2016-12-27 Nr. BB-6-1-14-1-01258-2011-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-461-788/2016

Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01258-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.14.1.2.5; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijus Gladutis (kolegijos pirmininkas), Aurelijus Gutauskas ir Olegas Fedosiukas (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

išteisintajam A. B., jo gynėjui advokatui Gintarui Putvinskiui,

nukentėjusiajai ir civilinio ieškovo UAB „D“ atstovei G. D.,

civilinio ieškovės UAB „D“ atstovui advokatui Igoriui Manzurovui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus ir civilinio ieškovo UAB „D“ atstovo advokato Igorio Manzurovo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu:

A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

B. G. (G.) nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams;

D. G. (D. G.) nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams 10 mėnesių.

Priteista iš A. B., B. G., D. G. solidariai UAB „D“ naudai 40 078,16 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nuspręsta išieškoti iš A. B., B. G., D. G. civilinio ieškovo UAB „D“ naudai po 333,33 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliaciniai skundai patenkinti, panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo, be kita ko, A. B. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, B. G. ir D. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

UAB „D“ atstovo civilinis ieškinys ir prašymas išieškoti proceso išlaidas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. B. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o B. G. ir D. G. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį dėl to, kad, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. rugpjūčio 3 d., (duomenys neskelbtini), A. B. davus B. G. lipnios juostos gabalėlius ir susitarus, kad šis jais užklijuos UAB „D“ prekybos paviljono signalizacijos daviklį, B. G. tą pačią dieną, nuo 14.00 iki 19.30 val., kartu su D. G. (taip pat vykdančiu susitarimą su A. B.) užėjo į UAB „D“ prekybos paviljoną, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame D. G. atitraukė direktorės G. D. dėmesį, o B. G. užklijavo signalizacijos daviklį. Po to A. B., laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. 19.30 val. iki rugpjūčio 4 d. 8.00 val., nupjovęs apsaugines groteles ir išlaužęs langelį, įsibrovė į šią patalpą ir pavogė 33 495 Lt (9700,82 Eur) vertės UAB „D“ turtą: 4600 Lt (1332,25 Eur) vertės 1136,60 g svorio 243 poras sidabrinių auskarų, 9500 Lt (2751,40 Eur) vertės 2264,84 g svorio 316 vnt. sidabrinių žiedų, 500 Lt (144,81 Eur) vertės 124,72 g svorio 22 vnt. sidabrinių pakabukų, 18 000 Lt (5213,20 Eur) vertės, 5156,35 g svorio 338 vnt. sidabrinių grandinėlių, 140 Lt (40,54 Eur) vertės 4 laikrodžius „Casio“, 400 Lt (115,84 Eur) vertės 16 laikrodžių „QevdQ“, 270 Lt (78,20 Eur) vertės 18 laikrodžių „Omax“, kitus 85 Lt (24,61 Eur) vertės 34 laikrodžius.

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Valantiejus prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 24, 25, 26 straipsnius, 178 straipsnio 3 dalį) ir padarė esminį BPK pažeidimą, nes šališkai, turėdamas išankstinį nusistatymą, ignoravo išteisintųjų kaltę patvirtinančius bei kitus bylos įrodymus, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

2.2. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikėjo B. G. ir D. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu iškelta versija, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai derino jų, kaip įtariamųjų, parodymus, nes šie savo turiniu yra panašūs. Be to, teismas nurodė, kad pranešimuose apie įtarimą ir įtariamųjų apklausų protokoluose nurodyta aplinkybė, jog signalizacijos daviklis buvo apklijuotas lipnios juostos gabalėliais, prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims, kuriuose užfiksuota, kad signalizacijos daviklis buvo užklijuotas popieriaus lapeliu. Tokie teismo teiginiai, prokuroro įsitikinimu, akivaizdžiai klaidingi – įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vietoje paimti lipnūs popieriaus lapeliai, ir šie duomenys nepaneigia aplinkybės, kad lipnūs popieriaus gabaliukai buvo atkirpti nuo lipnios juostos, kaip tai savo parodymuose nurodė B. G. ir D. G..

2.3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog į paviljoną buvo patekta, tikėtina, A. B. turėtomis žirklėmis, skirtomis metalui kirpti, nupjovus metalines groteles. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo teiginiai, jog metalinės lango grotos buvo nupjautos, nepagrįsti bylos duomenimis. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vietoje rastos grotos su atidalijimo pėdsakais, ikiteisminio tyrimo metu trasologinis tyrimas nebuvo atliktas ir specialisto išvada dėl grotų atidalijimo mechanizmo ir įrankio, kuriuo tai buvo padaryta, nebuvo pateikta. Kilus abejonių dėl įsibrovimo mechanizmo, teismai galėjo kviesti į teismo posėdį specialistą, tačiau to nepadarė. Prokuroro nuomone, nors įrankis, kuriuo buvo atidalytos grotos, nenustatytas, teigti, kad tai negalėjo būti padaryta žirklėmis metalui kirpti, kurios buvo A. B. lombarde ir dingo prieš pat vagystę (J. B. parodymai), apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo. Kasatoriaus įsitikinimu, ši išteisintųjų parodymus patvirtinanti ar paneigianti aplinkybė turi būti tiriama papildomai.

2.4. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. B., B. G. ir D. G. kaltės negalima grįsti daiktų parodymo atpažinti protokolo duomenimis, nes šis procesinis veiksmas, teismo nuomone, atliktas pažeidžiant BPK 193 straipsnio reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja G. D. buvo apklausta apie vagystės aplinkybes, tarp jų ir apie iš jos pagrobtus daiktus. Ji nurodė, kada ir kur įsigijo laikrodžius, jų pavadinimus. Kasatorius pažymi, kad apklausti asmenį galima tiek, kiek liudytojas prisimena ar gali nurodyti, jei pagrobtų daiktų ypatingos žymės nenurodomos, ar jų nėra, tai nereiškia, kad toks atpažinimas turi būti laikomas neturinčiu įrodomosios vertės. Praktikoje nereti atvejai, kai parodžius atpažįstančiajam daiktus jis gali tuos požymius atsiminti ir nurodyti. Parodymo atpažinti metu G. D. davė parodymus apie jai pateiktus daiktus. Protokole užfiksuota, kad laikrodžius ji atpažįsta pagal jų modelius, išvaizdą (spalvą, papuošimus, apyrankes). Vėliau, apklausos metu, nukentėjusioji patvirtino savo parodymus, duotus parodymo atpažinti metu, ir papildė, kad kai kuriuos laikrodžius atpažino ir pagal ant jų buvusias etiketes. Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolas su pridėtomis nuotraukomis patvirtina, kad liudytojai G. D. buvo parodyti 115 laikrodžių, tarp kurių ji atpažino 69 (dėl kelių laikrodžių nebuvo įsitikinusi). Taigi BPK 193 straipsnyje nustatyta daiktų ir objektų parodymo atpažinti tvarka nebuvo pažeista, nes G. D. atpažinti laikrodžiai buvo pateikti tarp kitų tos rūšies laikrodžių, pateikiant ne mažiau kaip tris objektus, o atpažinimo eiga ir jos rezultatai užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka – nuotraukose ir protokole. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, nepažeidžiant BPK nustatytos objektų parodymo tvarkos, jie patvirtina reikšmingas bylai aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino įrodymais ir jais rėmėsi, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai juos atmetė, todėl ši aplinkybė turi būti vertinama iš naujo.

2.5. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstas teismo motyvas išteisinti B. G. ir D. G., neįrodžius jų kaip padėjėjų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, remiantis vien tik tuo, kad A. B. išteisinamas, nes neįrodyta, jog jis kaip vykdytojas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė B. G. ir D. G. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kuriuose jie neigė dalyvavę darant vagystę, B. G. neigė, kad A. B. parūpino priemones (lipnios juostos gabalėlius), pašalinančias kliūtis įsibrauti į prekybos paviljoną; šiuos parodymus teismas laikė patikimais. Tačiau teismas visiškai neaptarė ir teisiškai neįvertino kitos B. G. parodymų dalies, kad signalizacijos daviklį parduotuvėje jis užklijavo vaikino, kuris važinėjasi automobiliu „Mercedes“, prašymu. Daviklius jis užklijavo tuo metu, kai D. G. matavosi grandinėlę ir taip nukreipė pardavėjos dėmesį. Už tai, kad jis užklijavo daviklius, vaikinas sumokėjo 20 Lt, iš kurių 10 Lt jis davė D. G.. Pasak prokuroro, teismas, išskyrus išvadą, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. B. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, nenurodė jokių kitų argumentų, kodėl B. G. ir D. G. išteisinami ir jų veiksmuose neįžvelgiama nusikalstamos veikos – padėjimo padaryti vagystę – požymių, ar nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių šių asmenų dalyvavimą padarant vagystę, nors akivaizdu, kad B. G. patvirtina padaręs jam inkriminuotus veiksmus. Teismas visiškai nevertino ir to fakto, kad B. G. ir D. G. dėl jų priimto apkaltinamojo nuosprendžio net neskundė.

2.6. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių patikrinti A. B. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad A. B. dėl savo kūno sudėjimo fiziškai negalėjo patekti pro langelį į UAB „D“ patalpas. Pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo bandoma išsiaiškinti šią aplinkybę, teismo pavedimu buvo atliktas eksperimentas, tačiau jo gautais rezultatais nebuvo remtasi, nes eksperimentas atkliktas pažeidžiant BPK nuostatas (eksperimentas atliktas nedalyvaujant A. B. gynėjui). Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo imtasi priemonių šiam trūkumui pašalinti ir pakartotinai tyrimo eksperimentas nebuvo atliktas.

2.7. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje B. G. ir D. G. duotų parodymų teisingumą ir patikimumą, ignoravo telefoninių pokalbių įrašus. Pokalbių su nenustatyta moterimi įrašuose B. G. prisipažino dėl padarytos vagystės, teigė nežinąs, kas įsibrovė į paviljoną, tačiau vagystę organizavo A. B., kuriam vėliau atiteko pavogtos prekės. B. G. pasakojo, kad jis niekieno neverčiamas davė parodymus prieš A. B., tačiau sutiks juos pakeisti už 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir laukia, kol jam bus sumokėti pinigai, aiškino, kad tuo atveju, jei laikysis teisingų parodymų, A. B. grės įkalinimas, o jei pakeis parodymus – išvengs atsakomybės. Pokalbiuose B. G. teigė, kad jam vis nesumokami pinigai, kad jis didins kainą, kuri turi būti sumokėta už parodymų pakeitimą. Šių svarbių bylos įrodymų apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir nevertino.

2.8. Kasatoriaus įsitikinimu, įvertinus bylos įrodymų visumą, akivaizdu, kad A. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, jo kaltė visiškai įrodyta. A. B., veikdamas tyčia, pasitelkė B. G., kad šis padėtų padaryti nusikalstamą veiką – vagystę iš UAB „D“ paviljono, įkalbėjo jį dalyvauti darant nusikaltimą, parūpino jam priemones (lipnios juostos gabalėlius), kuriomis buvo pašalinta viena iš kliūčių nepastebimai patekti į UAB „D“ patalpas – užklijuotas judesio daviklis. A. B. asmeniškai lankėsi įvykio vietoje ir tikrino, kaip šie veiksmai atlikti. Dalis iš paviljono pagrobto turto kratos metu rasta pas A. B. lombarde. Todėl tokie A. B. veiksmai turi būti kvalifikuoti kaip vykdytojo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Pasak prokuroro, jei teismas manytų, kad nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tokį A. B. veiksmų kvalifikavimą, turėtų išsiaiškinti, ar A. B. veiksmuose nėra bendrininkavimo, t. y. padėjimo padaryti nusikaltimą, požymių. Kasatoriaus įsitikinimu, byloje pakanka įrodymų išvadai, kad B. G. ir D. G. bendrininkavo padarant nusikalstamą veiką – padėjo padaryti didelės vertės svetimo turto pagrobimą.

2.9. Taigi apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ignoruodamas dalį pateiktų duomenų, laikėsi šališkos pozicijos, nepatikrino visų bylos įrodymų ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl jų esmės. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bendrininkavimo institutą, neteisingai teigdamas, kad be vykdytojo nuteisimo negalima ir padėjėjo baudžiamoji atsakomybė.

3. Kasaciniu skundu civilinio ieškovo UAB „D“ atstovas advokatas I. Manzurovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Paviršutiniškai ištyręs bylos įrodymus, esant neginčijamiems tiesioginiams įrodymams, kad A. B., B. G. ir D. G. padarė nusikalstamą veiką, teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame nepateikė jokių motyvų, kodėl atmeta kaltės įrodymus. B. G. ir D. G. savo kaltę dėl vagystės pripažino, duodami detalius ir tarpusavyje sutampančius parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, praėjus nedideliam laiko tarpui. Ikiteisminio tyrimo metu B. G. ir D. G. nesiskundė, kad prieš juos buvo naudojamas fizinis smurtas, to nenurodė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apie smurto panaudojimą išteisintieji pradėjo teigti tik teisme, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad B. G. ir D. G. neskundė nuosprendžio.

3.2. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad po vagystės iš UAB „D“ patalpų, A. B. atidarė dar vieną lombardą Vilniuje, Kalvarijų g., su dideliu kiekiu laikrodžių, kuriuos teismas teisingai įvertino kaip pavogtus iš UAB „D“, o sidabro juvelyriniai dirbiniai, tikėtina, buvo paslėpti kitur. Byloje yra duomenų, kad A. B. grasino B. G. susidorojimu už tai, kad šis jį išdavė įvykdžius vagystę, o po to jam buvo siūlomi pinigai, kad būtų pakeisti parodymai. Nors A. B. teigė, kad B. G. pažįsta kaip lombardo klientą, byloje yra duomenų, jog jie tarpusavyje intensyviai bendravo SMS žinutėmis.

3.3. Civilinio ieškovo atstovo teigimu, byloje taip pat yra duomenų, kad po įvykdytos vagystės UAB „D“ patalpose buvo aktyviai supirkinėjamos fiktyvios sąskaitos faktūros, į kurias įrašomi vogtų laikrodžių identifikaciniai duomenys. Būdamas suimtas A. B. mobiliuoju telefonu intensyviai bendravo su laisvėje esančiais giminaičiais ir kitais asmenimis, siekdamas suderinti parodymus. Tokie veiksmai patvirtina A. B., B. G. ir D. G. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Be to, nustatyta, kad žirklės metalui kirpti buvo A. B. lombarde, todėl, tikėtina, jog jomis ir buvo nukirptos lango grotos. Apeliacinės instancijos teismo pamąstymai, kad neaišku, ar jomis galima kirpti metalą, prieštarauja logikai. Teisme nustatytas ir B. G. pripažintas faktas, kad jis užklijavo judesio daviklį lipnia juosta, tik jau teigė, kad tai padarė prašomas ne A. B., o kito asmens. Esant tokiam įrodymų visetui, apeliacinės instancijos teismas juos išteisino vien dėl to, kad, jo nuomone, nebuvo visiškai teisingai atlikta vogtų laikrodžių atpažinimo procedūra, nepaisant to, kad B. G. ir D. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui savo kaltę dėl vagystės ir vagystės dalyko (laikrodžių ir sidabro dirbinių) visiškai pripažino. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neteisingai, kardinaliai priešingai vertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus, padarė esminį BPK pažeidimą ir dėl A. B., B. G. ir D. G. nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

3.4. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš viso netyrė civilinio ieškinio, jį atmesdamas vadovavosi 2014 m. birželio 12 d. specialisto išvada Nr. 5-1/81, kurioje konstatuota, kad UAB „D“ padarytos žalos dydžio nustatyti neįmanoma. Tačiau, kasatoriaus nuomone, šios išvados negalima patikrinti, nes, pažeidžiant FNTT nuostatų 36, 38 punktus, prie jos nepateikti priedai. Civilinio ieškovo atstovo nuomone, sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, turėjo būti vadovaujamasi didesnę įrodomąją galią turinčia audito įmonės „Audata“ pateikta 2015 m. balandžio 17 d. specialisto išvada Nr. 04/17, kurioje nustatyta, kad UAB „D“ dėl vagystės patyrė 40 078,16 Lt turtinę žalą, nes ši atlikta 17 metų praktinio darbo stažo turinčio nepriklausomo auditoriaus, išanalizavus UAB „D“ finansinius dokumentus.

4. Prokuroro skundas tenkintinas, civilinio ieškovo UAB „D“ atstovo advokato Igorio Manzurovo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl aplinkybių, lėmusių skirtingus teismų sprendimus

4.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo A. B. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip vykdytojas (buvo kaltinamas ir kaip organizatorius, t. 11, b. l. 137), o B. G. ir D. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį buvo nuteisti kaip padėjėjai, įvertinus šiuos faktus ir juos patvirtinančius įrodymus:

4.1.1. 2011 m. rugpjūčio 3–4 d. naktį, nupjovus apsaugines groteles ir išlaužus langelį, buvo įsibrauta į UAB „D“ prekybos kioską, iš kur pavogta 33 495 Lt vertės įvairių sidabro gaminių ir laikrodžių. Įsibrovimo metu nesuveikė signalizacija, nes signalizacijos daviklis buvo užklijuotas lipnios juostos gabalėliais.

4.1.2. 2011 m. rugpjūčio 3 d. B. G., kartu su D. G. užėjęs į UAB „D“ paviljoną, užklijavo signalizacijos daviklį. B. G. parodymai dėl to, kas jo paprašė užklijuoti signalizacijos daviklį, nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus apklaustas kaltinamasis B. G. tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad užklijavo signalizacijos daviklį paprašytas A. B., už tai gavo iš jo 20 Lt, iš kurių 10 Lt atidavė D. G., kuris jam padėjo tai padaryti. Bylą nagrinėjant teisme B. G. pakeitė parodymus ir teigė, kad užklijavo signalizacijos daviklį paprašytas ne A. B., bet vaikino, kuris važinėja automobiliu „Mercedes“, o A. B. jis buvo apkalbėjęs. D. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad, atitraukdamas pardavėjos dėmesį, padėjo B. G. užklijuoti judesio daviklį, už tai iš B. G. gavo 10 Lt, kuriuos šiam perdavė A. B. Bylą nagrinėjant teisme, D. G. parodymus pakeitė teigdamas, kad nematė, kaip B. G. būtų kažką klijavęs ant daviklio, apie tai nieko nežinojo, o A. B. buvo apkalbėjęs dėl pareigūnų daromo poveikio.

4.1.3. 2011 m. rugpjūčio 3 d. A. B. lankėsi UAB „D“ paviljone, taip pat bendravo su B. G. po įvykdytos vagystės: skambino, rašydavo SMS žinutes, susitikinėdavo su juo, duodavo jam pinigų, telefoną.

4.1.4. Pagal 2011 m. rugsėjo 19 d. daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolą, nukentėjusioji G. D. atpažino laikrodžius, kurie buvo pavogti iš paviljono. Šie laikrodžiai kratų metu paimti iš A. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir jam priklausančio lombardo, esančio (duomenys neskelbtini).

4.1.5. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis B. G. parodė, kad A. B. jam grasino per savo giminaičius, pažįstamus, sužinojęs, kad jis davė parodymus apie padarytą vagystę. Byloje yra duomenų, kad A. B. disponavo žirklėmis metalui kirpti, kuriomis, tikėtina, buvo nupjautos metalinės lango apsaugos grotos.

4.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos ir kitus duomenis, padarė išvadą, kad byloje įrodyta, jog didelės vertės turto vagystę įsibraunant į UAB „D“ prekybos kioską padarė A. B., o B. G. ir D. G., užklijavę signalizacijos daviklį, padėjo jam tai padaryti.

4.3. Pirmą kartą bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas (2015 m. sausio 20 d. nuosprendis) tik iš dalies patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, konstatavęs, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad į UAB „D“ paviljoną pro langelį įsibrovė pats A. B. ir pats pavogė šios bendrovės prekes. Kita vertus, padaręs tokią išvadą, šios instancijos teismas tik perkvalifikavo A. B. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies į 178 straipsnio 2 dalį, taigi laikė, kad jis pavogė tik tą turtą, kuris buvo rastas jo bute ir jam priklausančio lombardo patalpose (laikrodžius). Kitų dviejų A. B. bendrininkų padarytų veiksmų kvalifikavimas liko nepakeistas, jie liko nuteisti už padėjimą padaryti didelės vertės turto vagystę. Apeliacinės instancijos teismui priėmus tokį nuosprendį, liko neaišku, kodėl A. B. pripažintas vagystės vykdytoju, jeigu nėra įrodymų, kad jis pats padarė vagystę; kas pavogė likusį turtą (sidabro gaminius); kam gi B. G. ir D. G. padėjo padaryti didelės vertės turto (laikrodžių ir sidabro gaminių) vagystę, jeigu A. B. kaltas tik dėl dalies turto (laikrodžių) vagystės. Dėl šių prieštaravimų minėtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Kasacinėje nutartyje konstatuota ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo esminių argumentų, susijusių su pas A. B. rastų laikrodžių atpažinimo tvarkos pažeidimais ir prieštaravimais, esančiais civilinio ieškovo UAB „D“ pateiktuose dokumentuose, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-389-677/2015).

4.4. Iš naujo išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas visus kaltinamuosius išteisino, konstatavęs, kad neįrodyta, jog A. B., B. G. ir D. G. dalyvavo padarant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šį procesinį sprendimą lėmė įrodymų, patvirtinančių, kad būtent A. B. įsibrovė į UAB „D“ patalpas, nebuvimas, taip pat abejonės dėl kaltinamųjų B. G. ir D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl signalizacijos daviklio užklijavimo aplinkybių patikimumo, kratų metu rastų laikrodžių atpažinimo procedūros, dokumentų, patvirtinančių pas A. B. rastų laikrodžių įsigijimo teisėtumą, buvimą.

Dėl reikalavimo išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes

4.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013, 2K-155-693/2015 ir kt.).

4.6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau aptartos apeliacinės instancijos teismo išvados, kurių pagrindu visi kaltinamieji išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, padarytos nesilaikant reikalavimo išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), neišnaudojus visų galimybių nustatyti tiesą byloje ir keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą atsižvelgiant į byloje įrodytas aplinkybes (BPK 256 straipsnis).

4.7. Net ir nenustačius asmens, kuris įsibrovė į UAB „D“ paviljoną ir pavogė ten buvusį turtą, byloje nėra įtikinamai paneigtas išteisintųjų dalyvavimas sudarant sąlygas padaryti šią didelės vertės turto vagystę. Priklausomai nuo įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių, toks dalyvavimas gali būti vertinamas kaip bendrininkavimas su nenustatytu asmeniu (organizavimas, padėjimas, kurstymas).

4.8. Tai, kad vagystės išvakarėse signalizacijos daviklį UAB „D“ patalpose užklijavo B. G., kartu su D. G. užėjęs į paviljoną, pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis tiek paties B. G. parodymais, tiek ir kitais įrodymais. B. G. tiek tyrėjai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus, kad signalizacijos daviklį jis užklijavo paprašytas būtent A. B., už tai iš jo gavo atlygį, kuriuo pasidalijo su D. G.. A. B. instruktavo B. G., kaip turi būti užklijuotas daviklis, asmeniškai tikrino, kaip šie veiksmai atlikti, šiuo tikslu pats buvo užėjęs į paviljoną. Iš pirmo karto nepavykus tinkamai užklijuoti signalizacijos daviklio, A. B. liepė B. G. dar kartą eiti į paviljoną ir pakartoti bandymą. Pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų B. G. ir D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie signalizacijos daviklio užklijavimo aplinkybes pripažino atitinkančiais kitus bylos duomenis (G. D., A. D. parodymus). Nors teisme B. G. parodymus pakeitė teigdamas, kad signalizacijos daviklį jis užklijavo paprašytas ne A. B., bet kito asmens, tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamios byloje esančių duomenų analizės, kurios pagrindu būtų įtikinamai paneigti šie vagystės paruošiamieji veiksmai, kuriuos, tikėtina, A. B. nurodymu atliko B. G. ir D. G.

4.9. Pažymėtina, kad kaltinamųjų A. B. ir B. G. parodymai teismui dėl to, kokiais tikslais jie bendravo po įvykdytos vagystės ir kokių bendrų turtinių reikalų turėję, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip prieštaringi ir nenuoseklūs. Ši išvada apeliacinės instancijos teismo taip pat nepaneigta. Vertinant byloje esančių duomenų visumą, nelogiškas yra ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad rengtis įvykdyti UAB „D“ turto pagrobimą galėjo kiti asmenys.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs A. B. bute ir jam priklausančio lombardo patalpose rastų ir, tikėtina, iš UAB „D“ paviljono pavogtų laikrodžių atpažinimo procedūros pažeidimus, vis dėlto įtikinamais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad rasti laikrodžiai buvo pavogti būtent iš UAB „D“ paviljono. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiosios G. D. parodymus kaip nuoseklius, pastovius, neabejojo dėl jų tikrumo, nenustatė jokio motyvo apkalbėti kaltinamuosius, nesuabejojo jos nuoširdumu atpažįstant ir atrenkant iš paviljono pavogtus laikrodžius. Nukentėjusioji G. D. viso proceso metu teigė visiškai įsitikinusi, kad atpažinti laikrodžiai buvo pavogti iš UAB „D“ paviljono, be to, tiek duodama parodymus, tiek dalyvaudama atpažinimo procedūroje, nurodė, pagal kokius požymius tai nustatė. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nėra pakankamai aptartos ir įvertintos.

4.11. BPK 193 straipsnyje nustatytos daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarkos nuostatos nėra pritaikytos atvejams, kai tenka atpažinti didelį vienarūšių daiktų skaičių. Turint galvoje, kad šiuo atveju buvo pateikta atpažinti 115 vnt. laikrodžių (iš kurių 69 atpažinti), vien tai, kad nebuvo preciziškai laikytasi reikalavimo pateikti atpažįstančiajam ne mažiau kaip tris daiktus, iš kurių du neturėtų būti vagystės dalykas, nelaikytina pakankamu pagrindu paneigti parodymo atpažinti protokolo įrodomąją reikšmę.

4.12. Apeliacinės instancijos teismas padarė kategorišką išvadą, kad pas A. B. rasti laikrodžiai buvo įsigyti teisėtai ir kad tai patvirtina pateikti jų įsigijimo dokumentai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, laikrodžių įsigijimo dokumentų (t. 12, b. l. 59-67) atsiradimo aplinkybių neištyrė, nepasisakė dėl jų patikimumo, pvz., nesiaiškinta, ar statybos bendrovė UAB „B“, kuri priklausė A. B. broliui, iš tikrųjų prekiavo laikrodžiais, kodėl pirmą kartą šie dokumentai teismui pateikti tik 2013 m. balandžio 10 d. (t. 11, b. l. 169). Duomenys, kurie leidžia abejoti A. B. teiginiais dėl laikrodžių įsigijimo aplinkybių, pvz., liudytojo S. J. parodymai (t. 2, b. l. 77-78, t. 11, b. l. 124) taip pat nepakankamai aptarti ir įvertinti.

4.13. Pirmiau minėtus klausimus būtina dar kartą išsamiai ištirti ir aptarti iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Prireikus svarstytina galimybė keisti nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos ir užtikrinant kaltinamiesiems baudžiamojo proceso įstatymų garantuojamas teises. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgtina ir į tai, kad B. G. yra miręs.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 10 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas

Olegas Fedosiukas