2021-10-20 Nr. AB-21908-2-68-3-22383-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3411-556/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22383-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B., atstovaujamas įstatyminės atstovės R. Š., kreipėsi į teismą su skundu (pareiškėjo ieškinys bendrosios kompetencijos teismo buvo perduotas nagrinėti administraciniams teismui), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 54 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini) Kalvarijos savivaldybėje kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 87,16 kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė du krovininiai automobiliai ir vienas lengvasis automobilis. Eismo įvykio metu buvo sužaloti lengvojo automobilio keleiviai: D. B., I. B. ir R. Š.. I. B. tą pačią dieną mirė, o kiti važiavę asmenys patyrė sužalojimų. Dėl patirtų sužalojimų ir sukeltų komplikacijų pareiškėjo būklė yra vegetacinė, jam nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio niekada negalės gyventi visaverčio gyvenimo. Draudimo bendrovė „Compensa“ pareiškėjui sumokėjo 3 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Draudimo bendrovė „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. sprendime pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 3 punktą, dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma ribojama 5 000 Eur suma. Kadangi draudimo bendrovė atlygino 1 000 Eur V. B. (žuvusiosios I. B. sūnui), R. Š. – 200 Eur, todėl, sumokėjus visą įstatymo numatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti, draudiko prievolė atlyginti neturtinę žalą pasibaigė.

2.2. Lietuva, tapdama Europos Sąjungos (toliau – ir ES) nare, prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, susijusius su Europos Sąjungos teisės įgyvendinimu nacionalinėje teisėje, be kita ko, ir įsipareigojimus, susijusius su transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo nuostatų įgyvendinimu. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir Direktyva 2009/103/EB) 9 straipsnis reglamentuoja mažiausias mokėtinas sumas nukentėjusiems asmenims: a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 Eur kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus; b) žalos turtui atveju – 1 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus. Tuo metu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato maksimalią 5 000 Eur eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos draudimo išmoką. Taigi Lietuvos Respublika neužtikrino įstatymų pakeitimų, neįgyvendino aktualių Europos Sąjungos direktyvų, todėl nukentėjusiajam apribojama teisė į neturtinės žalos atlyginimą, gaunant draudimo išmoką. Tik 2017 lapkričio 16 d. buvo pakeistas Įstatymo 11 straipsnis, pripažįstant, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. draudimo suma dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) sudarys 5 000 000 Eur. Tai, kad tokiais atvejais yra galima valstybės narės atsakomybė, yra išaiškinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-277/12 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011.

2.3. Dėl ieškinio senaties, atsižvelgdamas į LAT išaiškinimus (žr. LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012), pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles.

3. Pareiškėjas 2021 m. sausio 8 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė:

3.1. Draudiko prievolę atlyginti nukentėjusiajam žalą perėmė Lietuvos valstybė ir nukentėjęs turi teisę į tuos pačius terminus pretenzijai valstybei pareikšti. LAT yra nurodęs, kad atsakingas draudikas net ir tokiu atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pareiškia pretenziją praleidęs vienerių metų terminą, neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam trečiajam asmeniui tuo pagrindu, kad praleistas šis terminas, nes toks atsisakymo mokėti išmoką pagrindas Įstatyme nenustatytas. Tačiau tuo atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją atsakingam draudikui pateikia, praleidęs Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą ketverių metų terminą, t. y. praėjus ketveriems metams nuo eismo įvykio, atsakingas draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (žr., pvz., LAT 2016 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Nukentėjusiajam negavus visos draudimo išmokos neturtinei žalai atlyginti dėl Lietuvos valstybės neveikimo ir direktyvų neįgyvendinimo bei pasibaigus draudiko prievolei išmokėjus įstatyme numatytą draudimo išmokos limitą, išmokos limitą, prievolė atlyginti žalą nukentėjusiajam nedingo, tik pasikeitė prievolės šalis. Lietuvos valstybei perėmus prievolę iš draudiko, Lietuvos valstybė perėmė iš draudiko visas pareigas prieš nukentėjusįjį ir tapo draudimo teisinio santykio dalyviu, kuriam taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.

3.2. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje niekaip nepasisakė dėl ieškovo pozicijos dėl 4 metų ieškinio senaties termino skaičiuojant nuo įvykio dienos, t. y. Lietuvos valstybei perėmus iš draudiko visas teises ir pareigas, tačiau nurodė, kad reikalavimui taikytinas 3 metų senaties terminas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį. Pareiškėjo manymu, 3 metų ieškinio senaties terminas taip pat nėra praleistas, tačiau pareiškėjas šios aplinkybes nebegali įrodyti rašytiniais įrodymais. Laikant, kad terminas praleistas, pareiškėjas prašė vertinti, kad terminas praleistas nežymiai, pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad jam yra nustatyta vegetacinė būklė, prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtu teisingumo principu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 44, 45 punktai).

3.3. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindo kreiptis į ESTT, nes atsakovo atsakomybės klausimas jau yra išspręstas prejudiciniais sprendimais (žr., pvz., sprendimą Drozdovs, byloje Nr. C-277/12). Pareiškėjas prašė vadovautis LAT praktika (2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-942/2016). LAT 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje Nr. 2K-239/2011 konstatavo, kad, jeigu draudimo įmonė negali išmokėti nukentėjusiajam visos priklausančios draudimo išmokos dėl įstatyme numatytų išmokos ribojimų neįgyvendinus direktyvos, Europos Sąjungos teisė įpareigoja valstybę narę, esant Teisingumo Teismo praktikoje suformuotoms valstybės atsakomybės sąlygoms, atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl direktyvos neįgyvendinimo arba netinkamo įgyvendinimo.

3.4. Pareiškėjas akcentavo, kad jis neįrodinėja aplinkybės, jog būtent Lietuvos valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Akivaizdu, kad avariją sukėlė ne Lietuvos valstybės pareigūnai. Lietuvos valstybės atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui kyla todėl, kad Lietuvos valstybė neatliko valstybei nustatytų pareigų, susijusių su Europos Sąjungos direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę. Dėl prašomos žalos dydžio pabrėžė, kad pareiškėjo būklė yra vegetacinė, tai įrodo į bylą pateikti įrodymai.

4. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 12 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jis yra nukentėjęs asmuo ir jo teisę gauti draudimo išmoką užtikrina žaliosios kortelės sistema, kai nukentėjusiam asmeniui užtikrinama teisė gauti draudimo išmoką kreipiantis į atsakingo asmens draudiką arba į nacionalinį biurą, jeigu atsakingas asmuo nebuvo apsidraudęs, t. y. nukentėjusysis neturi atlikti draudiko funkcijų ir reguliuoti žalą, tuo pačiu domėtis ir rinkti informaciją apie apdraustojo finansinę situaciją ar paveldėtojus.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Finansų ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovo atstovas paaiškino:

5.1. Pareiškėjas, teikdamas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, privalėjo pateikti argumentus ir juos pagrindžiančius objektyvius įrodymus dėl viešajai atsakomybei nustatyti reikalingų trijų pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, buvimo, tačiau skunde šių sąlygų nenagrinėjo ir nevertino. Akivaizdu, kad toks ieškinio dėl neturtinės žalos pateikimas, kai iš jo turinio neįmanoma suvokti, kodėl eismo įvykio metu padarytą neturtinę žalą turi atlyginti valstybė, kokiais valdžios institucijų neteisėtais veiksmais buvo sukelta neturtinė žala, patirta dėl eismo įvykio metu patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo, kokiais kriterijais nurodoma neturtinė žala įvertinama, koks priežastinis ryšys tarp eismo įvykio metu patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo, kuris lėmė neturtinės žalos atsiradimą, ir valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, negali būti laikomas tinkamo ieškinio pateikimu, nes Finansų ministerija, kaip valstybės atstovas, neturi jokios galimybės tinkamai įvertinti pareiškėjo keliamų reikalavimų. Neturtinę žalą šiuo atveju turėtų atlyginti įvykį sukėlęs asmuo, dėl kurio veiksmų pareiškėjo sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, o Lietuvos valstybės institucija ar pareigūnas jokiais veiksmais neturėjo įtakos neturtinei žalai atsirasti.

5.2. Atsakovo atstovas prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nurodytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, nes pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš (duomenys neskelbtini) eismo įvykio, o į teismą kreipėsi jau pasibaigus ieškinio senaties terminui.

6. Atsakovas 2020 m. gruodžio 30 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose teigė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde sutiko, jog praleido ieškinio senaties terminą (apeliacinio skundo 27 p.) ir nenurodė svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas šiam terminui atnaujinti. Atsakovo manymu, jokie Finansų ministerijos veiksmai neturėjo įtakos pareiškėjo patirtam sveikatos sutrikdymui. Taip pat atsakovo atstovas pažymėjo, kad nė viena šalis neprašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nes nėra tokio poreikio.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, praleidęs įstatyme nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, todėl, nesant pagrindų šiam terminui atnaujinti, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kuomet pareiškėjo įstatyminis atstovas sužinojo ar privalėjo sužinoti, jog draudimo bendrovė „Compensa“ atsisako išmokėti visą prašomą neturtinės žalos atlyginimą (58 000 Eur), tačiau teismas šios bylai reikšmingos aplinkybės nenustatinėjo ir netinkamai taikė CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, privalo nustatyti, kada konkrečiai nagrinėjamu atveju prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje byloje taikytinos Europos Sąjungos teisės normos, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų spręsti ir dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant prejudicinio sprendimo.

III. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. (duomenys neskelbtini) Kalvarijos savivaldybėje, kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 87,16 kilometre įvyko eismo įvykis, kuriame susidūrė trys automobiliai (du krovininiai automobiliai ir vienas lengvasis automobilis). Eismo įvykio metu lengvajame automobilyje važiavusiam pareiškėjui konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas.

9.2. Byloje nėra ginčo, kad draudimo bendrovė „Compensa“ įvykį pripažino draudžiamuoju ir pareiškėjui sumokėjo 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Advokatas N. S. kreipėsi į draudimo bendrovę „Compensa“, prašydamas pareiškėjui išmokėti 58 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, R. Š. – 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, V. B. – 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9.3. Draudimo bendrovė „Compensa“, atsakydama į advokato reikalavimą, 2015 liepos 1 d. rašte Nr. 5249 „Dėl Jūsų reikalavimo“ nurodė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma ribojama 5 000 Eur suma. Kadangi draudimo bendrovė „Compensa“ D. B. išmokėjo 3 800 Eur, R. Š. – 200 Eur, V. B. – 1 000 Eur, sumokėjus visą įstatymo numatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti, draudiko prievolė šioje dalyje pasibaigė.

10. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, teismas vertino pareiškėjo atstovo pateiktus paaiškinimus, kuriuose jis nurodė, kad negali įrodyti, kada gavo 2015 m. liepos 1 d. draudimo bendrovės „Compensa“ raštą Nr. 5249 „Dėl Jūsų reikalavimo“, nes el. laiškas neišsaugotas, tačiau mano, kad ne anksčiau kaip 2015 m. liepos 20 d. Taip pat vertino draudimo bendrovės „Compensa“ raštu pateiktus paaiškinimus, kad ji neturi duomenų, kada raštas įteiktas pareiškėjo advokatui. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nes apie tai, jog draudimo bendrovė pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus pareiškėjui atlygins tik dalį prašomos neturtinės žalos, sužinojo, kai pareiškėjo atstovas advokatas N. S. gavo draudimo bendrovės „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. raštą Nr. 5249, o į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi 2018 m. liepos 19 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad draudimo bendrovės „Compensa“ 2015 m. liepos 1 d. raštą Nr. 5249 jis gavo po 2015 m. liepos 19 d. (teismas laikė, kad raštas buvo įteiktas iki 2015 m. liepos 19 d.). Atsižvelgęs į tai, kad terminas praleistas nežymiai, į pareiškėjo sveikatos būklę, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais konkrečioje byloje, teismas atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.

11. Teismas nurodė, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

12. Įvertinęs 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 9 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, eismo įvykio metu galiojusio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3 dalies nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Europos Sąjungos teisės taikymo, teismas sutiko su pareiškėju, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus. Teismo vertinimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje nustatytų nuostatų, todėl teismas sprendė, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnį.

13. Spręsdamas dėl neturtinės žalos ir priežastinio ryšio, teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita) dėl to, kad valstybės institucijos netinkamai perkėlė direktyvą. Teismas pažymėjo, kad su tuo sutinka ir pareiškėjas (rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad neturtinė žala kilo ne dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų). Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kad dėl neteisėtų valstybės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, pareiškėjas neįrodė, kad pats direktyvos netinkamas perkėlimas ipso (savaime) jam sukėlė tam tikrų neigiamų išgyvenimų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodyta neturtinė žala priežastiniu ryšiu susijusi su kito subjekto neteisėta veika, o ne su Lietuvos valstybės. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra nustatyta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, t. y. nenustatyta neturtinės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

14. Teismas atmetė pareiškėjo atstovo argumentus, kad Lietuvos valstybė perėmė iš draudiko visas teises ir pareigas, pažymėdamas, kad administraciniai teismai nenagrinėja civilinės atsakomybės draudimo teisinių santykių, nagrinėjamu atveju teismas sprendė valstybės atsakomybės pagal deliktinės atsakomybės taisykles klausimą.

15. Teismo vertinimu, byloje taikomos teisės normos yra aiškios, nedviprasmiškos, jų taikymo praktika tiek tarptautinių teismų praktikoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota, aiški ir neprieštaringa, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nėra poreikio.

16. Atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teismas atmetė iš išvestinį reikalavimą priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

IV. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti iš atsakovo 54 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

18. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos nagrinėjimo dalyką, dėl to neatskleidė bylos esmės, kas ir tapo neteisėto sprendimo priėmimo pagrindu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko argumentus, išdėstytus skunde ir pateiktuose paaiškinimuose, papildomai akcentuoja, kad:

18.1. Jis buvo nuoseklus ir neįrodinėjo aplinkybės, kad būtent Lietuvos valstybės pareigūnų neteisėtais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Akivaizdu, kad avariją sukėlė ne Lietuvos valstybės pareigūnai ir niekas tokių aplinkybių neįrodinėja. Tačiau Lietuvos valstybės atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui kyla todėl, kad Lietuvos valstybė neatliko valstybei nustatytų pareigų, susijusių su Europos Sąjungos direktyvų perkėlimu į nacionalinę teisę. Dėl Lietuvos valstybės neveikimo ir direktyvų neįgyvendinimo jis neteko apsaugos ir garantijų, kad žala dėl eismo įvykio pasekmių jam bus atlyginta. Byloje pateikti įrodymai apie jo sužalojimą (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu patvirtina jo patirtą neturtinę žalą.

18.2. Jis draudimo išmoką būtų gavęs 2015 m. liepos mėnesį, kai draudikas pripažino įvykį draudžiamuoju ir sumokėjo dalį reikalautų sumų, tačiau dėl Lietuvos valstybė neveikimo ši išmoka nesumokėta iki šiol, o nuo ieškinio pateikimo praėjo beveik trys metai. Pagal Direktyvos 2009/103/EB 41 punktą nukentėjusiajai šaliai turėtų būti mokamos palūkanos.

18.3. Jam negavus visos draudimo išmokos neturtinei žalai atlyginti dėl Lietuvos valstybės neveikimo ir direktyvų neįgyvendinimo bei pasibaigus draudiko prievolei ir išmokėjus įstatyme numatytą draudimo išmokos limitą, prievolė atlyginti žalą nukentėjusiajam nedingo, tik pasikeitė prievolės šalis. Lietuvos valstybei perėmus prievolę iš draudiko, Lietuvos valstybė perėmė iš draudiko visas pareigas prieš nukentėjusįjį ir tapo draudimo teisinio santykio dalyviu, kuriam taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Nors teismas nurodė, kad administraciniai teismai nenagrinėja civilinės atsakomybės draudimo santykių, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis 2018 m. liepos 19 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 54 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teismas perdavė bylą nagrinėti administraciniam teismui, kuris priėmė reikalavimą. Lietuvos vyriausiasis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi taip pat pripažino, kad pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybei, kuri neužtikrino Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, turi išspręsti administracinis teismas ir suformulavo aiškius klausimus, kuriuos turi išspręsti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo.

18.4. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes atsakovo atsakomybės klausimas jau yra išspręstas prejudiciniais sprendimais (pareiškėjas nurodo ESTT sprendimą Drozdovs Nr. C-277/12). Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju taip pat taikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2016 m. sausio 12 d. nutartis Nr. 2K-52-942/2016, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-239/2011 ir kt.).

19. Atsakovo atstovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, jog dėl neteisėtų valstybės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas neįrodė, kad pats direktyvos netinkamas perkėlimas savaime jam sukėlė tam tikrų neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala priežastiniu ryšiu yra susijusi su kito subjekto neteisėta veika, o ne su Lietuvos valstybės. Taigi nėra nustatyta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų. Kadangi nenustatyta viena iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galbūt neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

21. Civilinis kodeksas numato, kad civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali atsirasti tik tais atvejais, kai žala neteisėtais veiksmais arba neveikimu padaroma viešojo administravimo srityje.

22. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6. 245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš šių elementų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima. Atkeiptinas dėmesys, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

23. Civilinio kodekso 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas minėtą nuostatą, pabrėžė, kad priežastinio ryšio negalima vertinti abstrakčiai, kiekvienu atveju svarbu nustatyti visas įvykio aplinkybes ir ištirti, ar yra konkretus ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012), 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2968/2012).

24. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala turi būti vertinama kaip materialinė kompensacija už patirtą moralinę žalą dėl neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo vertinimu, lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus:

„Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis.

Tuo tarpu, kaip minėta, moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.“

25. Išnagrinėjęs šioje administracinėje byloje pateiktus įrodymus bei išanalizavęs teisines ir faktines bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui (ir plačiau dėl jo nepasisako), kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, todėl konstatuotini neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai. Kita vertus, siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegijos vertinimu, analizuotini priežastinio ryšio ir žalos klausimai, kurių skundžiamame sprendime nenustatė pirmosios instancijos teismas (žr. nutarties 13 p.).

26. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Andrea Francovich ir Danila Bonifaci ir kt. prieš Italijos Respubliką, Nr. C-6/90 ir Nr. C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

27. Minėta Teisingumo Teismo praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., Nr. C-46/93 ir Nr. C‑48/93, EU:C:1996:79. Teisingumo Teismas buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Šiame sprendime buvo konstatuota, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

28. Vertindama pirmąją sąlygą nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad Teisingumo Teismas tik nedaugelyje bylų išsamiai vertino, kaip reikėtų paaiškinti, ar ES teisės norma siekiama suteikti teises asmeniui. Teisės doktrinoje teigiama, kad, apibendrinus pirmosios atsakomybės sąlygos turinio aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje, formuluojamos tokios šios sąlygos turinio aiškinimo taisyklės: i) vertinant, ar ES teisės norma buvo siekiama suteikti teises asmeniui, tikslinga atsižvelgti ne tik į teisės normos turinį, bet ir į jos tikslą; ii) konkreti ES teisės norma teises gali suteikti tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, todėl asmens teisės gali kilti iš pareigų, kurias valstybėms narėms nustato ES teisė; iii) gali būti atsižvelgta į tai, ar ES teisės normos tikslas buvo asmens teisių apsauga, ar ši norma buvo tiesiogiai veikianti (Vaitkevičiūtė, A. Valstybių narių atsakomybė už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2010, p. 103, 105).

29. Taigi, vertinant, ar Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio 1 dalies a punkto norma laikytina tokia, kuria siekiama suteikti teises asmeniui, pirmiausia atskleistinas jos turinys. Aptariamoje normoje nustatyta valstybių narių pareiga reikalauti, kad tos direktyvos 3 straipsnyje nurodytos privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip: žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 Eur kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus. Antrojoje pastraipoje numatytas pereinamasis laikotarpis (iki 2012 m. birželio 11 d.) per kurį valstybės narės mažiausias atlyginamas sumas turi pritaikyti prie pirmoje pastraipoje nurodytų sumų, tačiau ketvirtojoje pastraipoje aiškiai įtvirtinta valstybių narių pareiga bet kokiu atveju ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 11 d. padidinti garantijų sumas bent iki pusės pirmoje pastraipoje nustatytų lygių.

30. Siekiant atskleisti nagrinėjamos normos tikslą, atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. gegužės 24 d. Pasiūlymo dėl Europos parlamento ir Tarybos direktyvos dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimo aiškinamajame memorandume COM(2018) 336 final nurodyta, kad vienas iš šio siūlomo teisės akto projekto tikslų yra mažiausių atlygintinų draudimo sumų harmonizavimas (1 p.). Šios minimalios sumos, Europos Komisijos vertinimu, užtikrina, kad visoje Europos Sąjungoje būtų garantuotas pakankamas motorinių transporto priemonių avarijų aukų minimalios apsaugos lygis asmens sužalojimo ir materialinės žalos atvejais (4 p.). Pastebėtina ir tai, kad Direktyvos 2009/103/EB preambulės 12 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, jog draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas, įvardijama kaip svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas.

31. Kaip nustatyta Direktyvos 2009/103 preambulės 1 konstatuojamojoje dalyje, ta direktyva kodifikuotos Pirmoji Tarybos Direktyva 72/166/EEB (1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo), Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB (1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo), Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB (1990 m. gegužės 14 d.

Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo), Direktyva 2000/26/EB (2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva)) ir Direktyva 2005/14/EB (2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo).

Teisingumo Teismo teigimu, šiose direktyvose laipsniškai buvo tikslinamos valstybių narių pareigos privalomojo draudimo srityje. Jomis buvo siekiama, viena vertus, užtikrinti transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, ir jomis važiuojančių asmenų laisvą judėjimą ir, kita vertus, tai, kad per šiomis transporto priemonėmis sukeltus kelių eismo įvykius nukentėję asmenys būtų vertinami panašiai, neatsižvelgiant į tai, kurioje Sąjungos teritorijos vietoje įvyko kelių eismo įvykis (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 23 d.

Teisingumo Teismo sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, EU:C:2012:656, 26 punktą; 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 50 punktą ir 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo Rodrigues de Andrade, C‑514/16, EU:C:2017:908, 32 punktą). Remdamasis Direktyvos 2009/103 2 ir 20 konstatuojamosiomis dalimis, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad minėta direktyva siekiama tų pačių tikslų. Be kita ko, Teisingumo Teismo teigimu, iš minėtų teisės aktų raidos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tikslo apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis siekė nuolat ir vis intensyviau (2017 m. gruodžio 20 d.

Teisingumo Teismo sprendimas Núñez Torreiro, C-334/16, EU:C:2017:1007, 25–27 p.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vadovaujasi ir su minėtomis direktyvomis susijusia nagrinėjamu klausimu aktualia Teisingumo Teismo praktika. Pastaruoju aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, jog jurisprudenciją, susijusią su šiomis ankstesnėmis direktyvomis, galima pritaikyti aiškinant analogiškas Direktyvos 2009/103 nuostatas (2021 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Powiat Ostrowski, C-383/19, EU:C:2021:337, 35 p.).

32. 2013 m. spalio 24 d. priimtame sprendime Vitālijs Drozdovs prieš Baltikums AAS Teisingumo Teismas, aiškindamas Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį, kad šios normos įvairiose kalbinėse versijose iš esmės vartojama tiek sąvoka „žala sveikatai“, tiek sąvoka „žala asmeniui“, todėl reikia išnagrinėti šių nuostatų ir direktyvos struktūrą ir tikslą. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šios sąvokos papildo sąvoką „turtinė žala“, taip pat priminė, kad šiomis nuostatomis ir direktyva siekiama visų pirma sustiprinti nukentėjusiųjų apsaugą. Tokiomis aplinkybėmis, Teisingumo Teismo vertinimu, minėtas sąvokas reikia aiškinti plačiai, taigi, prie žalos, kuri turi būti atlyginta pagal Pirmąją, Antrąją ir Trečiąją direktyvas, priskirtina ir nematerialinė žala, kurios atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal byloje taikytiną nacionalinę teisę (2013 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vitālijs Drozdovs prieš Baltikums AAS, C-277/12, EU:C:2013:685, 40-41 p.).

33. Kitaip tariant, Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio turinys ir tikslas, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia, kad šia norma aiškiai siekiama suteikti nukentėjusiesiems per eismo įvykius asmenims teisę į žalos (visų pirma žalos turtui ir asmenims, įskaitant neturtinę žalą) atlyginimą, kurio dydis pagal nacionalinius teisės aktus nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga nagrinėjamu atveju laikytina nustatyta.

34. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip antrosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas. Šiuo klausimu tarp aplinkybių, į kurias gali prireikti atsižvelgti kompetentingam teismui, yra pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnis (žr. 1996 m. kovo 26 d. ESTT sprendimo byloje British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42 p. ir jame nurodytą teismų praktiką).

35. Valstybių narių turimos diskrecijos nagrinėjamoje srityje atžvilgiu pastebėtina, kad Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės iš principo turi laisvę savo civilinės atsakomybės sistemose nustatyti visų pirma transporto priemonėmis padarytą žalą, kuri privalo būti atlyginta, šios žalos atlyginimo mastą ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą. Vis dėlto valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti Sąjungos teisės aktų veiksmingumo (2021 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas K.S. prieš A.B., C-707/19, EU:C:2021:405, 25-26 p.). Teisingumo Teismas iš tiesų ne kartą yra nusprendęs, kad, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės nuostatų dėl privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo veiksmingumą, tos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais pažeidžiamas tas veiksmingumas, nes juose ex officio nesuteikus nukentėjusiajam asmeniui teisės gauti privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teikiamo žalos atlyginimo arba šią teisę neproporcingai apribojus Sąjungos teisės aktų leidėjui trukdoma nuolat ir vis intensyviau siekti per kelių eismo įvykį nukentėjusių asmenų apsaugos tikslo (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delgado Mendes, C‑503/16, EU:C:2017:681, 38 ir 49 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

36. Jau minėtame Vitālijs Drozdovs prieš Baltikums AAS sprendime Teisingumo Teismas aiškiai nurodė valstybių narių pareigą užtikrinti, kad pagal jų nacionalinę teisę taikytina motorinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta laikantis Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų nuostatų. Tai, Teisingumo Teismo vertinimu, reiškia, kad valstybių narių turima laisvė nustatyti žalą, kurią apima draudimo apsauga, ir privalomojo draudimo sąlygas yra apribota Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, nes pagal jas draudimo apsauga privalo apimti nustatyto minimalaus dydžio tam tikros žalos atlyginimą. Šiai žalai, kurią privalo apimti draudimo apsauga, priskirtina, be kita ko, žala sveikatai, kaip tai nurodyta Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgdamas į įvairias Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio pirmos pastraipos kalbines versijas ir apsaugos tikslą, kurio siekiama trimis minėtomis direktyvomis, Teisingumo Teismas darė išvadą, kad žalos sveikatai sąvoka apima bet kokią žalą, padarytą asmeniui, t. y. apimančią tiek fizines, tiek psichologines kančias, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal byloje taikytiną nacionalinę teisę (2013 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vitālijs Drozdovs prieš Baltikums AAS, C-277/12, EU:C:2013:685, 36-38 p.).

37. Atsižvelgdama į tai, ir akcentuodama, kad būtent valstybių narių pareiga užtikrinti, jog draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas, yra laikoma svarbiu nukentėjusių asmenų apsaugos elementu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnį, valstybėms narėms paliekama diskrecija nustatyti didesnes nei šiame straipsnyje numatytas garantijas. Tuo metu jokia šio teisės akto norma nesuponuoja valstybės narės diskrecijos tokias garantijas apriboti taip, kad būtų paneigtas aptariamos nuostatos veiksmingumas. Tokiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamos Direktyvos 2009/103/EB normos aiškumas ir tikslumas abejonių nekelia.

38. Teisėjų kolegija nagrinėjamame kontekste įvertino bylai aktualios Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame įtvirtinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Kitaip tariant, aptariama Įstatymo norma expressis verbis (aiškiais žodžiais) apriboja eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos draudimo išmokos dydį maksimalia 5 000 Eur suma, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, kuris akivaizdžiai neatitinka Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tikslo ir yra nesuderinamas su tame straipsnyje nustatytomis pareigomis, taigi, sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

39. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (žr. pvz.,1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.).

40. Nagrinėjant klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos Nr. 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos žalos, teisėjų kolegijos nuomone, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama dėl draudimo įmonės išmokėtos sumos pagal Įstatymo 11 straipsnį. Pastebėtina, kad, jei Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, pareiškėjas turėtų teisę į kur kas didesnės neturtinės žalos atlyginimą nei numatyta Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau, kadangi minėta direktyvos nuostata nebuvo tinkamai perkelta ir įgyvendinta nacionalinės teisės normomis, nagrinėjamu atveju buvo kompensuota tik dalis galbūt gautinos sumos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens prašomos atlyginti žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis ir trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

41. Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su priežastiniu ryšiu (žr. 13 p.), taip pat pažymėtina, kad trečiojo asmens atsakomybės pobūdis nedaro jokio poveikio valstybės pareigai dėl netinkamai perkeltos direktyvos nuostatos atlyginti kilusią žalą. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija mutatis mutandis remiasi atsakomybės in solidum doktrina, kuri jau yra ne kartą taikyta nacionalinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3669-756/2020, Administracinė jurisprudencija Nr. 39, p. 199–217, taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011) bei Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudencijoje. Europos Bendrojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartyje byloje Stefano Missir Mamachi di Lusignano ir kt. prieš Europos Komisiją, T-401/11 šiuo klausimu pažymėta, kad trečiojo asmens atsakomybės pobūdis nedaro jokio poveikio institucijos, kuri kartu su šiuo asmeniu padarė pareigūnui žalos jam vykdant pareigas, pareigai solidariai atlyginti šią žalą. <...> Sąjungos teismui gali būti pateiktas nagrinėti ginčas dėl institucijos atsakomybės in solidum, kylančios dėl trečiojo asmens veiksmų, o trečiojo asmens atsakomybės pobūdis nedaro jokio poveikio Sąjungos teismo jurisdikcijai priimti sprendimą dėl institucijos atsakomybės in solidum. Iš valstybių narių teisės kyla bendrasis principas, pagal kurį nacionalinis teismas pripažįsta tą pačią žalą padariusių asmenų atsakomybę in solidum ir laiko teisinga, kad asmuo, kuriam padaryta žala, pirma, neturi nustatyti, kokia dalis žalos tenka kiekvienam iš ją padariusių asmenų, ir, antra, neturi prisiimti rizikos, jeigu vienas iš šių asmenų, iš kurio jis reikalauja atlyginti žalą, taps nemokus. Atsakomybės in solidum principas taikomas tiek turtinei, tiek neturtinei žalai.

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyva 2009/103/EB garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į žalos (nagrinėjamu atveju neturtinės žalos) atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma, todėl pareiškėjas patyrė žalą, kurią valstybė turi atlyginti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo sprendžiant žalos ir jos dydžio nustatymo klausimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius