimų kiemeliai netvarkingi. Budinčio pareigūno prisikviesti neįmanoma, turi pusvalandį belstis, kad ateitų, reikia rašyti skundus, kad atkreiptų dėmesį ir būtų skiriami vaistai. Pareiškėja pažymėjo, kad tenka ilgai laukti, kol nuveda pas gydytoją, tačiau gydytojai taip pat neskiria dėmesio, neišrašo reikalingų vaistų. Maisto prastas, gyveno gerdama arbatą ir valgydama duoną, nes sriubos buvo be skonio.

4. Patikslintame skunde pareiškėja nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikoma laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. liepos 13 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja buvo laikoma kamerose, kur ploto tekdavo mažiau nei numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, pareiškėja negalėjo tinkamai sportuoti lauke ar patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, pareiškėja, būdama sveikas žmogus, buvo priversta nuolat sėdėti ar gulėti.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose kaliniams nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, tad pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti turėjo teisę tik vieną valandą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto. Kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langą, todėl nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o elektrinis apšvietimas buvo per didelis.

Kamerose žiemą buvo šalta, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 °C, o vasarą karšta – iki 35°C, sienos padengtos pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę, kameros neremontuotos. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriaus metu pareiškėja nebuvo tinkamai aprūpinama patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostuką. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinio trikotažo neplaudavo, vėliau administracija plaudavo tik tada, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje. Net ir tokiu atveju, kai galėdavo skalbtis, kildavo biurokratinės kliūtys.

Kameroje nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, jai vienai mėnesiui būdavo skiriamas rulonėlis, kurio neužtekdavo. Privatumas kamerose, naudojantis tualetu, užtikrinamas nebuvo, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai, nebuvo kamerose veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, nebuvo jokios deratizacijos, dezinfekcijos, o atlikta deratizacija buvo neefektyvi. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, neskanus, per maža energetinė vertė, nors pareiškėja kasdien sportavo.

Sąlygų eiti į valgyklą nebuvo. Taip pat nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klaudimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Pareiškėja neįrodė, kad jai buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus adminstracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikia jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjos nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėja patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpinta į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovas vertino, kad pareiškėja kreipėsi į teismą galimai siekdama turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjos A. G. skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, A. G. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. sausio 11 d. buvo pažeista. Pareiškėjos A. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad byloje yra pateikta Šiaulių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. 60/09-29636 „Dėl A. G.“, iš kurios matyti, kad pareiškėja Šiaulių TI-K periodiškai buvo nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. sausio 11 d. (212 dienų). Pareiškėja nurodytu laiku buvo laikoma 212 dienų nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kameros, kurioje buvo laikoma pareiškėja, plotą ir kameroje buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad visas 212 dienų pareiškėjai tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

9. Pareiškėja skunde nurodė, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, vėdinama tik per langą, žiemą šalta, o vasarą karšta, kameros lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, dažai nuo sienų atsilupę, buvo drėgna, tamsu, elektrinis apšvietimas buvo per stiprus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-132 (19.4.1.6.12) (patikrinimas atliktas 2016 m. gegužės 24 d.) konstatuota, kad buvo patikrinta gyvenamoji kamera Nr. 81. Nustatyta, kad kameroje Nr. 81 vizualiai matomo pelėsio nėra, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Visos minėtos kameros buvo vėdinamos per langus. Patikrinimo metu gyvenamųjų patalpų valymui skirtas inventorius ir priemonės buvo kiekviename režiminio korpuso aukšte: šepečiai grindims ir unitazui, semtuvėliai, ūkinis muilas, soda. Pasivaikščiojimų kiemeliuose akivaizdžios netvarkos, t. y. primėtytų šiukšlių, nebuvo, kiemeliai buvo valomi, nešamos susidariusios buitinės atliekos; kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės. Gyvenamosios patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai valomi ir susidariusios buitinės atliekos šalinamos Šiaulių TI-K vadovo nustatyta tvarka. Gyvenamąsias patalpas valo jose laikomi asmenys, valymo inventorių ir valymo priemones asmenims į kameras išduoda korpuso vyresnieji. Pasivaikščiojimo kiemelius valo ir juose bei gyvenamosiose patalpose susidariusias buitines atliekas išneša Ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji. Ūkio aptarnavimo būrio asmenys reikalingu valymo inventoriumi aprūpinti.

10. Pareiškėja posėdžio metu nurodė, kad visose jos būtose kamerose buvo šalta, kameroje Nr. 109 langai neužsidarinėjo, kameroje Nr. 43 langai išdaužyti, pūsdavo vėjas, kameroje Nr. 3, kaip rūsyje, kameroje Nr. 81 buvo šalta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai yra abstraktūs, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Teisėjų kolegija minėtus pareiškėjos argumentus atmetė kaip nepagrįstus, nes iš Šiaulių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. rugpjūčio 22 d. pažymos Nr. 60/09-29636 „Dėl A. G.“ matyti, kad pareiškėja kameroje Nr. 109 buvo dvi su puse dienos šiltuoju metų laiku, kameroje Nr. 73 pareiškėja buvo ne du mėnesius, kaip nurodė, o 24 dienas, taip pat šiltuoju metų laiku, o kameroje Nr. 3 pareiškėja buvo tris su puse dienos. Kamera Nr. 81 buvo patikrinta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento ir jokių Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismas vertino, kad pareiškėja prieštarauja sau, teigdama, jog kamerose buvo tamsu, nors tuo pačiu nurodo, kad kamerose buvo elektrinis apšvietimas per stiprus, kurio pačios neturėjo galimybės išsijungti. Taip pat pareiškėja nurodo, kad kamerose esantys: kėdės, lovos, kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, lentynos – užėmė didžiąją kameros dalį, tačiau tuo pačiu teigia, kad kamerose trūko inventoriaus.

11. Teismas iš Šiaulių TI-K 2017 m. gruodžio 29 d. pažymos Nr. 62/08-2 „Apie 2017 metais atliktus remonto darbus“ nustatė, kad Šiaulių TI-K per 2017 metus buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, taip pat ir kamera Nr. 109 – nuvalytos, perdažytos lubos, sienos, nuardytas san. mazgo pjedestalas, išklijuotos plytelės (sienos, grindys), pastatytas klozetas. Sumontuota nauja sanitarinio mazgo pertvara, todėl pareiškėjos patikslinto skundo argumentą, kad kameros buvo neremontuotos, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pareiškėjos argumentą, kad stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto – teismas atmetė, argumentuodamas, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akte nėra užfiksuota, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto.

13. Teismas, vadovaudamasis administracinėje byloje esančiais dokumentais, nustatė, jog signalizacijos mygtukai suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (kamerose) Šiaulių TI-K nėra įrengti. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgiant į tai, kad tokios aliarmo sistemos Šiaulių TI-K nebuvo įrengta, teismas pripažino, kad tai galėjo pareiškėjai sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą, tačiau, kita vertus, nors pareiškėja ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priversta belsti į duris, ji įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jai kilo dėl minėto faktoriaus. Be to, pareiškėja pasisako ne savo, o kalinių, kaip ji pati įvardijo skunde, vardu, tačiau, kaip nurodė teismas, atstovauti kitiems asmenims pareiškėja įgalinimų nepateikė.

14. Teismas, iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad kamerose Nr. 109, Nr. 72, Nr. 73, Nr. 3, Nr. 78 ir Nr. 81 sanitariniai mazgai yra tinkamai atitverti iš visų pusių, taip pat ir įėjimas, todėl buvo užtikrinamas pareiškėjos privatumas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie sanitarinių mazgų izoliavimą teismas nustatė, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai izoliuotas (atitvarinės konstrukcijos nuo 1,81 iki 1,95 m.) nuo blogo kvapo. Pareiškėja posėdžio metu ir patikslintame skunde nurodė, kuo pasireiškė jos teisių pažeidimas dėl netinkamai atitverto sanitarinio mazgo, todėl atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Atsakovas nepateikė objektyvių duomenų dėl tinkamo sanitarinio mazgo izoliavimo, todėl teismas laikė pareiškėjos teiginį dėl nemalonaus kvapo, naudojantis sanitariniu mazgu, pagrįstu, t. y. teismas konstatavo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikė pareiškėjos teisių pažeidimu, sukėlusiu jai neigiamų išgyvenimų, tačiau tik iš dalies, nes pareiškėja bylai aktualiu laiku kamerose buvo laikoma ir viena (87 dienas).

15. Patikrinimo aktuose nurodytas aplinkybes dėl švaros kamerose, kaip nurodėė teismas, patvirtina byloje esantis Šiaulių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. vasario 12 d. Nr. 20/01-1023 patvirtintas Šiaulių TI-K higienos-dezinfekcijos planas 2016–2017 m., todėl pareiškėjos argumentą dėl švarių kamerų neužtikrinimo atmetė. Teismas, be kita ko, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, jog pareiškėjos argumentai, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, nebuvo suoliuko, kiemeliai nebuvo valomi ar laistomi, yra nepagrįsti. Taip pat pareiškėja posėdžio metu konkrečiai neįvardijo, kuo jai buvo baisūs pasivaikščiojimo kiemeliai, tik reiškė abstraktų argumentą.

16. Teismas konstatavo, kad nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėja nebūtų galėjusi naudotis nustatyta Šiaulių TI-K rūbų skalbimo tvarka ar kad būtų kreipusis į Šiaulių TI-K administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Pareiškėja nurodė, kad apatinio trikotažo neplaudavo, vėliau administracija plaudavo tik, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje, tačiau šis argumentas paneigtas nurodytais apatinių rūbų skalbimą reguliuojančiais aktais. Taip pat nėra pateikta įrodymų dėl netinkamos ar per mažai išduodamos patalynės, prašymų ją pakeisti dėl netinkamos kokybės. Pareiškėja akcentuoja, kad apatinio trikotažo neplaudavo, vėliau administracija plaudavo tik, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje, o tokių asmenų yra apie 30 procentų. Taigi, pareiškėja, nurodydama minėtus argumentus, pasisako ne savo, o kitų asmenų vardu, tačiau atstovauti kitiems asmenims pareiškėja įgalinimų nepateikė; pareiškėjos nurodyti argumentai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs, abstraktūs, nekonkretūs, nedetalizuoti. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad kameroje nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, jai mėnesiui būdavo skiriama rulonėlis, kurio neužtekdavo. Tualetinis popierius išduodamas ne kamerai, kaip nurodo pareiškėja, o konkretiems asmenims pagal nustatytas normas. Pareiškėja nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl tualetinio popieriaus neišdavimo, neaišku, kaip pareiškėja skaičiuoja, jog jai mėnesiui būdavo skiriama rulonėlis, kurio neužtekdavo, ir kas tokią tvarką buvo nustatęs. Duomenų, jog pareiškėja būtų kreipusis dėl papildomo tualetinio kiekio ir jai nebūtų skirta, nėra. Iš pateiktų Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninių sąskaitų Nr. 801, Nr. 806 teismas nustatė, kad pareiškėjai išduota kokybiška patalynė, higienos priemonės pagal nustatytas normas, tame tarpe ir tualetinis popierius, už ką pareiškėja ir pasirašė. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 43 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

17. Duomenų, jog pareiškėja nebūtų galėjusi naudotis programa arba būtų kreipusis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose, nėra. Teismas pažymėjo, jog iš pateiktų suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, kad kameros, kuriose tuo metu buvo pareiškėja, buvo išvestos arba atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje, išeiti į treniruoklių salę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose. Suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, todėl pareiškėjos nurodytą argumentą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentą dėl netinkamo maitinimo, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjos pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas (nuo 1300 iki 1500 kcal) yra teisingas. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl maisto skonio ir pateikiamo atšalusio maisto, todėl atmestini.

18. Teismas, iš administracinėje byloje esančių dokumentų nustatė, kad pareiškėja raštu 2017 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, kad jai būtų skirtas ilgalaikis pasimatymas su vyru. Kad toks pareiškėjos prašymas buvo gautas, patvirtina Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. 60/09-28309. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad pagal teisinį reglamentavimą ilgalaikiai pasimatymai gali būti suteikiami galiojančių nuobaudų neturinčiam suimtajam. Kadangi pareiškėja turėjo galiojančią nuobaudą, pasimatymai jai pagrįstai nesuteikti. Pati pareiškėja 2017 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui, kad turi galiojančią nuobaudą, todėl jai ilgalaikis pasimatymas nepriklauso, pretenzijų neturi. Šiaulių tardymo izoliatorius, gavęs aukščiau paminėta pareiškėjos prašymą, administracinę procedūrą nutraukė. Įrodymų, kad pareiškėja pirmą kartą 2017 m. rugsėjo mėnesį žodžiu kreipėsi dėl ilgalaikio pasimatymo byloje objektyvių rašytinių įrodymų nėra.

19. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėja buvo kaip nors išskirta iš kitų asmenų ir jai kokiu nors būdu bloginamos kalinimo sąlygos.

20. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą. Vertinant sanitarinio mazgo (tik nemalonūs kvapai) pažeidimo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, teismas nurodė, jog kitų higienos normų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjos patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė.

III. 21. Pareiškėja A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne įrodymais bei suformuota teismų praktika, tačiau atsakovo atsikirtimu. Pareiškėjos nuomone, įrodinėjimo našta dėl jos kalinimo sąlygų tenka atsakovui. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai pažeidimas dėl blogo sklindančio kvapo iš sanitarinio mazgo pripažintas tik iš dalies.

23. Atsakovo į bylą pateiktoje lentelėje nėra nurodyta, kiek kamerose Nr. 3 ir Nr. 81 buvo laikoma asmenų, koks kamerų plotas ir kokiam laikotarpiui pareiškėja buvo laikoma. Pareiškėja, be kita ko, paaiškina, kad teismas rėmėsi dėl kameros Nr. 81 higienos sąlygų patikrinimo aktu, kuris buvo surašytas 2016 m. gegužės 24 d., tačiau pareiškėja minėtoje kameroje buvo laikoma laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. liepos 10 d. Taip pat kameroje Nr. 81 nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, atėmus sanitarinį mazgą vienam asmeniui lieka tik 3,03 kv. m. Kameroje Nr. 81 negalima vienu metu prie stalo pavalgyti dviems asmenims, nėra taburetės, nėra lentynos higienos priemonėms susidėti, lova yra dviejų aukštų, tačiau nėra kopetėlių.

24. Pareiškėja paaiškina, kad už sienos yra korpuso pareigūnų patalpa, todėl nuolat sklisdavo triukšmas, skambėjo telefonas. Pareiškėja buvo laikoma kameroje Nr. 109, kurioje buvo karštas vanduo, tačiau vėliau buvo perkelta į kamerą, kurioje nėra karšto vandens – tai atskleidžia, kad administracija pareiškėjai rodė išskirtinį dėmesį. Pareiškėja viena buvo laikoma kamerose Nr. 78 ir Nr. 3, lova buvo per maža.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėja iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėja neindividualizavo ir nepaneigė subjektyvių neigiamų paskemių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio taro jos nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akuvaizdaus sveikatos būklės pablpgėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukryptinuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jai teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas pripažno, kad pareiškėjos A. G. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. sausio 11 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

29. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinio proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

31. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjos kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios insancijos teismo išvadomis ir motyvais, jiems pritaria ir papildomai jų nekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

32. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pažeidimas dėl nemalonaus kvapo, naudojantis sanitariniu mazgu, pripažintas pagrįstu tik iš dalies. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, konstatuoja, kad kameroje Nr. 81 pareiškėjos teiginiai dėl nemalonaus kvapo, naudojantis sanitariniu mazgu, laikytini pagrįstais. Tačiau teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja minėtoje kameroje 87 dienas buvo laikoma viena, kamera vėdinama per langą, todėl laikytina, jog toks pažeidimas nėra darantis ilgalaikį poveikį.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo atstovas nepateikė į bylą duomenų, kiek kamerose Nr. 3 ir Nr. 81 buvo laikoma asmenų, koks kamerų plotas ir kokiam laikotarpiui minėtose kamerose asmenys buvo laikomi. Nagrinėjamu atveju Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė į bylą 2018 m. rugpjūčio 22 d. pažymą, kurioje nurodyta, kokį laikotarpį pareiškėja buvo laikoma kamerose Nr. 3 ir Nr. 81, nurodytas kameroje buvusių asmenų skaičius ir kamerų plotas.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad kameroje Nr. 81 nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Pareiškėja paaiškina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui lieka tik 3,03 kv. m.

35. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, ir kt.). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjai buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, teko atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

36. Nors pareiškėja tvirtino, jog buvo pažeidžiamas vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimas, tačiau šiuos teiginius paneigia Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateikti įrodymai. Pastebėtina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde išreikštas nesutikimas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis yra abstraktaus pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo argumentus dėl ploto normos neužtikrinimo, pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Taigi, teisėjų kolegija priena prie išvados, kad nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai buvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas.

37. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas dėl kameros Nr. 81 vadovavosi higienos sąlygų patikrinimo aktu, kuris buvo surašytas 2016 m. gegužės 24 d., tačiau pareiškėja minėtoje kameroje buvo laikoma laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. liepos 10 d.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant higienos sąlygas tardymo izoliatoriuose analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Taip pat pažymėtina, kad vertinant higienos sąlygas tardymo izoliatoriuose, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kada visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai surašomi ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr A-1349-525/2017; 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

39. Bylos duomenys patvirtina ir pirmosios instancijos teismas įvertino, kad kamera Nr. 81 dėl atitikimo higienos normų reikalavimams paskutinį kartą buvo tikrinta 2016 m. gegužės 24 d. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d. priėmė patikrinimo aktą Nr. PA.6-132(19.4.1.6.12), kuriame buvo nustatyta, jog kamera tvarkinga, pažeidimai nefiksuoti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja dėl netinkamų higienos sąlygų kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar Šiaulių visuomenės sveikatos centrą. Atsižvelgiant į tai bei remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog kamera Nr. 81 atitiko higienos normose nustatytus reikalavimus, yra pagrįstas.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes dėl to, kad kameroje Nr. 81 negalima vienu metu prie stalo pavalgyti dviems asmenims, nėra taburetės ir lentynos higienos priemonėms susidėti. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundo, teikto pirmosios instansijos teismui ir apeliacinio skundo turinį, pažymi, kad pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė dalies argumentų, kurie nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl to, kad kameroje dviejų aukštų lova neturėjo kopetėlių ir dėl to, kad už kameros sienos yra korpuso pareigūnų patalpa, todėl nuolat sklisdavo triukšmas.

42. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Atsižvelgiant į tai, minėtos pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nevertinamos.

43. Teisėjų kolegija vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

44. Pažymėtina, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

45. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, nustatytų konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

47. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad dėl higienos normų reikalavimų neužtikrinimo pareiškėjos fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Pareiškėja į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų su skundais ar prašymais nesikreipė, nepateikė jokių pagrįstų duomenų apie tai, kad su tokio pobūdžio skundais kreiptis negalėjo dėl kokių nors objektyvių priežasčių. Iš bylos duomenų ir aplinkybių negalima spręsti, kad pareiškėjos patirti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog dėl jų turėtų būtų priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjos pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 str.).

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė