2015-11-03 Nr. AB-21220-3-61-3-00374-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-819-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00374-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Irvista“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Irvista“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Irvista“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Irvista“, apeliantas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) dėl UAB „Irvista“ skundo ir tenkinti pareiškėjo 2013 m. birželio 17 d. skundą „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 5MA-34-559/10000236645 dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Skundas) – panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 5MA-34-559/10000236645 (toliau – ir 2013 m. kovo 20 d. sprendimas) ir palikti galioti 2011 m. spalio 25 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. 5MA-34-215 (toliau – ir Sutartis).

Nurodė, kad atsakovas, atmesdamas Skundą kaip nepagrįstą, pažeidė atsakingo valdymo (gero administravimo) principą bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus principus. Teigė, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, tinkamai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai aiškinant imperatyvių teisės aktų turinį bei tikslus. Jame nevertintos aplinkybės dėl kurių pareiškėjas pradelsė mokėjimą. Paaiškino, kad 2013 m. sausio 25 d. įmokos nesumokėjo dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. dėl užsitęsusio 2012 m.

žiemos sezono, dėl kurio pareiškėjas neturėjo galimybės vykdyti savo komercinės ūkinės veiklos ir statybinių medžiagų pardavimai ženkliai sumažėjo Teigė, jog dėl mažareikšmio įmokos sumokėjimo pradelsimo nutraukus Sutartį ir įpareigojus pareiškėją visą nepriemoką grąžinti iš karto, buvo pažeisti konstituciniai teisės principai. Remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsniu, pareiškėjas teigė, jog sutarties nutraukimas dėl vienos įmokos, sudarančios vos 2,68 proc. bendros pareiškėjo skolos (o pareiškėjui dar ir įmokėjus jos dalį, t. y. 539 Lt, tik 2,38 proc.), pradelsimo, kuris, pareiškėjo teigimu, yra mažareikšmis pažeidimas, pateisinamas objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, pažeidžia ne tik pareiškėjo interesus bei konstitucinius teisės principus, yra neteisingas ir neproporcingas, bet ir pažeidžia mokestinės nepriemokos grąžinimo pagal sutartį instituto esmę – stabilizuoti mokesčių mokėtojo finansinę būklę ir atsiskaityti su mokesčių administratoriumi.

Pareiškėjo teigimu, Mokesčių administravimo įstatyme nėra detalizuota sąvoka „sutarties sąlygų nevykdymas“, tačiau atsižvelgus į aplinkybę, kad įstatymas numato ne pažeidimą bendrąją prasme, o nevykdymą, laikytina, kad pagrindu nutraukti sutartį gali būti valinis pareiškėjo veiksmų – įsipareigojimų – neatlikimas, kai tai numatyta sutartyje ir yra objektyviai įmanoma tokius veiksmus atlikti. Pareiškėjo nuomone, sprendimas nutraukti Sutartį galėjo būti priimtas, tačiau tik jei būtų paaiškėjusi tokia finansinė UAB „Irvista“ padėtis, kuri lemtų negalėjimą vykdyti sutarties apskritai ar bent pakartotinį įmokos nesumokėjimą, o šiuo atveju šios aplinkybės nebuvo vertinamos.

Pažymėjo, kad Sutarties šalis saisto jos paskirtis ir tikslai, bendrieji sąžiningumo, teisingumo principai, kurių mokesčių administratorius privalo laikytis.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 52–54) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo išsakytais argumentais. Savo poziciją grindė MAĮ 88 straipsnio 1 ir 7 dalių nuostatomis bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 41 punktu. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas laiku nesumokėjo įmokos pagal Sutarties sąlygas, tačiau šalys skirtingai vertina tokį Sutarties sąlygų pažeidimą. Nesutinka, kad jis gali būti pripažintas mažareikšmiu, kadangi mokėjimų išdėstymo grafikas, atsakovo nuomone, yra vienas svarbiausių Sutarties elementų, nes nesilaikant mokėjimo terminų arba iš viso nemokant beprasmiu tampa pats mokestinės paskolos sutarties sudarymas. Pažymėjo, jog pareiškėjas privalėjo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir, esant būtinybei, kreiptis į jį su prašymu dėl Sutarties sąlygų keitimo, tačiau to nepadarė, jokių veiksmų jis nesiėmė netgi po to, kai buvo įspėtas apie pasekmes dėl nesumokėtos įmokos. Muitinės departamento teigimu, skunde nurodoma aplinkybė, jog mokėjimo pradelsimo priežastimi buvo užsitęsęs žiemos sezonas, pareiškėjo padėties nepadarė kitokios nei kitų rinkos dalyvių, užsiimančių panašia ūkine veikla, be to, kaip ūkio subjektas, pareiškėjas privalėjo atitinkamai planuoti savo veiklą ir žinoti apie prekybos sumažėjimą žiemos metu. Nurodė, jog nei MAĮ, nei Taisyklėms nedetalizuojant kokie mokėtojo veiksmai laikytini mokestinės paskolos sutarties nesilaikymu ir nenumatant kokie pažeidimai galėtų būti pagrindu nutraukti sutartį, šių faktų konstatavimas paliekamas mokesčių administratoriaus diskrecijai. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad atsakovas neprivalo atsižvelgti į priežastis, dėl kurių susidarė mokestinė nepriemoka bei nebuvo vykdoma mokestinės paskolos sutartis. Teigė, kad nei MAĮ 88 straipsnis, nei Taisyklės neįtvirtina jokių mokesčių administratoriaus atžvilgiu taikomų apribojimų nutraukti mokestinės paskolos sutartį, atsižvelgiant į sunkią mokesčių mokėtojo finansinę padėtį. Pažymėjo, kad UAB „Irvista“ nepateikė jokių argumentų ar prieštaravimų, susijusių su palūkanų perskaičiavimu, priskaičiavimu ir įregistravimu, taip pat mokesčių permokos įskaitymu mokestinei prievolei padengti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu (b. l. 72–74) prašė UAB „Irvista“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad tikrinant Sutarties vykdymą buvo nustatyta, jog UAB „Irvista“ nesilaiko Sutarties sąlygų, vėluoja pagal nustatytą grafiką sumokėti nustatyto dydžio įmokas. Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. sausio 29 d. išsiuntė pareiškėjui įspėjimą Nr. (12.30/12)-2V-2423, kuriame informavo, kad pradelstą 2013 m. sausio 25 d. privalomą sumokėti 4 836 Lt įmoką sumokėtų nedelsiant, bet ne vėliau, kaip per 10 dienų nuo šio įspėjimo įteikimo dienos, bei įspėjo, kad laiku neįvykdžius pagal Sutartį prisiimtų įsipareigojimų, teritorinė muitinė pradės taikyti Sutarties nutraukimo procedūrą, tačiau pareiškėjas per įspėjime nustatytą terminą grafike nurodytų sumų nesumokėjo ir į Vilniaus teritorinę muitinę dėl to nesikreipė. Atsižvelgdama į tai, Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. kovo 20 d. sprendimu sutartį nutraukė. Pažymėjo, kad Taisyklių 32 punktas nustato mokesčių mokėtojo, su kuriuo sudaryta mokestinės paskolos sutartis, pareigą laiku mokėti einamuosius mokesčius. Šios sąlygos pareiškėjas nesilaikė. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su Muitinės departamentu, kad Sutartyje numatytas mokestinės paskolos mokėjimo išdėstymo grafikas yra vienas iš svarbiausių jos elementų, o nesilaikant mokėjimo terminų arba iš viso nemokant, tampa beprasmis pats tokios sutarties sudarymas.

Rėmėsi MAĮ 88 straipsnio 6 ir 7 dalimis, Taisyklių 41 ir 43 punktais, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog pagal Sutartį ir jos pagrindu nustatytą grafiką 4 836 Lt periodinė įmoka nebuvo sumokėta, laisvos formos įspėjimą apie ketinimą nutraukti Sutartį pareiškėjas gavo, tačiau jokių atsakomųjų veiksmų nesiėmė. Teigė, kad Muitinės departamentas teisingai traktuoja susidariusią situaciją, nurodydamas, kad tuo atveju, jeigu mokėti paskolą nėra galimybės, būtina bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir, esant būtinybei, kreiptis su prašymu dėl mokestinės paskolos sutarties sąlygų keitimo, o pareiškėjas tokių veiksmų nesiėmė netgi po to, kai buvo įspėtas apie pasekmes dėl nesumokėtos įmokos.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nenagrinėjo jo nurodytų aplinkybių, turėjusių lemiamą įtaką Sutarties nevykdymui. Pažymėjo, kad užsitęsusio žiemos periodo jokiu būdu negalima prilyginti nenugalimai jėgai. Sutiko su Muitinės departamento pozicija, kad teisės aktai neįtvirtina jokių mokesčių administratoriaus atžvilgiu taikomų apribojimų nutraukti mokestinės paskolos sutartį, atsižvelgiant į sunkią mokesčių mokėtojo finansinę būklę. Pažymėjo, kad Muitinės departamentas, nutraukdamas Sutartį būtent dėl to, kad pareiškėjas nevykdė jos sąlygų, nepažeidė jokių teisės norminiuose aktuose įtvirtintų reikalavimų, o UAB „Irvista“ nurodyta aplinkybė – sunki finansinė būklė Sprendimo priėmimo metu – negali būti pripažinta tinkamu Sprendimo panaikinimo pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 89–93) pareiškėjo skundą atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad UAB „Irvista“ ir Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. spalio 25 d. pasirašė mokestinės paskolos sutartį Nr. 5MA-34-2151, kuria pareiškėjas įsipareigojo 180 361 Lt nepriemoką sumokėti pagal prie Sutarties pridėtą grafiką. Vilniaus teritorinė muitinė, tikrindama Sutarties vykdymą, nustatė, kad pareiškėjas nesilaiko Sutarties sąlygų, vėluoja pagal nustatytą grafiką sumokėti nustatyto dydžio įmokas, todėl 2013 m. sausio 29 d. įspėjimu Nr. (12.30/12)-2V-2423 pranešė jam, kad pradelstą 2013 m. sausio 25 d. privalomą sumokėti 4 836 Lt įmoką jis sumokėtų nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio įspėjimo įteikimo dienos, o to nepadarius, bus pradėta taikyti Sutarties nutraukimo procedūra. Kadangi UAB „Irvista“ per įspėjime nustatytą terminą grafike nurodytų sumų nesumokėjo ir į Vilniaus teritorinę muitinę nesikreipė, trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. kovo 20 d. sprendimu Sutartį nutraukė, perskaičiavo pareiškėjui už mokestinę paskolą sumokėtą palūkanų sumą, priskaičiavo ir įregistravo UAB „Irvista“ padidintų palūkanų ir jų delspinigių bei juos ir 5 187 Lt muito įskaitė dalinei mokestinei prievolei padengti. Muitinės departamentas Sprendimu pareiškėjo skundą dėl tokio Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi MAĮ 88 straipsnio 7 dalimi, 96–98 straipsniais, Taisyklių 41 punktu. Pažymėjo, jog Sutarties 2 punktu UAB „Irvista“ įsipareigojo mokestinę nepriemoką sumokėti pagal pridedamą grafiką, o 3 punktu – laiku mokėti einamuosius mokesčius. Konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nevykdė Sutarties sąlygų ir nemokėjo joje nurodytų sumų į biudžetą pagal Sutarties priede nurodytą grafiką. Sprendė, jog UAB „Irvista“ 2013 m. sausio 25 d. nesumokėjus nepriemokos sumos, kurią privalėjo sumokėti, ji nesilaikė Sutarties sąlygų. Pareiškėjo nurodytas Sutarties nevykdymo priežastis teismas laikė teisiškai nereikšmingomis, kadangi teisės aktai reglamentuojantys mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo tvarką, neįtvirtina jokių mokesčių administratoriaus atžvilgiu taikomų apribojimų nutraukti mokestinės paskolos sutartį, atsižvelgiant į tai, kad asmuo neturėjo galimybės vykdyti komercinės ūkinės veiklos ir tai turėjo tiesioginės įtakos pardavimų apyvartos dydžiams bei mokestinės nepriemokos sumokėjimui laiku. Taip pat, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog prieš priimdamas sprendimą dėl Sutarties nutraukimo, trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo atsižvelgti į priežastis, dėl kurių Sutartis nebuvo vykdoma, yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai, kuriais nutraukta Sutartis, atitiko Taisyklių 41 ir 43 punktų nuostatas, nes Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 20 d. sprendimas buvo priimtas tik įsitikinus, kad pareiškėjas nevykdė Sutarties sąlygų, prieš priimant šį sprendimą UAB „Irvista“ buvo nustatyta tvarka raštu apie tai bei apie galimas pasekmes informuota. Darė išvadą, kad priešingai nei teigė pareiškėjas, priimant prašomus panaikinti sprendimus, pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, nebuvo pažeistos.

Teismas pažymėjo, jog skunde pareiškėjas nepateikė argumentų, susijusių su palūkanų perskaičiavimu, priskaičiavimu ir įregistravimu bei mokesčių permokos įskaitymu mokestinei prievolei padengti, todėl sprendė tik Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 20 d. sprendimo dalies, kuria buvo nutraukta Sutartis ir su kuria pareiškėjas nesutiko, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Vilniaus teritorinė muitinė, nutraukdama Sutartį būtent dėl to, kad UAB „Irvista“ nevykdė jos sąlygų, nepažeidė teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o Muitinės departamentas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo panaikinimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 102–105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo reikalavimus patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais analogiškais pateiktiesiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad mokestiniai teisiniai santykiai – viešosios teisės reguliavimo dalykas, taigi mokesčių administratorius pirmiausiai turi vadovautis viešosios, o ne privatinės teisės normomis, pripažįstant, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas kai kuriais atvejais gali būti taikomas kaip papildomas teisės šaltinis. Mano, jog šiuo atveju turėtų būti taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pagal kurią sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės. Mano, kad įvertinus Sutarties nuostatas matyti, jog jos nutraukimas yra vertinamas kaip kraštutinė priemonė, kadangi Sutarties 4 punkte numatyta, jog pavėluotai mokant atidėtos/išdėstytos mokestinės nepriemokos įmokas, skaičiuojamos padidintos palūkanos, o pavėluotai mokant palūkanų sumas skaičiuojami delspinigiai. Teigia, kad iš šios bei Sutarties 8 punkto nuostatų matyti, kad dėl Sutarties pažeidimo, pažeidus Sutarties grafiką, pirmiausia yra taikomos padidintos palūkanos – keičiamas mokėjimas, o Sutarties nutraukimas yra tik ultima ratio priemonė.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116–118) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti galioti.

Atsiliepimą Muitinės departamentas grindžia argumentais analogiškais atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytiems argumentams.

Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia argumentais, iš esmės tapačiais nurodytiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei atsakovo argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalimi, mokesčių administratorius turi teisę nutraukti mokestinę paskolą, jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Pažymėtina, jog šia norma nėra detaliai nustatyta, kokie mokestinės paskolos sąlygų pažeidimai yra pagrindas nutraukti sutartį. Nagrinėjamu atveju Sutartis buvo nutraukta tuo pagrindu, kad pareiškėjas būdamas paskolos sutarties šalimi nevykdė sutartinio įsipareigojimo grafike nustatytais terminais sumokėti atitinkamas sumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pažeidimas laikytinas esminiu mokestinės paskolos sutarties sąlygos pažeidimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčo santykių vertinimui turi būti taikomos ne tik viešosios teisės normos, bet ir Civilinio kodekso normos.

Dėl šio apeliacinio skundo argumento pažymėtina, kad viešosios teisės normų konkurencijos atveju taikomos bendrosios arba specialiosios teisės normos ir jei viešojo administravimo teisės normos nereguliuoja konkrečių santykių, tai tokiu atveju gali būti taikomos bendrosios teisės normos reguliuojančios panašius santykius. Tokia nuostata grindžiama ir ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, kuria nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas tikrina administravimo subjekto priimto akto ar jo veiksmų teisėtumą. Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. sausio 29 d. įspėjimu Nr. (12.30/12)-2V-2423 pranešė pareiškėjui, kad pradelstą 2013 m. sausio 25 d. privalomą sumokėti 4 836 Lt įmoką jis privalo sumokėti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio įspėjimo įteikimo dienos, o to nepadarius, bus pradėta taikyti Sutarties nutraukimo procedūra. Į šį įspėjimą pareiškėjas nereagavo ir priežasčių kliudančių vykdyti Sutarties sąlygas institucijai nepateikė, todėl tokios priežastys, priimant sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, nebuvo svarstomos. Atsižvelgiant į tai, teismas, tikrindamas akto priėmimo pagrįstumą, taip pat neturi pagrindo tikrinti, ar tokios aplinkybės realiai egzistavo tikrinamo akto priėmimo metu, ar dėl jų Vilniaus teritorinė muitinė galėjo priimti kitą sprendimą nei ginčijamas šioje byloje. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra ir force majeure sąlygų dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą. Todėl pripažintina, kad pagrindas mokestinės paskolos sutarčiai nutraukti buvo Sutarties sąlygų nevykdymo faktas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalyje, o, ginčijamo akto priėmimo metu pareiškėjui nenurodžius Sutarties nevykdymo aplinkybių, šios MAĮ normos taikymas nėra sietinas su privatinės teisės normomis.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Irvista“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys