6cf54b0077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-3085/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00867-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 16.6; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. AP-1141 „Dėl A. M.“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti A. M. į eitas pareigas arba pareigas, kurias pareiškėjas galėtų eiti pagal turimą kvalifikaciją; 3) priteisti A. M. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) įtraukti priverstinės pravaikštos laiką į valstybės tarnybos stažą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2008 m. balandžio 8 d. ėjo Kauno miesto savivaldybės Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas, iš kurių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, ginčijamu Įsakymu buvo atleistas nuo 2011 m. spalio 17 d.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-327 nuo 2011 m. spalio 3 d. patvirtino naują Administracijos struktūrą bei panaikino Bendrųjų reikalų departamentą, kuriame pareiškėjas dirbo. Administracijos direktorius 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. A-2009 panaikino nuo 2011 m. spalio 3 d. pareiškėjo užimamą pareigybę (A lygis, 11 kategorija). Pabrėžė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-537 padidino didžiausią leistiną Administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių skaičių, dėl to atsakovui atsirado galimybė pasiūlyti pareiškėjui kitas pareigas, tačiau atsakovas to nepadarė ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pažymėjo, kad dalis kitų darbuotojų buvo perkelti į kitus Administracijos padalinius, o jų darbo pobūdis nepasikeitė. Nurodė, jog realiai pareiškėjo pareigybė (darbo funkcijos) nebuvo panaikinta. Teigė, jog D. V., kuris dirbo pagal darbo sutartį ir kurio atliekamo darbo funkcijų turinys iš esmės panašus į pareiškėjo (valstybės tarnautojo), buvo pasiūlytas darbas kitame atsakovo struktūriniame padalinyje, nekeičiant darbo pobūdžio, t. y. atliekant tas pačias funkcijas, nors nei pareiškėjas, nei D. V. neturi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnyje įtvirtintos pirmenybės likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Pareiškėjas nurodė, kad atleisdamas jį iš valstybės tarnybos atsakovas neįvertino jo, kaip valstybės tarnautojo, atliekamų funkcijų reikšmingumo, statuso, didesnio darbo stažo, lyginant su darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį. Teigė, jog D. V. neturėjo reikiamo išsilavinimo, kurio reikalavo jo pareiginiai nuostatai, be to, atsakovas neatsižvelgė į didesnį pareiškėjo tarnybos stažą, nuolatinį kvalifikacijos kėlimą. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė Europos vietos savivaldos chartijos 6 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1145 į Teisės skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas buvo priimta A. J. Pareiškėjas negalėjo užimti šių pareigų, nes turėjo tik A lygio 11 kategoriją, tačiau atsakovas galėjo svarstyti pareiškėjo galimybes, kaip pakaitinio valstybės tarnautojo, užimti minėtas pareigas. Darė išvadą, kad atsakovas nevykdė savo pareigos iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo datos suteikti visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas ir siūlyti jas užimti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 10 punktu, Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūrą (didžiausią tarnautojų ir darbuotojų skaičių) teisės aktai paveda nustatyti Kauno miesto savivaldybės tarybai. Teigė, jog dėl to yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A143-1100/2011, A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011).

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas į valstybės tarnybą Kauno miesto savivaldybės administracijoje buvo priimtas 2008 m. balandžio 8 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP-565, kai laimėjo konkursą eiti Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigas. Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-327 nuo 2011 m. spalio 3 d. patvirtino naują Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūrą, taip pat nuo 2011 m. spalio 3 d. panaikino Bendrųjų reikalų departamentą. Teigė, jog šis sprendimas buvo priimtas siekiant optimizuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos darbą ir atsisakyti funkcijų dubliavimo, buvo realiai atsisakyta visų iki tol veikusių departamentų, todėl šis sprendimas nėra fiktyvus ir laikytinas pakankamu pagrindu panaikinti departamentams skirtas pareigybes.

Pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 3 punktas numato, kad Administracijos direktorius organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių ir savivaldybės administracijos filialų – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punktas suteikia Administracijos direktoriui teisę įstatymų nustatyta tvarka skirti į pareigas ir iš jų atleisti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus ir kitus savivaldybės administracijos darbuotojus, atlikti kitas Valstybės tarnybos įstatymo ir savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas. Nurodė, jog Administracijos direktorius 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. A-2009 nustatė, kad nuo 2011 m. spalio 3 d. bus panaikinta daug valstybės tarnautojų pareigybių, taip pat ir Bendrųjų reikalų departamento direktoriaus (A lygis, 16 kategorija), Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija), Bendrųjų reikalų departamento 2 vyriausiųjų specialistų (A lygis, 11 kategorija) pareigybės. Šiuo įsakymu buvo nuspręsta panaikinti ir pareiškėjo užimamą Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybę. Tuo pagrindu pareiškėjui A. M. buvo įteiktas 2011 m. gegužės 30 d. informacinis lapelis Nr. 12-4-305 (toliau – ir Informacinis lapelis) (pareiškėjas su Informaciniu lapeliu pasirašytinai supažindintas 2011 m. gegužės 31 d.), kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, jog jo užimama pareigybė yra panaikinama nuo 2011 m. spalio 30 d. ir kad iki 2011 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui bus siūlomos kitos to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011, kurioje teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta garantija valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, ir kad ši norma kaip garantiją karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, numato tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, todėl kitų pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, pareiškėjui atsakovas neprivalėjo siūlyti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011).

Nurodė, jog nuo 2011 m. gegužės 26 d. iki 2011 m. spalio 17 d. (kai pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimo lapelis ir atsakovas privalėjo siūlyti tos pačios kategorijos ar žemesnes valstybės tarnautojo pareigas) į darbą Kauno miesto savivaldybės administracijoje buvo priimti 8 darbuotojai – iš jų 2 valstybės tarnautojai ir 6 darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį. Darė išvadą, kad Administracija neturėjo pareigos siūlyti darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad D. V., dirbantis pagal darbo sutartį, vykdė ar vykdo tapačias funkcijas. Pažymėjo, jog pareigos, kurias laikinai užėmė pakaitinė valstybės tarnautoja A. J., yra priskirtos A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojo pareigybei, be to, ši valstybės tarnautojo pareigybė nebuvo laisva.

Nurodė, jog ginčo laikotarpiu buvo skelbtas vienintelis konkursas laisvoms Viešosios tvarkos tarnybos Sanitarijos inspekcijos vyriausiojo specialisto (inspektoriaus) pareigoms užimti. Pretendentams, ketinantiems užimti Viešosios tvarkos tarnybos Sanitarijos inspekcijos vyriausiojo specialisto (inspektoriaus) pareigybę, buvo keliamas specialusis reikalavimas – turėti biomedicinos mokslų studijų srities aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą. Pareiškėjas yra įgijęs socialinių mokslų srities viešojo administravimo (bakalauro) ir teisės (magistro) krypčių išsilavinimą, todėl neatitiko keliamo specialiojo reikalavimo ir objektyviai negalėjo pretenduoti į šias pareigas. Pažymėjo, jog Administracijos Apskaitos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos tarnybinio kaitumo būdu, perkeliant iš Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 21 d. įsakymu buvo pavestos eiti K. K. Šiai Apskaitos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei Administracijos direktoriaus 2008 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. A-3548 buvo nustatyta A lygio 12 kategorija. Pareiškėjo naikinama Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybė buvo priskirta A lygio 11 kategorijai, todėl atsakovas pareiškėjui siūlyti aukštesnių valstybės tarnautojo pareigų neturėjo teisinio pagrindo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą; administracinės bylos dalį dėl reikalavimo grąžinti A. M. į valstybės tarnybą ir kompensacijos priteisimo nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į valstybės tarnybą Kauno miesto savivaldybės administracijoje buvo priimtas 2008 m. balandžio 8 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP-565, kai laimėjo konkursą, skelbtą Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigoms užimti. 2011 m. sausio 13 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP-93 pareiškėjas buvo perkeltas į Bendrųjų reikalų departamento A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-327 nuo 2011 m. spalio 3 d. patvirtino naują Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūrą ir nuo 2011 m. spalio 3 d. panaikino Administracijos departamentus (taip pat ir Bendrųjų reikalų departamentą) bei nustatė didžiausią valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių – 750. Administracijos direktorius 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. A-2009 nuo 2011 m. spalio 3 d. panaikino dalį valstybės tarnautojų pareigybių (tarp jų ir pareiškėjo), taip pat ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis. 2011 m. gegužės 31 d. pareiškėjui buvo įteiktas Informacinis lapelis, kuriuo jis buvo informuotas, kad nuo 2011 m. spalio 3 d. bus panaikintas Bendrųjų reikalų departamentas ir pareiškėjui iki 2011 m. rugsėjo 30 d. bus siūlomos kitos to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigos. 2011 m. rugsėjo 30 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP-1141 pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. 2011 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-537 nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2012 m. kovo 1 d. buvo nustatytas didžiausias valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius – 768, o nuo 2012 m. kovo 1 d. – vėl 750.

Teismas nurodė, jog remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 11 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjekto administracijos struktūra gali būti nustatyta tiek viešojo administravimo subjekto steigėjo, tiek viešojo administravimo subjekto vadovo, atsižvelgiant į nustatytus subjekto tikslus ir uždavinius, strateginius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių. Iš to matyti, kad viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatant administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra, jei tai nėra padaryta viešojo administravimo subjekto steigėjo. Teismas darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, siekdama užtikrinti įstaigos tinkamą funkcionavimą atsižvelgiant į turimus finansinius išteklius, turėjo pagrindą panaikinti atitinkamą pareigybių (taip pat ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis) skaičių.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13, 20 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1100/2011, nutartimis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011. Nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 8 dalies 1 punkto, 481 straipsnio 1 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 6 punkto nuostatos buvo įgyvendintos 2011 m. gegužės 26 d. Nr. T-327 bei 2011 m. rugsėjo 29 d. Nr. T-537 Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimuose, taip pat ir Administracijos direktoriaus priimtuose aktuose. Darė išvadą, kad Administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, tinkamai realizavo teisės aktais jam suteiktą diskrecinio pobūdžio teisę panaikinti, įsteigti ir tvirtinti įstaigos pareigybių sąrašus bei pareigybių aprašymus, neviršydamas savivaldybės tarybos nustatyto maksimalaus skaičiaus. Teismas taip pat konstatavo, kad taryba tvirtina tik maksimalų pareigybių skaičių, o Administracijos direktorius turi administracinius įgalinimus priimti asmenis į valstybės tarnybą (taip pat atleisti iš valstybės tarnybos) neviršydamas maksimalaus tarybos nustatyto pareigybių skaičiaus. Pareiškėjo abejones, kad jo pareigybė realiai nebuvo panaikinta, nes jo vykdytos funkcijos iki šios dienos išliko ir šios funkcijos kitiems tarnautojams nebuvo perduotos (išdalytos), teismas vertino kaip jokiais duomenimis nepagrįstas prielaidas. Pažymėjo, jog ginčo atveju Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. T-327 buvo priimtas siekiant optimizuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos darbą ir atsisakyti funkcijų dubliavimo, dėl to buvo nuspręsta panaikinti departamentus. Konstatavo, kad kompetentingai institucijai priėmus sprendimą, kuriuo realiai buvo atsisakyta visų iki tol veikusių departamentų (kartu ir dalies juose buvusių pareigybių), šis sprendimas nėra fiktyvus ir laikytinas pakankamu pagrindu panaikinti departamentams priskirtas pareigybes (ABTĮ 57 straipsnis).

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pateiktų duomenų pakanka nustatyti, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta. Nustatė, jog administracinės bylos dokumentuose nėra jokių duomenų, taip pat tokie duomenys nebuvo pateikti ir teismo posėdžio metu, kad nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. (taip pat ir iki 2011 m. spalio 17 d.) pareiškėjui atsakovas, kaip numato Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, būtų pasiūlęs eiti kitas lygiavertes arba žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Nustatė, jog pareiškėjas nurodė, kad dirbti pas atsakovą darbo sutarties pagrindu jis nepageidavo ir nepasiūlymo pratęsti darbo santykius darbo sutarties pagrindu nelaiko savo teisių pažeidimu, todėl teismas nevertino aplinkybių, susijusių su galimybe pareiškėjui tęsti darbo santykius darbo sutarties pagrindu. Be to, įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analizę, darė išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti ne su valstybės tarnautojo statusu susijusį darbą (ABTĮ 13, 20, 57 straipsniai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011, 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011 ir kt.).

Nustatė, jog iš teismui pateiktų duomenų (Administracijos direktoriaus įsakymų, darbo sutarčių, tarybos sprendimų, aiškinamųjų raštų) turinio analizės matyti, kad atleidimo dieną pareiškėjo turimo lygio (A) ir pareigybės kategorijos (11) ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojų laisvų pareigybių nebuvo, todėl atsakovas objektyviai pareiškėjui užimti kitą pareigybę pasiūlyti ir negalėjo. Pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina (to iš esmės neginčija ir pareiškėjas), kad 2011 m. gegužės 13 d. Administracija paskelbė konkursą laisvoms Viešosios tvarkos tarnybos Sanitarijos inspekcijos vyriausiojo specialisto (inspektoriaus) pareigoms užimti.

Pretendentams, ketinantiems užimti Viešosios tvarkos tarnybos Sanitarijos inspekcijos vyriausiojo specialisto (inspektoriaus) pareigybę, buvo keliamas specialusis reikalavimas – turėti biomedicinos mokslų studijų srities aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą. Pareiškėjas yra įgijęs socialinių mokslų srities viešojo administravimo (bakalauro) ir teisės (magistro) krypčių išsilavinimą (šią aplinkybę pareiškėjas pripažįsta), todėl jis akivaizdžiai neatitiko keliamo specialiojo reikalavimo, be to, nedalyvavo konkurso į valstybės tarnybą procedūrose.

Teismas konstatavo, kad atsakovas pareigos pareiškėjui siūlyti Viešosios tvarkos tarnybos Sanitarijos inspekcijos vyriausiojo specialisto (inspektoriaus) pareigas neturėjo. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose, imperatyviai pabrėžė, kad galimybė užimti to paties lygio ir kategorijos (arba žemesnės kategorijos) pareigas yra siejama su pretenduojančio į šias pareigas asmens tinkamumu pagal jo turimą kvalifikaciją eiti šias pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-l743/2009, 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2996/2011 ir kt.).

Nustatė, jog teismui pateikti duomenys patvirtina aplinkybę, kad į Apskaitos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas tarnybinio kaitumo būdu, perkeliant iš Lietuvos darbo biržos, 2011 m. birželio 21 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP-892 buvo paskirtas K. K. (A lygis, 12 kategorija). Pareiškėjo naikinama Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybė buvo priskirta A lygio 11 kategorijai, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo siūlyti aukštesnių pareigų pareiškėjui.

Nustatė, kad į Teisės skyrių ginčo laikotarpiu pakaitine valstybės tarnautoja buvo priimta A. J. (A lygis, 12 kategorija), o pareiškėjui prieš tai nebuvo pasiūlyta užimti šių pareigų, tačiau nurodytos pareigos nebuvo laisvos, be to, buvo aukštesnės, nei pareiškėjo, kategorijos. Išanalizavęs A. Z. (teismo sprendime nurodyta A. Z.) darbo sutarties, jos pareiginių nuostatų, pareiškėjo pareigybės aprašymo (www.kaunas.lt – vieša informacija) turinį, taip pat įvertinęs procesų šalių argumentus bei D. V. pareiginių nuostatų, diplomo turinį, teismas darė išvadą, kad tik maža dalis pareiškėjui priskirtų funkcijų buvo perkeltos į Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareiginius nuostatus, o A.

Z. buvo pavesta vykdyti daug platesnį funkcijų spektrą (ne tik tvarkyti bei prižiūrėti interneto svetainę, tačiau ir diegti naujas technologijas, tvarkyti dokumentų valdymo sistemas ir t. t.). Be to, tiek pareiginiai nuostatai patvirtinti, tiek darbo sutartis su A. Z. pasirašyta jau po pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos ir Kauno miesto savivaldybės tarybai priėmus 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. T-537. Teismas akcentavo, kad jokios teisės aktų normos neįpareigojo atsakovo vertinti valstybės tarnautojo pirmenybės likti darbe lyginant su darbuotoju, dirbančiu pagal darbo sutartį.

Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas teisėtai bei pagrįstai buvo atleistas iš užimamų pareigų, o vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi pasiūlyti pareiškėjui kitų valstybės tarnautojo pareigų nebuvo objektyvių galimybių. Sprendė, kad nebuvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, Europos vietos savivaldos chartijos 6 straipsnio 2 dalies reikalavimai ir dėl to Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atsirado pakankamas pagrindas atleisti pareiškėją iš pareigų.

Konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš pareigų atleidimo iš valstybės tarnybos procedūros reikalavimai nebuvo pažeisti. Atsižvelgdamas į tai, kad atmetus kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą Įsakymą, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir skundo reikalavimus dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą Kauno miesto savivaldybės administracijoje bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pareiškėjui už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (ABTĮ 57 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas nustatė, kad patikslintų skundų reikalavimais pareiškėjas prašė teismo jo negrąžinti į valstybės tarnybą bei priteisti kompensaciją, o 2012 m. birželio 18 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas šio reikalavimo atsisakė raštu. Teismas šį pareiškėjo prašymą tenkintino. Dėl šių priežasčių, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, 102 straipsnio 1–4 dalimis, administracinės bylos dalį nutraukė.

III. Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Teismo posėdžių metu pareiškėjas nurodė, kad po jo atleidimo 2011 m. spalio 17 d. į darbą buvo priimta A. Z., kuri vykdė dalį pareiškėjo vykdytų funkcijų. Pareiškėjas mano, jog tokia faktinė padėtis paneigia atsakovo argumentą, kad prisiimtoms funkcijoms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, t. y. įrodo tai, kad pareiškėju tendencingai buvo siekta atsikratyti vieną darbuotoją pakeičiant kitu ir prisidengiant vykdoma reorganizacija. Teigia, jog teismas, turėdamas pareigą aktyviai aiškintis faktines bylos aplinkybes, turėjo ne tik išsireikalauti A. Z. pareiginius nuostatus, bet ir pareiškėjo pareigybės aprašymą tam, kad galėtų palyginti vykdomų funkcijų panašumą. Nurodo, jog teismas nepagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjo vykdytos ir A. Z. vykdomos funkcijos siejasi tik maža dalimi, nes nėra tokią išvadą patvirtinančių įrodymų.

2) Teismo posėdžių metu pareiškėjas nurodė, kad nors buvo atleistas, darbe buvo paliktas D. V., darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį ir atliekantis panašias kaip pareiškėjo funkcijas. Teigia, jog teismas nesiaiškino D. V. pareiginių nuostatų autentiškumo klausimo. Pažymi, jog pareiginius nuostatus pasirašė du asmenys: tiek D. V., tiek M. G., todėl nėra aišku, kuriam asmeniui minėtos funkcijos priskirtinos. Pabrėžia, jog skunde nurodė, kad D. V., iki 2011 m. spalio 3 d. (kai įsigaliojo reorganizacija) dirbdamas Bendrųjų reikalų departamento vyriausiuoju specialistu, neatitiko jo pareiginiuose nuostatuose įtvirtinto reikalavimo turėti socialinių mokslų studijų srities viešojo administravimo krypties aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą (pareiginių nuostatų 3.1 punktas). Teigia, jog šios aplinkybės teismas nevertino, dėl to nepasisakė ir 2012 m. birželio 28 d. sprendime, taip pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį. Nurodo, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Administracijos direktorius buvo saistomas pareigos tikrinti tam tikras faktines aplinkybes prieš priimdamas sprendimą atleisti tam tikrą darbuotoją, tačiau šios pareigos nevykdė, palikdamas darbe darbuotoją, dirbantį pagal darbo sutartį ir neturintį reikiamo išsilavinimo, o atleisdamas valstybės tarnautoją, atitinkantį visus kvalifikacinius reikalavimus.

3) Teismas protokoline nutartimi nutarė išreikalauti iš atsakovo 2012 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimo T-537 oficialų aiškinamąjį raštą. Tačiau užuot pateikęs pilną oficialaus aiškinamojo rašto versiją, kurios apimtis yra 8 psl. (paskelbta www.lrs.lt), atsakovas teismui pateikė tik 2 psl. apimties aiškinamojo rašto variantą, kuriame nėra dalies esminės informacijos, kuria pareiškėjas remiasi. Mano, jog dėl to teismas negalėjo išsiaiškinti, kokių tikslų buvo siekiama vienais ar kitais reorganizaciniais veiksmais, patikrinti, ar keičiant organizacinę struktūrą taip pat buvo pertvarkomas darbo organizavimas.

4) Teismas neanalizavo, kiek buvo realiai laisvų etatų visą ginčijamą laikotarpį. Teismas nepagrįstai koncentravosi tik į naujai kuriamas darbo vietas, t. y. naujoms pareigybėms skelbiamus valstybės tarnybos konkursus, į kuriuos pareiškėjas pretenduoti negalėjo dėl specialiųjų reikalavimų neatitikimo. Teismas iš atsakovo neišsireikalavo duomenų, patvirtinančių, kiek iš įsteigtų etatų yra realiai užimtų ir kokiems realiai laisviems etatams užimti pareiškėjo kvalifikacija yra tinkama.

5) Teismas neatkreipė dėmesio, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. aiškinamajame rašte Nr. 12-4-474, adresuotame Administracijos direktoriui, iš esmės remiamasi negaliojančiu Tarybos sprendimu (2011 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. T-327), kuris vėlesniu sprendimu (2012 m. rugsėjo 29 d. sprendimas T-537) buvo visiškai panaikintas.

6) Teismas tai pat neįvertino to, kad atsakovas nevykdė savo pareigos suteikti išsamią informaciją apie esamas laisvas pareigas. Teigia, jog tai patvirtina pareiškėjui žinomas faktas, kad Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-1145 į Teisės skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas buvo priimta A. J. Nurodo, jog į šias pareigas galėjo pretenduoti ir pareiškėjas, tačiau atsakovas savo neteisėtu neveikimu informacijos apie galimybę užimti pakaitinio valstybės tarnautojo etatą niekur neskelbė.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Apeliantas savo skundą grindžia tuo, kad teismas, turėdamas pareigą aktyviai aiškintis faktines bylos aplinkybes, turėjo ne tik išsireikalauti A. Z. pareiginius nuostatus, bet ir pareiškėjo pareigybės aprašymą tam, kad galėtų palyginti vykdomų funkcijų panašumą. Atsakovas pažymi, kad vykdomų funkcijų panašumo palyginimą teismas atliko, apie tai pasisakė skundžiamame sprendime, o pareiškėjo (apelianto) nurodomas aplinkybes, kad jo pareigybė realiai išliko, teismas įvertino kaip jokiais duomenimis nepagrįstas prielaidas. Teismas aiškiai nurodė, kad atsižvelgė tiek į pareiginius nuostatus, tiek į pareigybės aprašymą, kuris yra viešas dokumentas, be to, jis yra pateiktas byloje, ką patvirtina ir pats apeliantas.

2) Nei vienoje teisės normoje nėra įtvirtinta, kad būtent pareigybės aprašymas yra būtinas, siekiant konstatuoti, kad tik maža dalis funkcijų sutampa. Kaip yra numatyta ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje, įrodymai yra visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, kad yra ar nėra aplinkybės, pagrindžiančios reikalavimus bei atsikirtimus. Be to, visiškai nėra aišku, kokias teisines pasekmes galėtų sukelti tokio reikalavimo tenkinimas, kokia nauja aplinkybė galėtų paaiškėti (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 142 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, mažesnio darbuotojų skaičiaus pakankamumas gali buti teismo pripažįstamas svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007). Be to, apeliantas iš esmės neginčija sprendimo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotojų skaičiaus sumažinimo, todėl mano, kad apelianto motyvai dėl nepagrįsto darbuotojų skaičiaus sumažinimo nenagrinėtini šioje byloje.

3) Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas nenurodo jokios teisės normos, įpareigojančios darbdavį teikti pirmenybę valstybės tarnautojui prieš darbuotoją, dirbantį pagal darbo sutartį. Pažymi, kad tai akcentavo teismas skundžiamame sprendime ir nurodė, jog „VTĮ 43 str. 1 d. nuostatų, LVAT praktikos analizė duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti ne su valstybės tarnautojo statusu susijusį darbą“. Dėl pareiškėjo argumento, kad D. V. neatitiko jo pareiginiuose nuostatuose įtvirtinto reikalavimo turėti socialinių mokslų studijų srities viešojo administravimo krypties aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą išsilavinimą, atsakovas teigia, kad šioje byloje ginčas vyko ne dėl to, ar D. V. atitinka / neatitinka reikalavimus, o dėl apelianto darbo santykių nutraukimo.

4) Dėl pareiškėjo argumento, kad byloje pateikti pareiginiai nuostatai neturi teisinės galios, pažymi, kad byloje pateikti Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareiginiai nuostatai yra priimti kompetentingo administravimo subjekto, teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikinti ar nuginčyti, todėl šie apelianto argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais. Pažymi, kad apeliantas ne tik nenurodo aiškių procesinės teisės normų taikymo pažeidimų, bet ir to, kaip šie tariami pažeidimai lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

5) Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neanalizavo, kiek realiai buvo laisvų etatų visą ginčijamą laikotarpį, nepagrįstai koncentravosi tik į naujai kuriamas darbo vietas. Atsakovas pažymi, kad skundžiamame teismo sprendime aiškiai nurodyta: „laisvų pareigybių nebuvo – taip nustatyta išanalizavus pateiktą medžiagą. Taigi, atsakovas objektyviai pareiškėjui užimti kitą pareigybę pasiūlyti ir negalėjo.“ Šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos į bylą pateikti duomenys, informacija, kurios apeliantas nepaneigė.

6) Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aiškinamasis raštas nėra teisės aktas, o tik atitinkamo teisės akto rengimą ir teikimą paaiškinantis dokumentas, taigi pats savaime jis nesukuria jokių teisinių pasekmių. Pažymi, kad į bylą pateiktas toks aiškinamasis raštas, kokį turi Kauno miesto savivaldybės administracija, joks 8 psl. aiškinamasis raštas Kauno miesto savivaldybės administracijai nėra žinomas. Sutikdamas su teismo sprendimu, atsakovas mano, kad bylos duomenų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės taryba, siekdama užtikrinti įstaigos tinkamą funkcionavimą atsižvelgiant į turimus finansinius išteklius, turėjo pagrindą panaikinti atitinkamą pareigybių skaičių.

7) Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjas A. M. turėjo būti informuojamas apie A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojų pareigybes, tačiau ši pareiga nebuvo atlikta, pažymi, kad, kaip ir nurodė teismas, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo normų sistemine analize, atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija „pareiškėjui privalėjo siūlyti užimti tik laisvas to paties arba žemesnio lygmens valstybės tarnautojo pareigas, o pareiškėjo nurodytos pareigos nebuvo laisvos. Pareiškėjo naikinama Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybė buvo priskirta A lygio 11 kategorijai, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo siūlyti aukštesnių pareigų pareiškėjui“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. AP-1141 teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 13 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. AP-93 pareiškėjas buvo perkeltas į Bendrųjų reikalų departamento A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas. Atsakovo direktorius 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. A-2009 nuo 2011 m. spalio 3 d. panaikino dalį valstybės tarnautojų pareigybių, iš jų ir pareiškėjo. 2011 m. gegužės 31 d. pareiškėjui buvo įteiktas Informacinis lapelis, kuriuo jis (pareiškėjas) buvo informuotas, kad nuo 2011 m. spalio 3 d. bus panaikintas Bendrųjų reikalų departamentas ir Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija) pareigybė ir iki 2011 m. rugsėjo 30 d. bus siūlomos kitos to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigos.

2011 m. rugsėjo 30 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. AP-1141 pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą nuo 2011 m. spalio 17 d. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčijo šį įsakymą, nurodydamas, kad atsakovas nevykdė pareigos siūlyti kitą darbą ir pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, pareigas pasiūlė kitam darbuotojui, o ne jam, ir todėl pažeidė Europos vietos savivaldos chartijos 6 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos pagal Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija šią išvadą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neišreikalavo iš atsakovo duomenų, patvirtinančių, kiek iš įsteigtų etatų yra realiai užimtų, ir kokiems realiai laisviems etatams užimti jo (pareiškėjo) kvalifikacija yra tinkama, o šios aplinkybės byloje buvo esminės. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad jis buvo atleistas Įsakymo, kuris grindžiamas negaliojančiu Tarybos sprendimu, pagrindu. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 471 straipsniu įstatymas, kurio 14 straipsnis numato, kad apeliaciniai skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Po 2012 m. liepos 1 d. paduotas apeliacinis skundas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat numatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas 2012 m. liepos 12 d., ginčo šalys nepateikė motyvuotų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turi įvertinti, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis), o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011).

Kauno miesto savivaldybės taryba 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-327 nuo 2011 m. sausio 3 d. patvirtino naują Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūrą ir nuo 2011 m. spalio 3 d. panaikino Administracijos departamentus (taip pat ir Bendrųjų reikalų departamentą) bei nustatė didžiausią valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių – 750 (b. l. 95-97). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis minėtu įsakymu, 2011 m. gegužės 27 d. priėmė įsakymą Nr. A-2009, kuriuo panaikino nuo 2011 m. spalio 3 d. 19 atsakovo karjeros valstybės tarnautojų pareigybes bei 6 darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybes (b. l. 106). Taigi Administracijos struktūros pertvarkymas buvo nulemtas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu ir vadovaujantis šiuo savivaldybės tarybos sprendimu buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai Kauno miesto savivaldybės administracijoje. Nagrinėjamu atveju daryti išvadą, kad priimti aktai prieštarauja atsakovo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas yra įsteigtas ir gavo įgaliojimus, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnyje. Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, 2011 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, išaiškino, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Pažymėjo, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.

Dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog atsakovo direktorius, kaip įstaigos vadovas, tinkamai realizavo teisės aktais suteiktą diskrecinio pobūdžio teisę panaikinti, įsteigti ir tvirtinti įstaigos pareigybių sąrašus bei pareigybių aprašymus. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo pilnos oficialaus aiškinamojo rašto dėl Kauno savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. T-537 versijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl tam tikros institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus, savo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, Nr. A492-1954/2012) taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 ir kitose yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje pateiktus proceso šalių paaiškinimus, surinktus įrodymus, yra faktinis ir teisinis pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas atliko realius struktūrinius pertvarkymus.

Byloje buvo pateikti įrodymai, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-537 buvo patvirtintas didžiausias leistinas Kauno miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš Savivaldybės biudžeto pareigybių skaičius nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2012 m. kovo 1 d. – 768, o nuo 2012 m. kovo 1 d. – 750, pripažintas netekusiu galios Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T-327 1 punktas, kuriuo buvo nustatytas didžiausias valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių – 750 (b. l. 103). Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-537 buvo panaikintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T-327 2 punktas, kuriuo buvo patvirtinta Kauno miesto savivaldybės struktūra, pridėta prie šio įsakymo. Iš šios patvirtintos struktūros matyti, kad Bendrųjų reikalų departamentas nenumatytas (b. l. 96-97). 2011 m. rugsėjo 23 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus aiškinamajame rašte nurodyta, kad panaikinus nuo 2011 m. spalio 3 d. departamentus buvo panaikintos 25 pareigybės, tačiau 13 pareigybių naujai įsteigtos kituose Savivaldybės administracijos padaliniuose, kadangi funkcijos, kurios buvo priskirtos pareigybėms, esančioms departamentuose, neišnyko, jos privalėjo būti ir toliau vykdomos (b. l. 104-105). Pažymėtina, kad atsakovo vidinės struktūros nustatymas (esamos struktūros pertvarkymas) yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punktą bei 30 straipsnio 1 dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1100/2011; kt.).

Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad Kauno miesto savivaldybės tarybai 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-327 patvirtinus Kauno miesto savivaldybės administracijos struktūrą, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimą panaikinti Bendrųjų reikalų departamentą ir šiame departamente pareiškėjo užimamą pareigybę.

Nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjo funkcijos išliko, atsakovui atlikus struktūrinius pertvarkymus, ir ar atsakovas privalėjo pareiškėjui pasiūlyti užimti kitas pareigas. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam turėjo būti pasiūlytos pareigos, kurios buvo pasiūlytos darbuotojui D. V., dirbančiam pagal darbo sutartį ir kurio atliekamų darbo funkcijų esmė yra panaši į pareiškėjo, teisės skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pakaitinio valstybės tarnautojo pareigos, į kurias atsakovas 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu priėmė A. J. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad 2011 m. spalio 17 d. į darbą buvo priimta A. Z., kuriai pavesta vykdyti dalį jo (pareiškėjo) funkcijų.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011 yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010).

Nagrinėjamoje byloje proceso šalių pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad po atsakovo atlikto struktūros pertvarkymo ir pareiškėjo pareigybės panaikinimo išliko pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, visos vykdytos funkcijos ir jų vykdymas buvo perduotas kitam valstybės tarnautojui, nors turėjo būti perduotos pareiškėjui, pasiūlant jam eiti valstybės tarnautojo pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo išvadai, jog išliko ir pareiškėjo pareigybė. Pažymėtina, kad tokią poziciją formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012).

Pareiškėjo nurodytas asmuo D. V. dirbo pagal darbo sutartį, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad jis buvo paskirtas į valstybės tarnautojo pareigas, kuris vykdo tokias funkcijas, kokias vykdė pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011, 2011 m. gegužės 16 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011 ir kt.), pagrįstai nustatė, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti ne su valstybės tarnautojo statusu susijusį darbą. Pagrįstai sprendime konstatuota, kad jokios teisės aktų normos neįpareigojo atsakovo vertinti valstybės tarnautojo pirmenybės likti darbe lyginant su darbuotoju, dirbančiu pagal darbo sutartį, atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su D. V., kuris iš esmės dirbo tą patį darbą (interneto svetainės tvarkymas) kaip ir pareiškėjas, tik darbo sutarties pagrindu. Dėl to nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjui turėjo būti pasiūlytas darbas, kurį dirbo D. V. pagal darbo sutartį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną Kauno miesto savivaldybės administracijoje pareiškėjo turimo lygio (A) ir pareigybės kategorijos (11) ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojų laisvų pareigybių nebuvo, todėl atsakovas objektyviai pareiškėjui užimti kitą pareigybę pasiūlyti ir negalėjo. Pagal bylos duomenis buvo nustatyta, kad 2011 m. gegužės 13 d. Administracija paskelbė konkursą laisvoms Viešosios tvarkos tarnybos Sanitarijos inspekcijos vyriausiojo specialisto (inspektoriaus) pareigoms užimti, tačiau pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų, keliamų šiai pareigybei.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad galimybė užimti to paties lygio ir kategorijos (arba žemesnės kategorijos) pareigas yra siejama su pretenduojančio į šias pareigas asmens tinkamumu pagal jo turimą kvalifikaciją eiti šias pareigas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes dėl galimumo pareiškėjui pasiūlyti kitas pareigas, į kurias buvo paskirti kiti asmenys. Buvo nustatyta, kad į Apskaitos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas tarnybinio kaitumo būdu, perkeliant iš Lietuvos darbo biržos, 2011 m. birželio 21 d.

Administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AP-892 buvo paskirtas K. K. (A lygis, 12 kategorija), o pareiškėjo naikinama Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybė buvo priskirta A lygio 11 kategorijai, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo siūlyti aukštesnių pareigų pareiškėjui. Taip pat buvo nustatyta, kad į Teisės skyrių ginčo laikotarpiu pakaitine valstybės tarnautoja buvo priimta A. J. (A lygis, 12 kategorija). Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jam turėjo būti siūlomos šios pareigos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjui neturėjo būti siūlomos Teisės skyriaus A lygio 12 kategorijos vyriausiojo specialisto pakaitinio valstybės tarnautojo pareigos, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas nuolatines pareigas einančių valstybės tarnautojų socialines garantijas.

Valstybės tarnybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į pareigas po konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskelbimo, iki šio Įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, taip pat į laikinai negalinčio eiti karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas iki sugrįžta negalėjęs eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, bet ne ilgesniam negu 3 metų laikotarpiui, išskyrus, kai kiti įstatymai, tarptautinės sutartys ar Europos Sąjungos teisės aktai nustato galimybę karjeros valstybės tarnautoją, į kurio pareigas priimtas pakaitinis valstybės tarnautojas, ilgesniam laikui perkelti į kitą darbą.

Pareiškėjui turėjo būti siūlomos ne užimtos valstybės tarnautojo pareigos, o laisvos, todėl pareiškėjui pagrįstai nebuvo pasiūlyta eiti pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taip pat išanalizavo 2012 m. vasario 6 d. atsakovo ir A. Z. sudarytos darbo sutarties, pagal kurią A. Z. priimta dirbti vyriausiąja specialiste į atsakovo Informacinių technologijų skyrių, sąlygas, jos Pareiginius nuostatus (b. l. 80-82), pareiškėjo pareigybės aprašymo (www.kaunas.lt – vieša informacija) turinį, ir padarė išvadą, kad tik maža dalis pareiškėjui priskirtų funkcijų buvo perkeltos į Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareiginius nuostatus, o A. Z. buvo pavesta vykdyti daug platesnį funkcijų spektrą (ne tik tvarkyti bei prižiūrėti interneto svetainę, tačiau ir diegti naujas technologijas, tvarkyti dokumentų valdymo sistemas ir t. t.). Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad darbo sutartis su A. Z. pasirašyta jau po pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos ir Kauno miesto savivaldybės tarybai priėmus 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. T-537, o viešojo administravimo subjektams teisės aktai suteikė teisę nuspręsti dėl valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, skaičiaus įstaigoje bei jų darbinių funkcijų turinio (taip pat ir dėl minėtų darbo funkcijų paskirstymo). Pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad valstybės tarnautojų teisinį statusą iš esmės apibrėžia Valstybės tarnybos įstatymo normos, o darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, – Darbo kodeksas. Šie teisės aktai numato skirtingą Administracijos dirbančiųjų teisinį statusą (iš jų ir darbo santykių pasibaigimo bei pirmenybės likti darbe sąlygas, procedūrą).

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis apie A. Z. ir jo (pareiškėjo) vykdomų funkcijų panašumą, turėjo išsireikalauti jo (pareiškėjo) pareiginius nuostatus, tačiau to nepadarė. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo pareigybės aprašymas internete nebuvo skelbiamas. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui pareiškėjo pareigybės aprašymo (pareiginių nuostatų). Pagal bylos duomenis ši aplinkybė pareiškėjui buvo žinoma, tačiau pareiškėjas nei pats teikė savo pareigybės aprašymą, nei prašė, kad pirmosios instancijos teismas išreikalautų jo pareigybės aprašymą (pareiginius nuostatus) iš atsakovo, jei pareiškėjas pats jo neturi. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymu, skelbtu interneto tinklalapyje www.kaunas.lt. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareigybės aprašymas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra viešas dokumentas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacine tvarka bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad interneto tinklalapyje www.kaunas.lt tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, nebuvo viešai skelbiamas Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas priimtas ir pradėta nagrinėti administracinė byla 2012 m. sausio 30 d. Oficialiame Kauno miesto savivaldybės tinklalapyje www.kaunas.lt paskelbta nauja Kauno miesto savivaldybės struktūra nuo 2012 m. gegužės 5 d. (nurodyta, kad paskutinis šios informacijos atnaujinimas atliktas 2012 m. liepos 26 d. 15:50 val.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kad jo vykdomos funkcijos buvo nustatytos ne pirmosios instancijos teismo vertintame Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, kad jis buvo supažindintas su kitu pareigybės aprašymu ir vykdė kitas funkcijas nei kad yra nurodytos šiame Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje nurodė, kad jo pagrindinės funkcijos buvo prižiūrėti, administruoti interneto svetainę www.kaunas.lt, pareigybės aprašymas buvo panašus į D. V. pareigybės aprašymą, kuris ir dirbo panašų darbą (b. l. 71). Taip pat pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad jis tikėjosi, jog iki 2011 m. spalio 17 d. jam bus pasiūlytas darbas, nes jo funkcijos privalo būti atliekamos, kadangi jos susijusios su nuolatiniu vietos savivaldos institucijų teisės aktų paskelbimu visuomenei susipažinti (b. l. 8). Bendrųjų reikalų departamento vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, kuriuo rėmėsi teismas, yra nurodyta, kad vyriausiojo specialisto pareigybės paskirtis yra užtikrinti Savivaldybės interneto svetainės efektyvų veikimą, padėti kurti objektyvų Kauno miesto įvaizdį, įgyvendinti Savivaldybės veiklos skaidrumo ir viešumo principą, užtikrinti teisingos ir kokybiškos informacijos pateikimą visuomenei, gerinti ryšius su visuomene, viena iš funkcijų – tvarkyti Savivaldybės interneto svetainę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo vykdytas funkcijas, rėmėsi ir kitais įrodymais, iš jų ir proceso šalių paaiškinimais.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo vykdytas funkcijas, todėl vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo pareiškėjo pareigybės aprašymo, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ne tik atmeta pareiškėjo skundą, bet ir nutraukia administracinės bylos dalį dėl reikalavimo grąžinti A. M. į valstybės tarnybą ir kompensacijos priteisimo. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė skundo dalies reikalavimų, t. y. atsisakė patikslintų skundų reikalavimų: negrąžinti jo į valstybės tarnybą bei priteisti kompensaciją. Sprendime nurodyta, kad administracinės bylos dalis nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, 102 straipsnio 1-4 dalimis. Įvertinus nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundo reikalavimus, 2012 m. sausio 23 d. ir 2012 m. gegužės 14 d. pareiškimuose dėl skundo dalyko (reikalavimo) pakeitimo suformuluotus reikalavimus, darytina išvada, kad be teisėto pagrindo buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atsisakymo nuo jo 2012 m. sausio 23 d. pareiškime nurodytų reikalavimų: negrąžinti pareiškėjo į valstybės tarnybą bei priteisti kompensaciją.

Pažymėtina, kad siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). Teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Reikalavimas dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių garantijų taikymo yra išvestinis reikalavimas iš pagrindinio reikalavimo dėl neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos).

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai buvo atleistas iš valstybės tarnybos, ir pagrindinis pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. AP-1141 panaikinimo netenkintinas, turėjo tik nurodyti, kad pareiškėjo skundas atmetamas, nes išvestiniai skundo reikalavimai yra nenagrinėtini.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, ištaiso pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą, t. y. pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad panaikinama sprendimo dalis, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo grąžinti A. M. į valstybės tarnybą ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo grąžinti A. M. į valstybės tarnybą ir kompensacijos priteisimo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė