2023-02-15 Nr. AB-3835-3-61-3-04994-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1378-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04994-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. S. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2022 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 22S136737 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad jis nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas nurodė, kad jo prieglobsčio prašymas pagrįstas ir ta aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, nors Departamentas detaliai aprašė (duomenys neskelbtini), tačiau neįvertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo, kaip (duomenys neskelbtini), galimybe gauti teisinę ir fizinę apsaugą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas tinkamai ir išsamiai neįvertino visų teisingam sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių.

6. Pareiškėjas pabrėžia, jog visi neaiškumai turi būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Atsakovas neįvykdė pareigos aiškintis ir tikslintis aplinkybes, kilus abejonių dėl prieglobsčio prašytojo pasakojimo tikrumo. Šiuo atveju atsakovas Sprendime tiesiog konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neišsamios ir tuo apskritai paneigė pareiškėjo pasakojimo tikrumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo paaiškinimai yra viena iš leistinų įrodinėjimo priemonių. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, neįgyvendindamas pareigos bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoju, todėl Sprendime padarė klaidingą išvadą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo prieglobsčio prašymo pagrindinis motyvas yra (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas neįvertino perspektyvinės pareiškėjo persekiojimo rizikos galimybės ir taip netinkamai kvalifikavo nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes prieglobsčio suteikimo galimybės kontekste. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, kad grįžęs į (duomenys neskelbtini) jis taps viena iš masinio valdžios režimo oponentų persekiojimo aukų. Šios priežastys, pareiškėjo vertinimu, turi būti pripažintos pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje jam suteikimo.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, nedetalus. Paklaustas apie (duomenys neskelbtini), pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Anot pareiškėjo, tai buvo (duomenys neskelbtini). Kaip teigė pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neįvardino, tik teigė, kad (duomenys neskelbtini), be to, jis turėjo daug (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas (duomenys neskelbtini) nėra paremtas jokiais objektyviais įrodymais (dokumentais, įrašais ar kt.). Atsižvelgęs į atlikto tyrimo metu surinktos informacijos visumą, atsakovas sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui gauti.

11. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis turima informacija, pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gali kilti pavojus, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Departamentas neįsigilino į pareiškėjo prieglobsčio prašymą, neatsižvelgė į tai, kad jis pateikė pakankamai duomenų ir informacijos, patvirtinančios, jog jis priklauso (duomenys neskelbtini), kuri laikytina (duomenys neskelbtini) partija, ir todėl jos nariai patiria persekiojimus. Atsakovo teigimu, šie pareiškėjo argumentai ne tik neatitinka tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, bet ir nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybės.

13. Atsakovas pažymėjo, kad priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Šiuo atveju pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovo teigimu, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje. Be to, ginčijamu Sprendimu pareiškėjui neuždraudžiama vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo M. L. S. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2022 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 22S136737 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; kitą skundą dalį teismas atmetė.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimų, šiuo atveju pareiškėjas baiminasi (esminiai argumentai), kad kilmės valstybėje galimai patirs grėsmę saugumui dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas jam gresiantį pavojų sieja su (duomenys neskelbtini).

16. Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti (duomenys neskelbtini), byloje pateikė fotonuotraukas su (duomenys neskelbtini), tačiau iš pateiktų nuotraukų nėra galimybės nustatyti, kad nuotraukose yra pareiškėjas, priešingai – fotonuotraukose esantis asmuo neatrodo panašus į pareiškėją. Pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) taip pat nėra pagrįstas objektyviais įrodymais: nėra jokių duomenų apie tai, dėl kokių priežasčių (duomenys neskelbtini), nėra įrodymų, kad tai susiję su pareiškėjo ir jo sesers vyro dalyvavimu politinės partijos veikloje. Iš pareiškėjo pasakojimo nėra aišku ir tai, ar (duomenys neskelbtini). Be to, byloje apskritai nėra jokių objektyvių įrodymų apie pareiškėjo giminystės ryšius ((duomenys neskelbtini)). Nors pareigūnai, pareiškėjo teigimu, lankėsi jų namuose du kartus tą pačią dieną, tačiau jų elgesys ir veiksmai šiuos du kartus buvo visiškai skirtingi ir logiškai nepagrįsti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė dokumentą, kuris turėtų įrodyti jo dalyvavimą anksčiau minėtoje politinėje veikloje, tačiau pareiškėjo pavardės minėtame dokumente nėra. Paklaustas apie jo vaidmenį politinėje partijoje, pareiškėjas negalėjo konkrečiai nurodyti, įvardijo tik dalyvavimą rinkimuose (duomenys neskelbtini).

17. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų ir byloje pateiktų dokumentų vertino, kad pareiškėjo pasakojimas apie kilmės šalyje vykusius įvykius ir pareiškėjo dalyvavimą (duomenys neskelbtini) partijoje yra bendro pobūdžio, nenuoseklūs, pateikti faktai arba abstraktūs arba prieštaraujantys vieni kitiems, juose dažnai trūksta logikos. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo pasakojamas neatitinka viešos informacijos apie situaciją jo kilmės valstybėje, kurią surinko Departamentas. Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad Departamento surinkta informacija neatitinka tikrovės, jokių šią informaciją paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.

18. Teismo nuomone, pareiškėjas nepagrindė baimės, kad kilmės valstybėje jis galimai patirs grėsmę saugumui dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) politinei partijai. Teismas pažymėjo, kad remiantis byloje pateiktais duomenimis apie esamą politinę situaciją šalyje, (duomenys neskelbtini).

19. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai apklausos metu, tiek teismui pateiktame skunde bei teismo posėdžio metu išsakyti papildomi argumentai, taip pat Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiojimo, nei persekiojimo tikėtinų motyvų ir tikslų nužudyti pareiškėją, nepagrindžia rizikos jam patirti persekiojimą tikimybės, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

20. Teismas taip pat sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju tikimybės. Rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas įvertino pareiškėjui galimai gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas nepagrindė savo deklaruojamos baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui termino savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neturėdamas asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, o tai, kad jis į Lietuvą atvyko neturėdamas asmens dokumentų, pagrindžia prielaidą, jog tokiu būdu jis galimai siekė sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę procesą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl jam pagrįstai nebuvo suteiktas terminas savanoriškai grįžti į kilmės šalį.

22. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą takyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvą 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo dalis dėl įvesto į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėjas M. L. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino/netyrė nuotraukose užfiksuotų sužeidimų (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo sužalojimo faktas nėra paneigtas. Pareiškėjo teigimu, įsiveržimą į jo namus patvirtinta tas faktas, jog pareiškėjas buvo sužeistas minėto įsiveržimo metu. Nuotraukos ir (duomenys neskelbtini) apie pareiškėjo sužalojimą yra pagrindiniai jo turimi įrodymai. Be to, kaip papildomas įrodymas, yra Migracijos departamentui pateiktas pareiškėjo sesers pasakojimo žurnalistui garso įrašas, kurį Migracijos departamentas ir teismas nepagrįstai atmetė kaip nepatikimą įrodymą. Pareiškėjas nors ir nesklandžiai, tačiau pakankamai suprantamai paaiškino, jog minėtas užpuolimas buvo susijęs su jo sesers vyro (duomenys neskelbtini) priklausymu (duomenys neskelbtini) partijai, kurioje jis užėmė aukštas pareigas. Be to, ir pats pareiškėjas priklausė nurodytai politinei partijai, per (duomenys neskelbtini) rinkimus dalyvavo kaip (duomenys neskelbtini). Todėl, pasak pareiškėjo, jo sesers vyro ir jo paties užpuolimas yra susijęs su pareiškėjo ir jo giminaičių turimomis politinėmis pažiūromis.

26. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu jis pateikė papildomą dokumentą, jog (duomenys neskelbtini) vykusių rinkimų I ture jis dalyvavo kaip (duomenys neskelbtini). Šios partijos kandidatas balsų skaičiavimo ataskaitoje buvo nurodytas (duomenys neskelbtini) numeriu – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, jog nors jo pavardė ir nėra nurodyta minėtame dokumente, tačiau šiame dokumente kairėje pusėje apačioje yra jo parašas, nes jis buvo (duomenys neskelbtini). Teismas šio rašytinio įrodymo išsamiai neištyrė, nelygino pareiškėjo parašų tapatumo šiame ir kituose Migracijos departamentui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose. Pareiškėjo teigimu, tai buvo papildomas įrodymas, kuris be pareiškėjo pasakojimo ir kitų įrodymų papildomai patvirtina jo priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai, patvirtina jo turimus politinius įsitikinimus, dėl kurių jis kilmės valstybėje nukentėjo – buvo sužalotas tiek jis, tiek jo giminaičiai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu paaiškino, jog po kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) įvykusio (duomenys neskelbtini) situacija nėra pasikeitusi. (duomenys neskelbtini) partija ir toliau išlieka opozicine partija, o pareiškėjas, kuris yra identifikuojamas kaip šios partijos narys, dėl ko jau patyrė persekiojimą, todėl pagrįstai bijo, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju ir vėl gali būti persekiojamas tiek buvusios valdančiosios partijos narių, tiek naujojo režimo.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovas prieglobsčio prašymą išnagrinėjo paviršutiniškai, nesigilindamas į jo esmę, nedėdamas pastangų išsiaiškinti ir pašalinti visus egzistuojančius pareiškėjo pasakojimo prieštaravimus, jeigu manė, tokių esant. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šių Migracijos departamento padarytų prieglobsčio prašymo nagrinėjimo trūkumų taip pat tinkamai neįvertino, o visus neaiškumus nepagrįstai aiškino ne pareiškėjo naudai. Pareiškėjo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų.

29. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas ir teismas, pasisakydami dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, vertino tas pačias aplinkybes, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, ir nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, be to, nevyksta ginkluotas karinis konfliktas. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka, nes mano, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog grįžęs į kilmės valstybę jis ir toliau bus persekiojamas dėl savo turimų politinių įsitikinimų, nepriklausomai nuo to, kad nuo (duomenys neskelbtini) politinė situacija kilmės šalyje yra pasikeitusi. Šios priežastys, pareiškėjo vertinimu, turi būti pripažintos pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

30. Pareiškėjas teigia, kad, kadangi Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą, tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą turi būti panaikintos sprendimų dalys dėl uždraudimo atvykti ir įspėjimo įvedimo terminų.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

33. Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui gauti. Nors pareiškėjas teigė, kad įsiveržimą į jo šeimos namus patvirtinta tas faktas, jog jis buvo sužeistas minėto įsiveržimo metu, o nuotraukos ir (duomenys neskelbtini) apie jo sužalojimą yra pagrindiniai pareiškėjo turimi įrodymai, tačiau, atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateiktos nuotraukos teismo buvo pagrįstai pripažintos kaip turinčios žemą įrodomąją galią, nes nuotraukos yra be meta duomenų, kur, kada ir kokiose demonstracijose / protestuose jos buvo padarytos, nebuvo įmanoma nustatyti, taip pat nė vienoje iš jų nebuvo žmogaus, panašaus į prieglobsčio prašytoją.

34. Atsakovas teigia, kad nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Pareiškėjo pasakojimas apie narystę partijoje buvo bendro pobūdžio, nedetalus. Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) partija, kurios nariu teigė esąs pareiškėjas, šiuo metu nelaikytina opozicine, o dabartinė karinė valdžia žada demokratinius rinkimus ir ši partija yra viena iš favoričių juos laimėti. Atsižvelgęs į surinktos kilmės valstybės informacijos visumą, atsakovas konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

35. Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu taip pat nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste), šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

37. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 22S136737 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad jo sužalojimo faktas nėra paneigtas, o jo sesers vyro ir jo paties užpuolimas yra susijęs su pareiškėjo ir jo giminaičių turimomis politinėmis pažiūromis. Pareiškėjas patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) vykusių rinkimų I ture jis dalyvavo kaip (duomenys neskelbtini), pareiškėjas priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, todėl jis kilmės valstybėje buvo sužalotas. Pažymėjo, kad po (duomenys neskelbtini) įvykusio (duomenys neskelbtini) situacija kilmės šalyje nėra pasikeitusi. (duomenys neskelbtini) partija ir toliau išlieka opozicine partija, o pareiškėjas, kuris yra identifikuojamas kaip šios partijos narys, pagrįstai bijo, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jis vėl gali būti persekiojamas. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.

42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

48. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

49. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

50. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

51. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini).

52. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, išsamiai išanalizavo (duomenys neskelbtini) politinę situaciją, įvertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas atitiko surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) vykusius įvykius, kai (duomenys neskelbtini). Tačiau po (duomenys neskelbtini) įvykusio (duomenys neskelbtini) šalyje situacija iš esmės pasikeitė. Nors (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nerasta duomenų, kad po (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini). Taip pat nerasta informacija, kad asmenys, (duomenys neskelbtini), patiria grasinimus, areštus ar kitokio smurtinio poveikio veiksmus. Po (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie politinės partijos atstovų persekiojimą ir dėl to jiems gresiantį persekiojimą nebeatitinka realios situacijos jo kilmės valstybėje.

53. Vertindama pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies, teisėjų kolegija pažymi, kad, pasikeitus politinei situacijai (duomenys neskelbtini), nebeliko jokių priežasčių teigti, jog pareiškėjas dėl politinių motyvų kilmės valstybėje galėtų būti persekiojamas. Prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, t. y. pagrindinis vertinimo objektas yra grėsmė asmeniui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirtas persekiojimas. Pareiškėjo pateiktas pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), teismui pateikti įrodymai (fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti nenustatytos tapatybės asmenys su sužeidimais; garso įrašas, kuriame užfiksuotas, pareiškėjo teigimu, jo sesers pasakojimas; rinkimų kandidatų balsų skaičiavimo ataskaita), nepagrindžia prielaidos, jog, esant pasikeitusiai politinei situacijai jo kilmės šalyje, nenustatyti asmenys turi motyvą ir tikslą persekioti pareiškėją.

Prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra susijusios su bendra saugumo padėtimi jo kilmės šalyje, tačiau jos savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Be to, bendra saugumo padėtis per se (savaime) nesąlygoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę po (duomenys neskelbtini) įvykusio (duomenys neskelbtini) ir pasikeitusios politinės situacijos.

Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamų persekiotojų bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir teismo išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento atlikto pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimo išsamumu ir visapusiškumu, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo auka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

54. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, politinė situacija (duomenys neskelbtini) po (duomenys neskelbtini) įvykusio (duomenys neskelbtini) yra pasikeitusi ir nenustatyta, kad šalyje vyktų veiksmai, prilygstantys beatodairiškam smurtui, t. y. kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

55. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

57. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

58. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Ričardas Piličiauskas