2015-10-06 Nr. AB-19349-3-61-3-00021-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3281-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00021-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. H. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo K. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Irano Islamo Respublikos pilietis K. H. A., atstovaujamas advokato Kazimiero Baranausko, kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)-3I-1780(00314); 2) įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjui nedelsiant būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškino, kad Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimant ginčo sprendimą nebuvo pateikta jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų. Sprendžiant migracijos klausimus buvo remiamasi pusiau slaptais tarnybiniais dokumentais. Mano, kad jo gyvenamosios vietos adresas yra privatus reikalas, dėl kurio negalima atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Leidimas neišduotas remiantis subjektyvia pareigūnų nuomonę.

Migracijos valdyboje pareiškėjui nebuvo leista pačiam teikti kokius nors žodinius paaiškinimus. Pareiškėjas mano, kad sprendimas buvo priimtas atsainiai, piktnaudžiaujant suteikta pareigūnams diskrecijos teise. Prašymą dėl leidimo išdavimo nagrinėję pareigūnai šiurkščiai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus – individualiame teisės akte remiamasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik pačių pareigūnų subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu. Pareiškėjui neturi būti sukeliamos abejonės dėl galimos diskriminacijos prieš jį, kaip ne Europos Sąjungos valstybės pilietį.

Pareiškėjas prašo teismą atsižvelgti į svarbias ir objektyvias humanitarines aplinkybes, nagrinėjant pareiškėjo prašymą – jo gimtojoje valstybėje vyksta teroro aktai, ginkluoti konfliktai, yra ekonominis embargas. Teigia, kad dėl įmonės adreso registravimo reikia atsižvelgti į tai, kad tai tik pradinio etapo dalykas, pareiškėjui atvykus jo įmonė atidarytų atskirą biurą.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 12–15) paaiškino, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teigė, kad UAB „Ainuma“ ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas pateikė įmonės veiklos aprašymą, tačiau iš jo nėra aišku, kokia konkrečia veikla ketinama verstis, jame nurodytas veiklos tikslas – teikti kokybiškas paslaugas studentams, kurie ieško geros vietos studijų laikotarpiu. Iš pateiktų dokumentų galima tik numanyti, kad pareiškėjas deklaruoja ketinimą verstis statybų verslu. Išanalizavęs veiklos aprašymą ir jo priedus, Migracijos departamentas nustatė, kad minėtas veiklos aprašymas buvo parengtas atmestinai (pvz., interneto puslapiuose http://en.wikipedia.org ir https://www.google.com įvedus užklausas apie Lietuvos universitetus ir kolegijas bei jų adresus), išlaidų ir pajamų analizė nepagrįsta skaičiais – pirmuosius trejus metus užsienietis planuoja dirbti nuostolingai (t. y. išvis negauti pajamų), tačiau jo išlaidos sieks 692 540 Eur per pirmuosius veiklos metus. Apklausos lapuose pareiškėjas paaiškino, kad veiklai vykdyti naudos asmenines santaupas bei naudosis bankų kreditais, tačiau jis nėra pasirašęs jokių ūkinę-komercinę veiklą patvirtinančių sutarčių ar bendradarbiavimo sutarčių su potencialiais partneriais, todėl Migracijos departamentui kilo rimtų ir pagrįstų abejonių dėl UAB „Ainuma“ veiklos finansavimo ir pareiškėjo žinių apie Lietuvos Respubliką, jos verslo sąlygas ir aplinką.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad priimant ginčijamą sprendimą UAB „Ainuma“ registracijos adresu (Laisvės pr. 60-1107, Vilnius) buvo registruoti 184 juridiniai asmenys, todėl akivaizdu, kad šiuo adresu įmonė neturi realių galimybių vykdyti veiklą, o kito buveinės adreso pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjo pateiktas veiklos aprašymas buvo sudarytas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, o pagrindinis jo tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, dirbant UAB „Ainuma“ direktoriumi, o legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Pareiškėjas, nors ir yra vienintelis UAB „Ainuma“ akcininkas ir vadovas, nepateikė konkretaus verslo plano, nenurodė, kokiais etapais vykdys veiklą, nenurodė galimų verslo partnerių.

Pažymėjo, kad skundo teiginys, kad pareiškėjui nebuvo leista pačiam teikti paaiškinimus, neatitinka tikrovės – pareiškėjas turėjo galimybę pateikti ketinimų realumą patvirtinančius dokumentus ar paaiškinimus, tačiau tokių dokumentų nepateikė, o apklausos lapuose pateikti paaiškinimai vertintini kaip formalūs. Pareiškėjas ketino gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas sudaro 19,72 kvadratinių metrų ir joje 14 užsieniečių, pateikusių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. Papildomai atsakovas informavo, kad 2015 m. sausio 22 d. duomenimis jau 74 užsieniečiai ketina deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Atsižvelgiant į tai, ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o duomenys apie gyvenamąją vietą nurodytu adresu pateikti tik siekiant formaliai atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimus. Migracijos departamentas yra kompetentingas subjektas priimti sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar atsisakymo juos išduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos poskyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, kaip Lietuvoje įregistruotos bendrovės „Ainuma“, vieninteliam akcininkui ir vadovui. Kartu su šiuo prašymu užsienietis pateikė būtinus dokumentus, taip pat paaiškinimus dėl būsimos veiklos registruotoje bendrovėje. Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą iš Vilniaus apskrities VPK, 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su atsakovo sprendime ir atsiliepime išdėstytais teiginiais, kad pareiškėjas yra vienintelis bendrovės „Ainuma“ akcininkas, yra šios įmonės vadovas, to neneigia ir pats pareiškėjas, jis pateikė bendro pobūdžio, nekonkrečius teiginius apie bendrovės veiklą, bendrovės išlaidų ir pajamų analizė nepagrįsta skaičiais, nes pirmuosius trejus metus užsienietis planuoja dirbti nuostolingai (apskritai neplanuoja gauti kokių nors pajamų), tačiau nurodo, jog išlaidos sudarys 692 540 Eur per pirmuosius veiklos metus. Apklausos lapuose pareiškėjas paaiškino, kad veiklai vykdyti naudos asmenines santaupas, naudosis bankų kreditais, tačiau nepateikė jokių ūkinę-komercinę veiklą patvirtinančių sutarčių ar bendradarbiavimo sutarčių su potencialiais partneriais, nepateikė konkretaus verslo plano, nenurodė, kokiais etapais vykdys veiklą, nenurodė galimų verslo partnerių. Taigi šios aplinkybės aiškiai patvirtina abejones dėl UAB „Ainuma“ veiklos finansavimo bei pareiškėjo žinių apie Lietuvos Respubliką, jos verslo sąlygas ir aplinką.

Teismas atkreipė dėmesį, kad priimant ginčo sprendimą UAB „Ainuma“ registruota adresu Laisvės pr. 60-1107, Vilnius. Šiuo adresu yra registruoti 184 juridiniai asmenys, akivaizdu, kad šiuo adresu įmonė neturi realių galimybių vykdyti veiklą, o kito buveinės adreso pareiškėjas nenurodė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktas veiklos aprašymas sudarytas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne užsiimti teisėta veikla, dirbant UAB „Ainuma“ direktoriumi.

Pažymėta, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti ketinimų realumą patvirtinančius dokumentus ar paaiškinimus, tačiau tokių dokumentų nepateikė, o apklausos lapuose pateikti paaiškinimai vertintini kaip formalūs, neatitinkantys tikros situacijos. Pareiškėjas ketino gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas sudaro 19,72 kvadratinių metrų ir joje 14 užsieniečių, pateikusių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. 2015 m. sausio 22 d. duomenimis jau 74 užsieniečiai ketina deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Todėl pareiškėjas neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o duomenys apie gyvenamąją vietą nurodytu adresu pateikti siekiant formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109, 11.1 papunktį laikoma, kad užsienietis yra tinkamai apgyvendintas, kai jis apgyvendinamas gyvenamojoje patalpoje, kurioje kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, įskaitant ir kviečiamą užsienietį, tenka ne mažiau kaip 14 kvadratinių metrų naudingojo ploto. Todėl pareiškėjo nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaip gyvenamoji vieta, kurios gyvenamasis plotas sudaro 19,72 kvadratinių metrų, neatitinka Aprašo nuostatų. Teismas laiko, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodytas adresas yra formalaus pobūdžio, siekiant formaliai atitikti reikalavimą dėl turimos gyvenamosios vietos.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys apie bendrovę „Ainuma“ ir gyvenamąją vietą yra formalaus pobūdžio, siekiant įgyti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių papildomų duomenų ar dokumentų, kurie leistų įsitikinti, kad bendrovė „Ainuma“ tikrai vykdys deklaruotą veiklą.

Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, darytina išvada, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 106–107).

Apeliaciniame skunde remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas turi sutartis su M. Riomerio Universitetu ir Vilniaus Gedimino Technikos Universitetu dėl studentų mainų. Šie universitetai yra jo veiklos partneriai. Sutartys yra didelės apimties ir sudarytos anglų kalba, bet iki teismo posėdžio pareiškėjas planuoja jas išsiversti ir pateikti teismui.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės remiasi argumentais nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad skundo teiginiai dėl sutarčių su universitetais vertintini kritiškai, nes šių dokumentų pareiškėjas nepateikė ne tik ginčijamų sprendimų priėmimo metu, bet ir nagrinėjant pareiškėjo skundą teisme. Taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovo ir teismo išvadą dėl netinkamos gyvenamosios vietos patvirtina ir šiuo metu įsigalioję Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties reikalavimai, nustatytas tinkamas gyvenamasis plotas – ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje. Atsakovas taip pat pažymi, kad dokumentai ir duomenys, kurie buvo įvertinti prieš priimant skundžiamą sprendimą, yra nurodyti pačiame sprendime, daugumą jų pateikė pats pareiškėjas, todėl nepagrįstas jo argumentas, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą, rėmėsi pusiau slaptais tarnybiniais dokumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo dalykas – Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-1780(00314), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi 2014 m. spalio 24 d.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 441, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 1411 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Ginčui taikomame Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (ginčui aktuali 2008 m. vasario 1 d. įstatymu Nr. X-1442 nustatyta, iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi normos redakcija) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas.

Pagal 35 straipsnio 1 dalies 6 puntą išduoti leidimą atsisakoma, jei užsienietis neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos poskyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu – kaip Lietuvoje įregistruotos bendrovės „Ainuma“ (adresu Laisvės pr. 60-1107, Vilnius) vieninteliam akcininkui ir vadovui. Kartu su šiuo prašymu užsienietis pateikė būtinus dokumentus (galiojantį kelionės dokumentą, įmonės steigimo aktą, įstatus, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, vienintelio akcininko sprendimus dėl vadovo skyrimo bei atlyginimo nustatymo direktoriui, darbo sutartį, duomenis apie gyvenamąją vietą), taip pat paaiškinimus dėl būsimos veiklos registruotoje bendrovėje. Apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad veiklai vykdyti naudos asmenines santaupas, naudosis bankų kreditais. Pareiškėjas ketino gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (b. l. 17–75, 91–92).

Taigi pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla, siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Vadovaujantis UTPĮ 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (2014 m. liepos 11 d. įsakymo redakcija Nr. 1V-475) 17 punkte nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti (pakeisti) leidimą turi pateikti:

1) galiojantį kelionės dokumentą;

2) galiojančią Šengeno arba nacionalinę vizą, jei jam netaikomas bevizis režimas, arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, arba leidimą gyventi, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, kai prašymą išduoti leidimą pateikia migracijos tarnybai;

3) leidimą laikinai gyventi, kai jį keičia;

4) vieną nuotrauką (40 x 60 mm), atitinkančią užsieniečio amžių;

5) Aprašo 22.1–22.3, 22.7–22.17, 22.18.2–22.29 ir 25 punktuose nurodytus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 22.18.1 punkte nurodytus dokumentus užsienietis gali pateikti iki prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo termino pabaigos;

6) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, ne mažesnių už Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi;

7) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise arba naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu;

8) sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, galiojantį užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, arba dokumentą, patvirtinantį, kad jis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo numatytais atvejais yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 715 „Dėl įsipareigojimo apmokėti gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu užsieniečiui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas“ numatytu atveju Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio pasirašytą įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir ne mažiau kaip 3 draudimo įmonių raštus, patvirtinančius, kad dėl užsieniečio senyvo amžiaus ar sveikatos būklės atsisakoma jį drausti sveikatos draudimu. Šiuos dokumentus užsienietis gali pateikti kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo.

Aprašo 22.22.1 punkte nurodyti papildomi dokumentai, kuriuos turi pateikti užsienietis, siekiantis leidimą gauti UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto nurodytu pagrindu, kai užsienietis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas ir jis yra šios įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, – Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatai ar nuostatai ir dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis yra tokios įmonės, įstaigos ar organizacijos savininkas ir vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Atsakovas Migracijos departamentas, atsisakęs išduoti leidimą pareiškėjui savo sprendimo motyvuose nurodė, kad išnagrinėjus užsieniečio su prašymu pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad jis kaip UAB „Ainuma“ vienintelis akcininkas ir vadovas neketina vykdyti realios teisėtos veiklos Lietuvoje, nes neturi konkretaus verslo plano, kokiais etapais vykdys veiklą nežino, taip pat nežinoma, kokiu adresu užsienietis ketina verstis teisėta veikla, nes jokių komercinės ar gamybinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių nepateikė, neturi teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos Lietuvoje, nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pareiškėjo vienintelis tikslas yra pasiekti Šengeno erdvę, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas, priimtas įvertinus jo priėmimo laikotarpiu buvusius duomenis, todėl nėra pagrindo jo naikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Kaip minėta, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, UAB „Ainuma“ registruota adresu Laisvės pr. 60-1107, Vilnius. Tuo pačiu adresu yra registruoti 184 juridiniai asmenys (b. l. 81–84), taigi pagrįsta išvada, kad šiuo adresu įmonė neturi realių galimybių vykdyti veiklą. Kito buveinės adreso pareiškėjas nenurodė, jokių komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių nepateikė. Pareiškėjas nurodė ketinąs gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pagal bylos duomenis, šioje gyvenamojoje patalpoje (plotas 19,72 kv. m) deklaruoti gyvenamąją vietą ketino 14 užsieniečių, pateikusių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, o 2015 m. sausio 22 d. duomenimis – jau 74 užsieniečiai. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad gyvenamosios vietos adresas yra privatus reikalas, dėl kurio negalima atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Teisės aktuose numatytas reikalavimas užsieniečiui, norinčiam gauti tokį leidimą, pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą, ir nors pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo išdavimo metu UTPĮ ir Aprašas jokių reikalavimų gyvenamajai patalpai nenustatė, atsakovas turėjo pagrindą vertinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie ją visų kitų pateiktų duomenų kontekste. Šiuo atveju taip pat nustatyta, kad pareiškėjo pateiktas veiklos aprašymas yra labai bendro pobūdžio, parengtas atmestinai, išlaidų ir pajamų analizė nepagrįsta skaičiais. Pareiškėjas aiškino, kad veiklai vykdyti naudos asmenines santaupas bei naudosis bankų kreditais, tačiau jis nėra pasirašęs jokių ūkinę-komercinę veiklą patvirtinančių sutarčių ar bendradarbiavimo sutarčių su potencialiais partneriais, todėl pagrįstos atsakovui kilusios abejonės dėl UAB „Ainuma“ veiklos finansavimo. Šių nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, realiai neketindamas užsiimti nurodyta veikla, jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, ir jo pateikti duomenis neatitinka tikrovės.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigė turintis sutartis, sudarytas su Lietuvos universitetais dėl studentų mainų, ketinąs jas išsiversti ir pateikti teismui, tačiau jokių papildomų duomenų ar dokumentų pareiškėjas nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjas yra sudaręs nurodomas sutartis.

Dokumentai ir duomenys, kuriais remdamasis atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, yra nurodyti pačiame sprendime, daugumą jų pateikė pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar / ir jo atstovas negalėjo susipažinti su bylos medžiaga, todėl nepagrįsti ir nesuprantami pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą, rėmėsi pusiau slaptais tarnybiniais dokumentais.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją, prašymą išnagrinėjo nepažeidęs Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. H. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė