2019-10-02 Nr. AB-18724-3-61-3-00327-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1868-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00327-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. (R. T.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. (R. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. T. (R. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti minimalaus gyvenamojo ploto normą. Kamerose buvo pelėsis, grybelis, vidinės grotos ant langų trukdė natūraliai vėdinti kameras, o kamerose įrengta ventiliacija neveikė. Kamerose nebuvo spintelės asmeniniams daiktams sudėti, sanitarinis mazgas atitvertas netinkamai, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo jo socialiniai įgūdžiai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai, komplektuojami su dvejomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K teigimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose. Atsakovas manė, jog pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti ir nepatvirtinti įrodymais. Pareiškėjui nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. kovo 11 d. ir buvo laikomas iki 2015 m. gruodžio 29 d. Teismas nustatė, kad 34 paras pareiškėjui teko nuo 2,49 kv. m iki 3,47 kv. m bendro kameros ploto, t. y. minimalus kameros plotas tam tikrais laikotarpiais buvo mažesnis nei 3 kv. m. Teismas sprendė, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 14 parų kamerose kalėjo vienas, todėl nebuvo pažeista jo teisė į privatumą, o 139 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

9. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pelėsio, grybelio, neveikiančios ventiliacijos ir dėl ant langų esančių grotų, trukdžiusių natūraliu būdu išvėdinti kameras. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nepateikė. Byloje esantys Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai ir kiti atsakovo atstovo pateikti dokumentai, kiek tai susiję su pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu patvirtina, kad higienos normų pažeidimų, susijusių su oro drėgme kamerose, nenustatyta, o jei tikrinimo metu šie pažeidimai buvo nustatyti, Lukiškių TI-K juos skubiai pašalino. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad kamerose neįrengtos spintelės asmeniniams daiktams susidėti, konstatavęs, kad šie nusiskundimai nepagrįsti byloje esančiais duomenimis.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas akcentuoja netinkamas jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, susijusias su minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, bei su tuo susijusius išgyvenimus, ir mano, kad atsižvelgiant į jas pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė per mažą sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d. ir akcentuoja netinkamas jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, susijusias su minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

14. Lukiškių TI-K, be atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytų aplinkybių, detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką, atkreipia dėmesį, kad pažeista asmens neturtinė teisė tam tikrais atvejais gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta neteisėti valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, remdamasis argumentais, išdėstytais jo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir apeliaciniame skunde.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma galėtų kompensuoti jo patirtus neigiamus išgyvenimus. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nuo 2015 m. kovo 11 d. 2016 m. balandžio 1 d. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 34 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, minimalus kameros plotas tam tikrais laikotarpiais buvo mažesnis nei 3 kv. m, 139 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, konstatavęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs, priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

21. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

23. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

26. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paminėta pareiškėjo teisė buvo pažeista 34 paras, minimalus kameros plotas tam tikrais laikotarpiais buvo mažesnis nei 3 kv. m, taip pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Taigi CK 6.271 straipsnio prasme pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teismo nustatytų pažeidimų iš esmės neginčija ir nepateikia jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat neginčija teismo nustatyto gyvenamojo ploto pažeidimo trukmės. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo nusiskundimų, kurių teismas nepripažino pagrįstais.

27. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog 139 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų, pareiškėjas taip pat neginčija teismo nustatyto privatumo pažeidimo trukmės.

28. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

29. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

30. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kad nagrinėjamu atveju nėra žalos, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

31. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydžio.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. T. (R. T.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė