2016-08-05 Nr. AB-15547-3-61-3-03955-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1401-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03955-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugpjūčio 25 d. teismui pateikė skundą (b.l.1-2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovo atstovas), 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2003 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. birželio 19 d. atitinkamais periodais jis iš pataisos namų, kuriuose atlieka laisvės atėmimo bausmę, buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir Ligoninė) ir laikomas kamerose, kurių plotas maždaug 10 metrų, kartu su 8 asmenimis. Kamerose buvo įrengtos 4 dviejų aukštų lovos, kurios buvo nešvarios. Kamerų langai buvo nešvarūs, neskaidrūs dėl nešvarumo, juos nuvalyti nebuvo galima dėl įrengtų grotų, trūko šviesos. Langas buvo vienintelis kamerų ventiliacijos šaltinis, tačiau dėl įrengtų grotų jį nebuvo galima atidaryti iki galo. Nevėdinamose kamerose buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiūdavo, pradėdavo pūti. Kamerose ir čiužiniuose buvo parazitų. Prausykla buvo atskiroje patalpoje, kurioje įrengtos 3 prasimosi vietos, praustuvai surūdiję, buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, dušu kartą per savaitę buvo galima naudotis 15 minučių. Tualetas atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jame 4 vietos, tačiau jos neatitvertos, nėra durų, negalima užsirakinti, vanduo nenusileisdavo arba prastai nusileisdavo. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus, kompiuterį. Gaunamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, kai pareiškėjo ūgis 85 kg svoris 180 kg ir jis sportuoja, o artimieji negalėdavo perduoti maisto. Buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai. Kartu laikomi asmenys rūkydavo, administracija nepatalpino pareiškėjo į nerūkantiems asmenims skirtas kameras. Pareiškėjo teigimu, gyvenimo sąlygos Ligoninėje buvo nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Pasak pareiškėjo, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką minimalus gyvenamasis plotas nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Dėl nurodytų neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą: pablogėjo sveikata, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Patirtos neturtinės žalos atlyginimui pareiškėjas prašė priteisti 20 000 Lt (atitinkamai 5 790,40 Eur).

Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo ankščiau kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime (b.l.9-12) pateikė duomenis apie tai, kuriais laikotarpio nuo 2003 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. birželio 19 d. periodais pareiškėjas buvo gydomasi Ligoninėje, nurodydamas palatų numerius, plotus, jame įrengtų lovų skaičių. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo 2014 m. rugpjūčio 25 d., t. y. praėjus atitinkami 11 metų ir mažiau po to, kai jis gydėsi Ligoninėje ir tariamai patyrė neturtinę žalą, atsakovo atstovas reikalavo taikyti byloje ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės paaiškino, kad teisės aktai nereikalauja vesti statistiką kiek konkrečioje palatoje atitinkamomis dienomis buvo gydoma ligonių (nuteistųjų ar suimtųjų) ir tokia statistika nevedama. Pagal 1999 m. spalio 22 d. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 (toliau – ir HN 76:1999) 6.15 punktą laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, ploto normos nenustato. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 (toliau – ir PĮ vidaus tvarkos taisyklės) 111.4 punktą iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Ligoninės administracija negali daryti jokios įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų arba nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems asmenims, kuriems tokios paslaugos turi būti suteiktos. Be to, Ligoninėje turi būti užtikrintas suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimas pagal Bausmių vykdymo kodeksą ir Suėmimo vykdymo įstatymą, taip pat privalo būti vykdomi pacientų izoliavimo reikalavimai sergant užkrečiamosiomis ligomis.

Dėl minėtų priežasčių atitinkamais laikotarpiais galėjo būti viršytos nustatytos ploto normos vienam asmeniui. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad Ligoninės Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, buvo ir yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose.

Ligoninės palatos baldais ir kitu inventoriumi aprūpintos teisėse aktų nustatyta tvarka. Inventorius nuolat remontuojamas ir (arba) keičiamas. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, dažniau. Ligoninėje pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis PĮ vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, t.y. suteikiant galimybę ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu.

Ligoninėje yra patvirtintas pacientų lankymosi duše grafikas, kuris atitinka HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Patalyne keičiama vadovaujantis PĮ vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir HN 76:2010 67 punktu - ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ligoninė turi galiojantį Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą- higienos pasą ir tai įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normos reikalavimus.

Ligoninėje iškabinta informacija, kad draudžiama rūkyti visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai. Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Atsiliepime pabrėžiama, jog pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nepagrįstas įrodomąją galią turinčiais įrodymais, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį taikymo sąlygų

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jam priteisė 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad jog pareiškėjas 2003, 2006, 2009, 2010, 2011, 2012, 2013, 2014 metais buvo gydomas po keletą ar keliolika dienų Ligoninės Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriuose, kamerų tipo palatose Nr. 1 (plotas – 22,84 m2), Nr. 3 (plotas -28,49 m2 ), Nr. 4 (plotas – 34,06 m2).

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2014 m. rugpjūčio 26 d., prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2003 m., o atsakovas prašė taikyti 3 metų senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, teismas šį pareiškėjo reikalavimą pripažino pagrįstu ir nusprendė, kad pareiškėjui žalos atlyginimas gali būti priteistas už 3 metus, skaičiuojant nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d., t. y. nuo tos dienos, kada pareiškėjas iš laisvės atėmimo vietos teismui išsiuntė skundą.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį, kuriam netaikytina ieškinio senatis, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 bei 4 dalių, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis ir pažymėjo, kad sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar surinkti įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Be to, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalies, Lietuvos higienos normos HN 76:2010, Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į EŽTT praktiką (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Ligoninė nepateikė į bylą duomenų kiek buvo laikoma (gydoma) asmenų kartu su pareiškėju kiekvieną dieną konkrečioje palatoje, nes teisės aktai neįpareigoja vesti tokią apskaitą ir ji nevedama. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas negalėjo pateikti duomenų apie konkretų asmenų skaičių Ligoninės kamerų tipo palatose, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas neužtikrinat teisės aktų nustatyto ploto nepaneigti byloje surinktais įrodymais ir konstatavo, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m2 gyvenamąjį plotą. Gydymo stacionare istorijos kopijos patvirtina, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo įvairių susirgimų. Nors Ligoninė nurodė, kad siekė užtikrinti gydomų nuteistųjų teises, teismas nusprendė, kad tai nepašalina atsakovo atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Teismas vertino, kad toks ploto neatitikimas nustatytoms normoms laikytinas žymiu, o aptarti pažeidimai vertinami kaip nevienkartiniai ar netrumpalaikiai, atsižvelgus į pažeidimų trukmę. Teismas pažymėjo, kad iš šių pažeidimų gali būti kildinama neturtinė žala.

Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 57-41 su UAB „Švaros etalonas“ dėl skalbinių paėmimo ir pristatymo du kartus per savaitę, kuri patvirtina, jog Ligoninės patalynė kiekvieną savaitę buvo skalbiama ir švari pristatoma į Ligoninę iš specializuotos bendrovės. Byloje pateikti įrodymai apie tai, jog kenkėjų naikinimu ir patalpų priežiūra rūpinosi UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (Paslaugų teikimo sutartys Nr. 57-1/500), UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (Paslaugų teikimo sutartys Nr. 500/31-52).

Atsižvelgęs į tai, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punkto nuostatas šalto ir karšto vandens tiekimo sistema privalo būti įrengta ne kamerose–palatose, o maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje, pareiškėjo motyvus , kuriais neturtinė žala grindžiama karšto vandens tiekimo į palatas neužtikrinimu, atmetė kaip nepagrįstus,

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Ligoninės palatose buvo rūkoma, administracija nepasirūpino jį patalpinti į nerūkantiems skirtas palatas, teismas atsižvelgė į Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 4 dalies ir Higienos normos HN 76:2010 14 punkto nuostatas, taip pat į Ligoninės paaiškinimus, kad patalpose rūkyti draudžiama, informacija apie tai iškabinta palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai apie draudimą rūkyti. Šiuos teiginius atsakovas patvirtino fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti rašytiniai draudimai rūkyti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose pareiškėjas ir kiti tose pačiose kamerose–palatose laikyti asmenys buvo tinkamai informuoti. Teismas nustatė, kad byloje nepateikta duomenų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, jog kamerų tipo palatose asmenys rūkė. Pareiškėjas nenurodė, jog dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą.

Aplinkybė, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą) praktikoje. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjo skundo reikalavimų dalis, kuria neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Ištyręs įrodymus, įvertinęs pareiškėjo patirtų nepatogumų trukmę ir jų mastą, teismas pripažino, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydytas mažo ploto kamerose–palatose, todėl jis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Teismas nustatė, kad šiuo atveju yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas, tačiau vertino, jog pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Lt (5 792,40 Eur) piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 1 200 Eur pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - jo skundą patenkinti (b.l.92).

Apeliantas nurodo, kad teikdamas skundą teismui jis rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsniu, o pagal Konvenciją senaties terminų nėra, prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui ploto (neįskaitant baldų) standartą. Apeliantas teigia, kad neprašė teismo vadovautis Lietuvos teise, nes ji esą prieštarauja EŽTT praktikai.

Be to, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pažeidimas, iš kurio kildina neturtinę žalą, yra tęstinis. Teismas nenustatė laikotarpio, kuriuo jis buvo kalinamas ir gydomas Ligoninėje. Pareiškėjas akcentuoja, kad laikomas Ligoninės patalpose, kuriose vienam asmeniui tenka 3,6 kv. m. su baldais, į kurį įtrauktas baldų užimamas plotas, jis patyrė didesnius nepatogumus nei būtų patyręs, jei būtų pritaikyta 4 kv. m ploto norma (neįskaitant baldų). Teismo išvados, kuriomis atmesti jo skundo argumentai, nemotyvuotos. Teismas neatsižvelgė į EŽTT praktiką analogiškose bylose ( EŽTT byla Canali prieš Prancūziją).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų argumentų, nei buvo nurodęs teismui pateiktame skunde.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b.l.81-82).

Apeliantas akcentuoja, kad byloje atsižvelgtina į tai, jog minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams pareiškėjui buvo kompensuotas sudarant galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo patalpose). Tokios pozicijos laikomasi LVAT praktikoje(LVAT 2014 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-707/2014). Teismui buvo pateikti įrodymai – pareiškėjo gydymo stacionare istorijų tituliniai lapai, apie tai, kad pareiškėjas buvo gydomas palatose, o ne rakinamose kamerose, kaip konstatavo teismas. Pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta minimaliai, todėl pareiškėjo gydymas tokiomis sąlygomis (teismas konstatavo tik teisės į minimalų 5,1 m2 ploto pažeidimą) neturi būti vertinamas kaip reikšmingas pareiškėjo teisių pažeidimas, iš kurio gali būti kildinama neturtinė žala, įvertinta pinigais bei orumo pažeidimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pagal EŽTT praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra gana reliatyvus, priklauso nuo aplinkybių visumos, pavyzdžiui tokio elgesio trukmės, fizinio ir psichinio poveikio, sveikatos būklės ar net amžiaus. EŽTT spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar tokio elgesio tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveiks asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 straipsniai) už laikotarpio nuo 2003 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. birželio 19 d. periodus, kuriais jis buvo laikomas ir gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinat minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui ir kitaip pažeidžiant jo teises. Atsakovui reikalaujant, teismas taikė ieškinio senatį, o už 3 metų laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, periodus, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai taikė teisės normas, neatsižvelgė į EŽTT praktiką, netinkamai vertino vienam asmeniui tenkantį plotą (3,6 kv. m) įkaitant baldus, nors pareiškėjas prašė atsižvelgti į EŽTT praktiką pagal kurią minimalus gyvenamosios patalpos plotas suimtajam ar nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m (be baldų), nepagrįstai nepriteisė visos pareiškėjo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad teismo sprendimas būtų pakeistas ir jo skundas būtų patenkintas visiškai bei priteista visa jo prašoma suma.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjo judėjimo laisvė Ligoninėje buvo suvaržyta minimaliai. Pareiškėjas buvo gydomas palatose, o ne rakinamose kamerose, minimalaus ploto neatitikimas buvo kompensuojamas galimybe laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gydomosiose (bendrabučio tipo) patalpose, todėl ploto trūkumo trūkumas (kitų pažeidimų teismas nenustatė) neturėti vertinamas kaip reikšmingas. Atsakovas apeliaciniu skundu siekia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pakeistas ir pareiškėjo skundas atmestas.

Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl byloje taikytinos teisės.

Dėl apelianto argumentų, kad jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto (pareiškėjo) argumentai, kad jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri, pasak apelianto prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė vertinti, kad gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui norma yra 4 kv. m, neįskaitant baldų, atmestini kaip prieštaraujantys minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Teismų praktikoje bylose dėl žalos atlyginimo į suimtųjų ar laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų gyvenamųjų patalpų apstatymo baldais įtaką minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui užtikrinimui atsižvelgiama individualių bylos faktinių aplinkybių kontekste, be kita ko, į galimybes judėti tarp baldų atsižvelgiant į konkretų laikytų asmenų skaičių ir patalpos plotą, galimybių vaikščioti įstaigos atitinkamose patalpose bei teritorijoje buvimą ar nebuvimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendime konstatuodamas pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą Ligoninėje pažeidimą, nurodė, kad šis plotas turėjo būti ne mažiau kaip 5,1 kv. m vienam asmeniui. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai esą teismas skaičiavo 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui, nepagrįsti, neatitinka tikrovės ir tai aiškiai matyti iš pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo motyvuojamosios dalies.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Ligoninė, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. birželio 19 d. kreipėsi į teismą tik 2014 m. rugpjūčio 25 d., vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 25 d. pateiktu skundu siekė neturtinės žalios atlyginimo už 11 metų laikotarpį, kurio atitinkamais periodais jis (laivės atėmimo bausmę atliekantis asmuo) buvo gydomas Laivės atėmimo vietų ligoninėje. Iš Ligoninės pažymos matyti, kad pareiškėjas Ligoninėje laikotarpio nuo 2003 m. liepos 7 d. iki 2014 m. birželio 26 d. atitinkamais periodais buvo gydytas iš viso 18 kartų, pasibaigus gydymo kursui buvo grąžinamas į pataisos namus. Tarp kai kurių gydymo periodų intervalai itin dideli - beveik trys metai (pvz., po pirmojo 4 dienų gydymo išvyko 2003 m. liepos 11 d., antram gydymui atvyko 2006 m. lapkričio 10 d., po antrojo gydymo išvyko 2006 m. lapkričio 29 d., trečiam gydymui atvyko 2009 m. balandžio 30 d.). Pareiškėjas kiekvieną laikymo Ligoninėje periodą negalėjo tuo metu nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (ploto, patalpų įrengimo ir kt.) jis kiekvieną kartą buvo laikomas t.y. pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus laikymo Ligoninėje sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai šie galimi pažeidimai jį veikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kuriuo nors gydymosi periodu, ar jam pasibaigus, kokiu nors klausimu dėl laikymo sąlygų teikė skundą Ligoninės administracijai ar kitoms institucijoms. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo už 2003 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. birželio 19 d. laikotarpį padavė 2014 m. rugpjūčio 25 d. bei atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui gali būti priteistas už 3 metus, skaičiuojant nuo skundo padavimo teismui dienos, t.y. už tuos laikymo Ligoninėje periodus, kurie patenka į 2011 m. rugpjūčio 25 d. - 2014 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpį, o reikalavimo daliai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. taikytina ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis. 1.126 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. taikytina ieškinio senatis, nagrinėdamas iš esmės pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą tik už laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teisės normų nepažeidė.

Pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė CK 6.271 ir 6.250 straipsniais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau jų neatliko taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Šios konstitucinės nuostatos perkeltos į Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį (suimtųjų atžvilgių į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį). Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Bausmių vykdymo kodeksas laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų materialinio, buitinio ir sveikatos priežiūros klausimais nustato bendrąsias taisykles, kad nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (BVK 173 str.1 d.); nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė (BVK 173 str.2 d.); nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (BVK 173 str.4 d.); nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (BVK 173 str.7 d.); asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus (BVK 174 str.1 d.).

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios) pateiktą laisvės atėmimo vietos sąvoką, tarp išvardytų įstaigų, nurodytos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. HN 76:2010 gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui nenustatė, o tik numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 IX skyriuje, kuris skirtas sveikatos priežiūrai, buvo įtvirtinti atitinkami reikalavimai laisvės atėmimo vietų ligoninėms, t.y: laisvės atėmimo vietų ligoninės privalo turėti leidimą – higienos pasą (46 punktas); laikytis teisės akte nustatytų higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimų (48 p.). Atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad Ligoninė turi galiojantį higienos pasą, o tai liudija, kad jį išduodant buvo patvirtintas įstaigos atitikimas teisės aktų reikalavimams higienos klausimais. Pažymėtina, kad HN 76:2010 nustatyti bendrieji reikalavimai gyvenamųjų patalpų valymo, dezinfekavimo ir priežiūros klausimais, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų higienos klausimais galioja ir laisvės atėmimo vietų ligoninėms kartu atsižvelgiant į specifiką, kad šiose įstaigose yra teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

Ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, minimalų gyvenamosios patalpos plotą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (bylai aktuali 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija), kurios reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės yra taikomos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigoms: gydymo-pataisos namams ir laisvės atėmimo vietų ligoninei (8.5 p.).

2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas nustatė minimalius gyvenamųjų patalpų plotus vienam asmeniui iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 papunktį iki minėto plano priemonių įgyvendinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Atsakovo atstovas šiuo atveju neveikė taip, kaip to reikalavo ši teisės norma. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjui Ligoninėje turėjo būti užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas – 5,1 kv. m. Taigi šiuo atveju byloje nustatyta yra pirmoji valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pabrėžė, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nors laisvės atėmimo vietų ligoninėje teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šios paslaugos teikiamos asmenims, kuriems galioja Bausmių vykdymo kodeksas ar Suėmimo vykdymo įstatymas, laisvės atėmimo vietų ligoninė turi paisyti ir minėtų įstatymų ir su jų įgyvendinimų susijusių teisės aktų reikalavimų. Pagal Laisvės atėmimo vietų atėmimo vietų ligoninės nuostatų 7 punktą laisvės atėmimo vietų ligoninės veiklos tikslai: organizuoti ir teikti sveikatos priežiūros paslaugas pacientams; užtikrinti kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių pacientams vykdymą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis, nepažeidžiant pacientų sveikatos interesų viršenybės prieš kitus Laisvės atėmimo vietų ligoninės tarnybinės veiklos interesus principo. Taigi minėta teismų praktika yra aktuali ir nagrinėjamo ginčo atveju, nes pareiškėjas šiuo atveju kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo ne dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, o dėl to, kad jam (laivės atėmimo bausmė atliekančiam asmeniui) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintas minimalus plotas ir kai kurios kitos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas negalėjo pateikti į bylą duomenų su kiek asmenų kiekvieną laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, parą pareiškėjas buvo laikomas nurodytose Ligoninės palatose, įvertinęs pateiktus įrodymus apie palatų plotus ir jose įrengtų lovų skaičių, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjui visą šį laikotarpį nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui (ne mažiau kaip 5,1 kv. m).

Dėl apelianto (pareiškėjo) teiginio esą pirmosios instancijos teismas nenustatė laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje, teisėjų kolegija pažymi, kad nors teismas sprendime nenurodė konkretaus dienų skaičiaus, tačiau iš sprendimo motyvų bei nuorodų į atitinkamus bylos lapus (įrodymus) matyti, kad teismas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui priteisė už visą 3 metų laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t.y. už visus pareiškėjo laikymo Ligoninėje periodus (iš viso 12 periodų) nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. birželio 26 d. (paskutinio gydymo periodo pabaigos).

Tikrindama, ar pirmosios instancijos teismas, kuris ištyręs įrodymų visumą (ABTĮ 57 straipsnis) pagrįstai nustatė, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjui Ligoninėje nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 5,1 kv. m vienam asmeniui), priėjo prie pagrįstų išvadų dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako detaliau.

Pateiktų į bylą pareiškėjo gydymo stacionare istorijų pirmuosiuose lapuose, be kita ko, yra konkretūs duomenys apie pareiškėjo gydymosi trukmę (lovadienius) kiekvieno gydymo periodu. Pagal šiuos duomenis (tie patys duomenys nurodyti ir atsakovo atsiliepime į skundą) pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2014 m. birželio 26 d. gydėsi Ligoninėje 12 kartų iš viso 161 parą (3 kartus po 7 paras, 1 kartą - 8, 1 kartą -12, 3 kartus – po 14, tris kartus po 21 parą). Kai kuriais gydymo periodais buvo perkeltas iš vieno skyriaus į kitą arba iš vienos palatos į kitą tame pačiame skyriuje. Pažymėtina, kad tarp minėtų 12 pareiškėjo laikymo Ligoninėje periodų yra intervalai nuo 1 iki 5 mėnesių. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo gydytas Vidaus ligų skyriuje (6 lovų 22,84 kv. m palatoje Nr. 1, 7 lovų 19,80 kv. m palatoje Nr. 3, 4 lovų 13,50 kv. m palatoje Nr. 4, 3 lovų 12,14 kv. m palatoje Nr.

5) ir Chirurgijos skyriuje (6 lovų 28,49 kv. m palatoje Nr. 3, 9 lovų 34,06 kv. m palatoje Nr. 4). Pagal palatų plotus ir duomenis apie jose įrengtų lovų skaičių, tuo atveju, jei atitinkamoje palatoje įrengtos lovos užimtos visos, nė vienoje palatoje pareiškėjui negalėjo būti užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 5,1 kv. m). Atsakovui nepateikus duomenų, koks buvo asmenų skaičius palatose kartu su pareiškėju, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadoms, kad atsakovas užtikrino šį plotą.

Analizuojant pažeidimo mastą ir intensyvumą pažymėtina, kad arčiausiai minėto minimalaus ploto yra Chirurgijos skyriaus 28,49 kv. m 6 lovų palata Nr. 3 (vienam asmeniui tenka 4,75 kv. m), kurioje pareiškėjas buvo gydytas vieną kartą 5 paras, bei Vidaus ligų skyriaus 12,14 kv. m 3 lovų palata Nr. 5 (vienam asmeniui tenka 4,13 kv. m), kurioje pareiškėjas buvo gydytas vieną kartą 10 parų. Mažiausias palatos plotas vienam asmeniui pagal įrengtų lovų skaičių buvo Vidaus ligų skyriaus 19,80 kv. m 7 lovų palatoje Nr. 3 (2,83 kv.

m) ir 13,50 kv. m 4 lovų palatoje Nr. 4 (3,37 kv. m.), įskaitant baldus. Pareiškėjas šio skyriaus palatoje Nr. 3 buvo laikomas keturis kartus iš viso 28 paras, palatoje Nr.4 tris kartus iš viso 41 parą. Likusį laiką (iš viso 77 paras per 7 kartus) pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1 (4 kartus), kur vienam asmeniui tenka po 3,80 kv. m., bei Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (3 kartus), kur vienam asmeniui teko po 3,78 kv. m. Taigi pareiškėjo laikymo sąlygos beveik atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 p. numatytą minimalų plotą vienam asmeniui tik 5 paras.

Visais kitais laikymo Ligoninėje periodais pažeidimai buvo skirtingos trukmės ir intensyvumo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pažeidimas nebuvo vienkartinis. Dėl pažeidimo trukmės pabrėžtina, kad nors viso pažeidimo bendra trukmė - 161 para ir tai nėra trumpas laiko tarpas, tačiau pažeidimo laikotarpis nėra vientisas, jis išsiskaido į 12 pareiškėjo laikymo Ligoninėje periodų per tris metus, kurie skiriasi pagal pažeidimo intensyvumą, tarp šių periodų yra pakankamai ilgi intervalai (nuo 1 iki 5 mėnesių).

Tai suteikia pagrindo išvadoms, kad pažeidimą nėra pagrindo vertinti kaip intensyvų. Kitų pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų į Ligoninę pristatytų asmenų ir bloginęs jam laikymo sąlygas. Todėl pareiškėjo laikymo sąlygas Ligoninėje šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis“ Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Sutiktina su apelianto (atsakovo) argumentais, kad byloje turi būti atsižvelgta ir į tą aplinkybę, kad Ligoninės Chirurgijos skyriaus ir Vidaus ligų skyriaus pacientai laikomi bendrabučio tipo patalpose ir jiems nuo 06 iki 22 val. laisvu nuo gydymo procedūrų laiku suteikiama galimybė laisvai judėti lokaliniame sektoriuje bei gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose ir taip iš dalies kompensuojamas ploto trūkumas palatose. Atsakovo atstovas pateikė į bylą įrodymus, kad minėtuose Ligoninės skyriuose yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai su vietomis atsisėsti. Pareiškėjo gydymo stacionare istorijose nėra duomenų, kad kuriuo nors gydymo Ligoninėje laikotarpiu jam buvo nustatytas lovos režimas ir jis negalėjo naudotis galimybe nebūti visą laiką palatoje. Priešingai, atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas nuo 06 iki 22 val. laisvu nuo gydymo procedūrų metu, galėjo nebūti palatoje. Į šias aplinkybes atsižvelgtina sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, tačiau tai nėra pagrindas patenkinti atsakovo apeliacinį skundą, nes nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad Ligoninėje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui (ne mažiau 5,1 kv. m). Apelianto (atsakovo) nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas Ligoninės gyvenamąsias patalpas vadino kameromis – palatomis, o ne palatomis, priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturi, nes aplinkybę, kad Ligoninės gyvenamosiose patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (ne mažesnis kaip 5,1 kv. m), teismas nustatė teisingai.

EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nustatė, jog kiti pareiškėjo nusiskundimai pagal pateiktus į bylą įrodymus nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog Ligoninės administracija pažeidė pareiškėjo laikymo sąlygas kuriais nors kitais teisės aktų reikalavimų aspektais, sutikdama su tokiu vertinimu, teisėjų kolegija šiais aspektais iš naujo išsamiai nepasisako.

Tuo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia tik ieškinio senaties, jo laikymo Ligoninėje trukmės apskaičiavimo ir Ligoninės gyvenamųjų patalpų, į kurias buvo patalpintas, ploto vienam asmeniui klausimą. Minėta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti skundžiamų sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes, susietas būtent su pareiškėjo teisių galimais pažeidimais, neapsiriboti deklaratyvaus pobūdžio pažeidimais.

Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui padavė skundą, kuriam panaudojo trafaretą, įrašydamas į jį atitinkamus žodžius ar skaičius, t.y. neindividualizavo dalies nusiskundimų, nors skundą teikė už 11 metų laikotarpį. Kai kurie nusiskundimai aiškiai neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, pareiškėjas nurodė, kad Ligoninės patalpos, kuriose jis buvo gydymas, buvo apie 10 kv. m ploto, jose būdavo po 4 dviejų aukštų lovas ir buvo laikoma po 8 asmenis, tačiau atsakovas pateikė įrodymus, kad mažiausia palata, kurioje buvo laikomas pareiškėjas buvo 12,14 kv. m. (palatoje buvo 3 lovos), didžiausia – 34,06 kv. m (palatoje buvo 9 lovos).

Kai kurie pareiškėjo skundo teiginiai abstraktaus pobūdžio, nesusieiti jokiais konkrečiais su pareiškėju susijusiais faktais ir jo laikymo Ligoninėje konkrečiu laikotarpiu (pvz., dėl pareiškėjo kasdieninio sportavimo ir maisto energetinės vertės santykio, draudimų su savimi turėti atitinkamus daiktus ir kt.). Įvertinusi apeliacinio skundo (b. l.

92) turinį, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kai kuriais aspektais jis neatitinka aplinkybių, kurias nurodė teismas sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse. Pavyzdžiui, pareiškėjo apeliaciniame skunde rašoma, kad nepakanka, jog būtų pripažintas įstatymo pažeidimo faktas, o turi būti priteista kompensacija, nors šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija atlyginti neturtinę žalą, o priteisė pareiškėjui atitinkamą kompensaciją pinigais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pasisako dėl 3,6 kv. m, nors teismas pažeidimą konstatavo pagal gyvenamosios patalpos ploto normą vienam asmeniui -5,1 kv. m. Tai rodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra formalaus pobūdžio.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsakovo atstovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktą, t. y. neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (palatų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, fizinį ir dvasinį diskomfortą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858 -890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013). Tos pačios taisyklės galioja ir kilus ginčui dėl laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei padidinti pareiškėjui priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti, nes teismo priteista 1200 Eur suma šiuo konkrečiu atveju yra bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė