2016-01-19 Nr. BB-272-1-10-9-00002-2011-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-71-677/2016

Proceso Nr. 1-10-9-00002-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 1.1.10; 1.2.14.5.2; 1.2.29.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,

gynėjams advokatams Linui Belevičiui, Gediminui Bukauskui,

išteisintajam Juozui E. P. ,

nukentėjusiojo A. B. atstovams advokatams Irmantui Dobilui, Artūrui Baužai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. B. (A. B.) atstovo advokato Irmanto Dobilo ir Vilniaus apygardos prokuratūros l. e. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Sergejaus Takvarelio (Sergej Takvareli) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalis, kuria J. E. P. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir J. E. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kita nuosprendžio dalis palikti nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu J. E. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882,53 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. E. P. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. E. P. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimo, prokurorės, prašiusios prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo atstovų, prašiusių prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. E. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad panaudojo žinomai netikrą dokumentą ir apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis, siekdamas įgyti teisę į svetimą Danijos piliečiui A. B. priklausantį turtą – 1 800 000 Lt, žinodamas, kad šis nėra jam įsiskolinęs, laikotarpiu nuo 2004 m. vasaros iki 2008 m. sausio 28 d., Vilniuje, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrą paprastąjį vekselį: ant tuščio lapo su A. B. parašu kopijavimo aparatu ar lazeriniu spausdintuvu atspausdino kompiuteriu paruoštą tikrovės neatitinkantį paprastojo vekselio tekstą lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame buvo nurodyta, kad vekselis surašytas 2004 m. liepos 15 d., Vilniuje, ir kad pagal šį vekselį A. B. besąlygiškai įsipareigoja iki 2007 m. liepos 15 d. įskaitytinai J. E. P. ar jo įsakymu kitam vekselio turėtojui sumokėti 1 800 000 Lt grynaisiais pinigais arba pervesti į kreditoriaus nurodytą sąskaitą; vekselį pats pasirašė kaip kreditorius ir šį netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį – panaudojo 2008 m. sausio 28 d. pateikdamas (duomenys neskelbtini) notarų biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarei G. K. vykdomajam įrašui gauti, o 2008 m. sausio 29 d. pateikdamas antstolei I. K., kontoros, (duomenys neskelbtini), patalpose, išieškojimui pagal vykdomąjį įrašą; 2008 m. sausio 30 d. tariamos skolos išieškojimui užtikrinti buvo parengtas patvarkymas areštuoti lėšas – 1 805 400 Lt – ir jas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą; taip J. E. P. panaudodamas žinomai netikrą dokumentą – 1 800 000 Lt paprastąjį vekselį – apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į nukentėjusiajam A. B. priklausantį turtą –1 800 000 Lt.

Be to, J. E. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir dėl žinomai netikro dokumento pagaminimo: kad jis, turėdamas nukentėjusiojo A. B. apatinėje vidurinėje lapo dalyje pasirašytų tuščių A4 formato popieriaus lapų, kuriuos pastarasis pasirašė J. E. P. prašymu, pasitikėdamas juo ir manydamas, kad šie lapai bus naudojami rengiant dokumentus jo interesais, laikotarpiu nuo 2004 m. vasaros iki 2008 m. sausio 28 d. Vilniuje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, siekdamas įgyti teisę į svetimą Danijos piliečiui A. B. priklausantį turtą – 1 800 000 Lt, žinodamas, kad pastarasis nėra jam įsiskolinęs, A. B. apie tai nežinant, ant vieno iš šių lapų pagamino netikrą paprastąjį vekselį: ant tuščio lapo su A. B. parašu kopijavimo aparatu ar lazeriniu spausdintuvu atspausdino kompiuteriu paruoštą tikrovės neatitinkantį paprastojo vekselio tekstą lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame buvo nurodyta, kad vekselis surašytas 2004 m. liepos 15 d. Vilniuje ir kad pagal šį vekselį A. B. besąlygiškai įsipareigoja iki 2007 m. liepos 15 d. įskaitytinai J. E. P. ar jo įsakymu kitam vekselio turėtojui sumokėti 1 800 000 Lt grynaisiais pinigais arba pervesti į kreditoriaus nurodytą sąskaitą, pats pasirašė šį vekselį kaip kreditorius, taip patvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis, ir, nesupažindinęs su paprastojo vekselio tekstu, pateikė jį pasirašyti jo tikslų nežinančiai A. K.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad duomenų, pagrindžiančių šį kaltinimą nepakanka, ir pašalino iš kaltinimo aplinkybes dėl žinomai netikro dokumento pagaminimo kaip neįrodytas.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros l. e. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas S. Takvarelis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais – J. E. P. veiką kvalifikuoti ne tik kaip žinomai netikro dokumento panaudojimą, bet ir kaip netikro dokumento pagaminimą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepaisė įrodymų vertinimo reikalavimų, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o išteisinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis iš esmės tik nenuoseklia ir prieštaringa kaltinamojo gynybine versija, atmesdamas nukentėjusiojo parodymus bei kitus bylos duomenis, patvirtinančius, jog J. E. P. veikoje yra sukčiavimo ir netikro dokumento pagaminimo bei jo panaudojimo požymių, o tai lėmė nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Prokuroras kasaciniame skunde pateikia ir analizuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų ir kt. bylos duomenų vertinimą, atkreipia dėmesį į esančius prieštaravimus, jų nepašalinimą, nurodo įrodymus, kaltinančius išteisintąjį J.

E. P. . Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi J. E. P. pateiktais prieštaringa versija ir dokumentais, kurie arba prieštarauja kitiems bylos duomenims, arba kelia abejonių dėl savo autentiškumo, o nukentėjusiojo parodymus vertino kritiškai. Prokuroras teigia, kad teismas neatsižvelgė į J. E. P. viso proceso metu duotus parodymus ir jų neanalizavo, nesugretino o pateiktų duomenų su juos paneigiančiais duomenimis, teikė prioritetą kaltinamojo versijai, remdamasis tik dalimi duomenų, tačiau ignoravo tuose pačiuose duomenyse esančius faktus (pvz., sąskaitos išrašuose esančius duomenis apie nukentėjusiojo kaltinamajam pervestas pinigines sumas, kurie galėtų paneigti išteisintojo parodymus).

Taip apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į reikšmingus bylos duomenis: sąskaitos išrašus, liudytojų Kolaičių, liudytojo M.-T.-M.-P.-F. parodymus, duomenis, kuriais rėmėsi vertindamas nukentėjusiojo parodymus kaip nepatikimus (elektroninio pašto duomenys, abejotino autentiškumo sutartis su UAB „L“). Kasaciniame skunde pažymėta, kad liudytojų, nukentėjusiojo parodymai, rašytinė bylos medžiaga, leidžia manyti, jog J. E. P. atliko pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytus veiksmus. Pagrindinis kriterijus, nustatantis BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiu, yra tai, kad teisė į svetimą turtą ar turtinę teisę įgyjama apgaule, t. y. suklaidinus nukentėjusįjį.

Pasak prokuroro, J. E. P. žinojo, kad nukentėjusysis A. B. nei 2004 m., nei 2007 m. jokio 1 800 000 Lt vekselio jo naudai nėra pasirašęs, tačiau, siekdamas įgyti teisę į nukentėjusiajam priklausantį turtą ar pinigines lėšas, panaudojo savo žinioje turėtus tuščius lapus su nukentėjusiojo parašu šiam netikram dokumentui pagaminti ir šį dokumentą patvirtino savo parašu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus tyrė ir vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neatsižvelgė į reikšmingus bylos duomenis, nevertino jų visumos, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, kuris sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Taip pat skunde pažymėta, kad bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, jog vekselis buvo atspausdintas ant nuteistojo turėtų vieno iš tuščių lapų su nukentėjusiojo parašais ir kad pats kaltinamasis pasirašė šį netikrą dokumentą, suvokdamas, jog šiame dokumente įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys. Prokuroras konstatuoja, kad J. E. P. , pasirašydamas ant jo paties turėto lapo su nukentėjusiojo parašu atspausdintame netikrame paprastajame vekselyje, pats patvirtino šiame dokumente įtvirtintus tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl ši jo veika kvalifikuotina ir kaip netikro dokumento – 1 800 000 Lt paprastojo vekselio – pagaminimas. Todėl, pasak kasatoriaus, kaltinamajame akte nuteistojo J. E. P. veika, nors ir pašalinus aplinkybę dėl fizinio dokumento atspausdinimo bei pateikimo pasirašyti liudytojai A. K., pagrįstai buvo kvalifikuota kaip netikro paprastojo vekselio pagaminimas. Tai, kad gamindamas šį netikrą vertybinį popierių nuteistasis panaudojo vieną iš turėtų tuščių lapų su nukentėjusiojo parašu ir pasirašė ant parengto teksto kaip kreditorius, taip įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis, duoda pakankamą pagrindą kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip netikro dokumento pagaminimą ir, atsižvelgiant į tolesnius veiksmus, kaip šio netikro dokumento panaudojimą.

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo A. B. atstovas advokatas I. Dobilas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais – pripažinti J. E. P. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, dėl tariamo 2004 m. liepos 15 d. vekselio suklastojimo.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Skunde nurodyta, kad baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia, jog J. E. P. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje uždraustas nusikalstamas veikas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaitinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo A. B. ir išteisintojo J. E. P. parodymus įvertino atskirai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų objektyvių aplinkybių, netinkamai įvertino šių asmenų procesinį suinteresuotumą ir jų parodymų tikrą ar tariamą prieštaringumą.

Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į kaltinamojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, kuris konstatuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir aiškiai matyti ikiteisminio tyrimo metu surašytuose apklausų protokoluose. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo tariamą A. B. parodymų prieštaringumą. Ši išvada grindžiama tuo, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, esą visiškai neatitinka A. B. rašytų pareiškimų Lietuvos teisėsaugos institucijoms atskirų turinio detalių dėl parašų tuščiuose lapuose surašymo aplinkybių.

Tačiau teismas neįvertino, kad esminės aplinkybės neigiant savanorišką vekselio pasirašymą niekada nekito, o parašų tuščiuose lapuose atsiradimo aplinkybės neturi įtakos konkretaus dokumento klastojimo 2004 m. liepos 15 d. mechanizmui. Todėl tam tikras nenuoseklumas dėl antraeilių detalių negali būti vertinamas kaip pakankamas kriterijus atmesti nukentėjusiojo parodymus esminiu klausimu. Pažymėta, kad ir pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą dėl nepasirašyto 2004 m. liepos 15 d. data pažymėto vekselio konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai motyvavo neva nepakankamą nukentėjusiojo parodymų patikimumą dėl netikro dokumento pagaminimo ir suklastojimo, vertindamas jo paaiškinimus dėl kontrabandos epizodo. Pasak kasatoriaus, taip buvo peržengtos apeliacinio proceso ribos, nes bylos dalyviai skundo dėl kontrabandos epizodo neteikė (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Antra, šiame epizode buvo nagrinėtos nesusijusiosios su vekselio suklastojimu aplinkybės. Trečia, liudytojo M.

T. M. P. F. parodymai buvo skirti nukentėjusiojo diskreditavimui, nes jis pripažino jautęs priešiškumą jam dėl komplikuotų prekybinių sandorių aukcione „B. R. “. Tokiame kontekste šio liudytojo parodymai vertintini kaip nepakankamai objektyvūs, o kasatoriaus paminėta neigiama informacija apie jį vertintina kaip natūrali gynybinė pozicija. Todėl nukentėjusiojo parodymai dėl epizodo, kuris nebuvo apeliacijos dalykas, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai įvertinti kaip prieštaringumo įrodymas, nors tai nesusiję su esmine aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismo nurodomas tariamas nukentėjusiojo nenuoseklumas, aiškinant parašų ant tuščių popieriaus lapų surašymo aplinkybes, neturi absoliučiai jokios prasmės, nes tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu pripažįstama, kad išteisintasis turėjo ne mažiau kaip aštuonis tuščius lapus su A. B. parašu. Pažymėta, kad J. E. P. nebuvo kaltinamas nukentėjusiojo parašų ant tuščių popieriaus lapų klastojimu, todėl aiškinantis ne konkretaus vekselio, o abstrakčių lapų pasirašymo aplinkybes pernelyg nutolta nuo įrodinėjimo dalyko, taip pat įrodinėjimo našta neteisėtai perkelta nukentėjusiajam.

Skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai grindė išvada, kad esą patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad nukentėjusysis ant tuščių lapų pasirašinėjo ne savo noru, bet J. E. P. naudojant apgaulę, ir kad nepasirašė 2004 m. liepos 15 d. vekselio, bylos medžiagoje nėra. Kasatorius teigia, kad tokia išvada neatitinka byloje ištirtų įrodymų ir faktinės situacijos, nes teisinę reikšmę turi ne tuščių lapų pasirašymas, o apgaulingas jų panaudojimas, t. y. panaudojimas kitu tikslu, nei nukentėjusysis pasirašė.

Šiuo konkrečiu atveju – tik surašius vekselio tekstą ant popieriaus lapo greta pirmiau padėto nukentėjusiojo parašo, toks tariamas vekselis tampa apgaulės, kaip turto užvaldymo, priemone ir būdu. E. J. P. veiksmų vertinimui ir teisinei kvalifikacijai svarbu nustatyti, ar yra objektyvių duomenų, šalinančių jo baudžiamąją atsakomybę, t. y. patvirtinančių, kad nukentėjusysis laisva valia pasirašė 2004 m. liepos 15 d. data pažymėtą vekselį. Kasatorius nurodo, kad būtent tokių duomenų byloje nėra, o skundžiamame nuosprendyje įrodinėjamas, kaip įrodymais nepatvirtintas vekselio nepasirašymo elementas, visiškai atitinka įrodinėjimo naštos perkėlimo nukentėjusiajam sampratą, o toks veikimas yra draudžiamas baudžiamojo proceso įstatymu.

Skunde nurodyta, kad skundžiamame nuosprendyje aprašytas 2004 m. liepos 15 d. notarinis nukentėjusiojo testamentas ir 2005 m. rugsėjo 7 d. įgaliojimas E. J. P. visiškai disponuoti visu nukentėjusiojo turtu, taip pat ne kartą aprašyti duomenys apie laikotarpiu iki 2007 m. buvusius itin draugiškus tarpusavio santykius, kurie ne tik patvirtino verslo ryšius, bet ir visiškai paneigė bet kokį poreikį ir bet kokias prielaidas surašyti 2004 m. liepos 15 d. data pažymėtą vekselį, nes jame nurodyta 1 800 000 Lt suma neatitinka nei piniginių lėšų apyvartos, nei rašytiniais duomenimis pagrįsto laikinai turėto turto vertės ne tik iki 2004 m. liepos 15 d., bet ir vėlesniais laikotarpiais.

Be to, minėtas 2005 m. rugsėjo 7 d. įgaliojimas leido apskritai kaltinamajam spręsti ir nepalyginamai didesnės vertės turtinius klausimus nei nurodyta tariamame vekselyje suma. Pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo tariamą nukentėjusiojo nenuoširdumą, remdamasis tik gynybinę poziciją užėmusio išteisintojo ir konfliktinius santykius su nukentėjusiuoju palaikiusio liudytojo M. T. M. P. F. parodymais. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neįvertino šių duomenų patikimumo, apsiribodamas prielaidomis apie šių asmenų verslo santykių spėjamą ryšį su galimomis prielaidomis pasirašyti 2004 m. liepos 15 d. vekselį.

Taip pat nepagrįstai suteikė prioritetą prieštaringai ir nenuosekliai išteisintojo pozicijai, paneigdamas nukentėjusiojo interesus bei nuoseklius parodymus dėl esminio klausimo – minėto vekselio nepasirašymo. Skunde nurodyta, kad netinkamas liudytojo parodymų vertinimas ir nepagrįstas nepripažinimas jų kaip įrodymo apeliacinės instancijos teisme pasireiškė ir dėl R. G. paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas sudvejojo šio liudytojo parodymų patikimumu dėl mažareikšmio motyvo, t. y. vien dėl to, kad asmuo tyrimui reikšmingą informaciją pateikė ne per pačią pirmąją apklausą, o apklausiamas antrą kartą praėjus septyniems mėnesiams, ir kad reikšmingas tyrimui aplinkybes prisiminė pernelyg detaliai.

Tokius apeliacinės instancijos teismo motyvus kasatorius laiko nepagrįstais dėl dviejų priežasčių. Pirma, 2009 m. kovo 4 d. R. G. buvo apklaustas byloje dėl ikonų kontrabandos Muitinės kriminalinėje tarnyboje tik apie galimą meno vertybių kontrabandą, ir tai aiškiai matyti iš protokolo turinio (t. 2, b. l. 17–23), todėl visiškai natūralu, kad parašų ant tuščių lapų surašymo aplinkybės tuo momentu nebuvo svarbios. Antrą R. G. apklausą atliko kita ikiteisminio tyrimo įstaiga – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato NTV ENTS, tyrusi vekselio klastojimo aplinkybes (t. 6, b. l. 20–21).

Taigi, antra priežastis, dėl kurios nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje atmesti R. G. parodymai, yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog jis buvo apklausiamas skirtingose baudžiamosiose bylose, kuriose buvo tiriami skirtingi nusikaltimai. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad R. G. parodymus patvirtina 2009 m. kovo 25 d. muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyr. tyrėjos V. J. –D. tarnybinis pranešimas Nr. TA/03-18, kuriame nurodoma, kad A. B. parašai ant lapų padaryti juodos spalvos tušinuku.

Apeliacijos instancijos teismas pripažino tinkamu įrodymu ir duomenis apie tai, kad E. J. P. tikrai disponavo tuščiais popieriaus lapais su A. B. parašais, t. y. R. G. parodymai patvirtinti ir kita baudžiamojoje byloje nustatyta medžiaga. Kasatorius teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais liudytojos A. K., kuri yra išteisintojo žmonos G. sesuo, parodymai, nes, priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo motyvuose, iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. balandžio 23 d. ir 2009 m. gruodžio 18 d. duoti parodymai absoliučiai nekonkretūs. Nenurodyta nei data, nei kitos svarbesnės aplinkybės, nors kartu ji pripažino, kad jokių kitų E. J.

P. ir A. B. dokumentų nėra tvirtinusi savo parašu, taip pat nesigilinusi į pasirašomo dokumento turinį. Be to, pirmoje apklausoje ji nurodė, kad kitų asmenų parašai jau buvo, o antrojoje, kad parašų buvimo neprisimena, ir pan. Dėl to, kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios liudytojos parodymų tinkamu įrodymu. Taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino dalį kitų esminių išteisintojo kaltės įrodymų, o būtent lapų su parašais slėpimą, šių daiktinių įrodymų naikinimą.

Anot kasatoriaus, 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendyje visapusiškai neįvertintos Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados (kurių baudžiamojoje byloje yra pateikta net trys). Apibendrinus specialistų išvadų turinį matyti, kad baudžiamojoje byloje yra nustatytas faktas, jog skirtingų asmenų paprastojo vekselio pasirašymo laikas ir naudotos priemonės yra nevienodi. Teismas turėjo įvertinti tai, kad esminių dokumento šalių – vekselio davėjo A. B. ir vekselio gavėjo J. E. P. – pasirašymo laikas turėtų sutapti, jeigu dokumentas tikrai būtų pasirašytas sąžiningomis aplinkybėmis, išreiškiant tikrąją šalių valią ir poziciją.

Be to, paprastai keli asmenys vieną nesudėtingą ir nedidelės apimties dokumentą pasirašo tuo pačiu rašikliu, ir būtent toks veikimo mechanizmas būtų logiškas pagal E. J. P. ir jo žmonos sesers A. K. nurodytas aplinkybes. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino faktą apie J. E. P. ir A. B. verslo santykius su jo įsiskolinimu. Skunde tvirtinama, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių išteisintojo teiginius apie tariamas nukentėjusiojo skolas ir jam priklausančių vertingų daiktų buvimą nukentėjusiojo dispozicijoje.

Pagal baudžiamojoje byloje surinktus duomenis matyti, kad tarp asmenų buvo susiklostę tam tikri, neapibrėžto pobūdžio santykiai, susiję su asmeniniu bendravimu bei prekyba antikvarinėmis vertybėmis ir nekilnojamojo turto įgijimu. Išteisintojo teiginiai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę skoliniai santykiai dėl nukentėjusiojo dispozicijon esą perleisto turto, yra paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje objektyviais faktiniais duomenimis. Taip pat paneigti ir kiti bylos duomenys: J. E. P. ir G. P. pateiktų gyventojų turto ir pajamų deklaracijų už 2004–2007 m. duomenys ir 2010 m. lapkričio 17 d. atlikta šių duomenų analizė.

Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas apie A. B. ir J. E. P. turtinių santykių pobūdį pagrindė išimtinai prielaidomis ir dėl to nepagrįstai įvertino kaip nukentėjusiojo įsiskolinimą, tačiau nenustatė nė vieno konkretaus turtinio pobūdžio sandorio tarp šių asmenų ar konkrečių vertybių buvimo nukentėjusiojo dispozicijoje be tai patvirtinančių rašytinių įrodymų. Šiuo atveju objektyvių duomenų visuma rodo, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos, todėl dirbtinis baudžiamajame procese galiojančio in dubio pro reo principo taikymas yra negalimas.

Be to, iš apeliacinės instancijos teismo aprašytų nukentėjusiojo darbo „B. R. “ aukcione aplinkybių, J. E. P. vardu sudarytų sandorių šiame aukcione bei 2008 m. gruodžio 9 d. aukciono rašto (duomenys neskelbtini) galima padaryti tik tokias išvadas, kad nukentėjusysis dirbo šiame aukcione, J. E. P. buvo aukciono klientas ir jo vardu buvo sudaromi vertybių pirkimo–pardavimo sandoriai, o A. B. , nebebūdamas aukciono darbuotojas, galėjo atlikti konkrečiai nenustatyto pobūdžio ir apimties tarpininkavimo tarp aukciono ir išteisintojo veiksmus.

Atsižvelgdamas į tai, kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino jokių esminių faktų dėl konkretaus vekselio surašymo 2004 m. liepos 15 d. nepatvirtinančias aplinkybes ir dėl to pažeidė duomenų vertinimo išsamumo taisyklę. Taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl turtinių santykių nustatymo tarp asmenų nepagrįstai rėmėsi ir „NORDEA Bank Lietuva“ pateiktais A. B. sąskaitos išrašais, kuriuose nurodyta informacija apie „B. R. “ atliktus pervedimus į nukentėjusiojo sąskaitą nuo 2004 m. lapkričio 25 d., t. y. datos po tariamo 2004 m. liepos 15 d. vekselio surašymo.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nurodyti mokėjimo pavedimai neturi nieko bendra su 2004 m. liepos 15 d. vekselio suklastojimo aplinkybėmis ir konkrečiais nukentėjusiojo ir išteisintojo skoliniais santykiais, jų nei patvirtina, nei paneigia, taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo šių duomenų apskritai nevertinti, atmesti juos kaip nesusijusius su baudžiamojoje byloje nustatytinomis aplinkybėmis.

Pasak kasatoriaus, nurodytų aplinkybių visuma rodo, kad baudžiamojoje byloje nustatytais faktais nepatvirtinti jokie konkretūs nukentėjusįjį ir išteisintąjį sieję skolinio pobūdžio santykiai, todėl nukentėjusysis neturėjo jokios motyvacijos pasirašyti tariamą 2004 m. liepos 15 d. vekselį.

Kasaciniame skunde pažymėta, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai atsisakyta įvertinti tuos faktinius duomenis, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina A. B. parodymus, kad jis neturėjo motyvo ir nepasirašė 2004 m. liepos 15 d. vekselio, o būtent tai, kad 2004 m. tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo buvo susiklostę pasitikėjimu grįsti santykiai, nuo 2000 m. jie sudarydavo perduodamų daiktų sąrašą, 2004 m. nukentėjusysis surašė testamentą E. J. P. naudai, 2005 m. nukentėjusysis surašė plačios apimties įgaliojimą išteisintajam disponuoti visu savo turtu, iki 2004 m. liepos 15 d. nebuvo jokio nukentėjusiojo įsiskolinimo E. J.

P. ir jis nebuvo užvedęs jokio civilinio proceso dėl tikro ar tariamo įsiskolinimo (išskyrus reikalavimą pagal minėtą vekselį) A. B. , nukentėjusysis yra palikęs ne vieną tuščią popieriaus lapą su savo parašu, nukentėjusiojo parašas ant tariamo vekselio ir kratos metu paimto tuščio lapo surašytas tokios pat rūšies rašikliu ir ant tos pačios rūšies popieriaus lapų, tariamo vekselio pasirašymą bando patvirtinti tik giminystės ir kitais ryšiais susiję asmenys itin neišsamiais paaiškinimais, išteisintojo parodymai dėl vekselio surašymo nenuoseklūs, E. J.

P. aktyviais veiksmais kratos metu siekė sunaikinti rastus tuščius lapus su nukentėjusiojo parašu, apeliacinėje instancijoje išteisintasis pakvietė verslo ryšiais susijusį liudytoją M. M. teikti nepasitvirtinusią informaciją jo gynybai ir kt. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis grindžiamas išimtinai nuteistojo parodymus atitinkančiais motyvais, visiškai neįvertinant to, kad kitų įrodymų visuma, susijusi loginiu ryšiu, sudaranti nuoseklią sistemą, pagrindžia priešingą išvadą, kad išteisintasis vis dėlto padarė klastojimo ir sukčiavimo nusikalstamas veikas.

Taigi apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, neišdėstė abejonių nekeliančių motyvų, paaiškinančių, kodėl priimamas kardinaliai priešingas pirmosios instancijos teismo sprendimui išteisinamasis nuosprendis, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas. Kasatorius teigia, kad esminės aplinkybės, pagrindžiančios nusikalstamos veikos padarymą, yra tai, kad J. E. P. savo gyvenamojoje vietoje laikė tuščius balto popieriaus lapus su A.

B. parašais, o ant šių lapų esantys nukentėjusiojo parašai vertintini kaip gauti turint tikslą juos panaudoti neteisėtais tikslais (tą patvirtina būtent netikro 2004 m. liepos 15 d. vekselio panaudojimas). Skunde pažymima, kad itin svarbi aplinkybė – J. E. P. elgesys kratos jo gyvenamoje vietoje metu, kai ir buvo rasti nurodyti popieriaus lapai, aiškiai rodantis asmens motyvaciją slėpti ir sunaikinti įkalčius, tiesiogiai pagrindžiančius jo neteisėtą elgesį. Taip pat specialistų išvadose konstatuotas vekselio popieriaus ir pas išteisintąjį rastų popieriaus lapų fizinių savybių tapatumas, pasirašiusių asmenų naudoti skirtingi rašikliai.

Be to, nurodyta, kad joks kitas asmuo baudžiamojoje byloje nagrinėtomis aplinkybėmis neturėjo intereso klastoti tariamai A. B. vardu išduotą vekselį ir jį panaudoti. Netikro vekselio pagaminimas buvo sistemingo, sąmoningo ir kryptingo J. E. P. elgesio, nukreipto apgaule įgyti didelės vertės nukentėjusiojo turtą, schemos dalis. Išteisintasis, žinodamas, kad vekselyje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis be nukentėjusiojo valios išraiškos, pasirašė jį kaip kreditorius, o tai nekelia abejonių, kad asmuo visiškai suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį ir esmę, suvokė jais sukeltinus padarinius ir sąmoningai jų siekė – veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

Šių aplinkybių ir faktinių duomenų visuma yra pakankama konstatuoti, kad būtent J. E. P. pagamino netikrą vekselį, nepriklausomai nuo kiekio objektyvių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, jog dokumentas buvo atspausdintas konkrečiu prietaisu ant konkretaus popieriaus lapo. Be to, vertinant visas reikšmingas šios situacijos aplinkybes, turi būti atsižvelgta ir į didelį J. E. P. dispozicijoje buvusių popieriaus lapų, ant kurių buvo A. B. parašai, kiekį (8). Tai rodo, kad kaltinamasis rengėsi atlikti ir kitus tikėtina nusikalstamus veiksmus, gaminti netikrus dokumentus su nukentėjusiojo parašu, juos panaudoti, siekti kitų neteisėtų tikslų.

Taigi, akivaizdu, kad J. E. P. veiksmų pavojingumas, suklastojant 2004 m. liepos 15 d. vekselį, yra didelis, jo tyčia elgtis neteisėtai kryptinga, neteisėti veiksmai sistemingai planuoti. Iš nurodytų aplinkybių visumos kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai išteisino J. E. P. dėl netikro dokumento pagaminimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniuose skunduose prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais – pripažinti J. E. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje dėl 2004 m. liepos 15 d. vekselio suklastojimo – argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino esminius išteisintojo kaltės įrodymų, neišdėstė motyvuotų išvadų, paaiškinančių, kodėl priimamas išteisinamasis nuosprendis, ir todėl šios instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatų pažeidimus, kurie lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatorių manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015).

Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu:

1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule;

2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule;

3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule;

4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos – apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe.

Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismai byloje turi nustatyti apgaulės faktą. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas.

Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, jo ketinimų, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851/2001, 2K-387/2009, 2K-538/2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant pasunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą.

Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia (tiesiogine tyčia), t. y. kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013, 2K-589-696/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad nuo 2004 m. vasaros iki 2008 m. sausio 28 d. Vilniuje, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis buvo pagamintas netikras paprastasis vekselis, t. y. ant tuščio lapo su A. B. parašu kopijavimo aparatu ar lazeriniu spausdintuvu atspausdintas kompiuteriu tikrovės neatitinkantis paprastojo vekselio tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame buvo nurodyta, kad vekselis surašytas 2004 m. liepos 15 d., Vilniuje, ir pagal šį vekselį A. B.besąlygiškai įsipareigoja iki 2007 m. liepos 15 d. įskaitytinai J. E. P. ar jo įsakymu kitam vekselio turėtojui sumokėti 1 800 000 Lt grynaisiais pinigais arba pervesti į kreditoriaus nurodytą sąskaitą; J. E. P. pats pasirašė vekselį kaip kreditorius ir šį netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį – panaudojo 2008 m. sausio 28 d. pateikdamas (duomenys neskelbtini) notarų biuro, esančio (duomenys neskelbtini), notarei G. K. vykdomajam įrašui gauti, o 2008 m. sausio 29 d. pateikdamas antstolei I. K. kontoros, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose išieškojimui pagal vykdomąją įrašą, dėl to 2008 m. sausio 30 d. tariamos skolos išieškojimui užtikrinti buvo parengtas patvarkymas areštuoti lėšas – 1 800 000 Lt – ir jas pervesti į antstolės depozitinę sąskaitą. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatyta ir tai, jog 2004 m. liepos 15 d. nukentėjusysis A. B. notarinėje kontoroje sudarė testamentą J. E. P. naudai, taip pat 2005 m. rugsėjo 7 d. surašė įgaliojimą E. J. P. visiškai disponuoti visu savo turtu.

Šios instancijos teismas J. E. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteisė už tai, kad jis, panaudojęs netikrą dokumentą, apgaulę savo naudai įgijo didelės vertės (1,8 mln. Lt) svetimą turtą. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino apgaulės buvimą nuteistojo J. E. P. veikoje, kuri pasireiškė tuo, kad jis panaudojo surašytą vekselio tekstą ant popieriaus lapo greta pirmiau padėto nukentėjusiojo A. B. parašo ir toks tariamas „vekselis“ tapo apgaulės, kaip turto užvaldymo, priemone ir būdu.

Apeliacinės instancijos teismas J. E. P. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Šis nuosprendis grindžiamas išvada, kad byloje nesurinkta patikimų J. E. P. kaltės įrodymų, todėl dėl minėtų kaltinimų jis išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad J. E. P. veiksmų vertinimui ir teisinei kvalifikacijai svarbu nustatyti, ar yra objektyvių duomenų, šalinančių jo baudžiamąją atsakomybę, t. y. patvirtinančių, kad nukentėjusysis laisva valia pasirašė 2004 m. liepos 15 d. data pažymėtą vekselį.

Kasacinė instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas J. E. P. parodymų patikimumą ir jo pateiktos versijos tikrumą, nuosprendyje padarė išvadą, kuri nepagrindžia šio teismo sprendimo jį išteisinti. Antai nuosprendyje nurodyta, kad J. E. P. parodymai prieštaringi, jis pats disponavo aštuoniais A4 formato lapais su A. B. parašais, tas faktas kelia pagrįstų abejonių dėl 2004 m. liepos 15 d. vekselio sudarymo aplinkybių ir leidžia daryti prielaidą, kad vekselis buvo suklastotas, tačiau jos nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad tarp A. B. ir J. E. P. vekselio sudarymo diena buvo susiklostę turtiniai santykiai, kuriems užtikrinti toks dokumentas galėjo būti pasirašytas. Pažymėtina, kad skundžiame nuosprendyje gausu teiginių apie tariamas prielaidas surašyti vekselį. Šios instancijos teismo išvada, kad tarp J. E. P. ir A. B. buvo susiklostę turtinio pobūdžio santykiai J. E. P. kaltės nei patvirtina, nei paneigia.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad J. E. P. gyvenamojoje vietoje 2009 m. kovo 24 d. buvo atlikta krata ir pareigūnai rado aštuonis A4 formato tuščius baltos spalvos popieriaus lapus su A. B. parašais. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad J. E. P. ėmėsi aktyvių veiksmų, įtraukdamas ir sutuoktinę G. P. , šiems daiktiniams įrodymams sunaikinti. Ši aplinkybė patvirtina, kad išteisintasis šiuos įkalčius vertino kaip keliančius jam grėsmę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tarp J. E. P. ir A. B. susiklostė tam tikri, neapibrėžto pobūdžio santykiai, susiję su asmeniniu bendravimu ir prekyba antikvarinėmis vertybėmis bei nekilnojamuoju turtu. Tačiau J. E. P. teiginiai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę skoliniai santykiai dėl nukentėjusiojo dispozicijon esą perleisto turto, yra paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais objektyviais faktiniais duomenimis. Priešingai nei apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės parodo, kad J. E. P., žinodamas, jog vekselyje (2004 m. liepos 15 d.) įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, pasirašė jį kaip kreditorius ir panaudojo, pateikdamas antstolei, kai kreipėsi dėl 1,8 mln. Lt išieškojimo iš A. B. Nurodytų aplinkybių visuma rodo, kad J. E. P. suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį ir esmę, suvokė jais sukeltinus padarinius ir sąmoningai jų siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys yra pakankami išvadai padaryti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisindamas J. E. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir J. E. P. pagrįstai nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Be to, J. E. P. yra kaltinamas ir nuteistas pirmosios instancijos teismo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad panaudojo žinomai netikrą dokumentą didelės vertės turtinei teisei įgyti.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka padaryti bent vieną iš nurodytų alternatyvių nusikalstamų veikų.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad J. E. P. nuteistas už tai, jog panaudodamas žinomai netikrą dokumentą (paprastą vekselį), apgaule savo naudai įgijo teisę į didelės vertės (1,8 mln. Lt ) svetimą turtą. Kolegija pažymi, kad J. E. P. už netikro dokumento pagaminimą nėra nuteistas.

Kaip buvo minėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį J. E. P. išteisintas, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą šiame straipsnyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti. (Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalga. Teismų praktika Nr. 36).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje netikro dokumento panaudojimas yra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, sudėtinė dalis, todėl J. E. P. veiką papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuotina.

Dėl paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t .y. jau po J. E. P. baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad J. E. P. nuteistas pirmą kartą už sunkaus nusikaltimo padarymą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, vedęs, turi tris vaikus, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas J. E. P. taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant jam šio straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendį su pakeitimais:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį, kurioje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nuteistajam Juozui E. P. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Baudžiamąją bylą Juozui E. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam Juozui E. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąjį Juozą E. P. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio dalį palikti galioti be pakeitimų.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė

Viktoras Aidukas