6d18555d-ddb7-4c8e-b5e6-d8546df7ea9a · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-421-654/2018 teisminio proceso Nr. 1-02-2-00024-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.9.9; 2.4.6.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2018 m. rugpjūčio 27 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,sekretoriaujant JÅ«ratei Urbaitienei,dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei,nuteistajam K. P. ir jo gynėjui advokatui Ričardui Suslavičiui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo K.

P. apeliacinį skundÄ dėl 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį ir jam paskirtas 6 mėnesių laisvės apribojimas. IÅ¡ K. P. nukentėjusiajai V. P. priteista 600 eurų advokato pagalbai apmokėti.Teisėjų kolegija, n u s t a t ė: Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė K. P. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimÄ iÅ¡laikyti vaikÄ , o bÅ«tent:jis, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2017 metų gegužės 31 d. vengė pareigos pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. N2-7809-127/2007 teikti nepilnamečiui sÅ«nui M.

P., gimusiam 2006 m., iÅ¡laikymÄ po 500 Lt (144,81 eurų) kas mėnesį, mokamÄ periodinėmis iÅ¡mokomis iki vaiko pilnametystės, pervesdamas į V. P. sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡laikymo sumÄ indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliacijÄ , t. y. žinodamas, kad pagal minėtÄ teismo sprendimÄ privalo mokėti lėšas savo vaiko iÅ¡laikymui, dirbdamas UAB „P“ nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d., UAB „F“ nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2014 m. liepos 22 d., tam tikrais laikotarpiais, t. y. nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. birželio 1 d. bei 2014 m. lapkričio mėnesį ir 2016 m. lapkričio mėnesį mokėjo ne visÄ teismo sprendimu nustatytÄ mėnesinę sumÄ , o laikotarpiais: nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d.; nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. iÅ¡ viso jokių lėšų vaiko iÅ¡laikymui nemokėjo, kitaip prie vaiko iÅ¡laikymo neprisidėjo, dėl to susidarė 4 762 eurų finansinis įsiskolinimas.

Apeliacinio skundo argumentai Nuteistojo K. P. gynėjas advokatas R. Suslavičius apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį nesant K. P. veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių.Skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , taip pat padarė esminius baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimus, pažeidė neÅ¡aliÅ¡kumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principus, neteisingai ir pažeidžiant In dubio pro reo principÄ vertino duomenis, kurie pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas pripažinti įrodymais.

Teismas, remdamasis įrodymais, turėjo juos vertinti objektyviai ir neÅ¡aliÅ¡kai, visapusiÅ¡kai juos iÅ¡tirti sudedant į įrodymų visetÄ , taip pat paÅ¡alinti visus prieÅ¡taravimus, o to nepadarius – vertinti juos nuteistojo K. P. naudai, nepripažinti įrodymais duomenų, gautų pažeidžiant BPK 20 straipsnį ir nesivadovauti prielaidomis.Apeliantas mano, kad jis pripažintas kaltu nesant nusikaltimo sudėties. Tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji baudžiamojo proceso metu privalėjo įrodyti kaltinime teigiamas aplinkybes, o teismas turėjo tiksliai jas iÅ¡siaiÅ¡kinti, tiksliai nustatyti veikÄ galimai padariusio asmens kaltės formÄ bei kitas aplinkybes, kurios turi reikÅ¡mės teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui.

Nuosprendyje padarytos iÅ¡vados dėl K. P. padarytos veikos pagrįstos ne įrodymais, bet prielaidomis. BylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir visiÅ¡kai neatsižvelgė į nuteistÄ jį teisinančias aplinkybes. Nuosprendžiu atlikta kaltinimui palankių duomenų selekcija ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus vertinti tik Å¡ie duomenys. Tuo tarpu kita grupė bylos duomenų, nepalankių ir prieÅ¡taraujančių kaltinimui, vienaip ar kitaip teisinančių K.

P., nuosprendyje nutylėti ir iÅ¡ viso nevertinti, tarsi jų byloje nebÅ«tų buvę. Å ie kaltinimui prieÅ¡taraujantys įrodymai byloje nebuvo paneigti kitais įrodymais, taip pat nuosprendyje nenurodyta, kodėl į juos nėra atsižvelgiama. Teismo iÅ¡vados dėl K. P. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ko pasėkoje laikytina, jog bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakydamas dėl nuteistojo K.

P. veiksmų, jų pobÅ«džio, objektyviųjų veikos požymių, jį grindė iÅ¡ esmės vieninteliu motyvu, kad nuteistasis K. P. atitinkamu laikotarpiu dirbo įmonėje UAB „P“, kurios daliai darbuotojų buvo mokamas darbo užmokestis. Nei pats įsiskolinimo už vaiko iÅ¡laikymÄ faktas, nei duomenys, kad daliai įmonės darbuotojų buvo iÅ¡mokėti darbo užmokesčiai, nei antstolio V. Č. pateiktos mokėjimų iÅ¡klotinės, nepatvirtina neteisėtų K. P. veiksmų. Teismų praktikoje numatyta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimÄ iÅ¡laikyti vaikÄ iÅ¡kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y.

žinodamas, kad jis turi pareigÄ pagal įsigaliojusį teismo sprendimÄ iÅ¡laikyti vaikÄ ar teikti jam kitÄ bÅ«tinÄ turtinę paramÄ , ir galėdamas tÄ pareigÄ vykdyti, jos sÄ moningai nevykdo. Taigi BK 164 straipsnio veikos požymis pasireiÅ¡kia turint galimybe vykdyti sprendimÄ , tačiau jo nevykdant. Teismas visiÅ¡kai nepagrindė K. P. neteisėtų veiksmų: kÄ nuteistasis neteisėtai atliko, kad nebuvo teikiamas iÅ¡laikymas vaikui, kokiais konkrečiais veiksmais jis tai atliko, nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai Å¡ias aplinkybes patvirtina.

Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atitinkamu laikotarpiu UAB „P“ darbuotojams buvo mokami darbo užmokesčiai yra tik spėjimas. Nagrinėjamos bylos atveju duomenys apie tai, kad UAB „P“ lėšų užteko iÅ¡mokėti darbo užmokestį ir nuteistajam K. P. iÅ¡ viso nebuvo surinkti. Byloje nebuvo paneigtas ne tik nuteistojo K. P., bet ir UAB „P“ vyr. buhalterės R. K. nurodytos aplinkybės, jog iÅ¡ K. P. darbo užmokesčio iÅ¡skaičiuotos sumos nuo 2014 m. birželio 13 d. nebuvo pervedamos į iÅ¡ieÅ¡kotojos atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ , kadangi laiku neatsiskaitant užsakovams Ä®monė patyrė finansinių sunkumų.Teismas net nevertino gynybos pateiktų akivaizdžių įrodymų apie tai, kad darbo užmokestis buvo neiÅ¡mokamas ne vien nuteistajam K.

P., bet ir kitiems darbuotojams, o taip pat eilei kitų kreditorių ir tai, kad UAB „P“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta dėl to, jog planas nebuvo objektyviai vykdomas dėl sunkios UAB „P“ finansinės padėties, dėl ko vėliau (nuo 2016 m. gruodžio mėn.) buvo pradėta bankroto procedūra. Taigi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ne tik nuteistasis K. P., bet ir pati UAB „P“ kaltinamuoju laikotarpiu turėjo lėšų ir jų pakako išmokėti darbo užmokestį kaltinamajam K.

P., ar juridiniam asmeniui esant sunkioje finansinėje padėtyje bent iÅ¡laikymo vaikui dalį. Tokie duomenys ne tik kad nebuvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu, bet jie net nebuvo patikrinti BPK nustatyta tvarka.Teismo atliktÄ kaltinimui palankių duomenų selekcijÄ patvirtinta ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡ bendro konteksto iÅ¡trauktos vos kelios liudytojos T. J. parodymų citatos dėl darbo užmokesčio, tačiau liko nevertinta, kad liudytoja T. J. 2017 m. spalio 16 d. teismo posėdyje parodė, kad darbo užmokestis buvo neiÅ¡mokėtas ne vien kaltinamajam K.

P., bet ir kitiems darbuotojams, įmonė buvo įsiskolinusi tiek Sodrai, tiek VMI, tiek kitiems kreditoriams, buvo uždėti areÅ¡tai įmonės sÄ skaitoms banke ir turtui. Å iuos liudytojos parodymus patvirtina ir byloje surinkti raÅ¡ytiniai įrodymai, kurie byloje nebuvo vertinti – apie UAB „P“ ekonominius sunkumus ir pakankamų lėšų neturėjimÄ . 2014 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos teismas iÅ¡kėlė restruktÅ«rizavimo bylÄ UAB „P“ ir nutartyje pažymėjo, kad įmonė turi finansinių sunkumų ir patvirtino restruktÅ«rizavimo planÄ , kuriame be kitų finansinių reikalavimų buvo patvirtintas ir nuteistojo K.

P. 56 311,90 eurų reikalavimai įmonei. 2014 m. spalio 2 d. raÅ¡tu vyr. buhalterė R. K. informavo antstolį, kad priskaičiuotos sumos nėra pervedamos antstoliui į depozitinę sÄ skaitÄ , nes laiku neatsiskaitant užsakovams įmonė patiria finansinių sunkumų. Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino ir 2017 m. spalio 16 d. teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja I. B.. Duodamas parodymus antstolis taip pat nurodė, kad iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ darbo užmokesčio buvo nukreiptas, tačiau į K.

P. kreditorinį reikalavimÄ nenukreiptas. Tokiu bÅ«du antstolio neveikimas, nesiėmimas civilinio proceso tvarka jokių priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmų į realiai gautinas sumas, negali bÅ«ti pripažįstamas automatiÅ¡ku nuteistojo K. P. neveikimu ar tyčia. Antstolis nenukreipė iÅ¡ieÅ¡kojimo ir į kitÄ K. P. kreditorinį reikalavimÄ , kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo iÅ¡keltoje UAB „F“ bankroto byloje 533,47 eurų sumai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į civilinės teisės reglamentavimÄ , kad juridinio asmens, kurio statusas „uždaroji akcinė bendrovė“ turtas, teisės ir pareigos yra atskirtos nuo jo dalyvių.

K. P. į juridinio asmens turtÄ turi tik tiek teisių, kiek jam buvo patvirtinti reikalavimai iÅ¡ pradžių UAB „P“ iÅ¡kėlus restruktÅ«rizavimo bylÄ , vėliau ir bankroto bylÄ , įskaitant ir UAB „F“. Teismo motyvai, kad K. P. bÅ«damas skolininku ir įmonės vadovu turi realiÄ galimybę daryti įtakÄ juridinio asmens veiklai, nevaržomai kontroliuoti ir valdyti įmonę, o taip pat prievolę atlikti iÅ¡skaitymus yra nesuprantami ir akivaizdžiai neatitinka civilinio teisinio reglamentavimo įmonių restruktÅ«rizavimo ir bankroto bylose specifikos.

Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės nevertino ir neiÅ¡skyrė fizinio asmens nuteistojo K. P. prievolės mokėti vaikui iÅ¡laikymÄ , nuo juridinių asmenų UAB „P“ ir UAB „F“ prievolės iÅ¡skaičiuoti iÅ¡ darbo užmokesčio sumas priklausančias pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 733-743 straipsnius ir jas pervesti antstoliui po to, kai antstolis vykdomÄ jį raÅ¡tÄ pateikė darbdaviui vykdyti. Taigi K. P. iÅ¡ esmės yra nuteistas dėl atliktų teisėtų veiksmų.

Jis laikydamasis civilinės teisės aktų – restruktÅ«rizavimo ir bankroto įstatymų nustatytos tvarkos, esant sunkiai įmonės situacijai, bendrovių restruktÅ«rizavimo ir bankroto bylose teikė kreditorinius reikalavimus dėl jam neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio ir kitų sumų, kurie tenkinami Ä®monių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, į kuriuos, kaip pripažino antstolis V. Č. iÅ¡ieÅ¡kojimo civilinio proceso tvarka nenukreipė. Å ias aplinkybes apylinkės teismas vertino kaip nuteistojo gynybinę pozicijÄ .Skunde akcentuojama ir tai, kad netinkamai nustatytas ir įvertintas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė, o nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį.

Apylinkės teismas nenurodė, kaip pasireiÅ¡kė nuteistojo K. P. kaltės forma ir apsiribojo tik įrodymų, kuriais neva pagrįsta K. P. kaltė, iÅ¡vardijimu. Tačiau byloje surinkti duomenys neleidžia neginčijamai konstatuoti, kad K. P. inkriminuotÄ veikÄ padarė tiesiogine tyčia. Prokuroras turi įrodyti ne tik kas buvo padaryta, bet ir subjektyviÄ jÄ nusikaltimo pusę, kuri Å¡iuo atveju turi pasireikÅ¡ti tik tiesioginės tyčios forma. K. P. gali bÅ«ti pripažintas kaltu tik nustačius, kad jo tyčia buvo nukreipta nemokėti iÅ¡laikymo vaikui ir jis to siekė bei norėjo, kad atsirastų Å¡iame straipsnyje numatyti padariniai.

K. P. paaiÅ¡kino, kad niekuomet nesiekė nemokėti vaiko iÅ¡laikymui sutartos pinigų sumos, sau atlyginimo neiÅ¡simokėjo, nes įmonėje nebuvo lėšų, be to reikėjo sumokėti darbuotojams, kad Å¡ie dirbtų, kad bÅ«tų baigiami statyti objektai, kitu gi atveju iÅ¡ karto bÅ«tų reikėję įmonei skelbti bankrotÄ . Jis tikėjosi, kad įmonės finansinei padėčiai pagerėjus jis atgaus tiek darbo užmokestį, tiek perves vaiko iÅ¡laikymui pradelstas sumas. Å ie duomenys byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigti.Antstolis V.

Č., kai jam vykdymui buvo pateiktas vykdomasis raÅ¡tas (2007 m.), patikrino kaltinamojo atsiskaitomÄ sias sÄ skaitas banke, kilnojamÄ jį ir nekilnojamÄ jį turtÄ . Turto, kurį bÅ«tų galėjęs paslėpti, kad iÅ¡ jo nebÅ«tų iÅ¡ieÅ¡kota, nebuvo rasta. Turtinės padėties tikrinimus antstolis vykdė nuolatos. K. P. kaltinamÄ jį laikotarpį gavo tik darbo užmokestį. Tokia kaltinamojo K. P. turtinė padėtis nesikeitė visÄ kaltinamÄ jį laikotarpį, kuriuo nurodoma, kad tariamai kaltinamasis K.

P. sÄ moningai, turėdamas visas turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia piktavaliÅ¡kai vengė iÅ¡laikyti vaikÄ . IÅ¡ Valstybės įmonės Registrų centro juridinių asmenų registro iÅ¡rašų matyti, kad K. P. UAB „F“ direktorius buvo nuo 2008 m. sausio 21 d. iki 2014 m. liepos 29 d. UAB „P“ direktorius jis buvo nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi UAB „P“ buvo iÅ¡kelta restruktÅ«rizavimo byla 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtintas restruktÅ«rizuojamos UAB „P“ restruktÅ«rizavimo planas.

Nuo 2016 m. lapkričio 9 d. UAB „P“ bankrutuojanti. Vilniaus teritorinės darbo biržos duomenimis kaltinamasis K. P. darbo biržoje buvo registruotas nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki kaltinimo laikotarpio pabaigos – 2017 m. gegužės 31d. Registracijos laikotarpiu kaltinamajam buvo siūlytas darbas UAB „A“, UAB „L“, UAB „T“ įmonėse, tačiau neįsidarbino, nes darbdaviai pasirinko kitus kandidatus. Nei prokuroras, nei nukentėjusioji viso proceso metu visiškai neįrodinėjo kaltinamajame akte teigiamų aplinkybių, jog K.

P. suvokė pavojingos veikos pobÅ«dį, ir ypač tų aplinkybių, kad K. P. siekė (norėjo) iÅ¡vengti mokėti iÅ¡laikymÄ vaikui, kad norėjo, jog atsirastų Å¡iame straipsnyje numatyti padariniai, o bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nuosprendyje nenustatė, iÅ¡skyrus nurodytus bendro pobÅ«džio teiginius, kad K. P. veikė tyčia. Nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog nuteistasis sÄ moningai bandė sukurti ar sukÅ«rė situacijÄ , dėl kurios taptų neįmanomas net ir priverstinis iÅ¡laikymo vaikui iÅ¡ieÅ¡kojimas, taigi nėra ir bÅ«tinojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – kaltės, kuri pagal inkriminuojamÄ BK straipsnį turi pasireikÅ¡ti tiesioginės tyčios forma.

Be to, visiÅ¡kai nepagrįsti teismo pasvarstymai, kad nuteistasis nedėjo realių pastangų prisidėti prie vaiko iÅ¡laikymo ieÅ¡kant naujo darbo ar keičiant kvalifikacijÄ . Kaip minėta, K. P. vadovautos įmonės buvo restruktÅ«rizuojamos arba bankrutuojančios, jis buvo registruotas biržoje, bet atsiradus pasiÅ«lymui darbdaviai jo nepasirinko. Darbo neturėjimas, darbo netekimas ar darbo užmokesčio negavimas yra rimta priežastis, stabdanti pareigos iÅ¡laikyti vaikus vykdymÄ , nes nepriklauso nuo asmens valios, jeigu yra duomenų apie tai, kad asmuo aktyviai ieÅ¡ko darbo ar egzistuoja kitos objektyvios priežastys.

Nėra duomenų, patvirtinančių, jog K. P. piktybiÅ¡kai, tyčia vengė įsidarbinti, taip pat nėra duomenų, kad jis gavo ar gautų kokias nors neoficialias pajamas ir tokiomis neprisidėtų prie vaiko iÅ¡laikymo. K. P. veika neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje sudėties požymių, nes jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, sÄ moningo vengimo teikti vaikui iÅ¡laikymo, piktybiÅ¡kumo, todėl jis turi bÅ«ti iÅ¡teisintas. Tarp nuteistojo K. P. ir nukentėjusiosios V. P. susiklostė iÅ¡imtinai turtiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi bÅ«ti sprendžiami civilinio proceso tvarka ir bÅ«dais.

Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai V. P. nebuvo ir nėra sumenkintos jokios galimybės atkurti jos manymu pažeistas teises. Nukentėjusioji neprarado galimybės įgyvendinti savo teises civiline tvarka, o tai reiÅ¡kia, kad Å¡iuo atveju civiliniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius, nes civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sÄ lygoms – kaltininko subjektyviųjų požymių, nusikalstamos veikos elementų visumai, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atkÅ«rimÄ civilinio proceso tvarka arba tokia galimybė yra panaikinta dėl kaltininko nusikalstamų veiksmų panaudojimo.

Byloje nebuvo surinkta jokių duomenų patvirtinančių, kad civilinio proceso tvarka buvo imtasi kokių nors veiksmų teismo sprendimo vykdymui užtikrinti. Antstolis V. Č. 2014 m. rugsėjo 25 d. aprašė kaltinamajam K. P. priklausančiÄ transporto priemonę, tačiau duomenų, kad bÅ«tų bandoma jÄ surasti ir realizuoti byloje nėra. Ä® kaltinamojo K. P. kreditorinius reikalavimus, kurie buvo patvirtinti teismo nutartimis, iÅ¡ieÅ¡kojimas visiÅ¡kai nenukreiptas, nors jis yra realus ir įvykdomas, ir kurio visiÅ¡kai užtenka tam, kad bÅ«tų padengtas net atgaline data priskaitytas įsiskolinimas.

Nėra duomenų, kad nuteistasis K. P. bÅ«tų siekęs savo dalį darbo užmokesčio, kuris jam visais atvejais priklauso, perleisti tretiesiems asmenims, sudaryti tariamų sandorių, tuo siekdamas padaryti neįmanomÄ priverstinį iÅ¡laikymo iÅ¡ieÅ¡kojimÄ . Å i turto dalis jam priklauso iki Å¡iol ir bankroto procedÅ«ros metu bus iÅ¡mokėta Tai, kad UAB „P“ ir UAB „F“ bankroto procedÅ«ros užsitęsė, jokiu bÅ«du nereiÅ¡kia ir negali bÅ«ti prilyginta kaltinamojo K. P. sÄ moningiems, tyčiniams, piktybiniams veiksmams siekiant neteikti iÅ¡laikymo vaikui ar tai vertinti per baudžiamosios atsakomybės taikymÄ .Atsiliepimų į apeliacinį skundÄ negauta.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė skundÄ atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai Nuteistojo K. P. ir jo gynėjo advokato R. Suslavičiaus apeliacinis skundas atmetamas. Apeliaciniame skunde ginčijant apylinkės teismo sprendimÄ keliami klausimai dėl teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, neteisėtų K. P. veiksmų pagrindimo bei subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, nebuvimo. Skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į In dubio pro reo principÄ , nepaÅ¡alino visų prieÅ¡taravimų, priimdamas sprendimÄ vadovavosi prielaidomis.

BylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir visiÅ¡kai neatsižvelgė į nuteistÄ jį teisinančias aplinkybes, taip atliko kaltinimui palankių duomenų selekcijÄ ir nutylėjo kaltinimui prieÅ¡taraujančius įrodymus, kurie nebuvo paneigti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį, įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti.

Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje padaromos iÅ¡vados. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Å io straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos Å¡alys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti praÅ¡ymus, ginčyti kitos Å¡alies argumentus ir pareikÅ¡ti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylÄ ir turinčiais reikÅ¡mės jÄ teisingai iÅ¡spręsti.

IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas. Skunde minima, kad teismas įrodymus vertino kryptingai ir iÅ¡tyrė ne visus reikÅ¡mingus duomenis, t. y. neįvertino nuteistÄ jį teisinančių aplinkybių. Tačiau nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme buvo tenkinti gynybos praÅ¡ymai dėl kreipimosi į darbo birÅ¾Ä duomenų patikslinimui, dėl dokumentų prijungimo (dokumentuose pateikiama informacija apie UAB „P“ finansinę bÅ«klę nagrinėjamu laikotarpiu, antstolio paskaičiavimai, vykstančių teisminių procesų sprendimai, duomenys apie K.

P. finansinę situacijÄ bei galimybes įsidarbinti bei kita dokumentacija). Ä® papildomai gautus duomenis teismas atsižvelgė priimdamas sprendimÄ ir juos įvertino. BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, proceso dalyviai jokių konkrečių praÅ¡ymų kažkÄ atlikti ar patikslinti nepareiÅ¡kė. Nei nuteistasis nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Taigi teiginys, jog teismas vienpusiÅ¡kai vertino duomenis yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Apylinkės teismas nagrinėdamas bylÄ Ä¯vertino ankstesnius teismų sprendimus civilinėse bylose, kuriais nuteistasis buvo įpareigotas sumokėti baudÄ ir teikti iÅ¡laikymÄ savo nepilnamečiam vaikui.

Ä®vertino sunkiÄ Ä¯monės, kurioje dirbo K. P., finansinę padėtį, atsižvelgė į aplinkybes, jog nagrinėjamu laikotarpiu, K. P. neiÅ¡mokėdavo sau atlyginimo, tačiau kitiems įmonės darbuotojams atlyginimas buvo mokamas, taip pat atsižvelgė į tai, kad tam tikru laikotarpiu iÅ¡laikymÄ K. P. mokėjo nepilnai. Ä®vertino ir K. P. finansinę padėtį bei jo pastangas įsidarbinti, jo sveikatos bÅ«klę bei galimybę dirbti, vadovavosi liudytojų parodymais bei byloje surinktais dokumentais.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo K. P. veiksmus pagal BK 164 straipsnį. Apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės nepateikiama naujų K. P. teisinančių duomenų ar motyvų, kurių skundžiamame sprendime nebÅ«tų įvertinęs apylinkės teismas.Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimÄ iÅ¡laikyti vaikÄ atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos iÅ¡laikyti vaikÄ vykdymÄ civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sÄ moningai sukuria situacijÄ , dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) iÅ¡laikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos iÅ¡ieÅ¡kojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014).

Nagrinėjamu atveju galimybės civilinio proceso tvarka iÅ¡ieÅ¡koti skolas už iÅ¡laikymo pareigos nevykdymÄ yra panaudotos be rezultatų. Savo veiksmais nuteistasis esmingai apsunkina pažeistos teisės atkÅ«rimÄ civilinio proceso tvarka. VisÄ skolų iÅ¡ieÅ¡kojimo procesÄ prižiÅ«ri antstoliai, 2014 m. buvo kreiptasi į teismÄ civiline tvarka dėl antstolio reikalavimų nepaisymo ir iÅ¡laikymo nemokėjimo. Teismų sprendimais K. P. buvo paskirta bauda už antstolio reikalavimų nevykdymÄ , tačiau tai jokios įtakos jo neteisėtiems veiksmams neturėjo.

Å ioje situacijoje akivaizdu, kad visos civilinio proceso priemonės buvo iÅ¡naudotos, todėl yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti ir civiliniai santykiai pagrįstai peraugo į baudžiamuosius.IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu iÅ¡ K. P. jo nepilnamečio vaiko – M. P., gim. 2006 m., iÅ¡laikymui priteista mokėti po 500 Lt (144,81 eurų) kas mėnesį. Pradžioje iÅ¡laikymÄ teikęs nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.

K. P. vengė pareigos pagal apylinkės teismo sprendimÄ iÅ¡laikyti savo nepilnametį vaikÄ ir paskirtÄ iÅ¡laikymo sumÄ mokėjo nepilnai arba iÅ¡ viso nemokėjo. BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimÄ iÅ¡laikyti vaikÄ , mokėti lėšas vaikui iÅ¡laikyti ar teikti kitÄ bÅ«tinÄ materialiÄ paramÄ vaikui vengimÄ . Baudžiamoji atsakomybė už vengimÄ iÅ¡laikyti vaikÄ kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigÄ pagal įsigaliojusį teismo sprendimÄ iÅ¡laikyti vaikÄ ar teikti jam kitÄ bÅ«tinÄ materialiÄ paramÄ , ir galėdamas tÄ pareigÄ vykdyti, jos sÄ moningai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016, 2K-164-699/2017).

Å io nusikaltimo veikos požymiui nustatyti svarbu, kad kaltininkas sÄ moningai, bÅ«damas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia iÅ¡laikyti vaikÄ . Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytÄ pareigÄ , supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sÄ lygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas iÅ¡laikyti vaikÄ nebÅ«tinai reiÅ¡kia tiesioginį atsisakymÄ mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitÄ bÅ«tinÄ materialiÄ paramÄ ), nors ir turint tam galimybių.

Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga iÅ¡laikyti vaikÄ nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sÄ moningai sukuriant situacijÄ , dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) iÅ¡laikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos iÅ¡ieÅ¡kojimas. Vengimas gali pasireikÅ¡ti įvairiais bÅ«dais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014, 2K-246-648/2016).

Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiÅ¡kai neįmanomas vaikų iÅ¡laikymo iÅ¡ieÅ¡kojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali bÅ«ti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki iÅ¡laikytojo sveikatos bÅ«klė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga iÅ¡laikyti vaikÄ nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbÄ dėl ligos, sunkiÄ finansinę padėtį, įkalinimÄ ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-246-648/2016).Skunde keliamas klausimas, kokiais veiksmais K.

P. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Teigiama, kad teismas visiÅ¡kai nepagrindė K. P. neteisėtų veiksmų – kÄ tokio nuteistasis K. P. neteisėto atliko, kad nebuvo teikiamas iÅ¡laikymas vaikui, kokiais konkrečiais veiksmais jis tai atliko, nenurodė, kokie byloje esantys konkretÅ«s įrodymai Å¡ias aplinkybes patvirtina. IÅ¡laikymo nuteistasis neteikė ne siekdamas iÅ¡vengti pareigos, bet dėl sudėtingos finansinės padėties (tiek įmonės, tiek savo paties). Nors skunde teigiama, jog teismas rėmėsi tik argumentu dėl kaltinamuoju laikotarpiu kitiems darbuotojams mokėto atlyginimo ir tai yra nepakankami įrodymai inkriminuoti neteisėtiems veiksmams, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , jog vien Å¡io požymio užtenka K.

P. neteisėtiems veiksmams pagrįsti. Juk bÅ«tent jis turėdamas visas galimybes skirstyti įmonės lėšas ir žinodamas apie savo pareigÄ teikti sÅ«nui iÅ¡laikymÄ , nemokėjo sau atlyginimo ir elgėsi taip, kad privalomos iÅ¡skaičiuoti sumos bÅ«tų nukreiptos ir panaudojamos kitiems tikslams. Pagal aptartÄ teismų praktikÄ Ä¯monės sunki finansinė padėtis nėra laikoma svarbia priežastimi, kuri pateisintų pareigos mokėti iÅ¡laikymÄ nevykdymÄ . K. P. turimas kreditorinis reikalavimas UAB „P“, į kurį neva gali bÅ«ti nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas, taip pat nepateisina nuteistojo nuolatinės pareigos nevykdymo, nes paramÄ savo sÅ«nui jis turėjo teikti kiekvienÄ mėnesį, o ne sulaikyti įmokas dėl iÅ¡laikymo tikintis, kad kada nors iÅ¡ jų bus galima padengti skolas.

VaikÄ reikia iÅ¡laikyti kiekvienÄ dienÄ , kiekvienÄ mėnesį, o iÅ¡ kreditinio reikalavimo teisės to nepadarysi. Be to, akivaizdu, kad K. P. turima reikalavimo teisė nėra realizuota ir abejotina, kad gali bÅ«ti realizuota, nes jau ilgÄ laikÄ pagal kreditinį reikalavimÄ jis pinigų negauna. Jeigu kreditinį reikalavimÄ galima realizuoti, kodėl pats K. P. negauna pinigų ir neskiria jų iÅ¡laikymo skolai padengti. Vaiko neiÅ¡laikysi iÅ¡ kreditinio reikalavimo, vaikui iÅ¡laikyti reikia pinigų. Be to, byloje yra ir kitų aplinkybių, kurios rodo K.

P. veiksmų neteisėtumÄ . Skunde akcentuojama, kad nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad bendrovė kaltinamuoju laikotarpiu turėjo lėšų ir jų pakako iÅ¡mokėti darbo užmokestį kaltinamajam K. P., ar juridiniam asmeniui esant sunkioje finansinėje padėtyje bent iÅ¡laikymo vaikui dalį. 2014 m. gegužės 26 d. sprendime Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas K. P. atskirÄ jį skundÄ , nurodė, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra pateisinama priežastis K. P. nevykdyti priteisto iÅ¡laikymo savo sÅ«nui.

K. P. bÅ«damas įmonės vadovu ir bÅ«damas atsakingas už įmonės finansus, turėjo realiÄ galimybę valdyti įmonę ir pagal prievolę atlikti iÅ¡skaitymus įstatymo numatyta tvarka. Atsižvelgus į pateiktus dokumentus apie įmonės lėšas ir sumokėtus darbo užmokesčius, matyti, kad įmonė disponavo lėšomis, kurios sėkmingai galėjo bÅ«ti nukreiptos K. P. vaiko iÅ¡laikymui padengti. SituacijÄ apie įmonės bÅ«klę restruktÅ«rizavimo laikotarpiu patvirtina ir liudytojų parodymai.

Skunde teigiama, kad vienpusiÅ¡kai ir selektyviai vertindamas įrodymus teismas liudytojos T. J. parodymais rėmėsi tik dalyje dėl darbo užmokesčio, bet nevertino paaiÅ¡kinimų, kad darbo užmokestis buvo neiÅ¡mokėtas ne vien kaltinamajam K. P., bet ir kitiems darbuotojams, įmonė buvo įsiskolinusi, buvo uždėti areÅ¡tai įmonės sÄ skaitoms banke ir turtui. Patikrinus liudytojos parodymus, matyti, kad liudytoja situacijÄ dėstė kitaip. Liudytoja T. J. paaiÅ¡kino, kad dirbo 2015 m. rugsėjo – gruodžio laikotarpiu.

Direktorius (K. P.) negavo atlyginimo, nes nelabai buvo iÅ¡ ko jį mokėti. Visus sprendimus, kam mokėti pinigus, priimdavo įmonės vadovas (K. P.), kuris buvo ir įmonės kasininkas, turėjo galimybę daryti pavedimus. Atlyginimų negaudavo daugiausiai statybininkai, bet restruktÅ«rizavus įmonę dalis atlyginimų buvo grÄ Å¾inta. Pinigų srautas buvo mažas, įmonėje nieko nevyko. Jei įmonė galėjo naudotis sÄ skaita, tai ji nebuvo areÅ¡tuota. 2015 m. pabaigoje pinigų nebuvo, nes buvo atsiskaityta su dalimi darbuotojų, buvo restruktÅ«rizuotos skolos.

K. P. atlyginimas visai nebuvo mokamas, o darbuotojams buvo po truputį dengiama skola. IÅ¡ Å¡ių liudytojos parodymų matyti, kad įmonė disponavo nedidelėmis lėšomis, o pinigų srautus valdė pats K. P.. Tai patvirtino ir kitos liudytojos I. B. parodymai, kuriuose ji paaiÅ¡kino, kad įmonė vėluodama mokėjo darbuotojams atlyginimus, ji pati gaudavo 2500 Lt atlyginimÄ , o K. P. atlyginimas buvo 1500 Lt. K. P. įmonė buvo skolinga, jis valdė visus procesus. Jis nemokėjo pinigų ne todėl, kad nenorėjo.

Jei užsakovas įmokėdavo pinigų į sÄ skaitÄ , jie buvo skiriami mokesčiams. Kai likdavo maža dalelė, buvo mokami atlyginimai darbuotojams. K. P. galėjo visÄ sumÄ iÅ¡simokėti sau, nes prie banko sÄ skaitos galėjo jungtis jis ir buhalterė. Pavedimus atlikdavo K. P., juos ir pasiraÅ¡ydavo, priimdavo sprendimus kiek ir kokiomis dalimis mokėti. Nuo 2016 m. buvo atėjęs patvarkymas iÅ¡ antstolio, restruktÅ«rizavimo administratorius uždraudė K. P. sau daryti bet kokius mokėjimus. Å ie liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad K.

P. galėjo spręsti klausimÄ , kokiu bÅ«dų skirstyti įmonės lėšas ir nors pinigų kiekis nebuvo pakankamas, tačiau situacija nebuvo beviltiÅ¡ka, o 144 eurų iÅ¡moka K. P. sÅ«naus iÅ¡laikymui padengti negalėjo bÅ«ti neįgyvendinama naÅ¡ta bendrovei.Aptarti parodymai patvirtina ir kitÄ aplinkybę, kuri atskleidžia K. P. neteisėtus veiksmus – vengimÄ Ä¯sidarbinti. Liudytojos paaiÅ¡kinimuose minėjo, jog realios veiklos UAB „P“ neatliko jau nuo 2015 m., tačiau K. P. ten tebedirbo, nors realiai jokio darbo nebuvo, taip pat sau nemokėjo algos.

IÅ¡ direktoriaus pareigų išėjo tik 2016 m. lapkričio mėnesį, kai įmonei oficialiai buvo paskelbtas bankrotas. Darbo biržoje užsiregistravo 2016 m. gruodžio 8 d., o Vilniaus teritorinės darbo biržos pastangomis įdarbintas subsidijuojant tik nuo 2018 m. sausio 23 d. Tai reiÅ¡kia, kad daugiau nei du metus K. P., žinodamas, kad turi įsipareigojimÄ mokėti savo nepilnamečiui sÅ«nui iÅ¡laikymÄ , nedėjo pastangų susirasti apmokamÄ darbÄ ir iÅ¡laikyti vaikÄ . Tai, jog K. P. užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje nereiÅ¡kia jo maksimalių pastangų įsidarbinti įgyvendinimo.

Suvokdamas, kad įmonė nevykdo realios veiklos ir siekdamas padengti turimus įsiskolinimus, K. P. dar prieÅ¡ įmonei bankrutuojant turėjo imtis visų įmanomų priemonių pagerinti savo finansinę padėtį. Žinodamas, kad iÅ¡ jo priteistos konkrečios periodinės iÅ¡mokos vaiko iÅ¡laikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, turėjo imtis visų priemonių, kad jos bÅ«tų mokamos tiek ir susirandant tinkamÄ darbÄ (nebÅ«tinai dirbti vadovaujantį darbÄ ), tiek dirbant darbo biržoje pasiÅ«lytÄ darbÄ , tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iÅ¡ kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais bÅ«dais.

IÅ¡ teritorinės darbo biržos pateiktų duomenų matyti, kad K. P. užsiregistravimo darbo biržoje laikotarpiu jam buvo pateikti keturi darbo pasiÅ«lymai, tačiau darbo negavo, nes darbdavys pasirinko kitÄ kandidatÄ . Suvokdamas savo situacijÄ ir matydamas, kad įsidarbinti nepavyksta, K. P. galėjo pradėti ieÅ¡koti darbo ne pagal specialybę ar stengtis įgyti naujÄ kvalifikacijÄ , vien tam, kad turėtų galimybę prisidėti prie savo vaiko iÅ¡laikymo. Nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieÅ¡kojo ir vengė teikti teismo priteistas lėšas savo vaikui iÅ¡laikyti, naudojosi tuo, kad pats yra iÅ¡laikomas savo sugyventinės. Å ioje vietoje teismas pateikia tik vienÄ galimÄ K.

P. elgesio scenarijų ir tai nereiÅ¡kia, kad jis turėjo elgtis bÅ«tent taip. Apylinkės teismas pagrįstai kritiÅ¡kai vertino kaltinamojo teiginius dėl pablogėjusios jo sveikatos. Nors kaltinamasis pateikė dokumentus, patvirtinančius jam nustatytus sveikatos sutrikimus, tačiau Å¡ie duomenys nepatvirtina egzistavus objektyvias visiÅ¡ko ar dalinio nedarbingumo aplinkybes ar kitas pateisinamas negalėjimo iÅ¡laikyti vaikÄ priežastis. K. P. nebuvo nustatytas darbingumo praradimas ar neįgalumas.Teisėjų kolegijos vertinimu, K.

P. elgesys, kuomet sveikas, darbingo amžiaus asmuo, pakankamai ilgÄ laikotarpį nemokėjo savo nepilnamečiam vaikui jokio iÅ¡laikymo, rodo nuteistojo sÄ moningÄ vengimÄ vykdyti savo pareigÄ iÅ¡laikyti sÅ«nų. Nors skunde ginčijama, kad nusikalstamÄ veikÄ K. P. padarė tyčia, tačiau aptarti jo neteisėti veiksmai atskleidžia, jog jis veikė bÅ«tent tiesiogine tyčia ir norėjo tokių padarinių. Bylos nagrinėjimo metu nuteistojo iÅ¡dėstytos ir skunde nurodytos aplinkybės – sunki jo ir įmonės finansinė padėtis, kad jis neturi jokio turto, gaunamos paÅ¡alpos labai mažos, dėl sveikatos bÅ«klės negalėjo įsidarbinti, nauji darbdaviai jo nepasirinko, nes rado kitÄ kandidatÄ â€“ nelaikytinos pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos ir atspindi, kad nuteistasis K.

P., nemokėdamas teismo nustatytų periodinių išmokų, veikė tyčia. Be to, 2018 m. birželio 12 d. Vilniaus apygardos teisme vykusio posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, kad K. P. prieš du mėnesius darbo biržoje gavo išmokas, bet neatsiskaitė tol, kol antstolis sureagavo. Areštas turtinėms teisėms uždėtas, tačiau pats K. P. jokių veiksmų nedaro, nei bendrauja, jokio dalyvavimo vaiko gyvenime, nei morališkai, nei finansiškai. Iš šių nukentėjusiosios parodymų darosi aišku, kad K.

P. ir toliau nevykdo savo pareigos iÅ¡laikyti nepilnametį sÅ«nų. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad nuteistasis pradėjo mokėti iÅ¡laikymÄ . Nors buvo suteikta galimybė, gynyba jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių įmokų sumokėjimÄ , nepateikė. Toks nuteistojo elgesys vertintinas itin neigiamai, nes nuo 2018 m. sausio mėnesio jis turi apmokamÄ darbÄ ir žino apie nagrinėjamÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ dėl vengimo iÅ¡laikyti savo vaikÄ , tačiau savo elgesio nekeičia.

Skundo argumentai, kad ne dėl K. P. veiksmų, o dėl antstolio neveikimo atsirado neigiami padariniai, nes antstolis tinkamai neatliko savo pareigos iÅ¡ieÅ¡koti įsiskolinimo, nepagrįsti. Tai, jog antstolis nenukreipė iÅ¡ieÅ¡kojimo į K. P. kreditorinį reikalavimÄ neturi reikÅ¡mės sprendžiant klausimÄ dėl baudžiamosios atsakomybės ir nepanaikina nuteistojo kaltės, nes Å¡ių sumų K. P. realiai neturi ir yra labai maža tikimybė, jog jas atgaus pasibaigus įmonės bankroto procedÅ«roms.

IÅ¡ieÅ¡kojimo nenukreipimas į realiai neturimas lėšas nėra laikytinas antstolio aplaidumu. Å iuos veiksmus antstolis gali atlikti bet kada, net ir po Å¡ių lėšų gavimo. Tai, jog antstolis nenukreipė iÅ¡ieÅ¡kojimo į K. P. gaunamas nedarbo iÅ¡mokas nelaikytina antstolio neveikimo padariniu ar K. P. atsakomybę Å¡alinančia aplinkybe. Ne antstolis turi rÅ«pintis K. P. pareigos įvykdymu, o pats nuteistasis turi rodyti iniciatyvÄ , mokėti iÅ¡laikymÄ savo sÅ«nui, o antstolis yra pasitelkiamas tuomet, kai tas sumas reikia priverstinai iÅ¡ieÅ¡koti.

Kaltinti antstolį dėl K. P. neteisėtų veiksmų yra nelogiÅ¡ka. Å ioje byloje sprendžiamas nuteistojo K. P. pareigos mokėti lėšas vaikui iÅ¡laikyti pagal teismo sprendimÄ nevykdymo klausimas, kuris negali bÅ«ti vertinamas atsižvelgiant į iÅ¡ieÅ¡kojimÄ vykdančios institucijos darbo organizavimÄ .Remiantis iÅ¡dėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija n u t a r i a: K. P. ir jo gynėjo advokato R. Suslavičiaus apeliacinį skundÄ atmesti.

Teisėjų kolegija:                                                    Virginija Liudvinavičienė                                                                  Alenas Piesliakas                                                                  Ugnius Trumpulis